Naujieji 2020 m. prasidėjo neįprastai – spėlionėmis, jog galbūt atėjo metas Trečiajam Pasauliniam karui. Globalų šurmulį sukėlė sausio 3 d. JAV įvykdytas Irano Quds pajėgų vado Qassemo Soleimani nužudymas. Nors Donaldas Trumpas nužudymą vainikavo kaip kovos su teroru pergalę, daugelis Europos Sąjungos vadovų šią naujieną priėmė kritiškai, teigdami, jog tai tik dar labiau apsunkins regiono stabilizacijos procesą.
Save atsinaujinančiais vadinantys socialdemokratai, kaip ir prezidentas Gitanas Nausėda, į ateitį nukreiptose ištarmėse nevengia pabrėžti gerovės valstybės siekio. Atrodo, ši sąvoka Lietuvoje tapo gerokai skirtingų politinių jėgų ir ideologijų įkaite, nors istoriškai gerovės valstybė niekada ir nebuvo nuosekliai homogeniškas modelis, tačiau dabar jis valstybinės politikos lygmeniu nurodo ekonomiškai bei socialiai saugaus ir užtikrinto gyvenimo pažadą.
Praėjusieji metai Vengrijoje buvo pažymėti gausybe streikų ir protestų. Kas sukėlė šią protestų bangą šalyje, kuri, kaip nuolat visus bando įtikinti šalies valdantysis elitas, yra pasiekusi tautinę vienybę ir kurioje galia priklauso liaudžiai, įkūnytai nuolankių jos tarnų šalies parlamente. Šioje vienybėje ėmė ryškėti įtrūkiai, tad, rašytojo Bertolto Brechto žodžiais kalbant: „Visa galia kyla iš žmonių. Tačiau kur ji keliauja po to?“ Ar autoritarinius siekius demonstruojanti valdžia yra būtina sąlyga darbininkams pradėti organizuotis, o gal to paties galima pasiekti taip toli nenuėjus kraštutinės dešinės keliu? Ar grupelė pro langą į ministeriją įlipusių ir ją vėliau okupavusių mokytojų padarytų įspūdį šiandieninės Vengrijos darbininkams?
Mokytojų streikai metų pabaigoje, prieš/per biudžeto svarstymą, Lietuvoje po truputį tampa gražia tradicija. Iškalbinga ir tai, kad iš visų per pastaruosius penkerius metus mūsuose vykusių „oficialių“ streikų tik vienas vyko ne švietimo sektoriuje. Vis dėlto streikuoja mokytojai tikrai ne vien Lietuvoje – vien šiemet švietimo sektoriaus streikų banga nusirito per penkis žemynus, nuo JAV iki Dramblio Kaulo Kranto ir nuo Irano iki Lenkijos. Šioje publikacijoje pristatome prieš kiek daugiau nei mėnesį pasibaigusius masinius ir veiksmingus mokytojų streikus neseniai į Europos Sąjungą įstojusioje Kroatijoje.
Paskutinis aspektas, ant kurio dar laikėsi neoliberalizmo inercija, buvo viltis: nuolatinis pažadas, kad jei ne šiandien, tai rytoj bus geriau. Viltis mirė paskutinė, 2019-ųjų lapkritį, kai vienam televizijos interviu Bidzina Ivanišvilis, neoficialus valstybės vadovas ir „Kartvelų svajonės“ pirmininkas, ėmė kalbėti apie „apykaitinę migraciją“, žadėdamas darbus užsienyje vietoj darbų namuose: „Gerai koordinuojant, Sakartvele galėtų būti sukurta 50 tūkstančių darbo vietų… Prireiktų dešimtmečių įdarbinti visus mūsų tėvynėje. Taigi, kad įdarbintume du milijonus kartvelų, lauktume dešimtmečius. Galime derėtis su labiau išsivysčiusiomis Europos valstybėmis… kad užpildytume spragas, kurias turi europiečiai. Europiečiai turi darbų, tačiau jiems trūksta darbo jėgos, o mes neturime darbų.“
Šiandien iš Turkijos atvykę ir nuo kovo mėnesio Kauno stadioną statę darbuotojai paskelbė pradedantys bado streiką. Gegužės 1-osios profesinė sąjunga pateikia išsamią šių darbuotojų istoriją ir dabartinės situacijos aprašymą.
Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje buvo populiaru šaipytis iš vadybos mokslo. Vokietijoje teisininkai vairuoja taksi, juokaudavo tariami Vokietijos žinovai, o štai Lietuvoje vadybininkai tuoj turės stovėti parduotuvių kasose – toks jų perteklius. Kaip sovietiniais laikais prie įvairių profesijų būdavo pridedamas titulas „inžinierius (-ė)“, taip nepriklausomybės pradžioje darbai aplipo „vadybininko (-ės)“ etiketėmis. „Netrukus valytoja bus pervadinta šluotos vadybininke“, – užaugau klausydamasi tokio sarkazmo. O kas, jeigu jų kritikos objektai pataikė į dešimtuką ir vadyba iš tiesų yra vienintelis rinkos vertinamas gebėjimas?
Man, kaip ir daugumai save priskiriančių politinei kairei, Jeremy Corbyno Leiboristų partija reprezentavo paskutinę didelę viltį dabartiniame Europos progresyviųjų jėgų išsidėstyme. Nors niekada nebuvau nei partijos, nei susijusios profsąjungos narys, palaikiau Corbyno kaip partijos lyderio kandidatūrą ir diena iš dienos buvau įkvėptas to, ką neabejotinai galima laikyti trumpai egzistavusia socialdemokratine vilties politika (politics of hope).
Tikriausiai visi, kam tai galėtų būti įdomu, jau girdėjo, kad šiemet Venecijos Bienalėje pagrindinį apdovanojimą – auksinį liūtą – laimėjo Lietuvos paviljone pristatyta opera-performansas Saulė ir jūra (jos autorės – Vaiva Grainytė, Rugilė Bardžiukaitė ir Lina Lapelytė). Ne mažiau plačiai žinomas (bent jau Lietuvos ir užsienio spaudoje ne ką mažiau pabrėžiamas) faktas, kad šis kūrinys kalba apie klimato kaitą. Čia pabandysiu trumpai ir šališkai aptarti, kokiu būdu Saulė ir jūra įtraukia klimato kaitos problematiką.
Keliaujančioje parodoje „comiXconnection“ yra iliustratorių Zorano Hercego (Bosnija ir Hercegovina) ir Branko Rakićiaus (Serbija) komiksas „Sisyphus Looses Job“ [sic] („Sizifas netenka darbo“). Istorija tokia: krizės metu mažinant etatus, Sizifas atleidžiamas iš darbo. „Bet… Bet juk aš buvau vienintelis žmogus pasaulyje, turintis amžiną darbo sutartį!“ – kostiumuoto direktoriaus maldauja Sizifas, bet sulaukia standartinio atsakymo: „Man labai gaila. Linkime tau visa ko geriausio.“ Namie Sizifą ramina žmona: „Brangusis, neliūdėk. Vis tiek tai buvo kvailas, beprasmis darbas“, o jis atsako: „Dženifer, visi darbai yra beprasmiai. Bet žmonės nėra iš jų atleidžiami.“ Akivaizdu, kad Sizifas kankinasi: „Ak, dėl Dzeuso meilės! Jaučiuosi toks nereikalingas!“ Kiek patylėjusi Dženifer taria: „Hmm… DABAR tu jautiesi nereikalingas?“
