Šie prezidento rinkimai buvo pirmieji, po kurių nuoširdžiai norėjosi atsidusti ir pasidžiaugti, kad „politinę diskusiją“ socialiniuose tinkluose pakeis senos geros pėdų nuotraukos paplūdimyje, buvusių klasiokų naujagimiai ir vienadieniai memų drugeliai.
Paskaičius komentarus internete po straipsniais apie Baltic pride, labai dažnai galima aptikti tokį pasisakymą: „visi tegu gyvena kaip nori, bet kam reikia demonstruotis“. Ir ne, nesu tokia naivi, kad galvočiau, kad tai nuoširdus klausimas LGBTIQ bendruomenei, bet, turiu pripažinti, kad klausimas turi pagrindimą. Tai kas yra “Eitynės už lygybę” ir ko jomis siekiama?
Žinomas laidų vedėjas Kristupas Krivickas paskelbė apie planus žygiuoti Bernardinų parke vienoje rankoje įsikibus vaikus, kitoje – Lietuvos vėliavą, taip siekiant atkreipti dėmesį į „pavojų”, kuris yra iškilęs „tradicinei šeimai”. Krivicko pavyzdžiu greitai pasekė ir kiti šeimas ginantys influenceriai ir politikai. Bet ar tikrai tradicinė šeima yra tik tai, ką įvardijo Krivickas, t.y., „tėtis, mama ir vaikučiai”?
Nors JAV nusikaltimai žmogaus teisėms yra akivaizdūs, Lietuvoje dar vis vyrauja prieštaringi Amerikos politikos vertinimai. Žiniasklaidoje, socialinėse medijose ar netgi mokykliniuose vadovėliuose dominuoja „Amerikos – pasaulio gelbėtojos“ diskursas.
Pronatalizmas – tai priemonės skatinti gimstamumą. Terminas daug kam nežinomas, bet visi žinome jo praktines išraiškas. Radikaliausia iš jų – aborto ar kontracepcijos draudimas, švelniausios priemonės – finansinės išmokos ir nuolaidos tėvams, miestų infrastruktūros pritaikymas vaikų poreikiams.
Balsavimo būdelė, pastatyta mokyklos salėje ar savivaldybėje, simbolizuoja visas išdavystes, kurias individas gali įvykdyti grupių, kurioms priklauso, atžvilgiu. Kiekvienam ji sako : „Niekas tavęs nemato, priklausai tik pats nuo savęs. Nuspręsi vienumoje, o po to galėsi nuslėpti savo sprendimą arba sumeluoti”.
Yra daugybė būdų interpretuoti Marksą. Su daugeliu iš jų galima sutikti, tačiau daugybė kitų interpretacijų yra viso labo siekis delegitimuoti Marksą atkartojant seną antikomunistinę retoriką. Marksas pajuokiamas kaip sterilaus ekonominio determinizmo propaguotojas, o jo analizės, prognozės bei spėjimai kritikuojami dėl jų baisaus nepagrįstumo.
Lietuvoje, kaip ir kitose posovietinėse šalyse, klasinių santykių analizė buvo ir tebėra demonizuojama, siejama su „atgyvenusia Sovietų Sąjungos retorika“. Paradoksalu, bet dabartinė diskusija apie socialinę nelygybę yra ne tik ribota, bet ir dalinai paveldėta iš Sovietų Sąjungoje naudotos socialinių mokslų teorijos. Joje socialinė nelygybė suprantama tik per pajamų ir turto prizmę, o galios ir išnaudojimo santykiai lieka nepastebėti.
„Leftistinė utopija“, „socialistų svaičiojimai“, „gerai ant popieriaus atrodo, bet realybėj neveikia“. Taip reaguoja labiausiai savimi pasitikintys lietuviškojo interneto komentatoriai-vizionieriai, kai kalba kuriame nors delfyje ar feisbuko grupėje pasisuka apie universalias bazines pajamas (UBP). Pačių UBP idėja iš pirmo žvilgsnio paprastai geniali: kiekvienai šalies pilietei ar gyventojui kas mėnesį valstybė perveda šiek tiek pinigų. Ne per daugiausiai, bet kad pasijustų. Visiems po lygiai – nuo Grybauskaitės iki elgetos.
Po 2008 m. finansinės krizės auganti socialinė nelygybė tapo vis svarbesne viešų diskusijų ir politikos tema ir, neabejotinai, ji yra svarbi artėjančių prezidento rinkimų debatuose. Tačiau viešose diskusijose, net tarp politiškai oponuojančių pusių, retai kada peržengiamos tam tikros ribos – nelygybė suprantama tik kaip pajamų ir turto problema, tuo tarpu kalbos apie išnaudojimą ir klasę lieka tabu. Kodėl vengiama kalbėti apie klasę ir kaip tai įtakoja politiką?
