fbpx

Žalių kryžių Lietuva: ūkininkų protestas prieš keliamus mokesčius

Jei važiuodami per Lietuvą pakelėse matote žalius kryžius, tai žinokite, kad tų vietovių žemė kol kas dar nepriklauso didžiausiam Lietuvos žemvaldžiui Ramūnui Karbauskiui ar jo aplinkos žmonėms.

„Gyvenimas per brangus“ jau rašė apie tautinių oligarchų, šeriamų ES pinigais, įsigalėjimą Rytų Europoje, kai gigantiški valdžios elitui priklausantys agrokoncernai, naudodamiesi savo dominuojančia padėtimi, užgrobia žemes ir išstumia smulkius ir vidutinius ūkininkus. Šiuos procesus galima pavadinti paprastai – naujoji feodalizacija.

Feodalizacijos procesas Lietuvoje dar paspartėjo šiais metais, kai birželio pradžioje buvo paskelbta, kad pasiektas susitarimas su Kinija: 26 lietuviškoms įmonėms bus leista eksportuoti žemės ūkio produkciją į šią gigantišką rinką. Savaime aišku, smulkus ūkininkas Juozas į Kiniją nieko neeksportuos, į Kiniją eksportuos ūkininkaujantys politikai Ramūnas ir Viktoras. Štai kodėl dabar taip susirūpinta „gerovės valstybės“ statybomis ir mokesčių ūkininkams didinimu. Jei valdžia tavo rankose, tai mokesčiai – svertas, kurį naudojant galima keisti likimus. Pavyzdžiui, nuvaryti nuo žemės ir paleisti ubagais ūkininką Juozą, nes Juozas jokių svertų – išskyrus žalią kryžių – neturi.

Išnaikinus smulkiuosius, pusvelčiui supirkus jų žemes, mokesčius sau bus galima susimažinti ar visiškai panaikinti.

Jau seniai pastebėjau, kad daugelio politikų priešrinkimines kalbas reikia vertinti priešingai, nei jie žada. Jei jie sako, kad tuo ar anuo rūpinsis, tai žinok, kad tai sričiai šakės. Panašiai vertinau ir „žaliųjų valstiečių“ priešrinkimines kalbas. Neabejojau, kad gamtai ir kaimui ateina blogi laikai. Taip ir atsitiko.  Pakelėse kyla žali kryžiai, tikintieji pyksta, kad ūkininkai netinkamai naudoja religinius simbolius, o šie atkerta, kad padėtis kaime tokia kritiška, kad prilygsta stichinei nelaimei: joms prasiautus nuo senų laikų žmonės statydavo kryžius. Prieš keletą dienų važiuodama iš Anykščių į Panevėžį mačiau kelis ūkininkų pastatytus kryžius ir net pati nustebau, kaip stipriai veikia ši protesto simbolika, kiek prasmių ji talpina.  Neveltui tas puolimas dėl „netinkamai“ naudojamos simbolikos,– pagalvojau. Juk iš tiesų, šie kryžiai – ne tik smulkiųjų ūkių mirties, bet ir ekocido simbolis. Stambūs korporaciniai ūkiai – ne tik socialinė mirtis regionams, bet ir bioįvairovės naikinimas, tarša ir dirvožemio resursų eikvojimas.

Jau dešimtmetį žemės ūkio specialistai ir mokslininkai kalba apie dirvožemio eroziją, kuri atsiranda dėl intensyvios žemdirbystės ir klimato kaitos. Sustabdyti dirbamos žemės nykimą, virtimą bevaisėmis dykumomis, būtų įmanoma tik grįžus prie tvarios žemdirbystės. T.y., ėmus griežtai paisyti sėjomainos, apribojus sunkiosios, dirvožemį suplukančios technikos naudojimą, dirvas tręšiant tik organinėmis trąšomis. Šias sąlygas įgyvendinti gali tik maži ir vidutiniai ūkiai. O Lietuvoje, atvirkščiai, viskas daroma, kad tokių ūkių neliktų.

Gyvenu kaime ir kasdien matau, kaip sparčiai šyla klimatas ir kaip darosi sunku ką nors užauginti. Užpernai derlių traukėm iš vandens. Ištraukėm, nes ūkis mažas ir galėjom derlių išgelbėti, kai tuo tarpu didieji derlių paliko laukuose, nes sunkioji technika paprasčiausiai neįvažiavo į laukus. Pernai ir šiemet – sausra. Vėl, eini, laistai ir gelbėji kiekvieną augalą… Stambieji dėl sausrų nepergyvena, jų pasėliai apdrausti, ES išmokos plaukia ir jiems nesvarbu, kokį maistą valgys žmonės. Jiems nesvarbu, ar jie apskritai turės ką valgyti, jų tikslas – pelnas ir galios stiprinimas.

Grįždama prie socialinių problemų tegaliu paminėti, kad R. Karbauskio kaimo gelbėjimo planai taip „išgelbėjo kaimą“, kad net rajonų centruose nebeliko pašto skyrių, ambulatorijų ar paprasčiausių bankomatų. Apie kelių būklę, susisiekimą net nėra ką kalbėti. Ūkininkė, iš kurios perku pieną, šneka atvirai: „Mus čia nori sunaikinti“. Kaimo žmonės, ūkininkai nekalba apie socialinės padėties pablogėjimą, jie kalba apie sunaikinimą ir „suvarymą“. „Suvarys į fermas pas Karbauskį, o ten katorga. Katorga ten,“– kalbėjo ūkininkė, kai pastarąjį kartą ją mačiau. O aš, savo ruožtu, nerimauju dėl savęs. Kur pirksiu ekologišką maistą, jei tokių ūkių neliks? Visiškai nesuprantu žmonių, kurie suranda argumentų nepalaikyti ūkininkų protesto: juk kalba eina apie maistą, apie esminį žmogaus poreikį maitintis sveikai.  Jie ir taip turtingi, jų traktoriai brangūs – sako tūlas internautas. Brangieji, dauguma tų traktorių priklauso bankams ir ūkininkai už juos pusę gyvenimo mokės palūkanas.

Jei ūkininkų protesto akcijos neišjudins visuotinio streiko, jei prie jų neprisijungs medikai, gaisrininkai, mokytojai ir visi dirbantieji, toks streikas ateityje gali ir niekada nebeįvykti. Lietuva taps šalimi, panašia į Vengriją, kurioje sunaikintas ne tik kaimas, bet ir opozicija.

Šaltiniai:

https://naujienos.vu.lt/del-dirvozemio-erozijos-brangs-zemes-ukio-produkcija-mazes-statyboms-tinkamu-erdviu/

https://www.vz.lt/pramone/maisto-pramone/2019/09/17/krekenavos-agrofirma-gales-eksportuoti-jautiena-i-kinija&template=comments

https://www.delfi.lt/grynas/aplinka/derliui-didinti-butina-atstatyti-nualinta-dirvozemi.d?id=59536337

https://vmvt.lt/naujienos/pasiektas-susitarimas-su-kinija-del-kvieciu-eksporto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *