Vilniaus stoties rajonas – tarp reivo „revoliucijos“ ir hipergentrifikacijos

Turbūt mažai beliko nenutuokiančių, kas jau kelerius metus, ir dabar vis intensyviau, vyksta Vilniaus stoties rajone. Tiek besiplečiantis smulkusis verslas, tiek miesto savivaldybė deda suvienytas pastangas, kad rajonas įgautų atitinkamą komercinį prestižą, trauktų investicijas ir taptų miesto centro tęsiniu bei gyvenamąja ir darbo vieta pasiturinčiai vidurinei klasei.

Vietinės kalbos apie šį apibrėžtą procesą, vadinamą vis garsiau ir plačiau nuskambančia gentrifikacijos sąvoka, netyla mažiausiai ketverius penkerius metus – nuo tada, kai pirmieji „patrauklūs“ barai ir užkandinės pajuto rajono „potencialą“, kuris itin tapatus ir gretimam Naujamiesčiui, neišvengiančiam panašaus likimo.

Nors ši situacija urbanistiniu ir rinkos ekonomikos požiūriu kurį laiką atrodė ganėtinai „organiška“ ir ekstensyvesnė, šiemet, o tiksliau – šį pavasarį ir vasarą stoties apylinkės imtos verslo naudai transformuoti į naują skirtingų iniciatyvų tinklą, piktnaudžiaujančiai pasitelkiantį socialiai angažuotus lozungus, kuriuose šiltą vietelę randa tokios koncepcijos kaip „bendruomenė“, „kultūra“ ir „gastronomija“. Palaukite – „progresyvi gastronomija“. Skamba taip, lyg tokiais apjuoktinais žodžių dariniais būtų norima iš tuščios materijos sukurti sėkmingą ir paklausų pelno aktyvą, kuris lokaliu lygmeniu generuotų vertę ir plėtotų nekilnojamąjį turtą, keltų nuomos kainas, o viešąsias erdves „kilstelėtų“ į „tvarkingus“ parkelius, tapsiančius populiarių erdvių prieigomis. Taip ir yra.

Ta pati socialinius turinius visokeriopai perkvalifikuojanti gentrifikacija dabar įgarsinama „pilietinėmis iniciatyvomis“, „sąmoningumo skatinimu“ ir „kova už laisvę“ – laisvę, žinoma, vartoti ir pramogauti. Tokią siaučiančią liberalią poziciją dabar geriausiai iliustruoja daugiafunkce meno ir kultūros erdve prisistatanti „Platforma“, įsikūrusi prie pat geležinkelio stoties. Menka paslaptis, kad tai yra buvusio savo reklaminėmis kampanijomis liūdnai pagarsėjusios užkandinės „Keulė rūkė“ savininko Dominyko Čečkausko projektas, kuris konsoliduojamas su analogiškais dariniais, okupuojančiais vis didesnę stoties rajono dalį: naktinių vakarėlių vagonu „Triukšmas“, vieno skvero pertvarkos užmačia „Stoties oazė“, žiemą „Platformos“ teritorijoje vykusia muge „Šv. stotis“, senąjį Halės turgų atiminėjančiais renginiais ir „progresyvios gastronomijos“ (sunku sulaikyti šypseną) festivaliu „Turgus 2.0“. Prie viso to kitoje geležinkelio stoties pusėje kompanioniškai glaudžiasi baras „Peronas“, kuris irgi atitinka panašaus veiksmo parametrus.

Atrodo, nieko pernelyg naujo – „verda gyvenimas“, „pagaliau atsirado gyvybė“, vėl tie patys laisvalaikį ir mainstream kultūrą ginantys abstraktūs laisvės motyvai, ignoruojantys vietinių gyventojų socialinę ir ekonominę padėtį, jų elementarią kasdienę ir buitinę gerovę. Tik šįkart viskas įgauna gerokai konfliktinį atspalvį, kurį būtų galima sutraukti į maždaug „jūs čia pasitraukit ir tylėkit, dabar mūsų – besilinksminančio jaunimėlio – valanda“. Būtent tokius kėslus išreiškiantis destruktyvus stoties rajono naujakurių elgesys, nepaisantis aplinkinių gyventojų ramybės, eskalavo kaimynystės konfliktą iki neseniai minėtame „Triukšmo“ vagone vykusio policijos įsiveržimo, nutraukusio naktinį vakarėlį. Jei „Platformos“ teiginiai nemanipuliuoja patogia (siekiančia sukelti gailestį) aukos ir nukentėjusiųjų padėtimi, policijos smurtą pasmerkti privalu, tačiau šiuo atveju dar labiau smerktina yra platesnė ir neapsiribojanti vienetiniais atvejais gentrifikatorių socioekonominė žala, situaciją reikalaujanti įvertinti plačiau nei tik vienas „tūsas“, dėl kurio policiją iškvietė vienas neapsikentęs kaimynas, su kuriuo „Platforma“, nieko stebėtino, konfliktavo jau kurį laiką.

Čia itin pravartus ir taiklus buvo Karolio Klimkos komentaraskomiškiausia tai, kad taisyklės, kuriomis pasinaudojo tas nemirtingas kaimynas, yra sugalvotos (ir be jokios abejonės ateityje tik griežtės) visai ne piktiems senjorams ginti, o saugoti gentrifikatorių (nekilnojamojo turto kolonizatorių ir atsikėlėlių) interesus. Ir tas taisykles kūrė ir kurs šimašininkai (neolibai) ir dabartinės Vilniaus tarybos ir administracijos dauguma, kurie čia apsimeta nieko dėti, kaip visada. Supraskite, Platforma, kadangi esate gentrifikacijos proceso dalis (patys esate gentry stoties ir kituose rajonuose), tai tos taisyklės saugo jūsų, kaip naujaturčių, „ramybę“. Tokia likimo ironija. Todėl padėtį labai apsunkina tai, kad tiek įstatymai, tiek bendra miesto tvarka nebėra paprastų gyventojų pusėje: tai palengvino „Platformos“ šansus po minėto įvykio feisbuke sulaukti milžiniško palaikymo, nes stipriausią įspūdį sukūrė, žinoma, visko argumentacija pertekline policijos jėga. Ir štai, berašant šį tekstą, spaudoje pasirodė nauja Lietuvos policijos informacija, leidžianti „Platformos“ poziciją dėl nutikimo dar pagrįsčiau laikyti tik įtaigiu paverkšlenimu, siekiant galios struktūrų veiksmų pagrindu pelnyti visuomenės palankumą. Policijos duomenimis, per du mėnesius buvo gauti net 55 gyventojų pranešimai dėl triukšmingo viešosios rimties trikdymo tiek „Platformoje“, tiek „Perone“, o savivaldybės administracija per tą patį laikotarpį dėl skleidžiamo triukšmo buvo gavusi 19 gyventojų skundų. Taigi, vienas gausiai aptarinėtas atvejis tebuvo manipuliatyvus pretekstas į antrą planą nustumti ilgalaikes problemas.

Nemažai kaimynų, įskaitant ir gretimų Naujininkų pastatų gyventojus (ar šis rajonas – kitas „plėtros“ žingsnis po stoties?), nepasitenkinimą dideliu „Platformoje“ vykstančių koncertų garsu reiškė ir feisbuko bei naujienų portalų komentaruose. Didelė jų dalis, darant prielaidą iš paskyrų, – darbo klasė, savo skundus argumentuojanti trukdymu ilsėtis ir miegoti. Tas yra labai suprantama, kai koncertai vyksta net keliskart per savaitę 200–300 m nuo daugiabučių. O priešingoje stovykloje, tiesiog ginančioje konsumerizmą, – tiek verslusis stoties įsibrovėlių konglomeratas, tiek jų klientai-vartotojai, kas tėra jaunas ir madingas kontingentas, manantis, kad šis rajonas yra visavertis miesto centras ir čia viskas galima, nes „pamažu tampame Berlynu“. Kadangi ant vieno „Platformos“ teritorijoje esančio vagono šios pusės juodu ant balto dažais užrašytas pareiškimas teigė You have the right to freedom of expression. But only until 10 PM („Turite teisę į saviraiškos laisvę, bet tik iki dešimtos vakaro“), šalimais esančio namo gyventojai balkone iškėlė adekvataus atsako plakatą Your freedom to party can’t supress our freedom to sleep („Jūsų laisvė linksmintis negali užgniaužti mūsų laisvės miegoti“). Beje, reikšminga pridėti, kad, nepraėjus daug laiko po to vienetinio „skandalo“, buvo suniokotas „Platformos“ reklaminis stendas prie įėjimo, ką irgi galima laikyti suprantamu vietinių gyventojų atsaku į nesprendžiamas negandas.

„Platformos“ stovykla viską glaisto tradiciniu liberaliu tonu: puiku, vyksta konstruktyvus ir racionalus dialogas, kaimynai imasi kūrybingos diskusijos, tariamasi su bendruomene – taip akivaizdžiai apsimetama, kad jiems rūpi aplinkinių gerovė ir kad neva iš tikrųjų ruošiamasi ieškoti konsensuso. Inicijuojamos parodomosios „raskime bendrą sutarimą ir išeitį“ diskusijos su vietiniais, feisbuko puslapyje įkeliamos nuotraukos su atėjusiais į koncertus vyresnio amžiaus žmonėmis ir panašiai, tačiau pasyvumas ir abejingumas jų atžvilgiu yra sunkiai nuslepiamas. Pavyzdžiui, siūloma muzikinių renginių metu eiti į gyvenamąsias patalpas išmatuoti decibelų, tačiau ar tokie rodikliai yra pakankami, kai kalbama apie bendrą žmonių savijautą, poilsį, miego kiekį ir trūkstamą ramybę? Įspūdis toks, jog konvencinių triukšmo normų ir fiksuotos statistikos griebiamasi tik tam, kad socialiniai aspektai būtų pašalinti ir pramoginis traukinys visu pajėgumu riedėtų toliau. Be to, „Platformos“ taip mėgstama akcentuoti saviraiškos ir kūrybos laisvė (tikra liberalizmo ledkalnio viršūnė) yra viena, o bendruomenės skaldymas triukšminga veikla – visai kas kita, ir tai tiesiog logiškai nesusiję.

O kas yra pagrindinė, nors ir nelengvai pastebima, institucinė parama aplink „Platformą“ užsimezgusiam kultūrinės vertės augintojų tinklui? Vilniaus miesto savivaldybė ir Laisvės partija. Pastarosios, puikiai žinomos dėl dar vienos turtingųjų interesus ginančios partijos statuso, narė, esanti ir Vilniaus tarybos narė, Deimantė Rimkutė sušaukė steigiamąją naktinės ekonomikos komisijos konferenciją (skamba solidžiau, nei yra iš tikrųjų) esą norėdama „imtis dialogo“ ir „susitarti“ – vaje, liberalai sprendžia socialines problemas? Prie viso to, žinoma, iškilmingai prisideda ir „naktinis meras“ Markas Adamas Haroldas, taip pat pasiryžęs neveikiančią dieninę ekonomiką papildyti naktine. Be to, atrodo, kad viskas sutartinai vyksta pagal miesto mero Remigijaus Šimašiaus planą imtis „didelių pokyčių“ ir „modernizuoti“ stoties rajoną, pavyzdžiui, „Vilnius connect“ daugiafunkciu mobilumo, verslo ir laisvalaikio centru, įsikursiančiu geležinkelio stoties teritorijoje. Sutapimas? „Platforma“ kartu su minėtu „antigentrifikaciniu“ skvero tvarkymo (dar ir prisidengdama aplinkosauga) projektu „Stoties oazė“ tam puikiai ruošia dirvą, palankiai modifikuodami rajono veidą ir taikydami jį naujoms pelningoms funkcijoms. Vargu ar esama savivaldybė prisidėtų prie panašių „bendruomeninių“ iniciatyvų, jei būtų kitaip.

D. Čečkauskas ir R. Šimašius (nuotr. iš Vilniaus miesto savivaldybės svetainės)

Pačiame naktinės ekonomikos komisijos steigimo renginyje – nesklandus narcisistinis farsas. Diskusija vien dėl pačios diskusijos, nes atrodė nė kiek nesvarbu, kad visgi kalbamasi su rajono gyventojais ir kad tam organizuojami štai tokie sambūriai, – vietiniai išklausomi tik tam, kad šalia verslo interesų demokratiškai iškiltų ir „kita pusė“. Atrodė, kad galutinis dominuojančiai pusei naudingas sprendimas jau iš anksto priimtas, tik iki tol reikia pažongliruoti „nuomonių gausos“ priemonių formalumais ir fiktyviai integruoti bendruomenę. Be to, net ir pačių stoties rajono gyventojų balsų nelabai būta – turbūt todėl, kad sunku prisiversti ateiti į teritoriją, kurioje gali būti netiesiogiai laikomas jei ne priešu, tai bent kenkėju arba tiesiog jaustis atstumiamas, ypač kalbant apie vyresnius žmones, kurie apie renginį galbūt net nebuvo tinkamai informuoti, nes dažniausiai nesinaudoja feisbuku. Be to, socialinių tinklų komentarų sekcijoje iš jų buvo nevengiama pasišaipyti. Na, o renginyje dominavo apologijos, kaip versliukus skriaudžia policija, ir vienas tokių pasisakymų buvo užbaigtas „nežinau, ką norėjau pasakyt, šeštadienį patūsinam“ (publika pritariamai suklega). Siaubingai iliustratyvu.

Taigi, kaip toliau mobilizuoti „klubinėtojus“ ir jaunas personas, dėl ydingosios kultūros nereflektuojančias neoliberalų besigviešiamo miesto? Savaitgalį surengti dieninį reivą ir netgi pakrikštyti tai pirmąja Lietuvoje reivo revoliucija (!). Sukviesti pasiruošimo jam dirbtuves ir inscenizuoti maišto organizavimą su „idėjiniais užrašais ant nugarų“, kaip rašoma renginio informacijoje, su pasididžiavimu tariant, kad „esame prieš vartojimo skatinimą ir už bendruomeniškumą“, – kviečiama atnešti senus ir nebereikalingus rūbus, o tuomet ant jų bus užrašytos… politinės idėjos (kurios didžiąja dalimi tėra pradžioje cituotas užrašas apie saviraiškos laisvę iki 22 val.). Už šitai juokingiau tik tai, kad „patobulinti“ apdarai dieninio reivo metu bus pardavinėjami už savikainą: suprask, „mes politizuosime jūsų skudurus, o tada parduosime jums atgal, kad galėtumėte jaustis tikrais revoliucionieriais“. Na štai, tokios fetišistinės vertės suteikimu ir vartotojiškumas sumažintas, ir pseudopolitiniam lėlių teatrui duotas startas.

Nesunku numanyti, kokia jaunam žmogui paveiki zombifikacija per pramogą bus dieninis reivas – niekas per dideles „Platformos“ scenos konstrukcijas ir išpuoštus / išpieštus vagonus bei „politizuotas“ odinių striukų nugaras nematys, kaip miestas nyksta jiems iš akių, tapdamas nenutrūkstančiu vasaros festivaliu, trukdančiu kaimynams gyventi, o visa tai, užslinkus šaltajam metų sezonui, veikiausiai vėl pakeis kokia nors „progresyvios gastronomijos“ mugė. Prie to dar galima pridėti, kad „Platformoje“ renginiai – nemokami. Šių iniciatyvų palaikytojų tai neretai pasitelkiama kaip kontrargumentas gentrifikacijai, esą kuo blogai, kad jaunimas gali laisvai ateiti pasisemti kultūros? Kalbant apie tai, dar prisideda klausimas, kuo atsiskaitoma atlikėjams, kurie ir yra visos traukos ašis. Savivaldybės parama? Nejaugi pakanka to, kas uždirbama iš prekiavimo 3,5–4,5 euro kainuojančiu alumi? Be to, šios aukštos kainos tik paliudija, kokiam sluoksniui yra skirti renginiai, – vargu ar šias „oazes“ supantys senesnieji stoties rajono barai alumi prekiauja tokiomis kainomis. Nors renginiai nemokami, jų kainą kenčiamu erzeliu moka aplinkiniai ir greičiausiai ateityje turės sumokėti dar skaudesnę – išsikraustymo. Ten, kur dar negentrifikuojama. Kaip teko pastebėti, pavienių projektų menininkams ir kūrėjams dažnai atrodo, kad šiuo aspektu tame rajone nieko nevyksta, nes dalis šio proceso nėra staigiai pasirodanti ir lengvai įžvelgiama. Ypač kai nesi stoties rajono gyventojas, o tik kartkartėmis atvyksti „patūsinti“ ir už pulto paleisti muzikos.

Problemų išklotinė tuo nesibaigia. „Platforma“ šlykščiai aproprijuoja ir queer kultūrą, organizuodama tam skirtą vakarėlių seriją, kuri pradedama pasikviečiant atlikėją Petra Flurr. Renginio aprašyme tvirtinama, kad Vilniuje neegzistuoja tinkamos queer vakarėlių serijos ir „jos būna popsinės ir mainstreaminės“. Leiskite pataisyti – neegzistuoja saugiam liberaliam diskursui pasitarnausiančių madingų vakarėlių, kurie vyktų win-win (nauda abiem pusėms) principu ir vidurinės klasės pramogoms uždėtų tolerancijos, intersekcionalumo, diversifikacijos ir įvairovės štampus, kurie veiktų kaip atitinkama priedanga, taip atveriant daugiau durų šimašiškai miesto vizijai. O iš tikrųjų popsui ir mainstreamui (kuriuo iš tiesų ir pretenduoja tapti „Platformos“ queer renginių serija) kardinaliai atsverti jau ištisus trejus metus vyksta „We Are Propaganda“ vakarėlių serija tiek Vilniuje, tiek Kaune. Joje iš tikrųjų suderinama, banaliais „Platformos“ renginio aprašymo žodžiais, „cutting edge fashion estetika, kokybiškas muzikinis turinys ir queeriška drąsa bei noras provokuoti“, bet tam nereikia tokių demonstratyvių žodelių, nes visa tai ten vyksta nuoširdžiai – be užslėpto troškimo integruoti queer kultūrą į paviršutiniškos kultūros projektus. Jau vien pavadinimas transliuoja pasipriešinimą liberaliam 2016 m. „Baltic Pride“ šūkiui We are people – not propaganda. O Petra Flurr pasirodymo aprašymas toliau drebia, kad „rimtų queer DJ Vilniuje neturime“, tačiau absoliuti dauguma už „We Are Propaganda“ pulto stovėjusiųjų yra queer – nemažai tarp jų ir vilniečių. Taigi, „Platforma“ tikisi, kad toks veiksmas taps „įkvėpimu naujos kūrybinės queer bendruomenės suformavimui“, tačiau kol kas tik „We Are Propaganda“ lieka svarus įrodymas, kad tai bendruomenei formuoti ir palaikyti nėra reikalingas iš piršto laužtas kūrybingumo šleifas.

Tas pats „Platformos“ steigėjas D. Čečkauskas savo instagrame rašė: Assimilation is not liberation – queer nation („Asimiliacija nėra išsilaisvinimas – queer bendruomenė“), taip pasisavindamas vieno iš plakatų, neštų per minėtą „Baltic Pride“, žinią, skirtą atremti dabar eitynes jau galutinai pasisavinusį liberalizmą. Vienas kolega deramai rėžė: Appropriation -> gentrification -> liberation („Apropriacija -> gentrifikacija -> išsilaisvinimas“)Tad tokiais poelgiais aproprijuojama ne tik miesto teritorija, bet ir socialinės kovos vaisiai bei radikalesnės iniciatyvos, skirtos priešintis būtent aprašomiems procesams. Analogiškas pavyzdys yra neseniai šalia „Keulė rūkė“ pasirodęs užrašas sex work is work („sekso darbas yra darbas“) – oho, koks socialinis jautrumas iš mėsainius vartančios užeigos! Koks rūpestis dėl sekso darbuotojų! Dar vienas atvejis, kai dominuojančiai pusei ir miesto kontekste agresorei, norint save įteisinti ir pateikti priimtinai, prireikia griebtis politinio žodyno, nes per jį labai patogu projektuoti „kitą pusę“ ir teigti, kad rajone vis dar visi draugiškai sugyvename. Reklama viešojo maitinimo verslui nėra kova prieš darbuotojų priespaudą. Be to, „Keulė rūkė“ savo komercine veikla išvaro sekso darbuotojas iš teritorijos, o tada už jas „kovoja“?

Prostitučių sauga neva susirūpinęs yra ir prieš tai įvardytas „Stoties oazės“ kvartalo rekonstrukcijos planas. Projekto aprašymas iš pažiūros taikiai remiasi pavojų žmonėms keliančiais medžiais; netvarkingais takeliais; apleistomis žaliosiomis zonomis; dėl neįrengto apšvietimo nesaugia ir nusikalstamumu pasižyminčia aplinka; apleistais nenaudojamais pastatais, galinčiais praversti rekreaciniais tikslais (vadovėliniai gentrifikacijos pradmenys); tuomet benamių ir nepriklausomybę turinčių žmonių akcentavimas, taip iškeliant „kilnios socialinės misijos“ vėliavą. „Gentrifikacija 101“ tęsiasi tuo, kad siūloma vietoj įprasto apšvietimo įrengti meninę šviesos instaliaciją, „skvere atliekančią tiek kultūrinę / estetinę, tiek ir saugumo funkcijas“, na, o visa kita irgi atitinka įprastus simptomus: nenaudojamuose skvero pastatuose įrengti kavinę, o ant stogo – terasą; pastatų viduje žadami eksperimentinės muzikos vakarai. Todėl viskas vis vien remiasi verte, jos kūrimu ir lankstumu. Be to, labai daug sakantis yra skvero tvarkymo plano rengėjų noras iš pradžių išvaryti „socialinę atskirtį patiriančius asmenis“ (t. y. sekso darbuotojas ir benamius), kaip grėsmę keliančius, o tuomet pastatyti švarių švirkštų dalijimo kioskelį – išstumi iš gyvenamosios aplinkos ir suteiki paguodos prizą, kuris ir toliau tave stigmatizuoja. Skamba kaip tikrų tikriausios socialiai atsakingos antigentrifikacinės užmačios, ar ne? Sutvarkyta ir nuo elgetų išvalyta naujoji oazė, paruošta jūsų konsumeristiniam patogumui, mielieji.

Atrodo, pagrindo identifikuoti pradžioje įvardytą stoties rajone įsiviešpataujantį tinklą jau pakanka. Kai tai nuo šiol daroma tokiu galingu tempu ir pajėgumu, pasiūlyti bemaž nėra ko – galima nebent svajoti apie vietinių gyventojų gebėjimą susiorganizuoti į iš tikrųjų už save kovojantį vieningą bendruomeninį darinį arba apie iš pagrindų reorganizuotą miesto infrastruktūrą (triukšmingiems renginiams pritaikytas miesto erdves), kad ši tenkintų gyventojų, o ne verslo poreikius, arba įšaldytas nuomos kainų (prieš tai jas gerokai sumažinus) ribas, ką dėl visų aprašytų priežasčių vykdo Berlynas. Čia joks dialogas ir diskusija nėra įmanomi, nes iš tikrųjų šnekėtis nori tik ta pusė, kuriai kenkiama, tačiau suteikiama platforma (koks žodžių žaismas) yra jau išspręsto konflikto baigtis, toliau leisianti su stoties rajonu elgtis kapitalo naudai – pokalbis organizuojamas kaip vaidybinis šou. Lokalus bendruomeninis konfliktas yra viena iš gentrifikacijos pasekmių, bet to konflikto neišspręs jokia pirštu mosikuojama pliuralistinė demokratija, skirta tik apsikeisti formalumais, kuriuos finišo tiesiojoje pasiglemžia laisvė vartoti. Apie tai feisbuke buvo gražiai pasisakyta, kad „duonos ir žaidimų poreikis pakeičia bet kokį tikresnį politinį-socialinį veiksmą, kai „rajono atgaivinimas“ tereiškia sėkmingai parduodamas paslaugas“. Vadinamąjį miesto proletariatą keičia startuoliai, antrepreneriai ir Berlyno madų pranašai – pavyzdžiui, atlaisvintame Lukiškių kalėjimo pastate jau planuojama įrengti jaukias freelancerių darbovietes. Visi šie apsvarstyti procesai, be savo daromos milžiniškos visuomeninės žalos, su savais dieniniais reivais ir talkomis skveruose neskleidžia absoliučiai jokios bendruomeninės politikos – čia politika tik žaidžiama R. Šimašiaus „šis miestas kvėpuos laisvai!“ šūkiais. Tik kad šitas miestas jau dūsta nuo jūsų BBQ dūmų.

 

Publikuota „Šiaurės Atėnų“ interneto svetainėje 2019 m. liepos 21 d.

1 thought on “Vilniaus stoties rajonas – tarp reivo „revoliucijos“ ir hipergentrifikacijos

  1. Kaip visada iš Berlyno pavyzdžio imama tik tai kas labiausiai tinka, o tai, kad jis iš tiesų yra startuolių sostinė ir ten yra sutelkti didžiūliai kapitalai kurie nusėda jame ir netiesiogiai gerina paprastų žmonių gyvenimą ten – nei žodžio. Taip, yra ir gyventojus užknisančių reivų tenai, bet dabar jau yra ir daug naudos iš tos kultūros ir iš tų startuolių. Pas mus gi kol kas tik to pradžia.

    Yra tikrai svarių argumentų prieš gentrifikaciją. Bet žiūrint iš kitos pusės – jeigu pats savim nepasirūpinsi tai greičiausiai niekam tavim nepasirūpins. Verkšlenti, kad ateina verslas atimti yra patogu. Verkšleni ir lauki, kol tau kas nors padės pakeisti gyvenimą. O išeiti iš savo komforto zonos ir daryti kažką dėl to šiuo atveju gali kažkodėl tik antrepreneriai, startup’eriai ir frylanseriai. Tokia jau kapitalizmo kaina – gyva konkurencija. Nori turėti savo duonos kąsnį – turi eiti ir užsidirbti. Komunizmas praėjo, nėnorėkim, kad kažkas viršuje ateitų ir duotų kąsnį, darbą ir saugią senatvę. Kapitalizme laimi tas kas prisitaiko – nesugebėjai prisitaikyti, liksi antras. Taip jau yra. O kas prasmingiau ir vertingiau – ar prisitaikyti prie gyvenimo rinkos ir gauti savo market share ar toliau burnoti „mus engia, prie ruso buvo geriau“ – sprendžia kiekvienas pats sau. Šiuo atveju palaikau abi puses, nes abi pusės turi savo interesus. Bet tuo pačiu manau skriaudžiamai pusei reikėtų labiau koncentruotis ir keisti situaciją jeigu ji nori išlaikyti sau įprastą status quo. Sutinku, kad gentrifikacija gal kiek ir per naglai eina, bet iš kitos pusės – „su tavim elgiamasi tiek kiek pats leidi“. Jeigu leidi sau lipti ant galvos, tai po to nepyk, kad ir bažnyčioje muša. Reziumuojant – kapitalizmas yra laukinės džiunglės – arba tu kažką suvalgai arba tave. Ir vargu ar santvarka greitu metu pasikeis, greičiau visgi pokyčių sulauksime kai imsime atsakomybę į savo rankas ir pradėsime kažką daryti su savo gyvenimais ir savo aplinka.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *