Vietoj neišmokėto atlyginimo, parašas ant popierėlio

Dažnai laisvosios rinkos vadovėliuose teigiama, kad rinka turi būti labai dinamiška ir mažasis verslas nebūtinai turi ilgai išlikti, nes egzistuoja universalūs konkurencijos dėsniai, palankūs stipriausiems. Kaip bebūtų, šioje abstrakčioje schemoje sunku pamatyti tas, kurioms mažieji verslininkai, naudodamiesi savo statusu, „pamiršta“ išmokėti atlyginimus ir laikytis kitų darbo teisės reikalavimų. Pirmoji (nors ir ne visuomet) įstaiga, į kurią kreipiamasi dėl neišmokėtų atlyginimų – darbo inspekcija. Bet jos galios, kaip galima įsitikinti ir iš šios istorijos, yra gana ribotos. Edvino istorija rodo, kaip oficialus susitarimas tarp darbdavio ir darbuotojos gali ir likti tik parašu su antspaudu ant popierėlio. Iš kitos pusės – tai stebuklinė pasaka apie mistinę UAB „Intalia“, kuri sugeba įdarbinti keturis žmones, pardavinėti ištaigingus mėsos produktus ir neturėti pajamų.

Dviejų UAB „Intalia“ buvusių darbuotojų istorija


„Įsidarbinome liepą, pažadai buvo geri. Darbas [Urmo] turguje atrodė per daug pinigų nenešantis, bet, patikėję darbdaviais, susidarėme įspūdį, kad gyvename galbūt ne Kaune ir net ne Lietuvoje, nes atlyginimai, staiga jų nušviesti, pasirodė tikrai rimti. Žadėjo minimumą, bet nepaminėjo, kad jis priklausys nuo darbo valandų ir bus dauginamas iš 0.75 etato. Mes tiesiog supratome, kad tai bus pilno etato minimumas, plius gana aukštas procentas nuo pardavimų, mokamas „neoficialiai“. Jie tvirtino, kad Vilniuje jų darbuotojai taip prisiduria ne mažiau du-tris šimtus eurų per mėnesį, gal net ir daugiau.

Dirbome su sese keisdamiesi, galvojome, kad gausime už pusę mėnesio 400-500 eurų. Realiai tiek aš dabar gaunu už visą mėnesį darbo valstybinėje institucijoje. Taigi, pradėjome dirbti, pirmas atlyginimas už liepą buvo išmokėtas. Supratome, kad jis yra žymiai mažesnis, tai buvo nepilnai trys šimtai eurų. Taip pat ėmė aiškėti, kad pardavimai ne tokie jau ir stebuklingi, o premijos apskaičiuojamos mistiniu būdu. Patys vedėme dienoraštį ir skaičiavome, kiek turėtume gauti. Galvojome, pardavimai neblogi, turėtume nemažai ir gauti. Mus greitai sugrąžino į realybę, sakė, „per daug įsisvajojot, tokių procentų mes tikrai nemokėsim“. Pradžioj buvo žadama net 15 proc nuo pardavimų, bet jie greitai tai nuneigė: „jei įmonė suprekiauja 1000 eurų, tai nerealu, kad jūs nuo tos sumos gaunat 150.“

Su mokėjimais buvo balaganas, dalis mokama grynai, vienas mokėjimas pavedimu, dar kitą dalį turėjom pasiimti iš kasos su jų rašteliu… Apskritai nedaug mes tų mokėjimų ir gavom. Jau rugpjūtį mes supratom, kad  jie labai įsiskolinę turgui. Turgaus administratorė tiesiog ateidavo pas mus ir liepdavo duoti visus kasoje esančius pinigus jai, už nemokėtą nuomą. Pradėjo aiškėti, kad čia bus labai negerai ir neaišku kada mes pamatysim uždirbtus pinigus, jei jie taip įsiskolinę. Jau už rugpjūtį mums buvo sumokėta tik dalis atlyginimo, už pusę mėnesio, dar rugsėjį mes atidirbom, o spalio 3 d. įteikėm prašymus išeiti iš darbo.

Nesumokėta liko už pusę rugpjūčio ir visą rugsėjį. Tikėjomės dar kažkurį laiką atgauti pinigus. Pažadai tirpo ir tirpo… jie vilkino ir vilkino, sakė pasiims paskolą ir t.t. Su prekėmis irgi buvo tas pats, iš pradžių turėjome tų prekių, mėsų visokių, jas veždavo kurjeris, o vėliau visą mėnesį išsėdėjom su pustuščiu šaldytuvu, nebuvo kiaulienos, žvėrienos irgi nedaug. Supratom, kad jie įsiskolinę ir įmonės jiems nebetiekia produktų. Dar vienu metu atsirado vynas, kurį tiekė kažkokia jų pažįstama parduotuvė. Prie vyno nelabai ką turėjom pasiūlyti. Galiausiai pradėjom abejoti likusios mėsos galiojimo laiku.

Vieną dieną nutariau, kad jei man nemoka atlyginimo, tai ir į darbą neisiu. Ir nenuėjau. Vėliau, man išeinant iš darbo, viršininkas bandė priekaištauti, neva nenori pasirašyti mano prašymo, nes man priklauso pravaikšta. Aš pasakiau, kad jis negali to įrodyti, bandžiau išsisukti, kad jis buvo dėl to iš anksto perspėtas. Galiausiai jie pasitarė su buhalteriu, kuris matomai jiems visuomet teisingai pataria, ir pasirašė mūsų prašymus.

Atlyginimai liko nesumokėti. Mes su Solidarumo Tinklu bandėme su jais susitikti, kad galėtume įteikti reikalavimus, bet tą dieną, kai jau buvo sutartas susitikimas, jie jį atšaukė dėl neva įvykusios avarijos. Paskambina, kad pateko į avariją, bet kelio triukšmo nesigirdi. Viršininkai taip ir nepasirodė.

Darbo inspekcija

Tą pačią dieną, kai neįvyko susitikimas, nuvykom į darbo inspekciją ir pateikėm skundą dėl neišmokėtų atlyginimų. Darbo inspekcija inicijavo darbdavio ir mūsų susitikimą, tai buvo lapkričio 22 d. Į šitą susitikimą darbdavys jau atvyko. Mes su sese žinojom, kad turim nusistatyti sumą, įsivertinom patys, kiek jie mums skolingi. Atrodė, kad Darbo inspekcija iš viso nieko nesprendžia, ji atlieka tik tarpininkės vaidmenį. Šiaip buvo gana juokinga situacija: vyksta susitikimas su darbdaviu, sėdi inspekcijos sudaryta komisija, kurioje vien kažkokiu būdu atrinktos moterytės, jos tau pradeda pasakoti istorijas, kur jų sūnūs važiavo, kur kas keliauja, kalba labai garsiai ir dar papildomai prisideda prie streso, kuris nepadeda pokalbyje su darbdaviu. O pačią darbo inspekciją atstovauja vienas asmuo ir referentas, kuris nešioja dokumentus. Taigi sėdi Darbo inspekcijos sudaryta komisija tame pačiame kabinete, kur vyksta derybos, institucijos atstovai labai aiškiai pasako, jog geriau yra susitarti gražiuoju ir pasirašyti taikos sutartį, nes iš jų nėra ko tikėtis, kiti procesai gali labai ilgai užtrukti, geriausias variantas – taikos sutartis. Nežinia kodėl, bet darbdavys sutiko pasirašyti tą sutartį, kurioje mes su sese įrašėme 650 eurų sumas. Iš pradžių jis dvejojo, tada nuėjo pasitarti su savo protinguoju buhalteriu, ir pasirašė.

Taikos sutartyse buvo paskaičiuotos sumos su delspinigiais ir atostoginiais. Darbo inspekcija rekomenduoja darbdavio skolą įvertinti „logiškai“, nors iš tikrųjų suma turėjo būti
didesnė, su kompensacija už stresą ir vargą prašant to, kas tau teisėtai priklauso. Sutartys buvo pasirašytos ir buvo įsipareigota sumokėti pinigus iki kito mėnesio, t.y. gruodžio pabaigos, prieš Kalėdas. Atrodė, tai geriausia, kas galėjo įvykti, ir mes gražiai laukėme, nes gi yra sutartis ir viskas įforminta. Viskas oficialu, tai yra valstybės tarnyba, kuri tikrai garantuoja mums saugumą, tuos pinigus mes tikrai atgausime, o jei darbdavys jų neperves, turėsime visų palaikymą ir juridinę galią tuos pinigus atsiimti kitais būdais.

Atėjo Kalėdos, pinigų nebuvo. Vėl skambinam direktoriui ir klausiam, kas vyksta, o jis vėl tą pačią dainelę gieda, kad tuoj jau čia viskas bus, kažkas buvo blogai su sąskaitomis, bet dabar jau susitvarkė ir perves. Žodžiu, pinigų kaip nėra taip nėra. Visa Darbo inspekcijos veikla ir baigėsi taikos sutarties pasirašymu. Kai paskambinome inspekcijai paklausti, ką daryti, nes pinigų vis dar negavom, paaiškėjo, kad mums patiems reikia kreiptis į antstolius. Žodžiu, Darbo inspekcija net nepasivargino mūsų įspėti, kad prieš einant pas antstolius reikia nueiti į teismą, gauti pažymą, kad nėra pradėtas prieš darbdavius teisminis procesas. Nueinam pas antstolius, mums liepia grįžti su teismo pažyma, tada vėl einam pas antstolius. Antstoliai sutvarko dokumentus ir nusiunčia reikalavimus darbdaviams, praeina savaitė ir paaiškėja, kad įmonės sąskaitos tuščios. Taip išeina, kad sutartį su darbo inspekcija pasirašo įmonės direktorius, jis atstovauja įmonę, taigi, jis juridinis, o ne fizinis asmuo, o antstoliai gali kėsintis tik į įmonei priklausantį turtą.

Pasirodo, kad mūsų buvę darbdaviai labai puikiai viską išmano, todėl neturi jokio įmonei priklausančio turto. Nors mano žiniomis, jie turi ir nekilnojamo turto, ir ne vieną automobilį. Paaiškėja, kad jokie piniginiai procesai jų įmonės sąskaitose nevyksta jau nuo gruodžio mėnesio. Antstolė mums pasiūlo pati nuvažiuoti į jų „tašką“ Kaune. Nuvažiuoja į Urmo turgų, ten dar apsimeta kliente ir kažką nusiperka, galiausiai praneša užšaldanti įmonės kasą – visi pinigai, kurie eina į jų kasą, turi eiti mums, tas pats galioja jų užšaldytoms sąskaitoms. Taigi mes iš tų 650 eurų sumos jau atgavome labai „didelę“ 25 eurų sumą iš kasos. Aš klausiau antstolės, ar tai yra viskas, ką ji gali ir ji atsakė, kad taip, nes sutartis buvo pasirašyta ne fizinio asmens, o įmonės direktoriaus. Dabar ir jiems ir mums belieka tik laukti, kol įmonėje atsiras turto.Tik įdomu kaip ta įmonė funkcionuoja, kažkokia mistika – be jokio turto ir be jokių piniginių procesų.

Taigi, praėjo pusė metų nuo nutarties ir nieko. Neformalioje konsultacijoje su advokatu man buvo patarta kelti įmonei bankrotą, bet nesu įsitikinęs, ar tą gali daryti, jei įmonėje nebedirbi. Darbo inspekcija taip pat nieko apie tai neminėjo. Iš viso, kai aš vienas pirmą kartą nuvažiavau į tą instituciją, buvau labai pasimetęs, o man tiesiog buvo įteikta prašymo forma ir pasakyta, eik į tą kambariuką ir užsipildyk. Jį parašyti nėra taip lengva, nes nežinai ką tiksliai reiktų rašyti, kaip formuluoti ir pan. Supratau, kad paprastam žmogui vien kreiptis į Darbo inspekciją yra jau didelis ir sunkus žingsnis. Tam reikia laiko ir tikėjimo, kad iš viso turi tokią teisę. Ir kai ateini ir tave taip pasitinka, gali būti, kad apsigalvosi: bala nematė, kitur eisi padirbti, gal ten sumokės…

Man asmeniškai 650 eurų suma nėra maža. Kuo toliau, tuo mažiau reali rodosi galimybė juos atgauti, ypač oficialiuoju keliu. Apskritai procesas labai ilgas, varginantis ir galiausiai be rezultatų.“