„Pas mus dirba tik iš Indijos vienas žmogus“ – interviu su dar vienu Casa Della Pasta išmestu darbuotoju


Tai interviu su vienu iš atleistų Casa Della Pasta darbuotoju, Ahmedu, atvykusiu iš Pakistano studijuoti į Lietuvą. Jis šiame restorane išdirbo apie du mėnesius indų plovėju. Kartu su Jurgiu (kitu išmestu darbuotoju) jis bandė formuoti darbuotojų sąjungą, už ką buvo išmestas iš darbo. Darbdavys jam niekada nedavė darbo sutarties ir už paskutinijį gruodžio mėnesį nesumokėjo atlyginimo.
Savo ruožtu, restorano savininkai viešai neigė, kad restorane dirbo pakistanietis: „Pas mus dirba tik iš Indijos vienas žmogus. Jis įdarbintas, turi sutartį, su Darbo birža esame dėl jo kalbėję, nes jam sunkiau gauti leidimus“.

– Tai papasakok kaip susiradai darbą, kaip sekėsi dirbti.

Atvykau į Lietuvą studijuoti nuo 2015 m. Casa Della Pasta buvo mano pirmasis darbas Lietuvoje. Jį susiradau per CV.lt sistemą. Pateikiau paraišką ir neužilgo gavau skambutį iš šefės (Agnė), kuri pasikvietė mane interviu.

Dirbau ten puse etato, nes tik tiek pagal įstatymus ir galiu dirbti. Pradžioj man mokėjo 2.5 eur per valandą. Pirma dirbau jų filiale senamiestyje, kažkur dvi savaites. Po to jie mane perkėlė į pagrindinį restoraną.

Vos tik pradėjau dirbti Lapkričio pradžioje, pačią pirmą dieną teiravausi jo (boso) dėl sutarties, nepamiršdamas paminėti, kad turiu teisėtą leidimą darbui 20 val. per savaitę ir privalau būti registruotas darbo biržoje.

Jis man aiškino, kad kontraktą ruošia, galiu dėl to nesirūpinti. Praėjus keletui dienų nuo darbo pradžios su manimi susisiekė mano universiteto (KTU) koordinatorė ir pareiškė sužinojusi, kad įsidarbinau ir teiravosi ar jau turiu sutartį.

Atsakiau, kad dar neturiu, bet darbdavys sakė jog netrukus ją gausiu. Ji paprašė bosų numerių – daviau virtuvės šefės Agnės. Koordinatorė perdavė Agnei, ką jie turi daryti, kad mane įdarbintų. Sekančią dieną darbe Agnė man pasakė, kad legalus
kontrakto gavimo procesas yra ilgas ir kad mes dabar neturime tiek laiko legaliai įforminti santykių. Paklausiau ar tada galiu eiti namo – ji sutiko ir sakė, kad galiu nesirūpinti, už pradirbtas darbo dienas man bus sumokėta. Tą dieną išėjau namo.

Tada sekančią dieną gavau skambutį iš Fabio (savininko). Jis manęs paklausė, kas ne taip ir ar aš galiu ateiti į darbą su juo pašnekėti. Atėjus jis mane patikino, kad nesukčiau galvos dėl sutarties, jie padarys, kas tik jų galioje, bet tai užtruks laiko.

Praėjus daugmaž dviems savaitėms be jokio akivaizdaus postūmio, jis vėl man primygtinai teigė, kad viskas tvarkoje, kontraktas ruošiamas, galiu dėl to per daug nesukti galvos, toliau dirbti lyg niekur nieko.

Perklausiau dar kelis kartus po to, bet istorija buvo daugmaž tokia pati – jis kalba su advokatu, patikino, kad nesirūpinčiau, viskas bus gerai, pranešė, kad nuo gruodžio pabaigos įsigalios įstatymas, pagal kurį nebebus privaloma registruotis darbo biržoje.
Prašė, kad palaukčiau savo sutarties iki minėto įstatymo įsigaliojimo termino.

– Buvai vienas iš tų, kurie mąstė apie profsajungos įkūrimą darbovietėje ir dėl to buvai išmestas. Kokie būtų buvę reikalavimai, jei profsąjungą būtų pavykę sukurti?

Norėjom reikalauti lygaus atlygio mano srities darbuotojams. Lietuviai gaudavo atlyginimą valandiniu trijų eurų tarifu, o mes, užsieniečiai be sutarčių – aš, Pranišas ir Saidas – gaudavome 2.5 eur per valandą už tą patį darbą.

– Ar manai, kad prašyti vienodo atlyginimo yra neteisėta?

Nemanau, bet pasak Fabio tai buvo nelegalu.

– Jei gali, papasakok daugiau apie tą dieną, kai tave išmetė iš darbo.

Kaip įprasta atėjau į darbą. Trumpai padirbus prie indų, Fabio liepė man nušveisti sienas už viryklių. Pabaigęs grįžau prie indų plovimo ir po kurio laiko Fabio išsikvietė ateiti į galinį kambarėlį. Jis tikino, kad duos pasirašyti kontraktą, bet prieš tai reikės pasirašyti kažkokį pareiškimą. Paklausiau jo, kokį pareiškimą turėčiau pasirašyti. Iš jo gavau tuščią popieriaus lapą, kuriame jis man padiktavo parašyti savo vardą/pavardę ir padėti parašą, kartu įrašant
jog dirbau, dabar tiksliai nepamenu, lygtais Sausio 2 d., valydamas restorano lauko kiemą ir už tai man buvo sumokėta. Pasirašiau.

Po akimirkos atėjo picų kepėjas (taip pat restorano investuotojas) ir Fabio pradėjo mane kamantinėti, su kuo aš susidėjęs ir kuo bando užsiminėti Jurgis.

Atsakiau jam, kad negaliu pasakyti, nes nieko nesuprantu, kad tai jo ir Jurgio problemos. Paklausė ar žinau kažką apie socialinį centrą – atsakiau, kad nieko nenutuokiu.

Toliau klausinėjo, ką man sakė Jurgis. Atsakiau, kad informavo, jog dirbdamas Sausio 1 galiu pareikalauti algos dvigubu tarifu.

Po šio trumpo apsikeitimo jis man paleido įrašytą dialogą tarp manęs ir Jurgio iš privataus susitikimo, kuriame buvo minimi „juodosios buhalterijos“ sąsiuviniai. Šis susitikimas vyko ne darbe. Garso įrašą padarė Saidas, mūsų buvęs bendradarbis, kuris slapta nuo mūsų buvo susimokęs su Fabio.

Įrašui pasibaigus paklausė, ar tai mano balsas. Atsakiau, kad ne. Dėl to jis įsiuto, pradėjo kaltinti, plūstis ir griebė man už plaukų. Mus šiaip ne taip išskyrė kartu su mumis buvęs kepėjas.

Vos konfliktui praėjus, į patalpą įžengė jo draugė. Ji parodė man straipsnį su Jurgio nuotrauka, kurioje jis vaizduojamas sėdintis teisme – „Fabio suteikė tau darbą, o Jurgis yra nusikaltėlis“.

Fabio pridūrė: „Jeigu tau Jurgis kažką sakys – privalai iškart perduoti man“.

Pasakiau jiems, kad jie man moka už darbą ir nieką daugiau. Neprivalau jiems nieko pasakoti.

– O jis konkrečiai pasakė, ką jūs darote prieš jį?

Taip, jis sakė, kad Jurgis kelia problemas jo verslui ir kad aš jam neva padedu.

– Tada išėjai namo?

Taip, jis mane pasiuntė eiti namo ir pasakė, kad už visą darbą sumokės. Tada, kai jau dėjausi švarką ir ruošiausi eit, dar kartą paklausiau, kada jis ruošiasi man sumokėt už Gruodį. Tada jis atsakė, kad man išvis nemokės.

– Ar po to dar bandei su juo susisiekti?

Bandžiau. Sausio 11 dar skambinau ir siunčiau jam sms žinutes, bet negavo iš to jokios reakcijos. Iš viso jam skambinau dar bemaž 10 kartų, iš jų jis keturis kartus nekėlė, vėliau atmetinėjo skambutį ir užblokavo numerį.