Vidurinioji klasė kaip naujasis avangardas

Atgavus nepriklausomybę, diskusijos apie klasę tapo tabu. Bet koks užsiminimas apie socialinę klasę viešojoje erdvėje sukelia isterijos bangą: „Tai juk sovietinė ideologija! Argi nežinote, į kur veda tokios kalbos?”. Vis dėlto klasės terminas, nors uždraustas kalbant apie nelygybę, yra plačiai ir gausiai naudojamas kitoje temoje. Nuo pat nepriklausomybės atgavimo iki šių dienų kalbos apie „viduriniąją klasę“ nenustoja skambėti iš įvairiausių veikėjų – nuo bankų ekonomistų iki politikų. Kas yra šioji klasė ir kodėl jai teikiama tiek daug dėmesio?

Pajamos ar kultūra?

Viename delfi.lt straipsnyje pateikiama skaičiuoklė, pagal kurią galite išsitirti, ar priklausote viduriniajai klasei[1]. Turėsite atsakyti ne tik kokios jūsų pajamos, bet ir ar galite kartą per metus atostogauti užsienyje, ar turite santaupų, nuosavą namą. Kaip pabrėžiama straipsnyje, vien tik pajamų neužtenka tam, kad galėtumėte laikyti save viduriniosios klasės atstovais. Į šios klasės apibrėžimą įeina ir kultūrinis vartojimas bei išsilavinimo lygis.

Sprendžiant pagal pajamas, viduriniąja klase laikoma žmonių grupė tarp skurdžiausiųjų ir turtingiausiųjų. Lietuvoje tai būtų žmonių grupė uždirbanti nuo 1069 iki 1980 eurų žmogui. Tokių žmonių ne tiek daug, tik apie 14%[2]. Bet akivaizdu, kad vertinant tik pagal pajamas, vidurinioji klasė būtų ne kas kita, kaip tik statistinis vidurkis. Pavyzdžiui, statybininko, kuris uždirba 1000 eurų per mėnesį, mes nelaikome viduriniosios klasės atstovu, nes dažniausiai įsivaizduojama, kad šis žmogus nėra susidomėjęs „aukštąja kultūra“, nevaikšto į teatrą ir nežiūri LRT Kultūros kanalo, o mieliau leidžia savo vidutines pajamas „žemiškiems“ malonumams. Kitais žodžiais tariant, viduriniajai klasei priskiriami „kultūringo vartojimo“ ir tam tikros gyvensenos bruožai nekyla tiesiog iš žmonių statistinio pajamų vidurkio.

Jeigu viduriniąją klasę apibrėžti pajamų rodiklio neužtenka, tuomet turime žiūrėti į jai priskiriamas savybes. Į šią klasę lyg ir turėtų papulti beveik visi viešojo sektoriaus darbuotojai: įvairūs valstybinių įstaigų specialistai, mokytojai, gydytojai; taip pat ir privataus sektoriaus vidurinioji grandis: vadybininkai, smulkieji verslininkai, „protinį“ darbą atliekantys žmonės. Kas šiuos žmones turėtų vienyti, tai jų tam tikras „kultūringumas”. Jie turėtų domėtis kultūra, vaikščioti į kiną, teatrą ir koncertus, būti įgiję aukštąjį išsilavinimą. Tokiu atveju, viduriniosios klasės atstovus apibrėžia jų platesnis „būtiniausiomis prekėmis“ neapsiribojantis vartojimas bei sukauptas socialinis ir kultūrinis kapitalas, t.y., dėl išsilavinimo, pažinčių ir išmoktų „elgsenos normų” sukurtos galimybės kilti karjeros laiptais ir užsitikrinti aukštesnį pragyvenimo lygį.

Bet čia susiduriame su pajamų problema. Jeigu vertinsime pagal šiuos kultūrinius bruožus, tai didžioji dauguma tokių universitetą baigusių ir kultūra (plačiąja prasme) besidominčių žmonių, nors ir sieks karjeros, bet uždirbs tik minimalų ar kiek didesnį nei minimalų atlyginimą, kuris tikrai nesieks 1000-2000 eurų. Universitete dirbančių dėstytojų atlyginimai gali būti panašūs į prekybos centro darbuotojų. Pedagogų atlyginimai toli gražu nesiekia 1000 eurų. Kaip straipsnyje apie viduriniąją klasę pažymi ekonomistas Romas Lazutka, “yra tam tikros disproporcijos, kurios nebūdingos kitose šalyse. Būtent tam tikrų profesijų žmones vis tiek tenka priskirti vidurinei klasei […] žiūrime ne vien į pajamas, nes jie vis tiek domisi kultūra, jiems tai svarbu […]. Žmogus gali gauti dideles pajamas, bet tuo nesidomėti, tiesiog neturėti poreikio“[3].

Pagal šią logiką, žmogus gali gauti dideles pajamas, bet nesidomėti kultūra; iš kitos pusės, žmogus gali gauti minimalias pajamas, bet domėtis kultūra. Pirmasis nepriklausys viduriniajai klasei, o antrasis priklausys. Rezultatas toks, kad nuo pajamų niekas nepriklauso – tik kultūringumas apibrėžia šią klasę. Taigi, spektakliui paskutinius centus sukrapščiusi restorano padavėja (baigusi bakalaurą) ir to paties restorano savininkas, išsipirkęs metinį teatro abonementą, abu turėtų būti viduriniosios klasės atstovai, jei pastarasis domėsis kultūra, o ne tik kaip išspausti daugiau pelno iš savo darbuotojų. Ar toks „klasės apibrėžimas“ per kultūrinį vartojimą ką nors apibrėžia? Ne, tai tik pažymi, kad abu žmonės mėgsta teatrą.

Jei nei pagal pajamas, nei pagal kultūringumą ar išsilavinimą negalime tiksliau apibrėžti, kas ta vidurinioji klasė, tuomet kodėl šis terminas toks svarbus ir dažnai kartojamas? Kodėl ši menama klasė susilaukia žymiai daugiau dėmesio ir diskusijų nei, pavyzdžiui, dirbančiųjų klasė, kuri, vien tik statistiškai žiūrint pagal pajamų lygį, aprėpia nepalyginamai didesnę visuomenės dalį?

Vidurinioji klasė kaip pažadėta gerovė

Kaip Lazutka užsimena savo komentare, Lietuvoje egzistuoja tam tikros „disproporcijos, kurios nebūdingos kitose šalyse“. Pagal jį tai reiškia, kad tokios viduriniosios klasės profesijos kaip mokytojai ir medikai gauna viduriniosios klasės standartų nesiekiantį atlyginimą. Galiausiai, jis pažymi, kad vidurinioji klasė visuomenėje tapatinama su geru gyvenimu, todėl daug kas nori jai priklausyti: Žmonės nori gerai gyventi, nori, kad aplinkiniai gerai gyventų, tada prasideda kalba apie vidurinę klasę kaip tam tikrą gyvenimo lygį, gyvenimo būdą, kuris žmonėms priimtinas.“

Galima numanyti, kad šiuo atveju „kitos šalys“ reiškia Vakarų Europą. Taigi, vidurinioji klasė simbolizuoja tam tikrą pragyvenimo lygį, kuris esą egzistuoja Vakarų Europoje. Bet jeigu profesoriui yra lengva įsivaizduoti tikrąją, tiek pajamomis, tiek kultūringumu pasižyminčią viduriniąją klasę Vakarų Europoje, tai Lietuvos atveju kyla daug keblumų. Čia ieškant viduriniosios klasės atstovų tenka daryti išlygas: pagal kultūrinį apibrėžimą mokytojai yra vidurinioji klasė, bet pagal pajamas – ne. Taigi, pažymima kaip turėtų būti pagal „idealą“, t.y., Vakarų Europą, bet pastebima, kad šis idealas dar nepasiektas. Kaip komentuoja „Swedbank“ finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė: „Nors Lietuvoje vidurinioji klasė dar nėra tokia gausi, kaip išsivysčiusiose šalyse, ji turi potencialo augti, nes į šalies darbo rinką ateina jauna ir išsilavinusi karta, didėja investicijų srautai ir auga kvalifikuotų darbo vietų skaičius“[4].

Iš šių komentarų galima suprasti, kad vidurinioji klasė yra ne tiek realiai egzistuojanti“ ekonominė grupė, kiek labiau siekiamybė. Vidurinioji klasė simbolizuoja ne tik materialinę „vakarietišką“ gerovę, kuri esą turėtų atsirasti iš kapitalistinio ekonominio progreso, ji taip pat laikoma esminiu liberalios valstybės ramsčiu. Kaip rašo buvusi Lietuvos Laisvos Rinkos Instituto (LLRI) prezidentė Rūta Vainienė: Vidurinioji klasė yra tai, apie ką svajoja kiekviena valstybė. Svajoja dėl to, kad viduriniosios klasės žmogus paprastai yra pats geriausias pilietis. Jis uždirba pakankamai, kad pasirūpintų savimi ir savo šeima. Vadinasi, jis neprašo iš valdžios finansinės paramos“[5]. Tai klasė, kuri „savo sugebėjimais“, „profesionalumu“, „verslumu ir rizikos prisiėmimu“ susikuria asmeninę gerovę. Ji nėra priklausoma nuo valstybinės paramos, jai nereikia mokėti pašalpų, ji netgi pati gali susimokėti už sveikatos priežiūrą ar švietimą. Todėl ji palaikys šių paslaugų privatizavimą („modernizaciją“), nes jai labiau rūpės teikiamų paslaugų (prekės) kokybė, o ne jų prieinamumas. Materialų gerbūvį suprasdama kaip „asmeninių pastangų ir sugebėjimų“ rezultatą, ši klasė nekels jokių reikalavimų valstybei patenkinti savo kaip tam tikros socialinės klasės poreikių. Valstybės rolė ekonomikoje tuomet bus tik laisvos rinkos principų užtikrinimas. Ribojantys ekonominę veiklą įstatymai turi būti pašalinti, užtikrinant meritokratinę (vertinančią tik pagal sugebėjimus ir žinias) aplinką ir pažabojant korupciją.

Kaip ši viduriniosios klasės logika atsiskleidžia politikoje? Vienas pavyzdys – pagrindiniai argumentai už naująjį Darbo kodeksą rėmėsi prielaida, kad liberalizavus darbo santykius bus atverta daugiau galimybių „kūrybiniams“ darbuotojams ir jaunajai kartai. Kaip teigė viena, esą jaunąją kartą atstovaujanti organizacija: „Gerovę šalyje kuria žmonės, kurie varžosi idėjomis, o ne kumščiais ar garsiakalbiais <…> Mums nepriimtina, kad diskusijose apie tai, kaip turėtų būti reguliuojami darbo santykiai, dirbančiuosius bandoma pavaizduoti kaip savarankiškai nuspręsti nesugebančias bejėges aukas, kurias darbdaviai pirmai progai pasitaikius bando atleisti iš darbo, ir kurias būtina ginti atgyvenusiais draudimais, ribojimais, sutartimis.“[6]

Darbuotojus ginantys įstatymai čia pristatomi kaip kliudantys „natūraliems“ santykiams tarp darbdavio ir darbuotojo, trukdantys veikti laisvai rinkai. Laisva rinka čia suprantama ne kaip nelygių santykių ir išnaudojimo sfera tarp kapitalo ir dirbančiųjų, bet kaip iš esmės neutrali erdvė, kurioje visi susitinkame kaip lygūs, esame vertinami pagal pastangas, įgūdžius ir darbštumą ir už tai gauname atitinkamą atlyginimą. Taigi, iš „sovietmečio paveldėtų“ trukdžių (darbuotojų teisių) pašalinimas čia atveria daugiau galimybių realizuoti savo sugebėjimus, būti laisvesniais ir turtingesniais. Neatsitiktinai buvo kalbama, kad Darbo kodekso liberalizavimu labiausiai suinteresuota „jaunoji karta“, kurios veržlumą, verslumą ir lankstumą riboja pasenę „sovietiniai“ įstatymai.

Kaip teigia Vainienė, viduriniosios klasės žmogus „paprastai yra pats pilietiškiausias“. Kaip galime suprasti šią jungtį neoliberalioje vaizduotėje tarp klasės ir pilietiškumo? Jei ekonominė laisvė yra sukuriama tik savo darbu ir įgūdžiais, tai politika turi užtikrinti tik formalią laisvę tarp iš esmės lygių individų ir valstybės. Čia vidurinioji klasė tampa „pačia pilietiškiausia“ žmonių grupe, nes ši, sudaryta iš „nepriklausomų ir laisvų individų“, nereiškia jokių socialinių ar ekonominių pretenzijų valstybei ir lyg „nešališkai“ saugo universalią piliečių lygybę. Ši lygybė nėra socialinė ar ekonominė, bet tik formali individų lygybė prieš įstatymą. Lyties, klasės, rasės skirtumai čia išnyksta universalioje „piliečių-individų“ grupėje ir struktūrinis išnaudojimas ekonominėje ir socialinėje sferoje nepripažįstamas. Laisvoje rinkoje tariamai neegzistuoja galios santykiai ir išnaudojimas – tik lygūs mainai tarp individų. Šiuo požiūriu, darbuotojų teisės, protestai už didesnius atlyginimus ar geresnes darbo sąlygas yra šališki, nes siekia didesnės naudos vienai pusei. Geriausiu atveju, darbuotojų protestai ir streikai sveikinami kaip aktyvios ir už savo teises kovojančios pilietinės visuomenės išraiška. Bet žymiai dažniau šie protestai smerkiami kaip „dirbti tinginčių ir valstybės pašalpos laukiančių“ žmonių susibūrimai. „Geri“ ir „blogi“ protestuotojai skirstomi pagal jų kultūriškumą ir socialinį statusą, t.y., įsivaizduojamų viduriniosios klasės bruožų atitikimą. Mokytojai, šiuo atžvilgiu, kartais gali tapti viduriniąja klase/piliečiais, bet, pavyzdžiui, prekybos centrų darbuotojos – ne.

Pilietinės visuomenės pasirodymai politinėje arenoje visada atrodo “nešališki”, t.y., išvalyti nuo socialinio ar ekonominio turinio. Kai prie mokytojų streiko prisijungė Andrius Tapinas, šis ryškiai pakreipė diskusiją nuo darbuotojų teisių, aukštesnių atlyginimų ir geresnių darbo sąlygų link didingai skambančių temų apie pilietinę visuomenę, pasiryžusią kovoti prieš valdžios engimą. Kodėl šis veikėjas rėmė profsąjungų streiką? Vos prieš metus, 2017 balandį, Tapinas apie tų pačių profsąjungų protestus nedviprasmiškai rašė kaip apie išsišokėlišką „rėksmingų profsąjungų“ ir „pseudošventųjų“ mokytojų protestą: „[mokytojas] negali būti dėl nieko kaltas, už nieką atsakingas, privalo būti apsaugotas nuo darbe patiriamo streso, neturi būti spaudžiamas kelti kvalifikaciją ar modernizuotis, neturi siekti rezultatų – pakanka to, kad jis Mokytojas ir taškas“[7].Bet kas jį pastūmė remti mokytojų streiką po metų? Pagal jį, tai buvo valdžios reakcija į streiką ir pačius mokytojus, t.y., Tapinui parūpo ne streiko turinys, o „laisvė protestuoti“ ir „laisvė kritikuoti“. Vyriausybė, žiniasklaida ir pats Tapinas iki pat Švietimo ir mokslo ministerijos užėmimo nereagavo į mokytojų streiką. Bet kai šie užėmė ministeriją ir privertė vyriausybę reaguoti bei imtis „švelniųjų“ (šmeižimo) priemonių streikui malšinti, tuomet „laisvė protestuoti“ tapo priežastimi remti mokytojus.

Pilietinių „laisvių“ turinys yra visiškai išvalytas nuo ekonominių ar socialinių reikalavimų. Pilietinis protestas gali atsirasti tik ten, kur valstybė pažeidžia universalias žodžio, saviraiškos ir kitas individų laisves. Ši pilietiška pozicija atrodo nešališka ne tik dėl jai būdingos liberalios ideologijos, kuri prisidengia „lankstumo“, „modernizacijos“ ir „ekspertų“ terminais, karpydama darbuotojų teises ir socialinę apsaugą. Ji taip pat atrodo nešališka dėl platesnio, po nepriklausomybės atgavimo įsivyravusio neoliberalaus diskurso, kuriame „vidurinioji klasė“ ir „pilietinė visuomenė“ pasirodo kaip progreso ir demokratizacijos nešėjos bei vienintelės teisėtos šio istorijos tarpsnio atstovės.

Nesibaigianti tranzicija

Vidurinioji klasė įkūnija vakarietišką ekonominę gerovę, o pilietinė visuomenė – liberalią demokratiją. Šie du terminai vienas kitą nusako ir papildo. Nuo pat nepriklausomybės atgavimo Lietuvos siekis prisijungti prie Europos Sąjungos tapo pareiga įrodyti mūsų „demokratiškumą“ ir atsiribojimą nuo komunistinės praeities. Įsigalėjusi neoliberali reformų ir progreso retorika viešojoje erdvėje iškėlė viduriniąją klasę kaip nauja „vedančiąją“ klasę, kuri turėjo tapti demokratijos nešėja ir pilietinės visuomenės branduoliu. Žinoma, realybėje ekonominė padėtis ir politinės nuostatos nebūtinai tiesiogiai viena kitą nustato, bet šiuo atveju, pilietinė visuomenė ir vidurinioji klasė tapo liberalios ideologijos pažadėtu tranzicijos iš socializmo (autoritarizmo) į kapitalizmą (demokratiją) vaisiumi.

Nuotr. delfi.lt

Iš vienos pusės lyginantis su Vakarų Europa ir iš kitos pabrėžiant, kad Lietuva neatitinka jos standartų, užvedama kalba apie progresą ir vystymąsi. Kalbos apie progresą ir jaunąją kartą nurodo į tranzicijos idėją, pagal kurią posocialistinės šalys kaip Lietuva vis dar vejasi Vakarų Europą ekonomiškai bei politiškai. Taip lyg pažymima, kad tranzicija iš socializmo į kapitalizmą neužbaigta, laisva rinka nepakankamai laisva, demokratija pakankamai demokratiška. Tai, kad vidurinioji klasė (vis dar) neegzistuoja, tampa lyg ir pasiteisinimu tęsti „neužbaigtą tranzicijos projektą“.

Bet per paskutinius 30 metų Rytų Europos šalys, įskaitant Lietuvą, tapo kapitalistiškesnės nei daugelis Vakarų valstybių. Šiose šalyse apstu vakarietiško kapitalo įmonių, išnaudojančių pigią ir „lanksčią“ darbo jėgą, čia dominuoja vakarietiški bankai. Be to, šios šalys „išaugino“ jau dešimtis savų milijardierių. Net jei progresui trukdytų senoji socializme užaugusi karta, tai ši jau praktiškai baigia numirti ir aktyviai nebedalyvauja nei darbo rinkoje, nei politikoje. Kitais žodžiais tariant, tranzicija jau seniai baigėsi ir nebeliko nieko, ką dar būtų galima tranzituoti. Vietoj susikūrusios viduriniosios klasės veikiau galime kalbėti apie gausią dirbančiųjų klasę. Pagal Statistikos departamento 2017 m. duomenis, daugiausiai žmonių dirba apdirbamosios gamybos, mažmeninės ir didmeninės prekybos, transporto ir švietimo srityse. Sudėjus šių sričių darbuotojų skaičių gauname 49,7% visų darbuotojų. Vidutinis atlyginimas į rankas šiose srityse – 614.5 eurų. Tai – vidutinis atlyginimas, t.y., jame įskaičiuoti ir vadovų bei direktorių atlyginimai, kurie būna kelis ar keliolika kartų didesni nei paprastų darbuotojų. Šių žmonių darbo užmokestis yra žymiai arčiau minimalaus mėnesinio atlyginimo nei viduriniosios klasės standartų.

Vidurinioji klasė pagal pajamas, gyvenimo būdą ir vartojimą reprezentuoja tik labai siaurą visuomenės sluoksnį. Ekonominė tranzicija sukūrė ne plačią viduriniąją, o gausią dirbančiųjų klasę. Kaip tuomet suprasti nepaliaujamas kalbas apie viduriniąją klasę? Kodėl ši klasė tiek politinėse, tiek ekonominėse diskusijose užima svarbiausią ir pagarbiausią vietą? Į šią klasę turėtume žvelgti ne į kaip realiai egzistuojantį žmonių sluoksnį, o verčiau kaip į ideologinį konstruktą.

Tirdamas tranzicijos laikotarpį Lenkijoje, antropologas Donas Kalbas pažymėjo, kad neoliberali šoko terapija, stambaus masto privatizacija ir socialinių garantijų panaikinimas negalėjo įvykti be tuo pat metu retoriškai puolamos dirbančiųjų klasės įvaizdžio viešojoje erdvėje. Aprašydamas kaip kito žiniasklaidos skirtingų visuomenės grupių reprezentavimas 10-ąjame dešimtmetyje, jis pastebi, kaip dirbantieji virto „etnizuota liaudimi, o žemesni jos sluoksniai, surasintomis surasintomis classes dangereouses [pavojingosiomis klasėmis].“[8] Tuo tarpu naujųjų valstybių elitas „susivokė turintis kolektyvinį ryšį ir likimą, iškelė savo kaip gerbiamų ir orių žmonių, iš kurių kyla teisėtas autoritetas, teises“. Vidurinioji klasė tapo susieta su naujuoju neoliberalios valstybės projektu, ji lyg idealiai įkūnija tranzicijo tikslą ir laimėtojų pusę, progresą, kosmopolitiškumą, demokratizaciją. Bet ši klasė egzistuoja ne savaime, o tik priešpriešoje su kita, atsilikusia, demonizuojama ir pašiepiama dirbančiųjų ar skurstančiųjų klase: „Šoko terapijai krečiant tautą ir ekonominio žlugimo šmėklai tampant realia galimybe, intelektualai ir medija pradėjo desperatiškai vaizduoti save kaip „viduriniąją klasę“, tuo tarpu vis dažniau aprašant darbuotojus ir valstiečius kaip didelę naštą pasaulinio kapitalizmo konkurencijai atsivėrusiai Lenkijai. Darbuotojai ir valstiečiai žiniasklaidoje buvo sistematiškai asocijuojami su alkoholizmu ir tinginyste, profesinės sąjungos buvo atvirai smerkiamos kaip disfunkcinės naujajai pilietiškai Lenkijai“[9].

Galima numanyti, kad panašūs procesai vyko ir Lietuvoje. Iš tikrųjų, nuo nepriklausomybės atgavimo pasipriešinimai privatizacijai ar protestai prieš socialinės apsaugos ir darbuotojų teisių mažinimą visada nušviečiami kaip reakcingi ir progresą stabdantys reiškiniai. Į šiuos protestus žvelgiama su įtarumu, pabrėžiant protestuojančių neišsilavinimą ar „kultūrinį” atsilikimą ir sumenkinant jų nuomonės svarbą politinėje sferoje. Nepasitenkinimas politikai, ekonomine bei socialine situacija numanomai turėtų būti išreiškiamas per pilietinę visuomenę, tačiau šiuo atžvilgiu jaučiamas trūkumas, lyg ši visuomenė vis dar neegzistuotų, dar nebūtų išsivysčiusi taip, kaip Vakaruose.

Kalbos apie pilietinės visuomenės ir viduriniosios klasės susikūrimą ar netgi problemas joms atsirasti nekelia jokios grėsmės neoliberaliai politikai, nes šie terminai panaikina bet kokią socialinio konflikto galimybę. Žmonių grupes ar klases suvokiant tik pagal pajamas ar „kultūringumą“ dingsta bet kokia galimybė kalbėti apie išnaudojimą tarp socialinių klasių, nes skirtumai tarp dirbančiųjų ir kapitalo pasireiškia tik skirtingomis vieną ir kitą pusę atstovaujančiųjų žmonių pajamomis. Vidurinioji klasė tuomet tampa puikia ekonomine grupe, kuriai galima dedikuoti neoliberalias socialines reformas, bankų ir laisvos rinkos ekonomistų patarimus. Kai dėmesys sutelkiamas tik į žmonių pajamas, o ne socialinius-ekonominius santykius, tuomet viską galima pateisinti augančiu BVP ir didėjančiu vidutiniu atlyginimu. Tuomet „galimybė dirbti daugiau viršvalandžių“, lankstesnės darbo sutartys ir mažesni mokesčiai darbdaviui tampa tik galimybėmis daugiau užsidirbti. Taip yra išvengiama kalbos apie išnaudojimą, ilgėjančias darbo valandas ir augančią socialinę nelygybę. Šiomis temomis galime kalbėti tik įvesdami skirtį tarp dirbančiųjų ir kapitalo, t.y., klasinę skirtį grįstą ne vien tik pajamomis, o ir skirtingomis ekonominėmis pozicijomis.

„Jūs nesate vidurinioji klasė“

Užpildžius delfi skaičiuoklę apie viduriniąją klasę, pateikiami du atsakymai: taip, jūs esate vidurinioji klasė arba ne, jūs nesate. Kyla klausimas – jei nesame vidurinioji klasė, tai kokiai klasei tada galime save priskirti?

Pripažinti, kad labiau esame dirbančiųjų klasė, reiškia susitapatinti su tuo, kas ilgus metus viešojoje erdvėje buvo žeminama, gėdinama ir menkinama. Kaip delfi skaičiuoklėje, taip ir viešojoje erdvėje dirbančiųjų klasę galima apibrėžti tik per neiginius: neišsilavinę, nepasiturintys, neprogresyvūs, nepilietiški ir t.t. Vidurinioji klasė yra vienintelė leistina ir gerbama klasė, todėl nenuostabu, kad vietoj dirbančiųjų klasės mes verčiau teigsime, jog esame iš „žemesniosios vidurinės klasės“. Taip lyg pabrėžiamas išsilavinimas ir kultūringumas, bet nepakankamos pajamos, materialinis nesaugumas. Tačiau labai mažai žmonių, net jei šie baigę universitetą ir domisi kultūra, iš tikrųjų gyvena taip, kaip esą turėtų gyventi ši klasė.

Vidurinioji klasė nėra tiesiog terminas, nusakantis statistinį vidurinį socialinį sluoksnį, pasižymintį atitinkama kultūra ir išsilavinimu. Net jei taip ir būtų, tuomet mūsų požiūris į visuomenę, socialinius, politinius ir ekonominius santykius apsiribotų banaliu žmonių išdėstymu į eilę nuo mažiausių iki didžiausių pajamų grupių, lyg tarp šių grupių neegzistuoja jokie – nei galios, nei išnaudojimo santykiai. Jei taip iš pirmo žvilgsnio ir atrodo, tai tik dėl to, kad viduriniosios klasės terminas būtent ir paslepia šiuos išnaudojimo santykius.

Vidurinioji klasė yra kaip Saturnas. Žiūrint iš tolo rodosi, kad tai yra konkreti ir apčiuopiama planeta, bet kai pasižiūri iš arčiau, pasirodo, kad tai – tik dujų ir skeveldrų sankaupa. Kol diskusijos viešojoje erdvėje ir politikoje sukasi aplink šią mistinę klasę, tol vengiama kalbėti kaip neoliberalios reformos paveikė visuomenę, kodėl kiekviena reforma vardan ekonomikos augimo mažina dirbančiųjų teises ir socialinę apsaugą, kodėl ekonominis augimas didina socialinę atskirtį. O svarbiausia, tai neleidžia priešintis šioms skurdinančioms reformoms kuriant dirbančiųjų solidarumą materialiniu ir klasiniu, o ne įsvaizduojamos viduriniosios klasės kultūriniu ir statuso požiūriu.


[1] Skaičiuoklė: ar priklausote viduriniajai klasei?”, Martynas Žilionis, delfi.lt, 2018.04.23

[2] Atsakė, kas Lietuvoje yra vidurinioji klasė: ar jūs patenkate į jos gretas?”, Martynas Žilionis, delfi.lt, 2018.04.11

[3] Norint priklausyti vidurinei klasei, gero atlyginimo neužtenka”, lrt.lt, 2018.04.13

[4] Atsakė, kas Lietuvoje yra vidurinioji klasė: ar jūs patenkate į jos gretas?”, Martynas Žilionis, delfi.lt, 2018.04.11

[5] Rūta Vainienė: Kaip gimsta vidurinioji klasė?”, 15min.lt, 2018.03.15

[6] Lietuvos jaunimas kreipėsi į prezidentę: norime kurti savo ateitį pažangioje valstybėje”, 15min.lt, 2016.07.03

[7] Pasakyta/Padaryta. Kaip kito Andriaus Tapino pozicija dėl protestuojančių mokytojų?”, 15min.lt, 2018.12.07

[8] Headlines of Nation, Subtext of Class. Working-class populism and the Return of the Repressed in Neoliberal Europe”, Don Kalb, Gabor Halmai, 2011.09

[9] Conversations with a Polish populist: Tracing hidden histories of globalization, class, and dispossession in postsocialism (and beyond)”, Don Kalb, 2009.05

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *