„Manau, kad bent jau Suomijos gyventojai turėtų pajusti ilgesnio streiko pasekmių svorį, panirti į savo pačių vėmalus ir šūdą, kad suprastų valytojų svarbą“

„Gyvenimas Per Brangus“ kalbasi su menininke Martta Tuomalla  apie valytojų darbą Suomijoje, įdarbinimo agentūras, profsąjungas ir taupymo politiką.

Kadras iš Marttos projekto „Pedal Finland back into shape“ Iš angl. k.: „Išmink Suomiją atgal į formą“

GPB: Papasakok iš pradžių apie save ir valymo darbus. Kiek laiko ir kur dirbai valytoja? Kas privertė ar stūmė tave likti juose?

M: Esu tarpdisciplininė menininkė iš Helsinkio. Prisiimdama darbuotojų poziciją, savo darbuose stengiuosi įpinti temas, artimas darbo problematikai, ir ne tik dominančias iš šalies, bet ir pačios patirtas dirbant mažai apmokamose sferose: profsąjungas, galios struktūras bei klasinį pasipriešinimą.

Valytoja dirbau pradedant traukiniais, biurais, viešbučiais, teatru, baigiant prekybos centru ir t.t. Tiesą pasakius, sunku suskaičiuoti, kiek valymo darbo patirties iš tiesų turiu. Kartais dirbdavau pilnu etatu, bet iš esmės tuo pat ir studijuodama, kas reikštų, kad mano santykis nebuvo tipinis ar tęstinis. Iš viso valytoja dirbau dvejus ar trejus metus – paskutinį kartą 2011 m., tuomet domėjausi valymo industrija bei tuo, kaip pati sfera struktūruojama įstumiant darbuotoją į nugalintą būklę – ar bent jau, mano nuomone, čia tai daroma stipriau, nei kitur. Dirbdama kitus darbus – sodininkės, fabrike, pardavime ar klientų aptarnavime, nesusidūriau su tokia per trumpą laiką užgriūnančia sunkumų virtine, kaip valyme. Mano nuomone, valytojos stovi priešakinėse išnaudojimo linijose.

Tada ir kilo meno projekto, kuris suteiktų balsą valytojoms apie jų teises iš jų pačių perspektyvos, sumanymas. 2012 m. pradėjau rinkti jų interviu Valytojų Balsui, tapusiu ilgalaikiu dokumentiniu projektu, apimančiu pasipriešinimo tyrimus. Iš pradžių mano projekto siekis buvo surinkti valytojų įžvalgas dokumentinei video instaliacijai, bet, projektui įsibėgėjus, pastebėjau, kad valymo paslaugų industrija neišvengiamai persikerta su aibe kitų politinio lauko konstrukcijų. Susipažinau su įvairiais judėjimais bei „paprastų žmonių“ bendruomenių iniciatyvomis, besiorganizuojančiomis aplink panašias problemas, ėmiau bendradarbiauti su skirtingomis organizacijomis bei aktyvistais.

Į valymą niekas manęs nepastūmėjo – dirbau nuo penkiolikos tam, kad susitaupyčiau studijoms ar elementariai išgyventi. Turint patirties, tampa nesunku vėl grįžti prie to paties. Paskutinį kartą, kai grįžau prie valymo, buvau viršijusi nacionalinį limitą studentų finansavimui, todėl reikėjo darbo, kad turėčiau už ką susimokėti mokesčius, o dirbdama anksti rytais ar vėlai vakare, galėjau ir studijuoti. Nors, turiu prisipažinti, mieliau dirbčiau valytoja, nei kitą menkai apmokamą darbą. Suomiai linkę deklaruoti, kad kiekvienas darbas – vertingas, kas yra nesąmonė – dažniausiai geriau sėdėti namie nieko neveikiant, nei daryti tai, kas „naudinga rinkai“ – reklamuoti  ar gaminti bevertį, gamtai kenksmingą mėšlą. O valytojos darbas visada bus ne tik svarbus, bet ir neišvengiamas. Nepaisant nepatogių darbo sąlygų, jį dirbdama bent jau galėjau gerbti save.

GPB: Kokie atlyginimai dirbant tokį darbą Suomijoje? Ar jie atitinka kokį nors „gyvenamo lygio“ standartą? Lietuvoje valytojos dažnai matomos kaip tam tikros nenusisėkėlės – ar panašiai ir Suomijoje? Ar galėtum įvardinti žmonių grupę, kuriai jos dažniausiai priskiriamos?

M: Minimali alga valytojoms yra apie 10,33 euro per valandą. Sunku su tiek išgyventi, nes pragyvenimas čia brangus, ypač sostinėje ir didesniuose miestuose. Vieno kambario buto nuoma Helsinkyje siekia 600-800 eurų, nors už 600 sunkiai ką ir besurasi, todėl tiksliau būtų sakyti 700-800. Aišku, nereikia pamiršti ir kitų išlaidų, kaip sąskaitos už telefoną ir internetą, viešojo transporto bilietai ar maistas, kuris čia ganėtinai brangus. Leisti sau dar ir įsigyti drabužių, turėti hobių ar susirgti – sunku.

Turiu pridurti, kad tokios politikos jau nebevadinu taupymo politika – ji įsigalėjo dar dešimtajame dešimtmetyje ir politinės institucijos bemaž įtikėjo panašiomis priemonėmis kaip būtinybe. Pasekmių laukti jau nebereikia – galime matyti jas plintančiose alergijose ir epidemijose.

Viena iš mano sutiktų valytojų-aktyvisčių susirgusi tapo bename – prarado darbingumą ir buvo priversta gyventi moterų prieglaudoje. Ten ji susipažino su kitomis valytojomis, kurios net dirbdamos penkias dienas per savaitę negalėjo sau leisti išsinuomoti pastogės. Nemažai valytojų man guosdavosi, kad jaučiasi, jog joms pasisekė, kad nėra netekėjusios ar vienišos motinos, antraip atsidurtų padėtyje, kurioje negalėtų sau leisti išgyventi dirbdamos vienu etatu. Kad išgyventum, privalai turėti su kuo pasidalinti išlaidas, ar su partneriu, ar giminaičiais.

Nesakyčiau, kad valytojomis dirba viena konkreti socialinė grupė, kontingentas pakankamai įvairus, nuo profesionalių valytojų iki studentų, kuriems, kaip jau minėjau apie save, nesunku gauti darbą anksti rytais ar vėlai vakare. Žinoma, šį darbą dirba nemažai imigrantų, bet ir jie ateina iš įvairių sąlygų, renkasi jį dėl skirtingų priežasčių – pasitaiko ir turinčių daktaro laipsnį, ir visai nepatyrusių, ir turinčių patirties per akis.

Kas dėl „nenusisekėlių“… Taip, deja, turiu pripažinti, kad panaši nuostata gaji ir čia. Mano nuomone, valymo darbas per dažnai stigmatizuojamas žiniasklaidoje, nors tuo pat metu negaliu neigti, kad ženkliai daliai valytojų tai yra vienintelė galimybė išsilaikyti. Derėtų pabrėžti, kad šis pagarbos ir vertinimo stygius tampriai susijęs su pastaraisiais metais drastiškai pasikeitusiomis darbo sąlygomis. Dar prieš dešimtojo dešimtmečio krizę valytojos buvo suvokiamos kaip viešosios tarnautojos, dirbusios vyriausybei ar savivaldybėms. Jos turėjo visuomenėje vertinamą statusą ir apsaugotą atlygį, kartais užsitarnaudavo net ir būstą. Iš devintojo dešimtmečio, kai dar buvau vaikas, pamenu, kad stiprų jų autoritetą mokyklose, hierarchiškai panašų į mokytojų.

Statuso nuopuoliui bent jau iš dalies įtaką padarė privatizavimo ir užsakomųjų paslaugų iškilimas. Kai viena grupė darbuotojų dar galėjo išlaikyti savo tarpe bendruomeniškumą, valytojos tapo pašalietėmis, jų paslaugos užsakomos „nematomai“, už matomos įmonės ar įstaigos ribų. Valymo paslaugų rinka įsprausta į trapų santykį, kur laimi žemiausia pasiūlyta kaina. Tai nepadeda sulaikyti spartaus paslaugų kokybės blogėjimo – mažinami atlyginimai, kaštų karpymas net perkant darbo įrangą išlieka populiarūs gerinant paslaugų konkurencingumą. Klientai, visiškai nesuprantantys valytojų patirties, savo nepasitenkinimą išlieja būtent joms.

Ženkliai prisidedančios prie bendrosios gerovės valytojos nusipelno didesnių algų, ką jau kalbėti apie geresnes darbo sąlygas. Manau, kad bent jau Suomijos gyventojai turėtų pajusti ilgesnio streiko pasekmių svorį, panirti į savo pačių vėmalus ir šūdą, kad suprastų valytojų svarbą.

GPB: Ar matai kokių pasikeitimų socialinių saugiklių ir valytojų algų sferoje? Pavyzdžiui, Lietuvoje mes žinome atvejų, kai po 2009 metų ekonominės krizės mokyklų valytojoms priskirta daugiau valomo ploto, už daugiau darbo mokant tą patį „minimumą“. Neseniai turėjome atvejį, kai mokyklos direktorė priskyrė dar daugiau ploto už tą patį atlyginimą. Tokie pokyčiai prakišami kartu su efektyvumo ir viešųjų lėšų taupymo retorika. Ar susidurei su kažkuo panašaus? Kokia taupymo politikos specifika Suomijoje?

M: Nepanašu, kad judame linkme, kuri būtų palanki minimumą gaunantiems darbuotojams. Priešingai – dešiniųjų valdžia atakuoja bedarbius, dirbančius beturčius ir dirbančiuosius apskritai, imigrantus ir prieglobsčio ieškotojus, profsąjunginius judėjimus, studentus ir ne pelno siekiančias organizacijas. Jie nuolat ne tik bando prastumti, bet ir sėkmingai prastumia įstatymus bei reformas, naudingas turtingiesiems ir korporacijoms. Politika Suomijoje jau dvidešimt metų krypsta dešinėn, tad turime kaltinti ne vien valdžią. Bet derėtų pridurti, kad dabartinei valdančiajai daugumai pavyko prastumti keletą itin nurautų įstatymų, prieštaraujančių net Suomijos konstitucijai.


Tai, ką apibūdinai dėl situacijos mokykloje, ne ką mažiau atsispindi ir Suomijoje. Vienas iš nesenų to pavyzdžių įvyko su kompanija Vannati Oy. 100 procentų jos akcijų valdo Vantaa miestas, įsikūręs netoli Helsinkio. Siekdami pelno, jie pakeitė 30 valytojų, dirbančių pilnu etatu – aštuonias valandas per dieną, penkias dienas per savaitę – sutartis. Po paskutinio posėdžio tarp darbuotojų ir darbdavio visi valytojai liko formaliai įdarbinti tik pusei etato po 6 valandas per dieną, nors valomi plotai liko tokie patys, kaip ir su senosiomis sutartimis. Ką čia besakysi, ir be to jau sunku, kartais net neįmanoma išlaikyti tempo, tuo pačiu nesabotuojant standartų, nes ir taip to laiko nebuvo labai daug. Įdomu, kada situacija pasieks savo dugną, taip negali tęstis…

Turiu pridurti, kad tokios politikos jau nebevadinu taupymo politika – ji įsigalėjo dar dešimtajame dešimtmetyje ir politinės institucijos bemaž įtikėjo panašiomis priemonėmis kaip būtinybe. Pasekmių laukti jau nebereikia – galime matyti jas plintančiose alergijose ir epidemijose – tai susiję su oro taršos problemomis dideliuose pastatuose ir biuruose. Tai reiškia, kad gyventojai dažniau serga, negali dirbti, turi naudotis sveikatos apsaugos sistema ir sukelia papildomas išlaidas valstybei, miestams ir savivaldybėms. Žalingi efektai taupant valymo paslaugų sąskaita nėra lengvai pamatuojami, ir tai yra tam tikra išdava visuomenės, kurioje svarbūs tik skaičiai ir uždarbis. Tokioje sistemoje naštą neša darbuotojai, tampantys „būtinosios“ konkurencijos aukomis. Jei staiga atsiranda nauja problema – kaltę lengva suversti darbuotojams, nes šie „nėra ligoti, jie paprasčiausi tinginiai“.

GPB: O kaip su užsakomųjų paslaugų teikimu (outsourcing’u) – ar tai savotiška naujovė? Kokiais principais tai veikia valymo paslaugų sferoje? Koks algų skirtumas?

 

M: Kaip ir viešojo sektoriaus paslaugų inkorporavimo ir privatizacijos fenomenas, užsakomųjų paslaugų tiekimas tapo populiariu po dešimto dešimtmečio krizės – jo įteisinimas buvo patogiu pasiteisinimu pradėti viešojo sektoriaus kaštų karpymą. Įmonė, miestas ar savivaldybė samdo kitą įmonę ir sudaro kontraktus valymo paslaugoms. Taip sukurtoje rinkoje įvairios kompanijos varžosi dėl dvejų ar trejų metų trukmės sutarčių su užsakovu, dažnai laimi tos, kurios sugeba pasiūlyti mažiausią kainą.

Vis tik svarbu dar kartą paminėti, kad valymo sektoriaus darbuotojai „ant popieriaus“ yra organizuoti ir turi kolektyvinę darbo sutartį, galiojančią visiems, dirbantiems Suomijoje, ir garantuojančią jiems 10.33 euro valandinį tarifą, nesvarbu ar šie priklauso profesinėms sąjungoms, ar ne. Tačiau tam tikri teisių suvaržymai atliekami konkursui pasibaigus – pvz., firma neparūpina tinkamos valymo įrangos arba darbuotojai paskirtus plotus turi išvalyti per trumpesnį laiką. Galima tai pavadinti legalia darbuotojų priespauda ir „įteisintu“ jų atlyginimų karpymu. Situacija bene blogiausia subrangovų samdyme, kur grandinė, prasidedanti konkursą laimėjusia firma, gali tęstis projektų dalis perduodant iš rankų į rankas – iš vienos firmos kitai ir t.t., taip siekiant suteikti kuo pigesnes paslaugas, o darbuotojus nubloškiant į lanksčius grafikus ir mažesnius atlyginimus. Grandinės pabaigoje ne taip jau retai atsiduria įmonės, itin išnaudojančios darbuotojus, kartais net ir tos, kurios užsiima kažkuo panašiu į prekybą žmonėmis. Žinoma, iš esmės taip siekiama išvengti mokesčių, darbuotojams mokant varganus 4-5 eurus per valandą.

Turbūt net nereikia minėti, kad dažniausiai tokį išnaudojimą patiria migrantai. Atlikau interviu su vienu migrantu iš Estijos, valiusiu po 16-17 valandų per dieną, beveik neturėjusiu jokio laisvalaikio ir, negana to, priverstu gyventi tame pačiame biure su kitais darbuotojais. Jų bosas gyveno tame pačiame biurų pastate ir dar rinko iš jų nuompinigius, tai nebuvo teisėta, juolab, kad ir pastatas nebuvo pritaikytas gyvenamosioms sąlygoms. Jiems nebuvo garantuotas minimalus atlyginimas ir viršvalandžių apmokėjimas. Asmuo, iš kurio ėmiau interviu, turėjo pakankamai drąsos kreiptis ir kalbėtis apie šias problemas su savo pažįstamais suomiais, bet, deja, dažniausiai atsidūrę tokioje padėtyje tokios privilegijos neturi.

Tokioje sistemoje naštą neša darbuotojai, tampantys „būtinosios“ konkurencijos aukomis. Jei staiga atsiranda nauja problema – kaltę lengva suversti darbuotojams, nes šie „nėra ligoti, jie paprasčiausi tinginiai“.

Suomijoje yra nemažai įmonių, „besispecializuojančių“ pažeidžiamų grupių įdarbinime. Jų darbuotojai rizikuoja ne tik prarasti leidimus gyventi šalyje, bet ir susilaukti administracinės atsakomybės. Galima sakyti, kad įstatymas baudžia silpniausius.

Situacija pernelyg sudėtinga, kad ją pavyktų paprastai apibrėžti. Įdarbinimo agentūros ir taip dažnai supaprastina problemas, baksnodamos pirštais į imigrantus, migruojančią darbo jėgą ar neteisėtai Suomijoje veikiančias užsienio įmones. Žinoma, aš nesistengiu pateisinti įmonių, išnaudojančių darbuotojus, bet didelė atsakomybės dalis priklauso administraciniams dariniams (vyriausybei, savivaldybėms ar įmonėms), kurios atsakingos už užsakomųjų paslaugų tiekimo sąlygų kūrimą – jie puikiai suvokia tokių procesų grėsmę.

Štai kad ir Suomijos vyriausybė, kuri apsunkino silpniausių ir labiausiai rizikuojančių būti išnaudojamais darbuotojų galimybę gauti leidimus likti šalyje. Jeigu ką ir reikėtų kaltinti, tai visą struktūrą ir agentūras, kurios sutinka su išnaudojimu, legaliu ar dar neįteisintu, juo grįstomis įdarbinimo praktikomis. Tie, kurių galioje yra įstatymų leidyba, tik padrąsina jas. Profesinės sąjungos taip pat nekovoja už sąlygų gerėjimą, veikiau jos pačios tampa problema ir ima ginti Suomijos piliečių teises darbo jėgos iš užsienio sąskaita. Nėra galimybės geresnei strategijai, kuomet trūksta valios kovoti už visų, o ne tik išskirtinių grupių lygybę.

 

GPB: Atsimenu, kad mums pasakojai apie vieną valymo paslaugų įmonę, kuri siūlo lankstų, „taxify tipo“ darbą. Gal gali papasakoti kažką daugiau? Ar įmonė veikia sėkmingai? Ar yra daugiau panašių? Kaip valymas skiriasi nuo „normalaus darbo“?

M: Tai įmonė-startuolis, siūlantis namų valymą susiejant vartotojus ir valytojus per internetą ar mobiliąją programėlę. Sunku pasakyti, ar panašaus profilio firmos nusisekusios ar ne, nes tai dar pakankamai naujas reiškinys Suomijoje – jos čia maždaug nuo 2015 m.

Tokie valytojai nedirba kaip paprasti darbuotojai – jie laikomi entrepreneriais arba dirba pagal individualias sutartis. Taip pat nėra jokių įprastų garantijų, pvz., biuletenių – jei susergi, turi perleisti savo valandas kažkam kitam, už ką pinigų negauni, taip pat nėra jokių kompensacijų už kelionę ar dvigubo tarifo dirbant savaitgaliais ir naktimis. Valytojai privalo atlikti tokį patį ir tiek pat darbo kaip ir „normalūs darbuotojai“, tačiau atsako už visą galimą riziką ir privalo pasirūpinti viskuo, už ką paprastai moka įmonės. Atlygiai retai viršija 12-13 eurų, kas yra vos daugiau nei minimalus atlyginimas – šito nepamiršo paminėti vieno iš tokių startuolių įkūrėjas, lyg čia būtų kuo didžiuotis.

Aišku, valytojai pralaimės šią kovą, nes nėra jokių tvirtų saugiklių ar garantijų, kad, jei kažkas atsitiks – susirgsi ar susilauksi vaiko – ir toliau turėsi darbą. Tai galbūt ir pasirinkimas studentams, trumpalaikis sprendimas, bet tikrai ne daugiau.

Dar buvo visai įdomu išgirsti, kad tokios įmonės deda pastangas kurdamos darnios ir draugiškos bendruomenės įspūdį savo ofisuose, organizuoja picų vakarienes ir vakarėlius, taip „formuodamos atgalinį ryšį su valytojais“. Neabejoju, kad panašios taktikos tikrai veikia: kai tokį ilgą laiką elgesys su valytojais tikrai nebuvo pagirtinas, jie mieliau renkasi patys save išnaudoti kaip „entrepreneriai“, užuot rinkęsi dirbti su jų negerbiančiais viršininkais.

GPB: Kokia valytojų reakcija į šią pavieniais projektais grindžiamą įdarbinino formą?

M: Profsąjungos, žinoma, kritikuoja tokį verslo modelį, tačiau turi mažai išteklių stabdyti jo plėtrą, kadangi tokie verslininkai įteisina savo veiklą kaip entrepreneriai ar startuoliai. Kol kas neteko girdėti nieko šia tema iš valytojų, veikiausiai dėl to, kad tai dar visai nauja praktika. Žinoma, jau yra teisinių precedentų Jungtinėse Valstijose bei Didžiojoje Britanijoje.

Dėl užsakomųjų paslaugų tiekimo, tai buvo keli protestai, mažesnės vietinės demonstracijos prie savivaldybių, nusprendžiančių inkorporuoti ar privatizuoti tam tikras paslaugas, tačiau nieko didesniu mastu. Deja, bet nepamenu nieko apie nesenai organizuotas akcijas iš valytojų, kurios būtų pasiekę tuos, kurie yra galioje kažką pakeisti įstatymų srityje.

GPB: Jeigu neklystu, organizuodama valytojus dirbai su profesinėmis sąjungomis, taip? Papasakok, kaip sekėsi. Kokios, tavo nuomone, pagrindinės kliūtys organizuojantis bei reikalaujant geresnių darbo sąlygų? Ar pastaraisiais metais vyko pačių darbuotojų organizuotų akcijų?

M: Organizavau solidarumui skirtus renginius, taip pat kelis protestus bei neformalius susirinkimus su valytojų bei vietinių bendruomenių aktyvistais, profesinėmis sąjungomis ir nevyriausybinėmis organizacijomis. Organizuoti renginiai nebuvo dideli, bet, nepaisant to, buvo nemažai vaisingų akimirkų. Pavyzdžiui, pavyko pasiekti prieš tai nesisusiorganizavusias valytojas, išgirsti vertingos informacijos iš skirtingose firmose dirbančių darbuotojų bei pasidalinti informacija apie kolektyvines sutartis, darbo leidimus ir pan. su žmonėmis, kuriems ji tikrai svarbi. Visgi tikrai nėra lengva pasiekti darbuotojus – pilna įvairių kliūčių valytojoms organizuotis ar reikalauti geresnių sąlygų.

Paminint bent jau keletą:

Trumpinamos pamainos be pertraukų kartu su bendrai nestabiliomis sąlygomis atneša tam tikrą atskirtį dirbančiųjų bendruomenėje. Dažnai jokia bendruomenė apskritai neegzistuoja, nes valymas įprastai yra vieniša veikla. Atleidimų skaičius taip pat nemažas. Sunku jungtis draugėn, kai bendradarbiai kaskart keičiasi. Nulinių valandų sutartys nugalina darbuotojus – vos viešai pareikalavus savo teisių, gali atsitikti, kad būsi nebesiunčiama dirbti. Turbūt net nereikia minėti fakto, kad darbuotojai yra mulkinami ne tik darbdavių, bet ir profesinių sąjungų. Galiu pateikti pavyzdį iš 2010 m., kai PAM (paslaugų sektoriaus profesinė sąjunga Suomijoje) išsiderėjo 20 procentų atlyginimo pakėlimą valytojams, kuris įsigaliotų per kelerius metus. Žinoma, profesinė sąjunga pakėlė didelį triukšmą dėl to, kaip jiems pavyko iškovoti šią pergalę, tačiau tuo pačiu jie nepaminėjo, kad ilgalaikio stažo darbuotojų atlyginimų priedai bei ekskrementų valymas buvo nutrauktas. Kolektyvinių derybų sutarimas – atvirkščiai – sukėlė metinių pajamų kritimą daugeliui valytojų, nes šie už purviną darbą gaudavo papildomus 10 eurų.

Nors tai nutiko jau prieš kelis metus, kalbos apie tai tarp valytojų netyla, kas nekuria šviesios ateities vaizdo. Manau, tikrai svarbu, jog valytojai sulauktų daugiau paramos iš kitų paslaugų sektoriaus darbuotojų.

1 thought on “„Manau, kad bent jau Suomijos gyventojai turėtų pajusti ilgesnio streiko pasekmių svorį, panirti į savo pačių vėmalus ir šūdą, kad suprastų valytojų svarbą“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *