Valstybės fantomo gynyba

„Čia buvo šaudoma į valstybę“, – prieš televizijos kameras apie korupciją aiškina Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Vytautas Bakas, kurio žodynas pastaruoju metu yra kiek trikdantis karinių pratybų ir rajono razborkių mišinys. Tegu ir apsieidama be metaforų apie bombas, įtemptus raumenis ir šūvius, prezidentė Dalia Grybauskaitė savo metiniame pranešime taip pat nujaučia grėsmę: čia „kėsinamasi į valstybę ir demokratiją“. Šio pavojaus akivaizdoje pritariamai palinksi ir Seimo galvos: pastarojo meto vietinio dvaro rūmų intrigos yra ne kas kita kaip grėsmė nacionaliniam saugumui. Grėsmė šį kartą keliama ne buvusių komunalinio buto kaimynų, bet savų politikų ir verslininkų. Grėsmė „valstybei“ ne tik kaip teritoriniam vienetui, bet ir kaip nešėjui skaidraus demokratinio proceso, politinio integralumo, svarbiausia – valdymo, grįsto skirtimi tarp viešojo ir privataus intereso. Bako žodžiais, grėsmė iškyla tai valstybei, kurioje sprendimus nulemia ne verslo interesų, o „žmonių išrinktos“ valdžios valia.

Šitokie Bako, prezidentės ar viso NSGK pasisakymai remiasi labai aiškiai nubrėžta skirtimi tarp valstybės ir verslo, viešo ir privataus, demokratinio (atsižvelgiančio pirmiausia į visos visuomenės interesus) ir individualaus (atsižvelgiančio į privačius interesus). Grybauskaitė metiniame pranešime bando patyliukais įteigti, kad prieš mus staiga atsivėrė „neregėta Lietuva“, kurioje ši skirtis buvo savanaudžių be valstybės vizijos peržengta ir suniekinta. Tačiau ši pastarųjų trijų dešimtmečių Lietuva yra neregėta nebent aklam: Lietuvos valstybingumo projektas nuo pat pradžių buvo paremtas būtent itin glaudžia verslo ir valstybinių institucijų kooperacija, smarkiai paveiktas tarptautinės politikos ir ekonomikos vyksmų, persiėmęs nesuskaičiuojamomis konflikto tarp (neo)liberalaus kapitalizmo ir reprezentacinės demokratijos apraiškomis.

Neoliberalus valstybingumas

Verslo ir valstybės sandrauga nėra laukinio pereinamojo laikotarpio šalutinis poveikis, kai niekas nieko nereguliavo, daugiabučių kiemuose sproginėjo automobiliai ir nebuvo taip jau visai neįmanoma užsiversti pakeliui į vonią netikėtai apsinuodijus automobilių aušinimo skysčiu. Vienas iliustratyviausių pavyzdžių būtų Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) priešistorė ir istorija. 9-ojo dešimtmečio pabaigos jaunosios ekonomistų kartos neformalios diskusijos Respublikinėje bibliotekoje išaugo į visiškai teisėtą, prestižo aura apsigaubusią idėjų kalvę. Tarp LLRI steigėjų buvo tiek dabartiniai valstybininkai, tiek verslininkai, žmonės, pastaruosius kelis mėnesius geriau atpažįstami kaip „nei liberalas, nei ta prasme kažką“ Kęstutis Glaveckas, „kuriant partiją su minima įmone kontaktų neturėjau“ Petras Auštrevičius ir „laisvė nėra nemokama“ Darius Mockus.

LLRI misija – liberalizuoti rinkas, mažinti mokesčius, siekti minimalaus pajamų perskirstymo, trumpai tariant, mažinti valstybės vaidmenį ir kuo greičiau pervilkti ją nematomais naktinio sargo drabužiais, idant netrukdytų rinkai ir verslui keisti visuomenės į gera, – gali pasirodyti kiek prieštaringa valstybės atkūrimo kontekste. Tačiau Lietuvai neoliberali laisvoji rinka ir valstybingumo atkūrimas tebuvo dvi tos pačios monetos pusės. Praktinė ir absoliučiai teisėta instituto veikla apėmė ne tik įspūdingos Friedricho Hayeko citatų kolekcijos kaupimą, bet ir konsultavimą rengiant įstatymų projektus – jie buvo palaiminti tarptautinių organizacijų, tokių kaip Pasaulio bankas, ir priimti Lietuvos Seimo. Vienas iš pavyzdžių yra laisvosios rinkos funkcionavimui itin svarbi pensijų sistemos reforma.

Penkiasdešimties pilkos atspalvių neužtektų verslo ir valstybės bendradarbiavimo pavidalų įvairovei iliustruoti. Ironiškiausia tikriausiai yra Lauryno Kasčiūno iš „MG Baltic“ priimta parama, kuri buvo skirta ne kam kitam, o būtent Valstybingumo ir tradicijos studijų centrui. Daug pasakančios yra ir pastaruosius 30 metų įvairiausiuose įtakingiausiųjų sąrašuose kaip svajonė ir (nepa)siekiamybė pateikto Lietuvos elito karjeros trajektorijos. Romanas Raulynaitis mikliai perėjo iš tarnybos Vyriausybės kanceliarijoje į „MG Baltic“ teisės reikalų direktoriaus pareigas. Valdas Sutkus tuo tarpu judėjo priešinga kryptimi: iš „MG Baltic“ korporatyvinių reikalų direktoriaus pozicijos į Lietuvos verslo konfederacijos vadovo postą. Tokie karjeros pokyčiai savaime nėra kažkas neįprasto ir nebūtinai problemiški. Tačiau faktas, kad pusė (sic!) 2013 metų socialdemokratų Vyriausybės programos buvo parengta ir teikta būtent Lietuvos verslo konfederacijos, liudija, jog tokie perėjimai dažnai reiškia ir specifinės ekspertizės, ir verslo interesų perkėlimą į valstybinį sektorių.

Šiandieninė valstybės „gynėjų“ nuo korupcijos kalvė gąsdina oligarchija ir valstybės užvaldymo pavojumi. Jie remiasi pirmiausia materialinio valstybės užvaldymo samprata, kai konkreti įmonė ar interesų grupė daro įtaką įstatymų leidybai, siekdama privačios finansinės naudos. Tačiau valstybės užvaldymas gali būti grįstas ir ne vien materialiniu išskaičiavimu. Administraciniai ir valdymo procesai gali būti atskirų grupių ir individų veikiami ir nematerialioje, idėjų, plotmėje. Gausiose korupcijos skandalų istorijose niekam pernelyg neužkliuvo tai, kad „MG Baltic“ savo veiklos bastionu pasirinko būtent liberalų partiją. Tačiau toks pasirinkimas neatsitiktinis: jų interesai ir pažiūros klausimais, kas išties yra geriausia ekonomikai ir visuomenei, yra susipynę. Pavyzdžiui, greitųjų kreditų įstatymo leidimo istorija priskiriama vienam iš korupcinių žanrų. Tačiau tuo pat metu valstybinio reguliavimo mažinimas tokiais klausimais kaip vartojimo skatinimas per prekybą greitaisiais kreditais turėtų būti kiekvieno liberalo siekiamybė. Procese dalyvavę liberalai neveikė prieš savo sąžinę, „valstybę“ ar jos vietą po saule, kaip jie ją supranta.

Šie vyksmai gali būti matomi kaip simptomas daug gilesnio valstybės idėjos performulavimo rinkos ir verslo požiūriu. Šiandien lyg ir savaime suprantama, kad pats Lietuvos valstybinis aparatas koordinuoja savo veiklą ir įstatymų leidybą kaip įmonė, savo sprendimus remianti ir teisinanti rinkos dėsniais ir abstrakčiai suvoktais verslo interesais: maksimizuoti savo dabartinę vertę ir investuoti į ateities vertę, konkuruoti su verslu dėl žmogiškojo kapitalo, svarbiausia – pritraukti užsienio investuotojus Rytų Europoje itin paplitusiais būdais: pigia darbo jėga ir, Lietuvos atveju, 6 % žemesniu nei ES vidurkis pelno mokesčiu. Politikos teoretikės Wendy Brown atlikta Baracko Obamos 2013 metų inauguracinės kalbos analizė puikiai tinka ir Lietuvai: valstybės funkcijos, atstovavimas visuomeniniam interesui pateisinami tik laisvosios rinkos dėsniais. Efektyvi socialinė ar kultūros politika laikomos prasmingomis tik tuomet, jei veda ekonominio augimo ar, dar geriau, užsienio investicijų link. Remiantis būtent šiuo situacijos suvokimu, šiandien jau primiršto naujo Darbo kodekso poreikis ir formuluotės buvo ekspertų ir politikų vertinami ir teisinami kaip darbo rinkos, ne darbo teisės klausimas. Verslo ir valstybės santuoka mūsų mąstyme tokia tvirta, kad Vyriausybės kanclerės pastangos reformuoti valdymo aparatą remiantis išskirtinai verslui sukurtu valdymo modeliu matomos kaip pozityvios. Jei tiko „Goldman Sachs“, tai kuo Lietuvos valstybinis aparatas prastesnis?..

Demokratijos gynimas sekiuritizacijos metodais

Ir niekas nesako, kad kyšiai yra sveikintinas dalykas ar kad ekonominio elito išskirtinės galios daryti įtaką politiniams sprendimams yra sveikintinas reiškinys. Tačiau valstybės idėjos formulavimas ir jos vartosena dabartiniame kontekste kelia keletą problemų, ir politinis vulgarumas nėra iš jų didžiausia. Sunku įsivaizduoti adekvačią įstatymų leidybą, paremtą iliuzine ir demagogine valstybės idėja. Taip ir lieka neaišku, kuo siūlomi lobizmą ribojantys įstatymai bus veiksmingesni už visas jau egzistuojančias antikorupcines institucijas (tarkim, Valstybės saugumo departamentą) ir kampanijas, šalyje įgyvendinamas nuo 2000-ųjų. Kita problema – tai metodai, kuriais tokios institucijos kaip NSGK teigia apginsiančios demokratinės valstybės pagrindus ir atkursiančios pusiausvyrą tarp viešojo ir privataus intereso.

NSGK yra bendro saugumo diskurso, Lietuvoje įgijusio pagreitį po Krymo krizės, dalis. Ši sparčiai besiplečianti valstybinės savivokos sritis šiuo metu jau yra sukūrusi tiek įstatymus (žr. tokius dokumentus kaip Lietuvos nacionalinio saugumo strategija), tiek savo nedidelę, bet aktyvią ekspertizės ir žinių gamyklą, kaip Lietuvos mokslo tarybos finansuotas tyrimas „Subjektyvus saugumas kintančiame geopolitiniame kontekste“, 2017 metais to paties Bako entuziastingai pristatytas ir Seime. Minėtas tyrimas paskatino ne tik kvestionuotinų koreliacijų tarp Lietuvos piliečių požiūrio į sovietmetį, meilės Rusijai ir (ne)pasirengimo ginklu ginti Lietuvos teritoriją suvešėjimą žiniasklaidoje, bet ir keleto kiek sunkiau aptinkamų publikacijų akademiniuose leidiniuose pasirodymą.

Viena tokių publikacijų yra straipsnis „Subjektyvus saugumas nestabilioje geopolitinėje situacijoje“, pasirodęs „Baltijos regiono saugumo žurnale“. Straipsniu bandoma integruoti tą patį viešosios nuomonės saugumo klausimais Lietuvoje tyrimą ir Kopenhagos mokyklos sekiuritizacijos (securitization) teoriją. Autorės selektyviai priima mokyklai būdingą itin platų saugumo sferų apibrėžimą, saugumo diskursui pajungdamos beveik bet kurią ekonominio ir socialinio gyvenimo sritį, tačiau ignoruoja tai, kad Kopenhagos mokyklos teorijoje konkrečios sritys saugumo problema tampa tik tuomet, kai yra įvardijamos kaip tokios, dažniausiai politinio elito. Nuošalėje paliekama ir vieno Kopenhagos mokyklos pradininkų Olės Wæverio nuomonė, kad sekiuritizacijos diskursai neišvengiamai turi antidemokratinį potencialą. Pagrindinė to priežastis – saugumo sąvokos neišvengiamai implikuojama krizinė situacija ir grėsmė pačiai individo ar valstybės egzistencijai. Tokios kritinės grėsmės akivaizdoje, kaip teigia Lietuvos nacionalinio saugumo strategija, valstybė „gali imtis visų jai prieinamų priemonių“.

Šių perspėjimų prasmė turbūt geriausiai matyti Bako pareiškimuose apie šaudymą į valstybę. Ši frazė ištarta kalbant apie „MG Baltic“ valdomų žiniasklaidos priemonių veiklą. Siūlomas sprendimas – perklasifikuoti žiniasklaidos priemones kaip „strategines“ įmones, taip suteikiant atitinkamoms valstybinėms institucijoms galias spręsti, kada ir kodėl jos kelia pavojų nacionaliniam saugumui, kurios iš jų nusipelno turėti licenciją, kurios ne. Pats tokio sprendimo kvestionavimas galimas tik sekiuritizacijos diskurso ir grėsmės valstybei kontekste. Tuo pat metu sprendimų dėl žiniasklaidos perleidimas tariamai „depolitizuotoms“ ekspertų grupėms labai mažai teturi bendro su bet kokia demokratijos koncepcija ar reprezentacine „žmonių išrinkta“ valdžia, kurią Bakas ir jo vadovaujamas komitetas taip karštai pasišovę ginti.

Dabartinis saugumo diskursas atneš daugmaž tiek pat demokratijos kaip ir valstybės politinės veiklos organizavimas remiantis rinkos dėsniais. Lietuvos nacionalinio saugumo strategijoje socialinė atskirtis matoma kaip saugumo problema ne todėl, kad šalies piliečiai jaučiasi ekonomiškai nesaugūs, ne todėl, kad Bako šlovinama „žmonių išrinkta“ valdžia turėtų pareigą atstovauti skirtingų piliečių grupių visuomeniniams interesams ir užtikrinti ekonominį saugumą ar net sąlygas ekonominei lygybei, be kurios – yra teigiančių – politinė demokratija nėra įmanoma. Šios vertybės savaime nėra pakankama priežastis pateisinti šiandien taip dažnai minimos valstybės veiklą. NSGK veiklos šešėlyje tokios problemos kaip socialinė atskirtis palaipsniui įgyja dar vieną pateisinimo matą: galimos karinės grėsmės.

Ir, šokui dėl tariamai neregėtos Lietuvos nuslūgus, Lietuvos verslas ir valstybė ir toliau bendraus kuo sklandžiausiai, nes jų atstovai dažnai kalba ta pačia kalba ir jų valstybės vizija panaši. Kai NSGK ir visokie su saugumo politika susiję tyrimai bando įbauginti Rusijos ir sovietinio laikotarpio prisiminimų pavojais, Mockus nesugalvoja nieko geriau, kaip lyginti dabartinį antikorupcinį vajų su stalinizmu. Kol ūkio ministras Virginijus Sinkevičius savo kabinete eksponuoja „Make America great again“ kepuraitę (žurnalo „Politico“ duomenimis), Mockus svarsto: „Kaip visa tai pakomentuotų mūsų strateginių partnerių prezidentas Donaldas Trumpas?“


Aut.: Agnė Rimkutė

Publikuota „Šiaurės Atėnuose“, 2018-08-03

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *