Užmirštas Jemeno karas arba kieno sąskaita pelnosi JAV elitas

Nors JAV nusikaltimai žmogaus teisėms yra akivaizdūs, Lietuvoje dar vis vyrauja prieštaringi Amerikos politikos vertinimai. Žiniasklaidoje, socialinėse medijose ar netgi mokykliniuose vadovėliuose dominuoja „Amerikos – pasaulio gelbėtojos“ diskursas.

Tam tikriausiai turi įtakos Šaltojo karo metais, kai Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos, disidentų tarpe vešėjusi nuomonė, jog amerikiečiai, kovojantys su sovietais, nori užtikrinti taiką Europoje. Taip pat tikėtina, jog ir dabartinė įsivaizduojama Lietuvos saugumo priklausomybė nuo NATO (tapatinant NATO su JAV) skatina lietuvius užsimerkti prieš JAV vykdomus tarptautinius nusikaltimus ir viską pateisinti „demokratijos skleidėjo“ etikete, palaikoma populiariosios spaudos ir centro-dešiniųjų „ekspertų“.*

Vienas iš nusikalstamos JAV užsienio politikos pavyzdžių – karas Jemene. Lietuvos žiniasklaidoje straipsnio apie Jemeno karą atsitiktinai tikrai nepamatysi. Tai yra tamsiausio JAV užsienio politikos lauko – „tyliųjų“ karų Viduriniuosiuose Rytuose – pavyzdys. Jemeno atvejis ypatingas, nes tai vienas sudėtingiausių šiuo metu vykstančių karų, o situaciją šalyje Jungtinės Tautos įvardija kaip pačią didžiausią humanitarinę krizę pasaulyje.

Saudo Arabija, kovojanti prieš sukilėlius Jemene, yra didžiausia Jungtinės Karalystės ir JAV ginklų pramonės pirkėja. Per aštuonerius valdymo metus Obamos administracija Saudo Arabijai pasiūlė ginklų už daugiau nei 115 milijardų JAV dolerių – daugiau nei bet kuris ankstesnis JAV prezidentas. Obama pagarsėjo ir nemenką skaičių civilių pražudžiusia dronų kampanija, nukreipta prieš Jemene įsikūrusią Al Qaedą. Tik po 2016 m. Saudo koalicijos sprogdinimų laidotuvėse, kai buvo nužudyti 155 žmonės, Obama sustabdė šaudmenų pardavimą Saudo Arabijai.

Naujai išrinkta Donaldo Trumpo administracija ne tik atnaujino ginklų tiekimą Saudo Arabijos režimui, bet ir dronų kampaniją, turėdama du tikslus: užtikrinti rinką JAV karinės pramonės produktams ir įtvirtinti savo pranašumą Persijos įlankos regione, susilpninant tokias JAV priešiškas valstybes kaip Iranas.

2015 m. prasidėjęs Jemeno karas jau nusinešė 67654 jemeniečių gyvybes, iš kurių 17700 – civilių, žuvusių nuo tiesioginių karo veiksmų. Dar dešimtys tūkstančių mirė nuo bado ir ligų, o maždaug 24 milijonams žmonių – daugiau nei 80 proc. gyventojų – reikalinga humanitarinė pagalba.

Jemeno gyventojai yra ne tik nužudomi arba sužeidžiami namuose, automobiliuose ir viešosiose vietose, bet ir naikinami jų namai, ligoninės, mokyklos, vandens talpyklos. Jemeno Informacijos Projekto (Yemen Data Project) pranešime skelbiama, kad 2018 m., sumažėjus oro atakų skaičiui, bombardavimų, nukreiptų į civilinius taikinius, proporcingai padaugėjo.

Visa tai yra pilietinio karo, peraugusio į tarptautinį konfliktą padarinys. Nors pilietinis karas prasidėjo tik 2015 m., konflikto ištakos siekia 2011 m., kai, „Arabų pavasario“ metu prasidėjus masiniams protestams, Ali Abdullah Saleh, autoritarinis Jemeno prezidentas, išlaikęs valdžią daugiau nei tris dešimtmečius, buvo priverstas atsistatydinti. Po diktatoriaus pasitraukimo, padėtis šalyje destabilizavosi, atsirado palanki terpė Al Qaeda įsitvirtinimui pietinėse provincijose. Siekiant išvengti visuotinio chaoso, 2012 m. buvo skubiai surengti prezidento rinkimai, pasibaigę JAV ir Saudo Arabijos statytinio Abdrabbuh Mansour Hadi pergale.

„12,5 mlrd. JAV dolerių vertės pardavimai Saudo Arabijai“. Reuters nuotr.

Naujaisiais prezidento rinkimais buvo nepatenkinti ne tik atsistatydinusio prezidento Saleh šalininkai, bet ir prieš Hadi žemės reformas nusiteikę Houthi sukilėliai, kovoję prieš ekonominę stagnaciją bei politinę marginalizaciją. Sukilėliai rėmė demokratiškesnės Jemeno Respublikos idėją, o kova su korupcija tapo vienu pagrindinių jų politinės programos elementų. 2003 m. pagrindiniu Houthi skiriamuoju ženklu tapo šūkis: „Dievas yra didis, mirtis Jungtinėms Valstijoms, mirtis Izraeliui, prakeiksmas žydams ir Islamo pergalė“. Vėliau Houthi atmetė pažodinę šūkio interpretaciją, teigė niekam nelinkintys mirties, tik streikuojantys prieš JAV ir Izraelio kišimąsi į Jemeno politiką bei pabrėžiantys nepritarimą sionizmui ir Palestinos okupacijai. Nors sukilėliai kaltinami bendradarbiavimu su islamistine Irano valstybe, patys tvirtina, kad Jemenas turėtų būti demokratinė respublika, kurios valdyme dalyvautų ir moterys.

Houthi sukilti prieš prezidentą paskatino nelegalus Hadi prezidentinės kadencijos pratęsimas papildomiems metams, palaimintas Persijos įlankos arabų šalių bendradarbiavimo tarybos (Gulf Cooperation Council, GCC) ir JAV. Kita Houthi nepasitenkinimo priežastis – Hadi idėja suskaldyti Jemeną į šešis didelę autonomiją turinčius regionus. Daugumai jemeniečių, gyvenančių Šiaurės Vakarų regionuose, decentralizacija kėlė baimės ir nesaugumo jausmą. Šis regionas yra pats skurdžiausias, jame gyvena didžiausia gyventojų dalis, o decentralizacija reikštų mažesnes centrinės valdžios investicijas į regioną. Decentralizacija tapo grėsme ir ilgalaikei valstybės ekonominei bei politinei nepriklausomybei. Padalinto Jemeno naftos turtai priklausytų tik dviems mažiausiai apgyvendintiems regionams, o tai leistų lengvai papirkti vietinius gyventojus, turinčius prieigą prie naftos, taip sukuriant palankią terpę Jemeno turtų grobimui. Taigi, reformos įvedimas atkurtų trečiojo pasaulio valstybių modelį, kai šalies elitas ir užsienio investuotojai klesti ir mėgaujasi prabanga, o dauguma gyventojų skursta.

2015 m. Jemeno sostinėje Sanoje prasidėjo masiniai sukilėlių protestai prieš prezidento politiką. Saleh šalininkai ir sukilėliai užėmė prezidento rūmus ir paskelbė prezidentui namų areštą. Po valdžios nuvertimo šalyje kilo didelis susipriešinimas, peraugęs į pilietinį karą tarp Houthi sukilėlių, bendradarbiaujančių su Saleh, ir prezidento Hadi šalininkų, remiamų JAV, Prancūzijos ir Saudo koalicijos.

Pilietinis karas peraugo į tarptautinį konfliktą prasidėjus Saudo Arabijos bombardavimo kampanijai.

Sukilėliai ir Saleh šalininkai rugsėjo mėnesį paleido balistines raketas į Jungtinių Arabų Emiratų bazę, žuvo mažiausiai 45 kariai. Tuo metu Saudo koalicija vykdė atakas prieš civilius, medikus, naikino infrastruktūrą.** Susprogdinus didelę dalį šulinių bei vandens cisternų, dingo prieiga prie švaraus vandens, todėl šalyje sparčiau plinta ligos, badas, vis daugiau žmonių miršta dėl higienos stygiaus.

Nepaisant didelio nužudytų civilių skaičiaus, kilus įtarimams dėl Irano teikiamos paramos Houthi sukilėliams, didžiausią smūgį Saudo koalicija smogė 2017 m. paskelbdama Jemeno jūrų ir oro blokadą. Šis žingsnis nulėmė humanitarinės krizės šalyje įsisiautėjimą, nes Jemenas yra visiškai priklausomas nuo prekių importo iš kitų šalių. Iki karo valstybė importuodavo beveik 90 proc. maisto ir kitų būtiniausių prekių.

2017 m. prasidėjo kitas daug dėmesio sulaukęs konfliktas. Buvusio prezidento Saleh pajėgos atsiribojo nuo Houthi sukilėlių, kai Saleh televizijoje viešai pasmerkė Houthi veiklą ir sakėsi pasiruošęs „užversti puslapį“, jei Saudo koalicija sustabdys blokadą bei oro atakas. Koalicija buvo susidomėjusi jo pasiūlymu, bet Houthi sukilėliai, trejus metus buvę Saleh sąjungininkais, apkaltino jį perversmo rengimu. Saleh paragino savo šalininkus kovoti prieš sukilėlius, bet gruodžio 4 d. buvo nušautas sukilėlių snaiperio.

Po Saleh žūties situacija Jemene beveik nepasikeitė. Saudo koalicija ir toliau tęsė savo kampaniją, nukreiptą ne tik prieš sukilėlius, bet ir prieš civilius, 2018 m. jų bombos susprogdino mokyklinį autobusą, žuvo 51 žmogus, iš jų – 40 vaikų. Konflikto tyrėjų teigimu, bomba, numesta ant mokyklinio autobuso, buvo viena iš tūkstančių, kurias JAV pardavė Saudo Arabijai.

Daugelio taikos šalininkų įsitikinimu, vienintelis būdas nutraukti karą, iššaukusį masinį badą, yra didinti JAV spaudimą Saudo Arabijai. Amerika savo ekonominės ir karinės galios dėka galėtų priversti Saudo koaliciją nutraukti karinius veiksmus ir sudaryti taikos sutartį su Houthi sukilėliais. Reaguodami į žiaurias žudynes ir nepakenčiamas karo sąlygas, nepriklausomas senatorius Bernie Sanders ir demokratų kongresmenas Ro Khanna ėmėsi iniciatyvos nutraukti JAV paramą Saudo Arabijos režimui. JAV Kongresas 72 balsų persvara nubalsavo už rezoliuciją dėl JAV pasitraukimo iš karo. Vis dėlto, kaip ir buvo tikėtasi, Trumpas pasinaudojo veto teise ir atmetė rezoliuciją, toliau pasmerkdamas kančioms milijonus jemeniečių. Trumpo veto dar kartą įrodė, kad JAV tikslai Viduriniuosiuose Rytuose yra ne demokratija ir taika, o savo ekonominės galios ir įtakos sferos plėtimas.

Nepaisant to, jog 2018 m. gruodžio 13 d. tarp Saudo koalicijos ir Houthi sukilėlių buvo pasirašyta Stokholmo taikos sutartis, tikrų paliaubų prošvaisčių nesimato. Sutartyje buvo numatyta, kad abi šalys turi pasitraukti iš Hodeidos jūrų uosto, demilitarizuoti Taizo miestą ir įvykdyti karo belaisvių mainus. Akivaizdu, kad šie susitarimai nenumato galutinės taikos, geriausiu atveju tik mažą padėties šalyje pagerėjimą. Svarbiausias susitarimas dėl pasitraukimo iš Hodeidos uosto galimai reiškia, kad Jemeno gyventojus pagaliau galėtų pasiekti humanitarinė pagalba. Vis dėlto uosto atidarymas neturės įtakos didelei daliai gyventojų, nes dėl sugadintų kelių ir kitos infrastruktūros pagalba negalės pasiekti tolimesnių Jemeno provincijų. Kol karo pabaiga bus neįtraukta nei į Houthi, nei į Saudo Arabijos princo Mohammado bin Salmano, nei į Trumpo darbotvarkes, Jemeno gyventojai šio košmaro pabaigos nematys.

Galiausiai sunku vertinti konfliktus, kai nė viena kariaujanti pusė neatstovauja progresyvių demokratinių idėjų. Nesinori palaikyti nei elito atstovo, galinčio Jemeną paversti de facto JAV ir Saudo Arabijos kolonija, nei remti sukilėlius, kovojančius prieš Vakarų imperializmą bei elitą, bet neatsižadančius religinio radikalumo. Žvelgiant į kitų karų regione aplinkybes ir pasekmes atrodo, kad Vakarų valstybėms geriausia išvis nesikišti, pirmiausia sustabdant prekybą ginklais ir kitas ekonominio pasipelnymo ambicijas. Svarbu, kad konflikto teritorijoje galėtų veikti nepriklausomos tarptautinės organizacijos, siekiančios užtikrinti humanitarinę pagalbą ar tarpininkaujančios taikos susitarimams, tačiau JAV imperializmas privalo būti įvardintas ir pasmerktas kaip vienas esminių konfliktų Artimuosiuose Rytuose katalizatorių ir palaikytojų.


* JAV kritika nėra Rusijos apologetika, visos autoritarinės/nacionalistinės valstybės yra smerktinos.

** Buvo bombarduoti du vestuvių vakarėliai, kurių metu žuvo 104 žmonės. Daugiausia aukų nusinešė laidotuvių ceremonijos ataka, kurioje žuvo 155 žmonės.

Viršelio piešinio autorė – Jill Gibbon.

3 Komentarai apie “Užmirštas Jemeno karas arba kieno sąskaita pelnosi JAV elitas

  1. Šaunu, kad puslapyje bandoma atkreipti dėmesį tūkstančių vaikų ir jų tėvelių kančias Vidurio regione, tačiau skaitant straipsnį nenumaldomai susidaro įspūdis, kad autorės geri norai jai aptemdo akis. Pirma, nėra aišku, kodėl straipsnyje autoritarizmas yra prilyginamas nacionalizmui. Sunku įsivaizduoti, kad be nacionalizmo galėtų egzistuoti toks konceptas, kaip tautinė valstybė. Patys „Arabų pavasario“ protestai vyko vedami nacionalistinių sentimentų. Galų gale nėra aišku, kaip čia yra įsivaizduojama klestinti demokratija be tapatumą ir bendrystę jaučiančio demoso (J. Habermaso samprotavimų apie konstitucinį patriotizmą prašau nenaudoti, tai utopistinė idėja, kurią vargu bau ar begalima įgyvendinti). Antra, JAV shame’inimas apčiuopiamų rezultatų nedavė ir neduos. Lietuvos nacionaliniam interesui yra gyvybiškai svarbu turėti partnerį, kuris būtų pasiruošęs sutramdyti girtą kaimyną Rytuose. Net nesinori galvoti kaip atrodytų Lietuvos saugumas, jeigu mes nebūtume JAV kuruojamų institucijų sferoje.

    1. Is jusu nuomones matosi butent tai, ka autore norejo pasakyti, kad vien tik del to, kad mums gerai tureti toki „drauga“ kaip JAV del to, kad „nedraugas is Rytu“ prisibijotu, mes uzmerkiame akis ir nematome nepateisinamu JAV veiksmu. Kitaip tariant, jei mums gerai, tai nusispjaut, kas vyksta ten kazkur toli..nematau, nezinau (nes ziniasklaida tyli) ir ramu…

      1. Suprantu tamstos požiūrį – žmogaus teisių postulavimą – tačiau nenumaldomai kyla klausimas, kiek šis kosmopolitizmas operacionalizuojamas praktikoje. Lietuva yra maža valstybė, geografiniai faktoriai kalba patys už save, ir mums tiesiog yra nepraktiška ir pražūtinga aktyviai smerkti tariamus žmogaus teisių pažeidimus, kai to nedaro net pati ES ir jos didžiosios valstybės. Antai, nors ES valstybės ir teigia žmogaus teisių principus ir jų svarbą individo egzistencijai, tačiau kuo puikiausiai yra linkusios savo ekonominį interesą iškelti aukščiau keliamų moralinių idealų. Kuo puikiausiai yra bendradarbiaujama su autoritariniu Kinijos režimu, neigiančiu Tibeto nepriklausomybę, piliečių politines ir pilietines teises, o galima ekonominė nauda Irane skatina pamiršti šio teokratinio režimo postuluojamą šariato teisę, vargiai atliepiančią XXI a. žmogaus teises. Deja, tokiame pasaulyje, kuriame randasi Lietuva, tiesiog neįmanoma vieniems kelti kosmopolitizmo idėjų. Kai visi mūsų sąjungininkai nusisuka nuo žmogiškojo saugumo gynybos ir rūpinasi tik savo nacionaliniais interesais , Lietuvos kosmopolitizmo teigimas greičiau primintų „kovą su vėjo malūnais“ , o ne efektyvią politiką ir tik kenktų valstybės saugumui.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *