fbpx

neoliberalizmas

Sutramdžius koroną socialinė krizė nesibaigs – reikia platesnių pokyčių

Sutramdžius koroną socialinė krizė nesibaigs – reikia platesnių pokyčių

Didžiausia krizė, kurią išryškina virusas, yra klasinė nelygybė. Turtingieji gali lengvai gauti privačias sveikatos paslaugas, save ilgam laikui izoliuoti ir gyventi iš santaupų, užsisakinėti įvairiausias priežiūros, pagalbos ir patogumų paslaugas. Tuo tarpu iš atlyginimų gyvenantiems dirbantiems žmonėms net trumpas pajamų nutrūkimas (kol kas porai savaičių) gali reikšti nesumokėtas paskolas ir mokesčius, neprieinamas paslaugas, maisto trūkumą ir visa tai lydintį psichologinį stresą ir ligas.

Gerovės valstybės pranašystė ir šmėkliškoji ateities politika

Gerovės valstybės pranašystė ir šmėkliškoji ateities politika

Save atsinaujinančiais vadinantys socialdemokratai, kaip ir prezidentas Gitanas Nausėda, į ateitį nukreiptose ištarmėse nevengia pabrėžti gerovės valstybės siekio. Atrodo, ši sąvoka Lietuvoje tapo gerokai skirtingų politinių jėgų ir ideologijų įkaite, nors istoriškai gerovės valstybė niekada ir nebuvo nuosekliai homogeniškas modelis, tačiau dabar jis valstybinės politikos lygmeniu nurodo ekonomiškai bei socialiai saugaus ir užtikrinto gyvenimo pažadą.

Sakartvelo neoliberalizmo kančia

Sakartvelo neoliberalizmo kančia

Paskutinis aspektas, ant kurio dar laikėsi neoliberalizmo inercija, buvo viltis: nuolatinis pažadas, kad jei ne šiandien, tai rytoj bus geriau. Viltis mirė paskutinė, 2019-ųjų lapkritį, kai vienam televizijos interviu Bidzina Ivanišvilis, neoficialus valstybės vadovas ir „Kartvelų svajonės“ pirmininkas, ėmė kalbėti apie „apykaitinę migraciją“, žadėdamas darbus užsienyje vietoj darbų namuose: „Gerai koordinuojant, Sakartvele galėtų būti sukurta 50 tūkstančių darbo vietų… Prireiktų dešimtmečių įdarbinti visus mūsų tėvynėje. Taigi, kad įdarbintume du milijonus kartvelų, lauktume dešimtmečius. Galime derėtis su labiau išsivysčiusiomis Europos valstybėmis… kad užpildytume spragas, kurias turi europiečiai. Europiečiai turi darbų, tačiau jiems trūksta darbo jėgos, o mes neturime darbų.“

Apie šūdmalimo darbų fenomeną

Apie šūdmalimo darbų fenomeną

Keliaujančioje parodoje „comiXconnection“ yra iliustratorių Zorano Hercego (Bosnija ir Hercegovina) ir Branko Rakićiaus (Serbija) komiksas „Sisyphus Looses Job“ [sic] („Sizifas netenka darbo“). Istorija tokia: krizės metu mažinant etatus, Sizifas atleidžiamas iš darbo. „Bet… Bet juk aš buvau vienintelis žmogus pasaulyje, turintis amžiną darbo sutartį!“ – kostiumuoto direktoriaus maldauja Sizifas, bet sulaukia standartinio atsakymo: „Man labai gaila. Linkime tau visa ko geriausio.“ Namie Sizifą ramina žmona: „Brangusis, neliūdėk. Vis tiek tai buvo kvailas, beprasmis darbas“, o jis atsako: „Dženifer, visi darbai yra beprasmiai. Bet žmonės nėra iš jų atleidžiami.“ Akivaizdu, kad Sizifas kankinasi: „Ak, dėl Dzeuso meilės! Jaučiuosi toks nereikalingas!“ Kiek patylėjusi Dženifer taria: „Hmm… DABAR tu jautiesi nereikalingas?“

Neoliberalios ekonomikos derlius: tautiniai Rytų Europos oligarchai tręšiami ES subsidijomis

Neoliberalios ekonomikos derlius: tautiniai Rytų Europos oligarchai tręšiami ES subsidijomis

Visi girdime apie šių laikų politinę dramą Rytų Europoje: iš vienos pusės stovi liberalioji Europos Sąjunga, iš kitos – konservatyvūs, tautinius interesus atstovaujantys lyderiai. Šiame kultūrinių vertybių konflikte vieni gina „iškrypusios vakarų ideologijos“ prislėgtas tautas, o kiti skleidžia demokratijos ir žmogaus teisių idėjas priešindamiesi tamsuoliškai neapykantai ir autoritarizmui. Ir kas galėtų pagalvoti, kad aršiausi „Briuselio” priešininkai yra kasmet remiami dosniomis ES subsidijomis?

Darbas ir lytis Rytų Europoje: įspūdžiai iš feminizmo konferencijos

Darbas ir lytis Rytų Europoje: įspūdžiai iš feminizmo konferencijos

Kol populiarusis ir matomiausias Lietuvos feminizmas be perstojo atsiverinėja, kaip „savo braižo ieškantis“ ir „besigryninantis“ kaleidoskopas, nuo ryžtingų sprendimų ir veiksmų nuolatos užlaikomas begaliniais pusfabrikatinių diskusijų procesais, atsiranda rimtesnių ir pakankamai toli siekiančių vietinių proveržių. Nors įvykis ambicingas, idėjiškai koncentruotas, turintis reiklią bei kryptingą funkciją ir nenusiteikęs leistis į tam tikrus kompromisus, bet: ar sutelkta žinių ir pažinčių gausa nuties planus tolimesnėms didesnio mastelio iniciatyvoms?

Taip, drauge Džokeri, suvalgykime turčius!

Taip, drauge Džokeri, suvalgykime turčius!

Kai pradėjau skaityti šio filmo apžvalgas užsienio spaudoje, Lietuvoje „Džokeris“ dar nebuvo pasirodęs. Visų jų autoriai – nuo „New Yorker“ iki „The Guardian“ – lyg susitarę kartojo, kad „Džokeris“ labai paviršutiniškas filmas. Tiesa, vienų viltis jis pateisino, kitų – ne. Kalbant apie paviršutiniškumą, vienos kairiosios krypties internetinės platformos žurnalistas savo „Džokerio“ apžvalgoje uždavė kolegoms retorinį klausimą: „Ar tikrai mes visi žiūrėjome tą patį filmą?“