Menininko Isaac Cordal instaliacija "Follow the leaders"

Apmokestintų šypsenų kAPPitalizmas

Vietinėje startuolių rinkoje neseniai sužibo jau spėta apkalbėti naujovė – „daug žadanti“ programėlė „HumansApp“, veikianti taip, kad už tam tikrą pinigų sumą gali nustatytą laiką kvosti pasirinktą influencerį, visuomenininką, kūrybininką ir kitas einamąsias nūdienos tapatybes, pritinkamas šiam reikalui.

Tarsi korepetitoriaus mokymo sesija, tik švitinant žvaigždės spindesiui. „Analogų pasaulyje neturinti“ „HumansApp“ po išviešinimo daugumos, be entuziastingai pritariančių ir skatinančių, imta apatiškai teisinti tuo, kad dabar tokie jau darbo santykiai, esą nieko čia naujo, konsultavimo paslaugos jau nuo seno egzistuoja, tik šįkart jos kilstelėtos į kitą lygį – „žmogiškesnį“, leisiantį tiesiog akis į akį dalintis patarimais, žiniomis ir patirtimi.O tos kelios oponuojančios pozicijos, netapusios garsesniu kritikos balsu, nors ir pateikė reikiamus argumentus, apsiribojo įprastais gyvojo santykio suprekinimo ir vėlyvojo kapitalizmo grimasų išdėstymais. Kodėl gi vėlyvojo? Kaskart tai perskaitęs ar išgirdęs pagalvoju, kad galbūt kapitalizmas dar tik įsibėgėja, gal blogiausia laukia prieš akis arba kur kas vėliau. Ir visu tuo „HumansApp“ atveria kur kas platesnę problematiką, neapsiribojančią tik žmogaus ir technologijos perskyra, į kurią įsiterpia piniginiai mainai.

Medijos ir globalus tinklas skelbiasi pasaulyje sumažinę susisiekimo atstumus ir dabar pakanka kelių mygtuko spustelėjimų, leidžiančių sutaupyti daugybę laiko bei energijos. Tas tiesa. Šiandien skambūs vardai tą laiką gali investuoti į susitikimus su atsitiktiniais smalsuoliais, kurie išsipirks tų personų sėkmės istoriją, bet vargiai galės adaptuoti sau. Seniau technologija buvo kaltinama tuo, kad atėmė iš mūsų gyvo bendravimo skonį, o dabar ji siekia būti išteisinta, mat tokį bendravimą kuria ir mus suartina. Čia pastebime, kad išties lyg ir nesiūloma nieko radikaliai naujo – mokėti už informaciją atrodo įsisenėjusi realija, tačiau, pabrėžtina, vietiniu lygmeniu pirmąsyk įgyvendinamas toks tiesmukai meritokratinis programėlės modelis, mažumėlę primenantis kadaise pasirodžiusią „I Am Rich“, skirtą už 799,99 euro tiesiog savo telefono meniu turėti piktogramą, nurodančią tavo finansinį statusą.

Vienas „HumansApp“ kūrėjų tvirtina, kad jį dominanti tema – kaip išlaikyti sveiką protą kuriant reklamą (how to keep sanity in advertising), tačiau šiandien dominuojančios pelno aspiracijos vadinamąjį sveiką protą palieka toli užnugaryje. Ši programėlė liudija, kad nemažai dabartinio „veržliojo“ verslo, grįsto startuolių plėtra, neretai yra atitrūkęs nuo tikrovės, nes nuolatos desperatiškai ieško dar neplėtotų nišų ir idėjų, kurios padėtų tvirtai įsilieti į rinką. Todėl kabinasi už bet ko, kam įmanoma pridėti vertės, tuo nebesusivokdamas, kas apskritai yra vertė ir kur ją galima išgauti. Šiuo atveju „įvertinamas“ tampa gyvas žmonių susitikimas ir pokalbis, sukaustytas laiko termino ir tarifo, kiek už kokią temą ir pasakojimą reikia susimokėti. Pavyzdžiui, tokio mokslo kaip filosofija (!) valandos trukmės aptarimas gali atsieiti net 50 eurų (įdomu, ar kavos puodelio kaina įskaičiuota), o kai kas siūlosi už tiek pat… kartu pavedžioti šunį. Laisvoji idėjų rinka skelbia laisvę absurdui, kuris apima ir intuityvų įkainojimą – ar įmanoma valiuta adekvačiai pasverti savo abstraktų žinojimą, savivertę arba sukauptą patirtį? Visa tai įteigiama lengvabūdiška „tiesiog padaryk tai“ (just do it) retorika, lyg pakaktų persimesti žodžiais su atitinkamu asmeniu ir tavo turimi tikslai tuojau pat bus pradėti realizuoti. Programėlės reklaminiuose lauko stenduose panašios retorikos šūkiais pristatoma viena kūrybininkė, kuri drauge su reklamos užsakovu kviečia: „Parsisiųsk > Pakalbėk > Pradėk.“

Panašiai prisistatančios / pristatomos personos yra priverstos save ikonizuoti: pardavinėti simbolinę personaliją skaitmeninėje vitrinoje, kuri tviska savuoju meritokratijos simptomu. Taip kuriasi žinių ekonomikos sluoksnis su „mokykis iš geriausių“ lozungais. Aukšta kainodara akivaizdžiai mažina visuomenės prieigą prie žinių ir žinojimo, nors ir kyla pagrįstas klausimas, kokia yra „HumansApp“ žinotojų kokybė, kai mūsų dėmesį iš pradžių sutraukia pati asmenybė ir figūra, mums pažįstama iš socialinių medijų, – ar prie staliuko bus išsakoma kažkas, ko negalime perskaityti jų feisbuko postuose? Galbūt, jei šios programėlės sėkmė plis, influenceriai pamažu privatizuos savo išmanymą ir mažins savąsias apraiškas viešojoje medijoje, tuo keldamiesi į personalizuotus asmeninius pokalbius. Tuomet bus pasiektas kraštutinis influencinimo fenomeno laipsnis – koncentruota charizmatiškos influenzos dozė su šypsena kramsnojant pietus. Įsivaizduokime, koks turėtų būti nejaukus, nužmogintas ir susvetimėjęs pats pokalbio procesas, žinant, jog posakis „laikas – pinigai“ ima ir krečia tau kailį. O kas anksčiau buvo pristatoma kaip konsultacijų pardavinėjimas ar korepetitoriaus paslaugos, dabar apibarstoma minkštais pašnekesio saldikliais, įdiegiančiais intymaus ir jaukaus dialogo aurą, – gal nuo šiol galėsime tapti mokytojais vienas kitam? Na, o jei programėlėje yra mano artimas pažįstamas ir aš norėsiu su juo aptarti ten siūlomas temas neformaliai? Klasikinis kognityvinis disonansas?

Taip, programėlėje savimi prekiauti, t. y. tapti prekine savęs ekspozicija, gali visi, bet yra menkai nuslėptas pageidavimas, kad tavasis vardas kažką socialiai reikštų ir keltų įspūdį, pasitikėjimą. Klientūra juk pirmiausia dairysis būtent į žinomiausius įgūdžių turėtojus: šitaip paikai kuriama lygiava tokiame kontekste, atrodo, nė kiek neveikia – teigiama, kad visi mes ŽMONĖS, visi mes įdomūs, nors iš tiesų tėra suteikiama platforma veidams, kurie ir taip matomi. Būtent tas humanistinis sąvokos „žmonės“ sugrąžinimas („Discover humans“ – vienas programėlės šūkių) į diskursą atrodo kaip niekad dirbtinai, tarytum kažkas būtų nusprendęs sužaisti neorenesansą, mėgindamas visus tuos šimtus eurų už papostringavimą jūsų renginyje dangstyti žmogiškuoju arba žinių apsikeitimu (knowledge exchange). „HumansApp“ yra pateikiama kaip nekaltas socialinis tinklas ir priemonė pažinčiai, draugystei bei kontaktams megzti, komercinius santykius tokiais eufemizmais bandant slėpti po draugiška socializacija. Negana to, nemažai įžymybių pabrėžė, kad dalis jų surinktų pinigų keliaus labdaringoms ir kilnioms iniciatyvoms remti – na jau, verslas ir jo agentai vis dar stengiasi glaustis po socialinio atsakingumo sparnu, nors plunksnos nuo jo jau seniai nupešiotos. Tik priminsiu, kad, pavyzdžiui, „Jaunimo linijai“ paramą pervesti galima ir tiesiogiai, netarpininkaujant kvestionuotinam pelno šaltiniui. Tad medijų bandymas žmonėms neva sugrąžinti kontaktinę gyvastį atrodo ne tik juokingas, bet ir keliantis nuogąstavimą, jog socialinis jautrumas, kad ir koks apsimestinis jis būtų, net ir tokiomis priemonėmis daugeliui nesukelia abejonės ir yra sveikintinas.

Nesunku įžvelgti, kad ši programėlė yra tas mikrokosmas, kuriame atsispindi galima visuomeninių santykių trajektorija, – tokie kuriami precedentai neišvengia bauginančių nuojautų, netgi teko matyti, kaip tai nevengiama pavadinti distopiniu zeitgeist. Ne tik sparčiai keičiama informacijos samprata, bet ir kreipiamas suvokimas, kaip mes traktuojame patį bendravimą, intersubjektyvumą ir dalinimąsi resursais. Kai verslui palankiu resursu tampa žinojimas ir jam uždedama finansinės privilegijos blokada, mano minėtos meritokratinės implikacijos nėra tokios iš piršto laužtos. Jei tokie apmokestinto dalinimosi išmintimi kanalai kaip „HumansApp“ paplis ir taps priimtinai normalizuoti, kokią vietą užims viešasis ir atviras veikimas, paremtas laisva žinių cirkuliacija? Ar atsiras tam tikras selektyvumas, kokia informacija yra monetizuojama, o kokia gali turtinio „nuvarvėjimo“ principu (trickle down economics, kai skurdesnieji neva tampa aprūpinti dėl kylančios turtingųjų gerovės) pasiskirstyti (arba ne) mažiau pasiturinčiųjų pusėn? Galbūt ši paranoja kreipia žvilgsnį per toli, bet aptariamai temai skirtoje LRT laidoje žurnalisto Ugniaus Babinsko iškelti palyginimai su Pietų Korėjoje ir Japonijoje įsivyravusiu draugystės, žmogiško ryšio ir socializacijos surogatų pirkimu, kai trinama riba tarp bendravimo ir paslaugos, nėra nepagrįsti, nes tokios tendencijos kitapus šių regionų gali būti tik laiko klausimas, kai pats principas jau aklu šūviu importuojamas į Lietuvą. Dėl to mūsų šalis legitimuojama kaip tokia, kurioje tai jau gali vykti, nes tam esą jau yra paklausa, kuri, žinoma, fabrikuojama, – tokia inovacija yra itin staigus „šiuolaikiškumo“ šuolis, pranokstantis save patį, nes neatitinka esamos padėties – tikra avantiūra, sėjanti ir nežinią, ir abejonę, ir baimę. Galbūt nieko nenumatyto tokiais veiksmais neatidengta, o tik patvirtinta masyvi protezuojamo bendravimo spinduliuotė, skatinanti antisolidarumą ir susiskaldymą. Kol kas stebiuosi, kaip Lietuvoje nuo šios radikalios pelno iškėlimo virš žmonių (profit over people) išraiškos išsisukama tokiu nekaltu veidu ir sugebama apie galimą žalingą šio reiškinio poveikį kalbėti taip nedaug. Neatmeskime ir to, kad projektas žengia tik pirmuosius žingsnius.

Viena iš jo kūrėjų tvirtina, kad žmonės dabar gyvena socialiniuose burbuluose ir dažnai vienas kito nepasiekia, bet ar „HumansApp“ nekuria dar vieno socialinę atskirtį didinančio burbulo? Vien pokalbių kainyno pavartymas leidžia spėlioti, ar nesiformuos atskiras sluoksnis mokiųjų influencerių, kurie švies vieni kitus ir kartu tols nuo „apačių tamsuolių“, taip kurdami epistemologinį atsiribojimą. Žmonės, kuriems gyvybiškai reikia patarimo, ką daryti su gyvenimu, ateitimi ir karjera, vargu ar leisis į tokią loteriją, tikėdamiesi, kad to pusvalandžio gali pakakti problemai išspręsti. Be to, registruotieji pasakotojai juk nebūtinai yra intelektualai, gebantys perprasti poreikį bei nuosekliai ir prasmingai išdėstyti atsakymą į jį, – asmens sėkmė toli gražu negarantuoja tarpasmeninio relevantiškumo ir apeliavimo į universalaus pasisekimo formulę. Bet koks skirtumas, tave vis vien pirks, nes esi žinomas: šį ne tokį ir šviežią reiškinį pavadinčiau autoritetizmu, kuris labai siejasi su šiandienos emocinės viešpatystės niuansais, kai laimi figūros performansas, o ne jos išsakomas turinys ar logika, tik šiuo atveju autoritetas patikimas pramogų ir kūrybinių industrijų kastai – reputacija yra oficialiai vienas iš „HumansApp“ bendruomenės (!) pagrindų.

Kol kas tokių turčių žaidimėlių generuojama vertė nukreipta labiau į vidų ir ne tokį platų vartotojų ratą – „HumansApp“ sėkmę sunku tikrinti, kol apčiuopiamas pagreitis neįgautas, todėl prognozė, į kokius moralinius parametrus tai nuves (kaip keisis gyva ir medijuota žmonių komunikacija, kur judės jos ribos), nėra tvirta. Lyg pinigai ir taip nemedijuotų mūsų santykių, bet rinkos plėtrai to negana, ji imasi asmeniškiausių teritorijų, dar ir nepaisydama privatumo etikos, – neseniai pasirodė informacija, kad viešųjų ryšių specialisto Roberto Pogorelio duomenys šiai programėlei buvo renkami be jo sutikimo. Buvo sukurtas jo avataras, o paprašęs galimybės jį pamatyti Pogorelis sulaukė pasiūlymo… parsisiųsti programėlę. Etiniai klausimai adresuoti ir Aušrai Maldeikienei: paprašyta pakomentuoti tvirtinimus, kad Seimo narys, gaudamas „HumansApp“ pajamų, galbūt pažeidžia Konstituciją, atšovė: „Man dzin“, dėl ko vėliau prireikė pasiteisinimų. Tai tiek tos verslo paminamos etikos, nors ir vėl savo įtakos pardavinėjimą Maldeikienės atveju siekiama reabilituoti socialinio atsakingumo korta (taip ir atsiranda dingstis apeiti Konstituciją), jog visi uždirbti pinigai keliaus senų žmonių rūpybos organizacijai.

Taigi, tendencijos remia prie sienos, kad verčiau plačiai atverti vartus „intelektualiniam santykiavimui“ ir atsiduoti laikams, kai toks iš esmės aklo pasimatymo vertas gyvas susitikimas pateikiamas kaip naujiena, o programėlės šūkis „Nustokite gūglinti“ skiepija suvokimą, kad savarankiška ir nepriklausoma dominančios informacijos paieška jau atgyvenusi, tad vienintelis efektyvus būdas pasiekti žinojimą ir jį įveiklinti – išsinuomoti kalbančią galvą.

Publikuota „Šiaurės Atėnuose“ 2019 m. birželio 28 d.

Pirmosios iliustracijos autorius Isaac Cordal

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *