Ką daryti su vagiliaujančiu viršininku? Porą patarimų duoda darbininkai iš Bulgarijos

Ne vienas iš mūsų yra patekęs į situaciją, kai viršininkas pavagia algą. Daugelis esam sutikę darbdavių, kurie su mūsų teisėmis ir išmokomis elgiasi kaip prie švediško stalo. Apskritai tokios situacijos nuspėjamos kaip oras (amžinai lyja), bet, kad ir kiek jų anksčiau būtų buvę, kiekvienąkart jos pasirodo lyg tragiškos išimtys. Prognozė nekokia: buvę barų, kavinių ir parduotuvių darbuotojai neatgauna pinigų, o versliukai sukasi kaip sukęsi; žemės ūkio darbuotojai iš Kėdainių rajono susisiekia su „Gyvenimas per brangus“ dėl turtingo ūkininko, kuris skolingas visam kaimui; statybininkai iš Kauno ir Tauragės taip niekad ir nematys uždirbtų algų. Vagystė, vagystė, ir dar kartą vagystė. Ir kas kartą girdisi ta pati liūdna dainelė: „soriuką, ekonomika prastoka pastaruoju metu, pinigų nėra, gal kitą mėnesį“. Dainelė iš tikrųjų labai liūdna, bet kam turėtų tekti našta už bankrotą, sukeltą finansinės krizės? Viršininkui tai tik dar viena kelionė į banką: paskelbi bankrotą ir gyvenimas tęsiasi toliau, iš balos beveik sausas keliesi. Darbuotojui pasekmės sunkesnės.

Bulgarijos darbininkai sugalvojo neblogą problemos sprendimą. Jei viršininkas nemoka, galima okupuoti jų biurus, uždaryti verslus, paskelbti bado streiką, blokuoti kelius. Draugai iš Bulgarijos Autonominių darbuotojų sąjungos (ARS) atsiuntė mums laišką su naujienomis apie sukilimus prieš algų vagystes, sukrėtusius visą šalį prieš kelis mėnesius.

Kovo 24 d. „Max Telecom“ (ketvirto didžiausio mobiliojo ryšio operatoriaus Bulgarijoje) darbuotojai pradėjo protestus ir okupavo savo darbovietę. 150 žmonių keturis mėnesius negavo atlyginimų. Kompanija atsisakė bendrauti su maištaujančiais darbuotojais ir neketino atiduoti teisėtai priklausančių algų. „Max Telecom“ darbuotojai, padedami anarchosindikalistų iš ARS, suorganizavo protestą prie kompanijos būstinės, kurio metu buvo blokuojamos gatvės. Po nesėkmingų bandymų susisiekti su vadovais, darbuotojai ir sindikalistai įsibrovė į pastato vidų, bet visa vadovybė jau buvo patepusi slides. Įmonės savininko rasti taip pat nepavyko, jokio paaiškinimo iš jo negauta. Protestuotojai išklijavo tuščius biurus lipdukais ir plakatais, reikalaujančiais atiduoti algas. Ant kai kurių buvo išspausdintas savininko veidas su prierašais „Vagis!“ ir „Kapitalistinis paršas!“

 

Kovo 20 d. Tuo pat metu nauja streikų banga užplūdo „Picadilly“, vieną didžiausių prekybos centrų tinklų Bulgarijoje, kuriame algos darbuotojams nebuvo mokamos du mėnesius. Darbuotojai kartu su anarchosindikalistais suorganizavo kelis nesankcionuotus (angl. „wildcat“) streikus Sofijoje ir Varnoje. Sofijoje protestai vyko prie kompanijos būstinės ir socialinės apsaugos ministerijos. Varnoje darbuotojai ir sindikalistai okupavo didžiausią tinklo parduotuvę. Marširuodami per miestą, jie taip pat užblokavo kelias gatves. Protestai tęsėsi prie rotušės ir vieno iš „Invest Bank“ biurų: būtent šiame banke įmonė laiko savo pinigus.

 

Vasario 6 d. Šimtai siuvėjų okupavo savo darbo vietas, reikalaudami grąžinti pavogtas algas. Blokados vyko Dupnicoje ir Vetrene, miestuose, kuriuose siuvyklos yra vienos didžiausių įmonių. Istorija nereta šiame pramonės sektoriuje: užsienio investuotojas sukuria įmonę, suranda darbuotojų, jie dirba ilgas valandas baisiomis sąlygomis už mizerną algą. Gaminiai parduodami žymiems vakarietiškiems prekės ženklams. Tada gerasis investuotojas nusprendžia užrišti bizniuką, pavagia paskutinių kelių mėnesių algas, perrašo įmonę vietiniam atpirkimo ožiui ir pasišalina.

Kovo 17 d. 180 kalnakasių iš Obročištės (miestas šiaurės rytų Bulgarijoje) suorganizavo eilę protestų prieš mažas algas, nežmoniškas darbo sąlygas ir darbuotojų organizavimosi draudimus kasykloje. „Dirbam už minimumą, daugiausia kiek gali gaut – 610 levų (apie 300 eurų). Kovo 14 d. mums sumokėjo už sausį,“ pareiškė kalnakasiai. „Darbuotojų nepasiekia maisto talonai.“ Protestuotojai reikalavo 30 proc. pakeltų algų ir darbdavio nusikalstamos veiklos – trukdymo organizuotis į profsąjungas ir eiti į kolektyvines derybas – sustabdymo.

Balandžio 4 d. Obročištės kalnakasiai vėl sukilo. 23 darbuotojai užsidarė kasykloje ir paskelbė bado streiką. Priežastis – nei vienas iš reikalavimų nebuvo patenkintas: vėluojančios algos neišmokėtos, atlyginimai nepakelti, maisto talonų nėra, vadovybė toliau atsisako pradėti derybas su kolektyvu. Kalnakasiai nutraukė streiką tik vadovybei paskelbus, kad patenkins kai kuriuos reikalavimus.

 

Kodėl tai vyksta?

Pavasariniai neramumai Bulgarijoje yra tik užuomina į tai, kiek algų iš tikrųjų pavogiama šalyje. Šimtai darbuotojų kas mėnesį yra apiplėšiami darbdavių, bet tik maža dalis tokių atvejų iškyla į viešumą. Algų vagystė Bulgarijoje nelaikoma „ydinga praktika“ ar išimtimi, o tiesiog maža didžiulio nuolatinio darbuotojų apiplėšinėjimo, kurį vykdo verslas, dalimi. Vagystės vyksta ne tik tiesiogiai, kaip aukščiau aprašytais atvejais, bet ir legaliai, nekeliant algų ir nemažinant išnaudojimo, naudojantis jų ekonomine priklausomybe. Iš esmės tame nėra nieko ypatingo – vagystė įrašyta kapitalizmo įvade auksinėmis raidėmis. Stebėtina čia tik tai, kaip greitai ir plačiai nereguliuojamas kapitalizmas maitoja Bulgarijos gyventojus.

Visos vyriausybės be išimčių, nepriklausomai nuo valdančios partijos, užsiima sistemiška neoliberalia politika. Pagrindinis akstinas partijų vienybei Bulgarijoje – verslo interesai. Schema paprasta: privatusis sektorius yra ekonominio gyvenimo variklis, tad visi kiti visuomenės interesai turi jam paklusti. Kylančios algos, pensijos, geresnė sveikatos apsauga ir švietimas – visa tai, pasak valdančiojo elito, priklauso nuo bujojančio verslo elito. Be abejo, schemą sugalvojo ne bulgarų genijai, ji žinoma ir taikoma, nors ir visuotinai pripažinta nesąmoninga (net Tarptautinio valiutos fondo ekspertų), tai – neoliberali „iš viršaus į apačią nubyranti“ ekonomika. Trumpai tariant, teigiama, kad jei verslui bus sudarytos galimybės uždirbti neregėtus pelnus, dalis tų pelnų anksčiau ar vėliau nubyrės ir darbininkams bei viešosioms paslaugoms.

Ši doktrina yra tiek įsišaknijusi bulgariškojoje sąmonėje, kad yra laikoma akivaizdžia tiesa, nereikalaujančia įrodymų. Politikai besąlygiškai jai paklūsta. Natūralu, kad vykdoma politika – dereguliacija, privatizacija, viešųjų paslaugų biudžetų karpymas, algų ir pensijų mažinimas – yra palanki išskirtinai verslui. Bulgarijoje taikomi mažiausi mokesčiai korporacijoms Europoje, verslo reguliavimas čia – vienas silpniausių. Pavyzdžiui: UABą Bulgarijoje gali įkurti turėdamas 1 eurą įstatinio kapitalo! Žinoma, faktai nėra kliūtis politikams, noriai sekantiems vargo pasakas apie liūdną Bulgarijos milijonierių būtį. Susirūpinusiais veidais jie aiškina kaip šalies verslą „traiško biurokratijos ratai“, „spaudžia nereikalingi apribojimai“ ir „milžiniški mokesčiai“, šaukiasi dar intensyvesnės dereguliacijos ir mokesčių turtingiausiems mažinimo. Be abejo, kainą už verslo elito gerovę turės mokėti darbuotojai.