Solidarumas ar atsiribojimas: apie darbuotojų migraciją ir nacionalizmą

2016 m. Lietuvos darbo birža užsieniečiams išdavė 12,4 tūkst. leidimų dirbti, 84% daugiau nei 2015m. Pusė šių darbuotojų yra iš Ukainos: jų skaičius Lietuvoje smarkiai išaugo po 2014 m. Ukrainiečiai daugiausiai įsidarbina krovinių pervežimo, pramonės ir statybų sektoriuose. Jeigu migracijos tendencijos nesikeis, šių darbuotojų turėtų rastis vis daugiau. Ne paslaptis, kad šie darbuotojai yra dar pigesni, nei lietuviai. Adresu ukrainieciai.lt rasite firmos „Personalo importo sprendimai“ puslapį, kuriame siūloma užsisakyti darbuotojų iš Ukrainos. Neseniai paskelbėme interviu su tolimųjų reisų darbuotoju. Pasak jo, už 100 eurų „gausi“ vieną vokietį arba du ukrainiečius.

Paveikslėlis iš kompanijos UAB „Personalo importo sprendimai“ puslapio: www.ukrainieciai.lt

Viešoje erdvėje išgirsim dvi nuomones – verslo ir ekonomistų pusė verkia apie darbo jėgos trūkumą ir palaiko užsienio darbuotojų atsivežimą. Prieštaraujantys sako, kad šie imigrantai stabdys lietuvių atlyginimų augimą ir pastebi, kad pirmiausia reikia kelti atlyginimus vietiniams, o ne vežtis pigią darbo jėgą iš užsienio. Šiuo žmonių nepasitenkinimu nori pasinaudoti kai kurie politikai. Net tie, kurie tradiciškai palaiko verslo pusę, pradėjo nuogąstauti dėl lietuvių atlyginimų ir “netiesiogiai” kaltinti atvykėlius.

Šis straipsnis apie tai, kaip iš pirmo žvilgsnio „prieštaraujančios“ nuomonės iš tikrųjų yra tik tos pačios monetos skirtingos pusės. Taip pat apie tai, kodėl turėtume atmesti šias pozicijas – tiek liberalią, kuri viską aiškina per ekonomikos augimo principus, tiek reakcingą nacionalistinę, kuri imigrantus paverčia atpirkimo ožiais, kaltindama juos dėl bedarbystės, skurdo ir kitų visuomenę kamuojančių problemų.

Personalo importo sprendimai

Kiekvienas centas, kurį mes išleidžiam vystydami kaimynines ekonomikas, stiprindami teisę ir kovodami prieš korupciją, mums atsipirks solidžia investicijų grąža. Ši grąža atsipirks naujų rinkų ir mažesnės migracijos forma.“ Europos sąjungos rytų partnerystės programos komisaras J. Hahn, 2015m.

Ukrainiečių emigraciją skatina keletas veiksnių. Pirma, Ukrainoje vyksta ekonominė restruktūrizacija, t.y., Ukrainos rinka integruojama į ES įtakos zoną. Gamyklos, anksčiau gaminę vidinei rinkai, turi užsidaryti, nes jas nukonkuruoja europinio kapitalo įmonės. Tuo tarpu daugelis Ukrainos įmonių gaminių negali būti eksportuoti į ES rinką, nes produkcija neatitinka europinių standartų ar tiesiog neatlaiko konkurencijos. Kaip ir Lietuvoje dešimtajame dešimtmetyje, restruktūrizacijos ir neoliberalios ekonomikos įvedimas reiškia masinį gamyklų užsidarymą ir atleidimus/bedarbystę. Kaip teigia neoliberalūs ekonomistai, tokios šoko terapijos yra būtinos, kad vėliau išsivystytų sveika ekonomika. Realybėje viskas vyksta kiek kitaip, bet palikime šią temą kitam kartui. Nepaisant ES fasadinių kalbų apie Ukrainos demokratizaciją, ekonominė pertvarka šalies gyventojams turi nekokias materialias pasekmes.

Ukraina yra pagrindinis Europos Sąjungos partneris

Anksčiau ukrainiečiai daugiausiai emigruodavo į Rusiją, bet, pasikeitus geopolitinei situacijai, žmonės bando įsidarbinti ES šalyse. Paprastai žmonėms iš Ukrainos suteikiama tik turistinė viza, su kuria galima 89 dienas keliauti po Europos sąjungą. Pagrindinis srautas keliauja į Lenkiją, kurioje šiuo metu dirba apie milijoną ukrainiečių. Prognozuojama, kad per ateinančius 20 metų Lenkijos ekonomikos augimui palaikyti reikės dar 5 milijonų darbuotojų. „Turistaujantys“ ukrainiečiai Lenkijoje daugiausiai dirba sezoninius darbus žemės ūkio srityje. Tai neša didelę naudą verslininkams, kadangi ukrainiečiams jie moka perpus mažesnę algą, nei lenkams.

Lietuvoje politikai šiuo klausimu skuba užtikrinti, kad atlygimai nebus mažinami ir įstatymai apsaugos imigrantus: „Nustatant atlyginimus, bus žiūrima į įdarbinančios įmonės ir to sektoriaus, kuriame dirbs užsienietis, vidutinį atlyginimą. Taip suveiks saugikliai, kurie neleis darbdaviui specialiai mažinti atlyginimų užsieniečiams.” Įdomu, kas užtikrins šių įstatymų veikimą? Ypač jei imigrantai daugiausiai darbinsis, pvz., statybų sektoriuje, kuriame ir lietuviams dažnai nesumokami atlyginimai, retai pasirašomos normalios darbo sutartys ir egzistuoja aibė kitų nusižengimų. Iš kitos pusės, oficialus vidutinis atlyginimas įmonėje gali labai skirtis nuo to, kuris sumokamas iš tikrųjų. Akivaizdu, kad šie saugikliai neveiks.

Reakcija

2017 m. kovą Lenkijoje vyko protestai prieš šiuos migrantus. Vienas organizatorių Tomasz Kalinowski teigė, kad Lenkijos darbo rinka susiduria su progresyvia „ukrainizacija“. Kitas veikėjas Mateusz Plawski sakė, kad ukrainiečių atvežimas į Lenkiją yra užsienio korporacijų kėslas, prieštaraujantis lenkų tautos interesams.

Į Lietuvą atvykstančių darbuotojų skaičius yra kur kas mažesnis. Šiuo metu ryškiausia reakcija į naujuosius imigrantus matoma tolimųjų reisų sektoriuje. Priešiškumą žmonių „iš trečiųjų šalių“ atžvilgiu rodo ir darbuotojai, ir kai kurių profsąjungų atstovai. Viename komentare darbuotojas rašo: “Laukiu nesulaukiu tos dienos, kada Vokietijos ar Prancūzijos transporto kontrolės tarnybos pradės tikrinti ir bausti nelegaliai Europoje dirbančius trečiųjų šalių vairuotojus. Ukrainiečiai ir baltarusiai baigia išstumti paskutinius lietuvius vairuotojus, Lenkijoje – lenkus vairuotojus. Moldavai užkariavo Rumunijos vežėjų „europinių“ vairuotojų rinką.”

Tokius pareiškimus sunku lyginti su didingais Lenkijos nacionalistų samprotavimais apie “tautos interesus” ir “Lenkijos ukrainizaciją”. Vis dėlto jie abu remiasi nacionaliniu apsibrėžimu – mus, Lietuvos darbuotojus, mūsų šalyje pradeda išstumti pigesni imigrantai. Lyg ir logiška, kad iš darbuotojų pusės tokia konkurencija yra nelaukiama ir jai bandoma priešintis.

Iš pirmo žvilgsnio nacionalistinė politika lyg ir sutampa su darbuotojų interesais apsaugoti savo darbo vietą, užsitikrinti geresnes sąlygas rinkoje. Valstybės iš dalies atlieka šią funkciją skirstydamos žmones į piliečius ir imigrantus, daugumą ir mažumą. Vieniems suteikdamos privilegijas, o kitiems ribodamos teises, valstybės kontroliuoja darbo rinką, sukuria hierarchijas. Nacionalizmas pirmiausia veikia ne per aktyvų darbuotojų ar žmonių priešinimąsi kitataučiams – jis yra įkūnytas pačioje nacionalinės valstybės struktūroje. Nacionalistiniai, reakcingi judėjimai dažniausiai tik įtvirtina šią hierarchiją viešoje erdvėje, ją padaro priimtiną ir “natūralią” .

Tačiau valstybės siekia patenkinti ne dirbančiųjų, o kapitalo interesus. Kontroliuojant darbo rinką siekiama sukurti “konkurencingą ir draugišką aplinką verslui”. Tai reiškia, kad turi būti užtikrinta pigi darbo jėga, kuri savo ruožtu duodą geriausią grąžą verslo investicijoms ir užtikrina sveikus pelnus. Dėl to Lietuvoje verslininkai imigrantus iš Rytų pasitinka išskėstomis rankomis. Jie ne tik išspręstų nesibaigiančią žmonių emigracijos problemą, bet ir padidintų pelnus, kadangi jų išlaikymo kaina net mažesnė nei lietuvių.

Progreso šaukliai ir kaip atlyginimai neauga kartu su ekonomika

Galiausiai, neužmirškime, kad būdami ES lygiuojamės į labiausiai konkurencingas ir turtingiausias pasaulio valstybes, todėl jas pavyti nėra lengva. Vis tik progresas Lietuvoje akivaizdus – nuo įstojimo į ES vidutinis atlyginimas Lietuvoje išaugo 150 procentų.” (N. Mačiulis)

Ar tikrai taip užtikrintai jaučiate progresą? Šiuo metu iš maždaug 1,4 milijono Sodroje įregistruotos darbo jėgos, apie 542 tūkstančiai, arba 38% visų dirbančiųjų, gauna mėnesines algas iki 600 eurų. Iš tų 38% beveik pusė, 45%, gauna minimalų atlyginimą. Dar pridėkime bedarbius – dar apie 100 tūkstančių žmonių, t.y., 7%, papildantys pigiausiųjų atsarginį suolelį*. Nepamirškime ir neaišku kiek žmonių, kurie nepapuola į Sodros statistiką, kadangi neina į biržą, nėra užregistruoti nei kaip dirbantieji, studijuojantys, nei kaip bedarbiai. Visa tai vadinti „akivaizdžiu progresu“ yra akivaizdi nesąmonė.

duomenys iš sodros

Lietuvos ekonomistai teigia, kad šalis susiduria su darbuotojų trūkumo problema, todėl darbo jėga iš užsienio yra reikalinga palaikyti ekonominį augimą. Į klausimus apie atlyginimų augimą jie dažniausiai atsako, kad šie jau ir taip auga greičiau nei kainos. Bet kuo toliau progresuoja ekonomika, tuo labiau Lietuvoje auga ne darbuotojų atlyginimai, o pinigai, gaunami iš kapitalo – dividendai, premijos ir kitas turtas, sukuriamas darbuotojo, bet jam pačiam neatitenkantis.

Augantys įmonių pelnai, BVP ir kiti skaičiai, rodantys ekonominį augimą, nebūtinai gerina dirbančiųjų sąlygas. Iš tikrųjų ekonominis augimas ilgainiui tik atpigina darbo jėgą. Ilginamos darbo valandos, mažėjanti socialinės apsaugos sistema, mažėjančios išeitinės kompensacijos rodo, kad mūsų darbo vertė mažėja. Ji lygiai taip pat mažėja augant būsto, paslaugų ir kitų prekių kainai, kurias mes turim pirkti tam, kad išgyventume ir ryte vėl ateitumėm į darbą. Taigi, dirbančiuosius progresas veikia priešingai nei kapitalą. Vienoje pusėje matome augančius turtus, kitoje skurdą. Šių dienų proletariatas tapo ta marga, migruojančia pertekline žmonių pilkąja mase, kuri dirba nepastoviai, minimaliai apmokamus darbus ir nepretenduoja į jokias pensijas ar kitą socialinę apsaugą.

Šalta, šilčiau, šilta, karšta

Žinoma, neegzistuoja nei vienalytė dirbančiųjų, nei verslininkų klasė. Turtiniai skirtumai visuomenėje egzistuoja ne tik valstybės viduje, bet ir tarp valstybių ar didelių ekonominių blokų kaip ES, JAV, Kinija ar Rusija. Bendra ekonominė tendencija, šiuo atveju – sisteminis darbo kainos mažėjimas, veiks dirbančiuosius skirtingai Norvegijoje, Lietuvoje ir Ukrainoje. Vieni gaus nemažą bedarbio pašalpą, kiti privalės migruoti, nes tiesiog nebus kaip išgyventi.

Kapitalas padalina ir išnaudoja darbo jėgą globaliai. Tarkim, išmanieji telefonai yra „išrandami“ Silicio slėnyje, surenkami Kinijos prakaito dirbtuvėse, parduodami Vokietijoje, o pelnas atitenka „Apple“ korporacijai. Produkcija yra suskirstyta taip, kad juodžiausia darbo dalis tenka šalims, kuriose yra pigiausias darbas. Perskyra tarp „išsivysčiusiųjų“, dar „besivystančių“ ar „neišsivysčiusiųjų“ šalių nereiškia, kad tos besivystančios šalys turi prisivyti išsivysčiusias. Šie žodžiai tik paslepia pasaulinės ekonomikos logiką po progreso šluota ir pateisina egzistuojančią nelygybę tarp regionų.

Bet toks darbo pasiskirstymas išlieka ir kai darbuotojas migruoja į „išsivysčiusią“ šalį. Peržengus geografines, išdygsta socialinės sienos. Darbuotojas iš Lietuvos gaus palankesnes sąlygas Vokietijoje nei darbuotojas iš Ukrainos, bet blogesnes nei tą patį darbą atliekantis vokietis. Per biurokratinę sistemą, nesuteikdamos pilnų garantijų ir teisių, kai kuriuos žmones laikydamos pusiau legaliais ar nelegaliais, valstybės ar tarpvalstybinės institucijos kaip ES kontroliuoja darbo rinką ir užtikrina, kad savo kainos etiketės taip lengvai nenusiluptume.

Iš anglų k.: „Atlik savo darbą iš visos širdies ir jums pasiseks – konkurencija yra tokia maža“.

Rasinės, lyties ir nacionalinės perskyros bei nelygybės yra kuriamos, palaikomos ir išnaudojamos kapitalo kaupimo procese. Tai, kad imigrantams yra sunkiau įsidarbinti dėl kalbos, odos spalvos ar kitų bruožų, tai, kad jie nepretenduoja į socialinę apsaugą, kad jiems visada gresia darbo vizos nutraukimas ar deportavimas, reiškia, kad jie bus dar labiau pažeidžiami. Tokia darbo jėga bus dar pigesnė, ją lengviau sukontroliuoti ir įbauginti, nuvogti atlyginimą. Ji yra pigesnė ne tik darbdaviui, bet ir pačiai valstybei, kuriai nereikia rūpintis jos išlaikymu, gydymu, pensija.

Pabaigai

Žiūrėjimas tik į savo daržą, bijojimas, kad atvykėliai pavogs ar atpigins darbo jėgą, sutvirtina kapitalizmo kuriamą ir valstybės palaikomą nelygybę. Nacionalizmas, rasizmas konkrečioje darbovietėje ar šalyje supriešina žmones, leidžia šefams lengviau numalšinti ir kontroliuoti nepasitenkinimą. Darbuotojų organizavimasis, peržengiantis rasines ir nacionalines perskyras, yra labai pavojingas viršininkams. Pasipriešinimas išnaudojimui neretai kyla pirmiausia iš šių “žemiausių” grupių. Klausimas tik, kiek prie jų prisijungs visi kiti.
Patys gyvendami Lietuvoje, nelabai iš ko turime ir rinktis. Kad ir kiek progreso šaukliai mus ragins dirbti, mes visada liksime “antrarūšiai” europiečiai. Jeigu norim priešintis nuskurdinimui ir išnaudojimui, tai turime ne saugoti tuos savo varganus darbus nuo atvykėlių, o solidarizuotis ir reikalauti lygių sąlygų ir teisių visiems. Tai galėtų būti puiki pradžia socialiniam pokyčiui.


*Duomenys iš: https://osp.stat.gov.lt/statistiniu-rodikliu-analize#/