fbpx

Smurtas Jurbarke: „sodinti“ nusikaltėlius ar stiprinti vyrų krizių centrus?

„Jei uždarydami žmogų į kalėjimą siekiame jam atkeršyti, o ne padėti pasikeisti, tuomet sodinimas į kalėjimą nieko nesprendžia. Instinktyvus noras keršyti sodinant veda ne kur kitur, o to paties smurto link. Jei visuomenė dar nėra praradusi savisaugos instinktų, ji turėtų keisti požiūrį į žmones, atsisakyti kalėjimų ir laikyti juos paskutinės išeities priemone.“

2019-ųjų pavasarį šalies žiniasklaidoje pasirodė pranešimai apie Tauragės rajone žiauriai sumuštą paauglę. Mokslo metų pabaigos šventėje būdamas apsvaigęs nuo alkoholio prie vienos iš dešimtokių priekabiauti pradėjo, o vėliau žiauriai ją sumušė ir pasikėsino išžaginti žinomas mišrių kovos menų sportininkas M.I. Nukentėjusiajai nustatytas dvigubas žandikaulio lūžis, nuo suduotų smūgių  pažeista trachėja, išmušti ir pažeisti dantys. Dėl patirtų sužalojimų mergina kone du mėnesius beveik nepajėgė kalbėti, vėliau jai atlikta sudėtinga žandikaulio operacija. Netrukus paaiškėjo, kad smurtautojas – ne tik garsus vietos sporto klubo „Pantera“ auklėtinis, bet ir žinomų (įskaitant ir dėl bylos už bandymą papirkti rinkėjus) Darbo partijos Jurbarko skyriaus politikų atžala.

Teismo nuosprendžio įtariamasis laukė laisvėje, pasižadėjęs niekur neišvykti. Tačiau, gavęs pagrįstų duomenų apie tai, kad nukentėjusiajai buvo grasinta smurtu, reikalauta tylėti, liudininkai buvo bauginami, Tauragės apylinkės teismas sugriežtino kardomąją priemonę – skyrė kaltinamajam namų areštą ir įpareigojo dėvėti elektroninę apykoję.

Byla nuo pat pradžių susilaukė didelio visuomenės dėmesio: nukentėjusiąją lankė prezidentas, pagalbą žadėjo teisingumo ministras, apie įvykį Jurbarke rašė influenceriai ir žiniasklaida. Prieš kelias dienas teismas galiausiai priėmė sprendimą vaikinui skirti trejų metų ir keturių mėnesių trukmės įkalinimo bausmę, jos vykdymą atidedant trejiems metams. Pasibaigus terminui teismas spręs, ar nuteistasis pasimokė, ar vis tik jį reikia uždaryti į įkalinimo įstaigą. Vaikinas nukentėjusiajai taip pat turės atlyginti turtinę ir neturtinę žalą.

Daug kas šioje istorijoje auditorijai pasirodo kitaip, nei yra iš tiesų. Teisingumas? Bausmę už žiaurų kūno sužalojimą ir bandymą išprievartauti skyręs teismas jos vykdymą nusprendė atidėti, nors labai tikėtina, kad, jei tas pats asmuo būtų buvęs pagautas su 0,1 gramo žolės kišenėje, jam būtų grėsęs nepermaldaujamas baudžiakas. Smurtautojo tėvai – vietiniai politikai, priklausantys partijai, kuri su darbu turi tiek bendro, kiek tranai su medumi. Per paskutinius dvejus metus „Pantera“ jau buvo paminėta dviejų smurtinių nusikaltimų kontekstuose. Šį vasarį žiniasklaida pranešė apie Jurbarko kovos menų klube sumuštą dvylikametį. Kumščius į vaiką nukreipė metais vyresnis paauglys, lankantis tą patį klubą. Vis dėlto, sporto psichologės Aistės Žemaitytės teigimu, agresija neturi nieko bendro su sportu ir sportininkais. Tiesiog panašiose situacijose atsidūrę sportininkai iš karto tampa matomi ir aptarinėjami. Anot psichologės, „dažnas problemų kaltininkas yra alkoholis ir kitos narkotinės medžiagos, darančios žmogų agresyvų. […] Kovos menų sportininkai turi daug jėgos, kurios neapskaičiuoja, todėl jų nederamo elgesio pasekmės būna sudėtingesnės ir labiau matomos.“

Po istorijos apie smurtą patyrusią paauglę, sporto klubas pasmerkė auklėtinio elgesį. „Panteros“ vadovas, Lietuvos mišriųjų kovos menų federacijos prezidentas Mindaugas Smirnovas pareiškė: „Pats asmeniškai daugelį metų plėtoju kovinį sportą, užauginau ne vieną čempioną ir prizininką. Tam prireikė ne vienos sunkaus ir nuoširdaus darbo dienos. Tačiau labiau nei auklėtinių sportiniai pasiekimai, mane jaudina jų asmenybių ugdymas. Žinoma, pirmiausia jis vyksta šeimoje, mokykloje, artimojoje aplinkoje. Šito pakeisti mes negalime. Tačiau mūsų klube mes taip pat stengiamės ugdyti dorus ir atsakingus Lietuvos piliečius. Per mano ilgą trenerio darbo karjerą buvo ne vienas atvejis, kai klubo duris praverdavo sunkesnio charakterio vaikai ar paaugliai iš gatvės, kurių dorai neišauklėjo šeima, ir kurie jautėsi nelabai kam ir reikalingi, kai kurie jau stoję į slidų nusižengimų kelią. Mes prisiimdavome jų ugdymo naštą ir kiek įmanydami skiepijome teisingas elgesio normas bei moralines vertybes. Ir mūsų pastangos subrandindavo teisingus vaisius. Man, kaip vadovui ir treneriui, būdavo ypatingai malonu susitikti auklėtinį, kuris, buvęs tarsi atstumtas visuomenės, po metų, praleistų mūsų klube, tapdavo doru piliečiu, sąžiningu darbuotoju, geru kaimynu, tėvynės gynėju. Tačiau pasitaiko ir išimčių…“

Panašiai nusikaltimo priežastis aiškino ir ketverius metus Probacijos tarnybos pareigūne dirbusi, o dabar Jurbarko savivaldybės tarybos narės pareigas einanti Inga Molevaitė: „Po tokių rezonansinių įvykių visi kaltina visus: socialinius darbuotojus, savivaldybę, policijos pareigūnus, mokyklą, o tėvai lieka paskutinėje vietoje. Tačiau atsakomybę turi prisiimti ir jie. Tėvų problema ta, kad jie labai konservatyvūs, namuose nenori atvirauti su vaikais. Atrodo, kad vaikams viskas savaime suprantama. Bet taip nėra. Todėl tėvai turėtų imtis ne griežtumo, o atvirumo vaidmens.“. Ji taip pat pabrėžė alkoholio įtaką tokiems nusikaltimams, bei tai, kad Jurbarke trūksta vietų, kuriose jaunimas galėtų atsipalaiduot. Jos įsitikinimu, savo vaidmenį turi atlikti ir bendruomenė, kuri, matydama netinkamai besielgiančius paauglius, turėtų ne smerkti ar moralizuoti, bet bandyti užmegzti su jais kontaktą.

Šis nusikaltimas nebuvo vienintelis pastaruoju metu Jurbarką sukrėtęs smurtinis nusikaltimas, kurio aukos ir budeliai – jaunimas. Savaitė prieš tai, kai buvo sutalžyta paauglė, Jurbarke buvo suimtas septyniolikmetis, apkaltintas kito paauglio nužudymu. Gegužės 29 d. Marijampolės apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas pranešė apie netoli dar vieno sporto klubo įvykusį incidentą, kurio metu grupė paauglių galimai norėjo sumušti klube sportuojančią mergaitę. Kiek vėliau vietinė spauda pateikė daugiau informacijos apie incidentą. „Jurbarko šviesos“ teigimu, policija pranešė, kad vaizdo stebėjimo kameros užfiksavo ne kelis, o 29 jaunuolius, užpuolusius „Sfinkso“ sporto klubą ir planavusius susidoroti su jame sportuojančia mergaite. Galimai planuotą susidorojimą sutrukdė mergaitę užstojusi ir policiją iškvietusi klubo dziudo trenerė Diana Arlauskaitė. Jos teigimu, užpuolime dalyvavę paaugliai keikėsi, įžeidinėjo, baugino. „Buvo tikrai nejauku. Iš pradžių bandžiau juos raminti, tačiau supratau, kad nieko nebus. Kai kurie iš jų mūvėjo kovines pirštines, elgėsi labai agresyviai. Teko kviesti pareigūnus“, – sakė D.Arlauskaitė. Kitam Jurbarko laikraščiui „Mūsų laikas“ trenerė teigė, kad vienas berniukas spjovė į veidą jos sportininkei, kitas žadėjo mergaitę numesti nuo laiptų. „Šiaip ne taip išstūmiau juos lauk. Mergaitė stovėjo už mano nugaros, o aš juos šiaip ne taip išvijau. Tuomet jie mane koneveikė baisiausiais žodžiais. Skynė prie mokyklos augančius vilkdalgius ir metė man į veidą. Aš juos gražiai bandžiau atkalbėti, bet jie mane tokiais žodžiais iškeikė. Netgi sako, „einam vienas ant vieno“. Pagriebė šalia durų stovintį veidrodį, išnešė jį lauk, sakydami, jei jums reikia jo, pasiimkite. Išmetė lauk ant žolės prie durų esančius kilimus. Uždariau duris. Tuomet jas spardė. Išėjau vėl. Norėjau vieną paauglį įsivesti į vidų ir iškviesti tėvus. Tuomet jis čiupo šalia stovėjusį dviratį ir metė į mane… Ir ta gauja laukė tos mergaitės, kada ji išeis. Iškviečiau policiją. Tuomet gauja išsilakstė. Tam vadovavo viena mergaitė. Ji ir norėjo sumušti.“

Nuotraukos šaltinis – Vikipedija.

Nelygybė ir maskulinizmas užmirštoje provincijoje

Visuomenė į Jurbarko įvykius reagavo audringai. Tuoj po pranešimo apie paskirtą bausmę, jos vykdymą atidedant, internete ėmė plisti peticija dėl griežtesnės bausmės smurtautojui skyrimo. Per pirmą parą peticiją pasirašė 45 tūkstančiai žmonių. Prokuratūra paskelbė sieksianti griežtesnės bausmės nuteistajam. „Sodint!“, „Tokius teisejus ant kuolo…o ta sunsnuki maziausiai 10 metu i kalejima ant laktu…“, „elitiniai tgl ji per visus galus išbarškina ir dantys išmuša kalėjime bent kazkiek justice bus“, „Dantis uz danti , akis uz aki!!!! Idomu ar ji suzalojus taip pat (lengvas kuno suzalojimas, bandymas iszaginti, kauliuku aplauzymas, dantu ismusimas) turetu buti tokia pati bausme?! Ar atsiras stipruolis ? neturtiniai zalai atlyginti liaudis pinigus surinks!!!!“ „nepriklausomoje Lietuvoje žmogaus gyvybė yra niekas, už gyvūnus labiau baudžiama nei už žmones,štai stumbrę nušovė-bauda kažkur 36 tūkst,o čia …kaip tie teisėjai po tokių nuosprendžių drįsta žmonėms į akis pasižiūrėti“ [komentarai neredaguoti] – tik keletas tipinių komentarų po straipsniu apie smurtautojo „išteisinimą“.

Šiuos komentarus ir nuteistąjį jurbarkietį visgi vienija keli dalykai, telpanys į frazę „smurtas provincijoje“. Iš kur jis kyla ir kuo ypatingos būtent čia sutinkamo smurto šaknys?

2013 m. Panevėžio rajone jauni, bedarbiai, keliskart teisti vyrai išžagino ir vėliau automobilio bagažinėje sudegino septyniolikmetę merginą. Komentuodamas tokių nusikaltimų priežastis Vilniaus universiteto kriminologas Aleksandras Dobryninas anuomet teigė, kad sociologiniu požiūriu galima išskirti dvi priežastis, skatinančias agresyvų elgesį – tai socialinė dezorganizacija ir visuomenėje kylančios įtampos, atsirandančios tuomet, kai siekiama vienokio ar kitokio tikslo, tačiau nėra priemonių, kuriais būtų galima jų pasiekti.

Lietuvoje, pasak A. Dobrynino, panašios smurtą keliančios įtampos kyla tuomet, kai  reklamuojamas puikus ir švytintis gyvenimas radikaliai skiriasi nuo tos realybės, su kuria kasdien susiduria žmonės: „Žiūrėkite, mes reklamuojame brangias mašinas, atostogas prabangiuose kurortuose, išmaniuosius telefonus, bet niekada nereklamuojame, kaip uždirbti pinigus tokiai kelionei, ar tokiai mašinai. Jeigu tu nesugebi to pasiekti, vadinasi, esi lūzeris, nevertingas visuomenės narys. Tuomet atsiranda įtampa žmoguje, nepilnavertiškumas.“ Pasak kriminologo, tokiu būdu pamažu ima formuotis žiaurumo ir agresyvumo subkultūra, kuri pastatoma prieš likusią viskuo pertekusią ir viskuo patenkintą visuomenės dalį: „Tada ir tos vertybės, kurios mums svarbios, dėl kurių kovojame, jiems [nusikaltėliams] atrodo nesvarbios: nei žmogaus gyvybė, nei kitkas – svarbu tampa tik dominuoti bet kokiomis priemonėmis: kad esi kietas, kad esi vyras, kad esi vertas dėmesio. Susiformuoja pusiau kriminalinė kultūra, kuri įsiterpia į mūsų visuomenę.“

Šioje vietoje pirmoji smurtą skatinanti priežastis pamažu pereina į antrąją – socialinę dezorganizaciją, pasireiškiančią normalios socialinės struktūros nebuvimu, kai nebelieka įprasto bendravimo tarp žmonių, o prie greitai besikeičiančių gyvenimo sąlygų žmonės adaptuojasi griebdamiesi bet kokių priemonių. Komentuodama Panevėžio rajone įvykdytą nusikaltimą, sociologė Milda Ališauskienė atkreipė dėmesį į tai, kad  „Lietuvoje vyraujanti vyriškumo samprata teigia, kad vyras turi būti vyriškas, tai yra turi išlaikyti šeimą, būti stiprus, tad situacijoje, kai jis tokiu nebegali būti dėl pasikeitusios socialinės struktūros, jaučia neatitikimą tarp tikrovės ir keliamų normų ir gali pradėti elgtis nusikalstamai.“

Tačiau svarbi ir dar viena A. Dobrynino išsakyta mintis [kalba netaisyta]: „Turiu negerą jausmą, kad tai yra fundamentali problema, kurią lemia ne vien socialinė aplinka. Kažkas negerai su mūsų kultūriniu kodu arba tuo, ką sociologai vadina muskulizmu. Tas muskulizmas, iškreiptas vyriškumo suvokimas, kad vyriškumas – tai dominavimas prieš patelę, panieka moteriai, egzistuoja mūsų visuomenėje ir, manau, kad duoda tokias komplikacijas. Kažkas negerai su mūsų berniukų auklėjimu ir lyčių santykiu apskritai mūsų kultūroje.“ Mokslininko teigimu, Lietuvoje į moterį būdinga žiūrėti kaip į daiktą, todėl nenuostabu, kad nusikaltėliai galėjo padegti mašinos bagažinėje įkalintą merginą.

Taigi, kintant visuomenei, vyrams, turintiems griežtą įsivaizdavimą apie tai, kokie turi būti santykiai tarp lyčių, gali būti sunku susitaikyti su mintimi, kad jų turimas tikro vyro vaizdinys nebeatitinka tikrovės (jų įsivaizduojamas vyriškumas ne tik nebėra trokštamas – toks jis niekada ir nebuvo). Priimti tokius pokyčius gali būti sunku. Ypač jei dėl išsilavinimo, socialinių ir finansinių resursų trūkumo neprieinamos galimybės įgyti žinių arba įgūdžių, kurie leistų suspėti su visuomenėje vykstančiais pokyčiais.

Taip prieiname prie dar vieno viską komplikuojančio faktoriaus – nelygybės ir atskirties. Kalbėdamas apie 2013 m. įvykius, sociologas Romas Lazutka teigė, kad nusikalstamumas susijęs su socialine nelygybe ir atskirtimi: „Pripažįstama, kad kur didesnė socialinė nelygybė, socialinė atskirtis ir kur tokie žmonės koncentruojasi tam tikrose teritorijose, ten didesnis nusikalstamumas. […] Yra įvairių teorijų, aiškinančių nuo normos nukrypstančią elgseną: viena vertus, teigiama, kad tai žmogaus pasileidimas: sakoma, pradėjo nelankyti mokyklos, išgėrinėti, rūkyti. O kitos teorijos orientuojasi į visuomenės struktūrą: jeigu koks penktokas bėgioja iš pamokų, tai svarstoma apie šeimos problemas, kaip vaikas jautėsi mokykloje, galbūt mokykla jo nepriėmė. Taigi šitos teorijos viską aiškina per visuomenės išstūmimą. Ir kai jie yra išstumti, jie ieško tam tikros pagalbos, buriasi į grupeles, vieni kitus palaiko, tarp jų susiformuoja solidarumas.“

Visų trijų mokslininkų mintys apie 2013 m. įvykius tinka ir komentuojant Jurbarko istoriją. Nusikalstamumą skatina individo išstūmimas iš visuomenės, tačiau čia minimų smurtinių nusikaltimų kontekste galime kalbėti ir apie dalies visuomenės – kaimo ir mažų miestelių – išstūmimą iš didžiosios visuomenės. Tiems, kas bent sykį girdėjo „dviejų Lietuvų“ terminą, toks dvigubas išstūmimas – pirma kaip individo, antra kaip socioekonominės grupės – neturėtų skambėti neįtikimai. Galimas daiktas, kad visus šiame straipsnyje paminėtus nusikaltimus iš tiesų įvykdė jaunuoliai, gyvenantys marginalizuotoje provincijoje. Smurtautojai paprastai būna tie, kuriuos paniekinamai dažnas šiandien vadina „kaimiečiais“. Tačiau tikėtina ir tai, kad ir pačių savo miestelių bei kaimų viduje šie jaunuoliai nerado būdo, kaip būti vietinės visuomenės dalimi.

Taip problemos šeimoje ir bendruomenėje yra susijusios su polinkiu į smurtą. Ne, „susodinti“ juos visus iki gyvos galvos – ne išeitis, nes tai nenukerta problemos šaknies. Taip gyvename besikeičiančioje visuomenėje, kurioje dalis žmonių yra palikti su pokyčiais tvarkytis taip, kaip išmano, ir dažnai tas išmanymas remiasi tradiciniu įsivaizdavimu, kaip viskas turi būti. Taip šiuos žmones nusikaltimams paskatina daugelis iš mūsų, o vėliau, kai apsvaigę ir agresyvūs jie mums prišaukia nelaimę, reikalaujame juos sodinti. Tačiau „jų sodinimas“ ateityje sukurs tik dar daugiau problemų. Mūsų bausmių politikos begalviškumą geriausiai iliustruoja atvejai, kai pardavęs 0,36 gramo narkotikų gauni 4 metus kalėjimo. Panašu, kad, turint tik plaktuką, viskas ilgainiui ima atrodyti kaip vinys. Ir tų vinių mes turime prikalę daugiausiai Europoje.

Nuotraukos šaltinis – @kristis.ciakas Instagram.

Kalėjimų žala arba kokių institucijų išties reikia

Šių metų Eurostato duomenimis Lietuva turi santykinai daugiausia kalinių visoje ES ir dvigubai lenkia bendrijos vidurkį. Pagal 2017 m. duomenis, bendras santykinis kalinių skaičiaus vidurkis ES siekė 116 kalinių 100 tūkst. gyventojų – mažiausiai nuo pat 2000 m. Lietuvos rodikliai – 232 kaliniai 100 tūkst. gyventojų, nors gan stipriai iki 2011 m. augęs kalinių skaičius Lietuvoje stabiliai mažėja.

Tačiau galbūt perpildyti mūsų šalies kalėjimai puikiai atlieka savo užduotį, t.y. apsaugo mus nuo nusikaltėlių ir koreguoja jų elgesį taip, kad šie galėtų sugrįžti į savo bendruomenes pasikeitę? Praėjusiais metais diskusijų festivalyje „Būtent“ vyko diskusija „Kalėjimų žala: kodėl už tai moka mokesčių mokėtojai?“, kurią inicijavo nevyriausybinių organizacijų ir ekspertų koalicija „Galiu gyventi“. Dalyvių ir rengėjų teigimu, korupcija šalies kalėjimuose yra tapusi kasdienybe. Diskusijos aprašas skelbė: „Kasdienis narkotikų vartojimas ir kiti nusikaltimai kalėjimuose – oficialiai patvirtintas. Kalėjimų sistemos išlaikymas mokesčių mokėtojams kainuoja apie 80 mln. eurų per metus. Tačiau už tuos milijonus įkalintieji luošinami ir socialiai, ir psichologiškai, ir mediciniškai, kaip ir žmonės, dirbantys toje sistemoje. Apie 68 proc. kalėjusiųjų grįžta į kalėjimą.“

Galiu gyventi“ vadovas Girvydas Baublys priminė, kad vieną dieną įkalinti žmonės išeis į laisvę ir mums turėtų rūpėti, kokie jie išeis. Per metus į laisvę išėjusių žmonių skaičius siekia 5 tūkstančius. Kriminologas Rokas Uscila atkreipė dėmesį į tai, kad įkalinimo įstaigose bausmę atliekantys nuteistieji užsikrečia tokiomis ligomis kaip ŽIV ar hepatitas, jiems išsivysto įvairios psichinės ligos. 40 proc. bausmę atlikusių žmonių atsineša šias problemas į laisvę. Kriminologas pažymėjo, kad nusikaltėliai formuojasi pamažu, niekas tokiais negimsta ir netampa per vieną dieną. Vadinasi, įkalinimo įstaigoms turėtume kelti užduotį, kad jos kažkaip dekonstruotų šį procesą ir grąžintų mums į visuomenę pasikeitusį ir pavojaus nebekeliantį žmogų. Kaip tai pasiekti? Pirmiausia, anot R. Uscilos, sąlygos kalėjimuose turi atitikti tokio gyvenimo, į kurį norime grąžinti buvusius kalinius, standartus. Negalime kalėjime žmogaus grąžinti į 1970 m. visuomenę (o būtent tokio laikotarpio dvasią, anot diskusiją moderavusio Girvydo Baublio, atitinka šiandienos Lietuvos kalėjimai) ir tikėtis, kad išėjęs į laisvę jis lengvai pritaps. R. Uscila taip pat teigė, kad patekimas į kalėjimą turėtų apimti tik sunkiausius atvejus, kai kalba eina apie poreikį izoliuoti žmogų. Jei žmogaus elgesį galima koreguoti neizoliuojant jo nuo visuomenės, į kurią siekiame jį sugrąžinti, tuomet būtent to ir turėtume siekti. Šiuo metu didelis skaičius už grotų atsidūrusių asmenų ten patenka dėl nesmurtinių nusikaltimų, pvz., vagysčių. Ar jie tikrai yra tokie pavojingi, kad juos reiktų izoliuoti?

Tačiau svarbiausia problema, anot kitos diskusijoje dalyvavusios ekspertės, Carito nuteistųjų konsultavimo centro vadovės Raimondos Čižauskaitės, yra mūsų požiūris į žmogų. Anot jos, jei uždarydami žmogų į kalėjimą siekiame jam atkeršyti, o ne padėti pasikeisti, tuomet sodinimas į kalėjimą nieko nesprendžia. Instinktyvus noras keršyti sodinant veda ne kur kitur, o to paties smurto link. Jei visuomenė dar nėra praradusi savisaugos instinktų, ji turėtų keisti požiūrį į žmones, atsisakyti kalėjimų ir laikyti juos paskutinės išeities priemone.

Keisti reikia ne tik savo požiūrį, bet ir reikalavimus valdžios atstovams. Pradėti galėtume ne nuo peticijos, raginančios skirti realią bausmę jurbarkietę sutalžiusiam paaugliui, o nuo reikalavimų mažinti socialinę atskirtį regionuose, užtikrinti juose gyvenančių žmonių orumą, dirbti su jaunimu mokyklose. Jei jau esama paauglių, kurie auga problemiškose šeimose, galbūt jų socializacija ir prisitaikymu prie šiuolaikiškėjančios visuomenės galėtų užsiimti švietimo įstaigos.

Jurbarko įvykių kontekste paauglių žiaurumo priežastis komentavusi psichologė Rūta Klišytė atkreipė dėmesį, kad Lietuvos ugdymo sistemoje dominuoja moterys. Psichologės teigimu, „[v]aikus socializuoti turi ir vyrai, būtent tėvo užduotis yra vaiko socializacija – supažindinti jį su visuomenės normomis. Bet pas mus tai yra mažiausiai finansuojamos sferos, čia žemiausi atlyginimai. Su smurtaujančiais paaugliais dirbantys psichologai, socialiniai darbuotojai – praktiškai vien moterys. Ką jos gali padaryti? Nuolat sulaukiu klausimų, ką daryti su vaikais, kurie agresyviai elgiasi. Globėjai jų atsisako ir nėra, kur jų dėti. Nebėra kolonijų, uždaryti socializacijos centrai, nėra nepilnamečių reikalų inspektorių. Nesakau, kad geros buvo šios represinės struktūros, bet jos veikė, tramdė. Būkime atviri – dabar gi Vaiko teisių specialistai, atvejo vadybininkai, socialiniai darbuotojai, psichologai, tarpinstitucinės veiklos koordinatoriai – visos tos tetos – laksto vienos pas kitas su svetimomis bėdomis ir guodžiasi, nežino, ką daryti. Nes nėra sukurta sistemos, padedančios tokioms šeimoms ir tiems vaikams.“

Taigi tam, kad panašių į Jurbarko nusikaltimų skaičius mažėtų, reikia keisti ne tik požiūrį į žmogų, bet ir į institucijas, kurios mūsų visuomenėje užsiima asmenybės ugdymu, socializavimu, o prireikus padeda grįžti į visuomenę arba, kraštutiniu atveju, izoliuoja itin pavojingus asmenis. Turime stiprinti šias institucijas ir reikalauti iš valdžios ne kad vienas ar kitas nusikaltėlis būtų pasodintas, o kad mūsų institucijos dirbtų taip, kad tokių nusikaltimų būtų kuo mažiau. Galbūt ateityje nusikaltimų prieš jaunas merginas pavyktų išvengti, jei valstybės bausmių politika būtų perorientuota iš sodinimo į didesnį finansavimą ir pagalbą Vyrų krizių centrams?

Ievos Jokužytės iliustr.

Smurtas prieš moteris: kaip piktintis efektyviau

Dauguma tekste paminėtų nusikaltimų buvo įvykdyti prieš moteris. Pagal 2018 metų statistikos departamento duomenis, Lietuvoje 8 iš 10  užregistruotų smurto artimoje aplinkoje nusikaltimų aukos – moterys. Argi ne paradoksalu, kad moterys statistiškai yra ir nesaugesnės, ir tuo pat metu dominuoja institucijose, kurios yra atsakingos už smurto prevenciją, t.y. švietimo ir socialines paslaugas teikiančiose įstaigose? Kaip tokiu atveju galime tikėtis, kad, būdamos nesaugios pačios, jos turės ištvermės ir jėgų kovoti su smurto priežastimis ir pasekmėmis?

Todėl, prieš pasirašydami griežtas peticijas, prisiminkime, kad Lietuvos valstybė iki šiol nėra ratifikavusi Stambulo konvencijos, kad pirmoji šalies ponia leidžia sau viešai pareikšti, kad smurtas ir lytis neturi nieko bendra. Prisiminkime, kad šalia subjektyvaus, į konkretų asmenį nukreipto smurto, egzistuoja ir objektyvus sisteminis smurtas, kurio prievaizdoje atsiduriame visi. Paauglė Jurbarke tapo žiauraus smurto auka, nes valstybė nuo pat pradžių nesirūpino šio nusikaltimo prevencija, pradedant valstybės parama šeimoms, tęsiant švietimo sistemos būkle ir baigiant ciniška apatija lyčių lygybės klausimams. Kova prieš smurtą turi tapti pasipriešinimu skurdinančiai valstybei, kuriai nesvarbi globos namuose augančių vaikų ateitis, kuri jaunimo politiką ir lytinį švietimą atiduoda į Katalikų Bažnyčios rankas ir kuriai moterys yra neapmokamo darbo įrankiai. Smurtas šioje vietoje pasirodo kaip eilinė kontrolės priemonė, diktuojanti, kam reikia daugiau kontrolės, o kam ne.

Netrukus minėsime Kovo 8-ąją. Ta proga Kaune organizuojamos eitynės „Kovo 8-oji: Man Nenusišvilpt“, kurių organizatorės teigia: „Mes patiriame ne tik fizinę prievartą. Smurtas prieš mus vyksta socialiniame ir ekonominiame, seksualiniame ir politiniame lygmenyse. Abejingumas ir pasyvumas smurto prieš moteris akivaizdoje aiškiai tai parodo. Visa sistema laimina moters pažeminimą. Pavyzdžių apstu. Vienas jų – policijos pareigūno patarimas merginai, išžagintai klubo tualete, „mažiau lakt ir raitytis.“ Ir žymaus šokėjo televizijos laidoje teiginys, kad „jos pačios prisiprašė“, nes „tokia moters paskirtis.“ Be mūsų pačių įsikišimo, be solidarumo ir bendrystės kūrimo, išeities tikėtis negalime. Negalime leisti bažnyčios klerkams, bankų valdytojams, teisėsaugininkams, seimūnams ir žiniasklaidai toliau leisti spręsti, ko mes nusipelnome, kas mums leidžiama ir kur mūsų vieta.“ Tad visus tuos ir visas tas, kurie ir kurios pastaruoju metu pasirašė peticiją, raginančią smurtavusiam jurbarkiečiui skirti griežčiausią įmanomą bausmę, kviečiame pasvarstyti, koks galėtų būti geresnis būdas išvengti panašių nusikaltimų ateityje bei pasirūpinti, kad iš kalėjimo paleisti nuteistieji vėl nesigriebtų smurto. Šiuos klausimus kelsime Kovo 8 d. Kaune. Drauge su tomis ir tais, kurioms ir kuriems nenusišvilpt.


Pagrindinės nuotraukos šaltinis – lrt.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *