Kas dar įkvepia kairiuosius? Rudis Dutschke ir „Ilgas žygis per įsitvirtinusias institucijas“

Pastaruoju metu Vakarų Europoje pradėjo sparčiai augti žaliųjų partijų populiarumas. Vokietijoje „Die Grünen” šiuo metu yra viena populiariausių partijų šalyje. Tačiau kas yra šie žalieji? Vokietijoje juos palaiko daugiausia aukštesnes pajamas gaunantys miestų gyventojai, tuo tarpu tarp darbo klasės ir mažesnes pajamas gaunančių rinkėjų šios partijos populiarumas yra mažesnis. Galbūt neatsitiktinai Vokietijos žalieji kartais vadinami „vėjo jėgainių neoliberalais“. Tačiau pradžioje socialiniai judėjimai teikė kiek kitokios politikos vilties.

Vokietijos žalieji buvo 1968-ųjų kartos produktas. Kaip ir Prancūzijoje, to meto karta maištavo ne tik prieš švietimo sistemos trūkumus, Vietnamo karą ar politinę to meto valdžios priespaudą – Vokietijoje šie studentų judėjimai turėjo savo ypatumų: protestuotojų taikiklyje buvo ir jų tėvų karta, laikyta savaip atsakinga už nacistinės Vokietijos nusikaltimus. Maištui pakilusi Vakarų Vokietijos studentija žymėjo naujųjų socialinių judėjimų pradžią. Nuo senųjų socialinių judėjimų pastarieji skyrėsi tuo, kad socialinės ir politinės kritikos atspirties tašku jie rinkosi ne klasių kovos prizmę, o judėjimų bazę sudarė ne darbininkų klasė.

Judėjimo narius vienijo kritiškas požiūris į dirbančiųjų klasę, manymas, kad pastarosios atstovai yra apatiška masė, linkusi palaikyti atgyvenusias idėjas ir esanti visiškai integruota į vartotojų visuomenės struktūrą. Visuomenės atnaujinimas turėjo vykti kitu keliu – keičiant individualią mąstyseną ir gyvenseną, rūpinantis gamtos apsauga, propaguojant pacifizmą ir buržuazinės demokratijos atgaivinimą. Marxo idėją, kad gamybinių santykių pobūdis lemia bendrus socialinio, politinio ir intelektualinio gyvenimo procesus, naujuosiuose socialiniuose judėjimuose pakeitė įsitikinimas, kad socialinių pokyčių varomoji jėga yra dvasinis, psichologinis ir seksualinis individo išsilaisvinimas iš represinių visuomenės struktūrų – emancipacija.

Tačiau judėjimo, iš kurio vėliau išaugs žalieji, palikimas nėra toks vienareikšmiškas, o kritikai turėtų prisiminti, kad šiuos naujuosius socialinius judėjimus formavo konkrečios to meto socialinės, politinės ir ekonominės Vakarų Vokietijos aplinkybės.

Vienas iš čia prisimenamo Vokietijos studentų judėjimo palikimų yra žymiam šio judėjimo lyderiui Rudžiui Dutschkei priskiriama frazė, kad revoliucija – tai „ilgas kelias per įsitvirtinusias institucijas“. Už gryną pinigą jos imti nebūtina, tačiau ši frazė gali būti įdomus atspirties taškas ar įrankis, kurio pagalba galima mąstyti apie tai, kaip galėtų atrodyti socialinių pokyčių siekiai Lietuvoje ir už jos ribų.

Pašto darbininko sūnus Rudis Dutschke gimė Rytų Vokietijoje. Čia įgijo krikščionišką išsilavinimą. Sulaukęs pilnametystės buvo pašauktas tarnauti kariuomenėje, tačiau dėl antimilitaristinių įsitikinimų pats atsisakė tarnauti ir dar įtikino daugybę savo draugų pasekti jo pavyzdžiu. Rytų Vokietijos valdžia ėmėsi prieš jį represijų užkirsdama jaunuoliui kelią studijuoti universitete. Dėl šios priežasties Dutschke pasitraukė į Vakarų Berlyną prieš pat iškylant Berlyno sienai 1961-aisiais. Vakarų Vokietijoje jis netruko įsitraukti į beužgimstantį studentų judėjimą: iš pradžių palaikė radikalių, įskaitant ir smurtines, priemonių naudojimą kovoje su represinėmis politinėmis ir socialinėmis struktūromis, tačiau vėliau, pažiūroms keičiantis, ėmė propaguoti nesmurtinius veiklos metodus, pirmiausia orientuotus į masių švietimą ir sąmoningumo ugdymą.

Dutschke teigė, kad universitetuose prasidėjusiai revoliucijai reikės laiko ir kad tai bus ilgas žygis per institucijas. Šio žygio esmė – radikalių visuomeninių ir valdžios pokyčių siekis būnant sociopolitinio aparato viduje, o ne anapus. Žinoma, 1968-ųjų Vakarų Vokietijoje šios institucijos jau bus sukurtos ir įtvirtintos – buvo per ką žygiuoti, buvo kur įsitvirtinti, buvo ką panaudoti tolesnei sąmoningumo visuomenėje plėtotei. Žemiau pateikiama Dutschkės kalba užduoda kelis ir dabar aktualius klausimus. Ar turime įsitvirtinusias institucijas, per kurias galėtų žygiuoti ir plėstis sąmoningumo revoliucija? Ar klimato termometrams nenumaldomai tiksint turime laiko įsitvirtinimui šiose institucijose ir ar turėtume kokią nors naudą iš jų? Jeigu taip, kaip šis žygis turėtų atrodyti? Ar pakanka individualaus sąmoningumo rūšiuojant ir pereinant prie daugkartinio naudojimo kavos puodelių? O gal tas institucijas galima kurti paties žygio, kuris neapsiribotų vien nacionalinės valstybės riboženkliais, metu?

Įžanga – Karolis Tyčia

 

Rudis Dutschke ir „Ilgas žygis per įsitvirtinusias institucijas“

„Revoliucija nėra trumpas veiksmas, kai kažkas staiga įvyksta ir viskas pasikeičia. Revoliucija yra ilgas, sudėtingas procesas, kurio metu pats žmogus turi iš esmės pasikeisti. Prieš dvejus metus siauruose ezoterikų rateliuose tarsi „išsinuomavome“ pasaulio sveiką protą sau. Šiandien mūsų yra tūkstančiai. Iš tiesų vis dar mažuma. Bet revoliuciniai pokyčiai yra kelias, kurį aš kartą pavadinau „ilgu žygiu per įsitvirtinusias institucijas”.

Šio proceso metu universitetuose ir už jų ribų, mokyklose, profesinėse mokyklose, inžinierių mokymo įstaigose, technikos universitetuose ir galiausiai gamyklose bei įmonėse, – kur darbuotojai šiuo metu nerimauja dėl savo darbo vietų, sistematišku švietimu ir tiesioginiais veiksmais ugdomas kitų mažumų sąmoningumas. Toks procesas jau prasidėjo ir bus ilgalaikis. Šią tęstinę revoliuciją pradėjome neseniai, tačiau jau dabar tampa aišku, kad savo siekiuose neliksime vieni. Bet jeigu sustabdysime savo veiklą ir patirsime nesėkmę universitetuose, tada ir kelias į platesnę visuomenę bus užkirstas. Galiausiai kyla problema, liečianti revoliuciją ir kontrrevoliuciją. Terminas revoliucija šiais laikais tegali būti suprantamas tarptautiniame lygmenyje. Nebus jokios vokiškos revoliucijos. Tačiau atsiras pasaulinio masto ilgalaikis emancipacijos procesas. Žmonės jau ėmėsi kovos.

Negali būti jokios studentų revoliucijos. Revoliucija gali vykti tik kai didžioji visuomenės dalis sistemiško ir ilgalaikio ugdymo bei tiesioginių intervencijų dėka tampa sąmoninga ir dėl to nebepripažįsta dominuojančių įsitvirtinusių institucijų. Tik tada revoliucija gali būti tvari. Mes savo veiksmus pradėjome, galbūt netgi esame prieš-revoliucinio etapo pabaigoje. Tačiau, būdami studentais, dar neturime visiškai jokios galimybės pradėti revoliuciją. Tai būtų tas pats, kas ir elitistinių teorijų reprodukcija – tarsi mes, studentai, turėtume autoritetą ar teisę visuomenei paaiškinti, kas vyksta. Aš nesijaučiu elito dalimi. Aš esu vienas iš tų, kurie turi galimybę studijuoti, kai kuriuos dalykus atpažinti, turiu užduotį bei įsipareigojimą. Tą pagrindžia termino mokslas suvokimas, bet apie jį dar turime diskutuoti. Apie mokslą kaip žmogaus išsilaisvinimo nuo neapčiuopiamų dominuojančių jėgų momentą. Tai reiškia, kad švietimas ir sąmoningumas ateina per akademinį ugdymą. Kaip mokslininkai turime užduotį skatinti žmonių išsilaisvinimo iš šių neapčiuopiamų jėgų procesą, o ne patys tapti šių visuomeninių jėgų objektais ir instrumentais.

Pirmiausia būtina skleisti sąmoningumą apie visuomenėje egzistuojančias neteisybes. Netikslinga iš karto sakyti: „Duokite mums atsakymą!“. Aš nenoriu duoti atsakymo. Nes mano atsakymas būtų lygiai tas pats, kas ir manipuliuoti kitais savo atsakymu, o aš to nesiruošiu daryti. Nes ką gi reiškia mano vienintelio kaip individualaus asmens atsakymas, jeigu visuomenė išliks nesąmoninga? Nesąmoningumas turi būti suskaidytas ir tik tada dalinami atsakymai!“

Versta iš: https://www.youtube.com/watch?v=q_r_XahzELY (‘Revolution 67 – Studentenulk oder Notwendigkeit?’, diskusija su Knut Nevermann, Rudolf Augstein, Rudi Dutschke, Ralf Dahrendorf, Jens Litten and Harry Ristock, transliuota 1967 m. gruodžio 5 d. per on NDR televizijos kanalą).

Vertė Edita Štulcaitė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *