„Rinkimai – spąstai kvailiams“

Balsavimo būdelė, pastatyta mokyklos salėje ar savivaldybėje, simbolizuoja visas išdavystes, kurias individas gali įvykdyti grupių, kurioms priklauso, atžvilgiu. Kiekvienam ji sako : „Niekas tavęs nemato, priklausai tik pats nuo savęs. Nuspręsi vienumoje, o po to galėsi nuslėpti savo sprendimą arba sumeluoti”.

Frazė „Rinkimai – spąstai kvailiams“, pasiūlyta paties Sartre’o, pirmiausia Prancūzijoje pasklido 1968-ųjų pavasarį, kai po daugiau nei mėnesį trukusių studentų ir darbininkų protestų ir daugiau nei dešimties milijonų darbininkų streiko, paralyžiavusio šalį, bandydamas suvaldyti padėtį, prezidentas de Gaulle’is paleido Nacionalinį Susirinkimą ir paskelbė pirmalaikius parlamento rinkimus. Antiautoritarinės kairės tendencijų persmelktas judėjimas, besiremiantis tiesioginio veiksmo taktikomis ir tiesiogine demokratija – lokaliais rajono, fakulteto ar fabriko komitetais, – priešinosi tokiam valdžios bandymui vėl nukreipti žmonių dėmesį į reprezentacinę, parlamentinę politiką, kvietė boikotuoti rinkimus ir juos demaskuoti kaip „spąstus kvailiams“. Žinoma, šis ekstremalios kairės judėjimas Prancūzijoje neprasidėjo ir nepasibaigė 1968-ųjų pavasario protestais – po jų buvo daugybė fabrikų okupacijų, nesankcionuotų streikų, susikūrė įvairios maoistinės ir kitos kairiosios organizacijos, vyko intelektualų ir studentų solidarumo su darbininkais akcijos, tai, ką Sartre’as vadina plačiu antihierarchiniu ir libertariniu judėjimu, „kurį aptinkame visur, bet kuris kol kas visai nėra organizuotas“. Šiame tekste, parašytame prieš 1973 metų parlamento rinkimus, trumpai aptardamas klasių kovos Prancūzijoje istoriją, Sartre’as priešina teisėtą (légitime), iš žmonių susibūrimo kylančią tiesioginės demokratijos galią ir teisinę (légal), rinkimais grįstą reprezentacinės demokratijos galią. Tai galime laikyti partizaniniu tekstu, konkrečioje 1973-iųjų situacijoje prisidėjusiu prie antiautoritarinio tiesioginės demokratijos judėjimo ir nukreiptu prieš parlamentinius „spąstus kvailiams“.

Šiandieninėje Lietuvoje, nepriklausomai nuo to, ar gyvenome sovietinėje sistemoje, ar apie ją žinome tik iš pasakojimų ir knygų, mūsų visų polinis horizontas dalijamas didžiosios priešpriešos tarp Tada ir Dabar, tarp praeities Rytų bloke ir į Vakarų pasaulį integruotos dabarties. Tada buvo teisėta (legitimu) burtis į pogrindines organizacijas, kurti neformalius politinius tinklus, užsiimti neleistina kultūrine veikla bei šiais tarpasmeniniais ryšiais priešintis valstybės institucijoms, nes gyvenome okupaciniame režime, kur tai, kas teisėta, nesutapo su tuo, kas įteisinta. Dabar, priėmę laisvos vakarietiškos demokratijos modelį, turime būti lojalūs jos institucijoms, dalyvauti politikoje tik per įteisintus mechanizmus – balsuoti, daryti pasirinkimus neperžengdami įsteigto parlamentinio spektro ribų ir t. t., – nes tarp žmonių ir valdžios, tarp žmonių ir jų gyvenimus valdančios santvarkos neva nebėra juos esmiškai atskiriančio pleišto. Galimybė viena ar kita forma nepaklusti „savai“ valdžiai yra nepatogi, miglota, nes kolektyvinėje sąmonėje ji tegali įsirašyti į didžiąją Tada–Dabar priešpriešą: neprisitaikyti prie vakarietiškos dabarties reiškia priklausyti tam, kas buvo prieš tai. Tokį nepatogumą rodo ir tai, kad net ir kiek radikalesnių kairiųjų pažiūrų žmonės, kurių pozicijoms nėra atstovaujama rinkimuose, vis dėlto renkasi juose dalyvauti.

Nukreipdamas mūsų žvilgsnį į klasių kovos istoriją Prancūzijoje nuo pat Didžiosios revoliucijos iki 7–8 dešimtmečių antiautoritarinio judėjimo, šis trumpas Sartre’o tekstas sumaišo kortas ir komplikuoja mūsų postsovietinį naratyvą. Keletu pavyzdžių parodoma, kad nuo pat parlamentinės-konstitucinės santvarkos Europoje ištakų vargingiausi ir gausiausi visuomenės sluoksniai arba „masės“ visai nesijautė atstovaujami balsavimu išrinktų valdančiųjų, o jų pastangos tiesioginiais veiksmais pasipriešinti turtingųjų interesus tenkinančiai tvarkai sulaukdavo negailestingų represijų. Tai verčia prisiminti, kad parlamentinė demokratija, kurios pranašumą buvo lengva idealizuoti iš už geležinės uždangos, yra taip pat – nors ir kitaip – pažymėta didžiulės distancijos, skiriančios didžiąją dalį populiacijos nuo valdančiųjų klasių. Ši distancija, kurios negalėjo visiškai panaikinti Nepriklausomybės atkūrimas, veikiau būdinga bet kokiai priespaudą reprodukuojančiai visuomenei, ar ši priespauda būtų tiesiogiai vykdoma per nomenklatūros savivalę ir elementarių saviraiškos, judėjimo ir kitų laisvių suvaržymą, ar ji būtų įteisinta išnaudotojiškų ekonominių santykių ir juos ginančių įstatymų forma.

Visgi mums rūpimas klausimas nėra balsuoti ar nebalsuoti, bet – kaip išmokti pasitikėti tuo, kas visai nepriklauso balsadėžių sferai. 1973-iaisiais, penkeri metai po gegužės protestų ir toliau vykstant daugybei neparlamentinės politikos kovų, Sartre’as primena, kad rinkimai yra spąstai kvailiams, nes pačia savo forma – radikaliai atskirdami mus vienus nuo kitų, kaip privati nuosavybė atskiria ir privačiame interese uždaro savininką, – jie neturi nieko bendra su teisėta politine galia. Teisėta politinė galia kyla iš mūsų kūnų, tarpasmeninių santykių, troškimų ir poreikių, ji vyksta tuomet, kai mes susiburiame – grupelėse, neformaliuose tinkluose, organizacijose, o vėliau ir gatvėse. Svarbu ne balsuoti ar nebalsuoti, o pradėti pasitikėti savo kuriamais santykiais ir tiesiogiai išgyvenama tikrove tiek, kad jie taptų nedeleguotina galia. Su rinkimais ir kitomis parlamentinėmis praktikomis ji gali turėti tik atsitiktinį ir taktine būtinybe grįstą santykį.

Vertėjas

Jean-Paul Sartre, „Rinkimai – spąstai kvailiams“

1789-aisiais įsteigti cenzu grįsti rinkimai[i]: šitaip balsavimo teisė buvo suteikta ne žmonėms, o realioms buržuazinėms nuosavybėms, kurios tegalėjo savo balsus skirti sau pačioms. Ši sistema buvo esmiškai neteisinga, nes į rinkėjų tarpą neįtraukta didžioji dalis prancūzų populiacijos, bet ji nebuvo absurdiška. Žinoma, rinkėjai balsavo vienumoje, o šitai paslapčiomis juos atskyrė vienus nuo kitų ir leido megztis tik išoriniams ryšiams tarp jų balsų. Bet visi šie rinkėjai buvo savininkai, tad jau atskirti vienas nuo kito savo nuosavybių, kurios juos apgobė ir savo medžiagos nepralaidumu nuo jų atstūmė daiktus ir žmones. Balsavimo biuleteniai, šios diskrečios kiekybės, tik išreiškė rinkėjų atskyrimą. Sumuojant balsus tikėtasi išgryninti bendrą daugumos interesą, t. y. jų klasės interesą. Maždaug tuo pat metu Konstitucinis Susirinkimas priėmė  Chapelier įstatymą, kurio tariamas tikslas buvo panaikinti cechus, bet kuriuo taip pat siekta uždrausti darbininkų tarpusavio sąjungas prieš darbdavius. Šitaip iš beturčių, pasyvių piliečių, neturinčių jokios prieigos prie netiesioginės demokratijos, t. y. prie balsavimo, kuriuo rinkdami savo valdžią naudojosi turtingieji, buvo atimtas bet koks leidimas susiburti ir naudotis liaudies arba tiesiogine demokratija, vienintele jiems tinkama, nes jų nuosavybės negalėjo jų atskirti. Po ketverių metų Nacionalinis Konventas[ii] cenzu grįstus rinkimus pakeitė visuotiniais rinkimais, tačiau nesiteikė panaikinti Chapelier įstatymo, tad darbininkai, iš kurių buvo galutinai atimta tiesioginė demokratija, turėjo balsuoti kaip savininkai, nors ir neturėdami jokios nuosavybės.

Liaudies susibūrimai į grupes, uždrausti, bet dažni, tapo nelegalūs (illégaux), nors ir būdami teisėti (légitimes). Visuotiniu balsavimu išrinktiems Susirinkimams 1794-aisiais, po to Antrosios Respublikos laikais 1848-aisiais ir galiausiai Trečiosios Respublikos pabaigoje 1870-aisiais[iii] priešinosi spontaniški, bet kartais itin gausūs susibūrimai, kuriuos reikėtų vadinti žemesniaisiais visuomenės sluoksniais arba liaudimi.

Būtent 1848-aisiais matėme, kaip gatvėse ir Nacionalinėse dirbtuvėse[iv] susikūrusi darbininkų politinė galia pasipriešino parlamento rūmams, išrinktiems vėl atgautu visuotiniu balsavimu[v]. Žinome 1848-ųjų gegužės–birželio atomazgą, kai teisiškumas (légalité) negailestingai nužudė teisėtumą (légitimité)[vi]. Teisėtos Paryžiaus komunos akivaizdoje itin teisiškas Bordo Susirinkimas, perkeltas į Versalį, turėjo tik pasekti šiuo pavyzdžiu[vii]. Praeito amžiaus pabaigoje ir šio amžiaus pradžioje atrodė, kad situacija keičiasi: pripažinta darbininkų teisė streikuoti, buvo toleruojamos profesinės sąjungos. Visgi ministrai pirmininkai, šie teisiškumo vadai, nepakentė pasikartojančių liaudies galios postūmių. Clemenceau[viii] ypač pasižymėjo kaip streiklaužys. Jie visi, persekiojami dviejų galių baimės, atmetė teisėtos, čia ar ten iš realios liaudies jėgų vienybės gimusios galios koegzistavimą kartu su ta tariamai vientisa, kuria patys naudojosi ir kuri galiausiai rėmėsi begaliniu rinkėjų išskaidymu. Iš tiesų jie būtų įsivėlę į prieštaravimą, kurį būtų galėjęs išspręsti tik pilietinis karas, nes pirmosios galios paskirtis buvo nuginkluoti antrąją.

Rytoj balsuodami mes dar kartą iškeisime teisėtą galią į teisinę. Antroji, tiksli, iš pažiūros nepriekaištingai aiški, suskaido rinkėjus dėl visuotinių rinkimų. Pirmoji vis dar yra gemalo stadijos, pasklidusi, miglota sau pačiai: šiuo metu ji yra tapati plačiam antihierarchiniam ir libertariniam judėjimui, kurį aptinkame visur, bet kuris kol kas visai nėra organizuotas. Kiekvienas rinkėjas yra kuo įvairiausių grupuočių narys. Visgi urna jo laukia ne kaip grupės nario, bet kaip piliečio. Balsavimo būdelė, pastatyta mokyklos salėje ar savivaldybėje, simbolizuoja visas išdavystes, kurias individas gali įvykdyti grupių, kurioms priklauso, atžvilgiu. Kiekvienam ji sako: „Niekas tavęs nemato, priklausai tik pats nuo savęs. Nuspręsi vienumoje, o po to galėsi nuslėpti savo sprendimą arba sumeluoti.“ Nereikia nieko daugiau, kad visi į rinkimų salę užėję rinkėjai būtų paversti potencialiais vienas kito išdavikais. Nepasitikėjimas išplečia juos skiriantį atstumą.

Iš: Jean-Paul Sartre, „Élections, piège à cons“, Les temps modernes, 1973, sausis, Nr. 318

Vertė Tadas Zaronskis

[i]       Didžiosios Prancūzijos revoliucijos, nuvertusios monarchiją ir įsteigusios parlamentinę sistemą, pradžioje buvo įsteigti cenzu grįsti (vyrų) rinkimai, balsavimo teisę suteikę tik tiems, kurie galėjo susimokėti mokestį – cenzą, šitaip į rinkėjų tarpą neįtraukiant neturtingųjų (visos pastabos – vertėjo).

[ii]      Vienas Prancūzijos revoliucijos epizodų, 1792–1795 metais vyravusi santvarka, įsteigusi Pirmąją Respubliką.

[iii]     Turimi omenyje sankiulotų sukilimai Prancūzijos revoliucijos metu, 1848 metų birželio darbininkų sukilimas, taip pat Auguste’o Blanqui, Delescluze’o ir kitų revoliucionierių 1870 metų rudenį organizuoti protestai, vedę prie revoliucinės Paryžiaus komunos, gyvavusios 1871 metų kovą–gegužę, įsteigimo.

[iv]     Po 1848-ųjų vasario revoliucijos įkurta valstybinė institucija, darbo vietomis aprūpinusi bedarbius.

[v]      Visuotinis (vyrų) balsavimas atkurtas po vasario revoliucijos.

[vi]     Kaip vasario revoliucijos rezultatas visuotiniu (vyrų) balsavimu buvo išrinktas Nacionalinis Konstitucinis Susirinkimas, tačiau jame dominavo konservatyvios jėgos – nuosaikieji respublikonai (oponuojantys respublikonams-socialistams) ir legitimistai (rojalistai, siekę grąžinti valdžią seniausiai Burbonų dinastijos atšakai). Susirinkimas pradėjo stabdyti iškart po revoliucijos laikinosios valdžios pradėtas socialines reformas ir priėmė sprendimą uždaryti Nacionalines dirbtuves – vieną vasario revoliucijos simbolių. Po nesėkmingų socialistų protestų gegužės mėnesį birželio 23-iąją prasidėjo Paryžiaus liaudies sukilimas, jis susidūrė su žiauriomis valstybės represijomis: susirėmimuose su policija ir kariuomene žuvo mažiausiai keturi tūkstančiai sukilėlių, dar pusantro tūkstančio sušaudyti be nuosprendžio, daugiau nei dešimt tūkstančių suimti.

[vii]    Per 1870–1871 metų Prūsijos–Prancūzijos karą Paryžius buvo prūsų apgultyje nuo 1870-ųjų rugsėjo iki 1871-ųjų sausio. Prancūzijos valdžiai kapituliavus, paliaubų sutartimi nuginkluota Prancūzijos kariuomenė, bet ne Nacionalinė gvardija. Kovo 18-ąją Paryžiaus liaudis ir Nacionalinės gvardijos kariai sukilo prieš visuotiniu (vyrų) balsavimu ką tik išrinktą Nacionalinį Susirinkimą, kuris dėl Paryžiaus apgulties rinkosi Bordo. Jie įsteigė Paryžiaus komuną – socialistiniams principams artimą savivaldos santvarką, ji veikė iki gegužės pabaigos. Paryžiaus komuna sunaikinta per kruvinąją savaitę (gegužės 21–28 dienomis), kai Prancūzijos kariuomenė puolė Paryžių; nors tikslus žuvusių komunos narių skaičius nėra aiškus, jis svyruoja nuo dešimties iki dvidešimties tūkstančių.

[viii]   Prancūzijos ministras pirmininkas 1906–1909 ir 1917–1920 metais.


Publikuota Šiaurės Atėnuose, 2019 05 24

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *