Radikali teisės streikuoti gynyba

Šis straipsnis verstas iš žurnale „Jacobin“ pasirodžiusios amerikiečių politologo Alex Gourevitch publikacijos. Amerikietiškasis kontekstas kiek skiriasi nuo lietuviškojo – nors streikai JAV dabar kur kas retesni, nei prieš keturiasdešimt metų, jie vis dar vyksta pakankamai dažnai ir masiškai, kad būtų pastebimi pasauliniu mastu. Žinoma, ir priežasčių streikuoti JAV yra apsčiai – darbo teisės silpnumu, socialinių garantijų ir sveikatos apsaugos neprieinamumu, gyventojus slegiančiomis skolomis ir nuvogtomis algomis ši valstybė taip pat garsėja visame pasaulyje.

Tuo tarpu Lietuvoje streikai yra reti arba menkai pastebimi, čia kur kas rečiau, o tiesą sakant, beveik niekada nenaudojamos radikalesnės taktikos, pvz. darbovietės okupacija („sėdimasis streikas“) ar piketas, neleidžiantis niekam įeiti ar išeiti iš įmonės, prieš kurią streikuojama. Pastebimiausi jau daugiau nei dešimtmetį yra kasmetiniai mokytojų streikai – vienas jų prasidėjo šiandien, lapkričio 12-ąją.

Straipsnis, nors ir parašytas iš amerikietiškos perspektyvos, yra aktualus ir čia, nes kalba apie teisę streikuoti ir, tuo labiau, teisę streikuojant imtis radikalių, jėga ir spaudimu paremtų priemonių, kad būtų pasiekti streiko tikslai. Galime prisiminti, kad naujasis Darbo kodeksas iš esmės panaikino teisę į efektyvų streiką, kaip ir prieš kelerius metus skambėjusias istorijas apie tai, kad Lietuvoje alaus daryklos yra strateginės reikšmės objektai, todėl jų darbuotojams streikuoti negalima, arba apie viešojo transporto vairuotojus, kuriems buvo leista streikuoti tik penktą valandą ryto – kad tik neduokdie nesutriktų eismas mieste. Tai gali būti ir neblogas atsakas liberaliai ir „racionaliai“ nusiteikusiai visuomenės daliai, kuri streiką laiko bereikalinga prievarta iš darbuotojų pusės, ragina „elgtis civilizuotai“, „ieškoti kitų susitarimo būdų“ ir „eiti socialinio dialogo link“.
– GPB redakcija

Visos liberalios demokratijos pripažįsta, kad darbuotojai turi teisę streikuoti. Šią teisę gina įstatymai, kartais netgi konstitucijos. Streikai taip pat yra viena dažniausių intervencinio kolektyvinio protesto formų. Nors jų šiais laikais žymiai mažiau nei aštuntajame dešimtmetyje, kai buvo pasiektas protesto pikas, darbo sustabdymai vis dar gali ženkliai keisti mūsų gyvenimus. Pvz., JAV vien per pastaruosius pora metų nelegalūs mokytojų streikai paralyžiavo Čikagos ir Sietlo miestų, Vakarų Virdžinijos, Oklahomos, Arizonos ir Kolorado valstijų mokyklas; taksistų streikas prisidėjo prie diskusijų ir teismų sprendimų apie imigraciją; o parduotuvių ir mitybos įstaigų darbuotojų streikai įvairiose valstijose, įskaitant Kaliforniją, Niujorką ir Šiaurės Karoliną, padėjo iškovoti didesnę minimalią algą ir prisidėjo prie kitų darbuotojus ginančių teisės aktų atsiradimo.

Ir vis dėlto liberalioms visuomenėms streikai yra dilema. Kad didžioji dalis darbuotojų galėtų išsireikalauti teisių, jie turi naudotis jėga grįstomis taktikomis, pvz., piketais. Bet tokie veiksmai dažnai pažeidžia įstatymus ir prieštarauja tam, ką plačiai priimta laikyti liberaliomis teisėmis. Tad kaip galima pagrįsti teisės į streiką egzistavimą?

Dilema

Streikas yra darbo sustabdymas siekiant tam tikrų tikslų. Bet „darbo sustabdymas“ skirtingose darbo rinkos srityse reiškia skirtingus dalykus. Kvalifikuoti darbuotojai, kurių pasiūla nedidelė – tokie, kuriuos sunkiau pakeisti ir kurie paprastai dėl to gauna geresnes algas, tvarkaraščius ir darbo sąlygas – gali streikuoti pakankamai efektyviai be žymesnio jėgos panaudojimo ar įstatymų pažeidimų. Tokiu atveju gamybą nesunku sulėtinti ar visai sustabdyti, tereikia tam tikros disciplinos. To pavyzdys – 2016 m. telekomunikacijų bendrovėje „Verizon“ vykęs streikas. Nors įmonė ir bandė pakeisti darbuotojus kitais, šie tiesiog negalėjo pasiekti tokio pat efektyvumo. Po septynių savaičių „Verizon“ vis dar negalėjo naudotis visomis ryšių linijomis, nekalbant jau apie naujų įrengimą. Galiausiai įmonė pasidavė ir išpildė svarbiausius darbuotojų reikalavimus.

Mažiau kvalifikuoti darbuotojai paslaugų, transporto, žemės ūkio ir pramonės sektoriuose, kur darbuotojų pasiūla kur kas aukštesnė, nei paklausa, yra visai kitoje situacijoje. Jų derybinė galia dažniausiai mažesnė, tad mažesnės ir algos, ilgesnės darbo valandos, prastesnės sąlygos. Jie taip pat dažniau patiria nelegalų darbdavių spaudimą, nuvogtas algas ir kitą prievartą. Galime numanyti, kad teisė streikuoti yra svarbiausia būtent šiems darbuotojams.

Ir visgi net jei visi šie darbuotojai atsistotų ir išeitų iš darbo vietų, gamyba toli gražu nesustotų – pakaitinius darbuotojus čia daug lengviau surasti, apmokyti ir įdarbinti. Kolektyvinis atsisakymas dirbti nėra toks stiprus smūgis darbdaviui. Tai yra viena priežasčių, kodėl „McDonald’s“ ar „Walmart“ darbuotojai apsiriboja vienos dienos streikais – kad viršininkai nespėtų jų pakeisti kitais.

Kad sėkmės tikimybė būtų didesnė, didžioji dalis lengvai pakeičiamų darbuotojų turi naudoti jėga paremtą taktiką. Jie turi užtikrinti, kad vadyba neras pakaitinių darbuotojų, kad pakaitiniai darbuotojai neateis dirbti, kad darbas vienu ar kitu būdu iš tikrųjų sustos. Patikslinimui – „jėga paremta“ taktika nereiškia tiesioginio smurto. Istorija rodo, kad didžiąją dalį smurto streikų metų vykdo ne darbuotojai, o valstybinės institucijos ir darbdavių pasamdyti smogikai. Tuo tarpu darbuotojai tą smurtą patiria dažniausiai naudodami visai kitokią jėgą – klasikinės jų taktikos yra „sėdimieji“ streikai (kai darbuotojai nedirba, bet pasilieka darbo vietoje, kad nebūtų pakeisti) ir piketai (kai streikuojantys darbuotojai apsupa darbovietę, kad nei žmonės, nei medžiagos nepatektų vidun ar neiškeliautų išorėn).

Abi šios taktikos yra nesuderinamos su liberaliu kapitalizmu. Liberalių kapitalistinių visuomenių politinė moralė yra paremta principu, kad visi asmenys turi esmines laisves su sąlyga, kad jie garantuoja tas pačias laisves visiems kitiems ir kad jos yra įrašytos įstatymuose. Esi laisvas elgtis pagal savo laisves, kol nesikiši į kitų laisves.

Tuo tarpu jėga paremtos streiko taktikos pažeidžia net kelias bazines laisves: darbdavių teisę į privačią nuosavybę, pakaitinių darbuotojų teisę į darbą ir sutarčių sudarymo laisvę, galiausiai – kasdienį viešosios tvarkos pojūtį, kuris yra būtinas liberalios kapitalistinės visuomenės „fonas“. Tad visai nenuostabu, kad šios taktikos dabartinėse JAV yra beveik visiškai už įstatymo ribų, kaip ir daugybė kitų plačiu solidarumu paremtų taktikų, kurios kadaise buvo kertinis amerikietiškojo darbuotojų aktyvizmo akmuo. Bet vėlgi, jei darbuotojai negali užsiimti „sėdimuoju“ streiku ar piketavimu, dažniausiai jie negali ir prasmingai pasinaudoti savo teise streikuoti.

Vienintelis būdas išspręsti šią dilemą yra nuspręsti, kam čia ir dabar teikiame pirmenybę: esminėms liberaliojo kapitalizmo laisvėms, įrašytoms įstatymuose, ar teisei streikuoti? Ir jei renkamės teisę streikuoti, kokia ji yra ir kaip galime ją pagrįsti?

Priespaudos faktai

Klasinė priespauda liberaliame kapitalizme yra neišvengiama. Nors skirtingose kapitalistinėse visuomenėse ji reiškiasi skirtingai ir į tuos skirtumus verta atkreipti dėmesį, vienas iš pamatinių panašumų yra toks: didžioji dalis įgalių žmonių yra priversti dirbti pakankamai mažai grupei žmonių, laikančių gamybą savo rankose ir dėl to kontroliuojančių darbo procesą ir rezultatą. Pusės aiškios: vienoje – darbuotojai, kitoje – savininkai ir vadybininkai.

Darbuotojai dalyvauja darbo rinkoje, nes neturi kito pasirinkimo, kaip tik dirbti. Dažniausiai jie negali visko, ko jiems reikia, pasigaminti patys, kaip ir negali kliautis labdara ar pašalpomis. Priklausomai nuo to, kaip skaičiuosime pajamas ir turtą, tarp 60 ir 80 proc. Amerikos gyventojų didžiąją savo suaugusio gyvenimo dalį papuola į „darbuotojų“ kategoriją.

Ši struktūrinė prievolė dirbti nėra simetriška. Pakankamai ženkli gyventojų mažuma turi pakankamai turto – paveldėto, sukaupto arba įgyto abiem būdais – kad galėtų nedalyvauti darbo rinkoje. Jie kartais irgi dirba, bet niekieno neverčiami.

Vadinasi, priespauda kyla iš fakto, kad dalis mūsų yra priversta dirbti. Juk jei visuomenei reikalingas darbas būtų padalinamas po lygiai, versti vienas kitą dirbti būtų visai teisinga. Priespauda kyla iš fakto, kad ši prievarta yra nelygi – kad dalis mūsų turi dirbti kitai daliai ir gaminti tai, už ką darbdaviai moka pinigus.

Tokia struktūrinė nelygybė persikelia į kitą, tarpasmeninę priespaudą. Darbuotojai paprastai yra priversti įsidarbinti vietose, kurias valdo beveik nekontroliuojama vadybinė galia ir autoritetas. Tokia priespauda jau yra tarpasmeninė, nes tam tikri asmenys (darbdaviai ir vadybininkai) naudoja galią, kad kiti asmenys (darbuotojai) darytų tai, ko iš jų norima. Galime išskirti tris persidengiančias šios tarpasmeninės priespaudos darbo vietose formas: pavaldumas (subordinacija), pavedimas (delegavimas) ir priklausomybė.

Pavaldumas: Darbdaviai turi vadinamąją „valdymo privilegiją“ – įstatymai ir teismai savininkams ir vadybininkams garantuoja teisę apspręsti investicijas, samdymą ir atleidimą, įmonės geografinę vietą, darbo procesą ir pan. Vadybininkai gali keisti darbo spartą ir pobūdį, darbo valandas arba, kaip dažnai daro „Amazon“, priversti darbuotojus po darbo valandą laukti eilėse prie apsaugos postų ir jiems už tai nemokėti. Jie gali atleisti darbuotojus dėl komentarų Facebooke, dėl lytinės orientacijos, dėl to, kad pastarieji pernelyg arba nepakankamai seksualiai patrauklūs. Jie gali paskirti darbuotojams daugiau darbo, nei įmanoma padaryti per darbo dieną, užrakinti juos darbovietėje per naktį, priversti dirbti karštyje, šaltyje arba kitomis pavojingomis sąlygomis, gali bausti darbuotojus atskirdami juos vieną nuo kito. Jie gali spausti darbuotojus dalyvauti politinėse akcijose arba, kaip JAV nutinka slaugėms(-ams), priversti dirbti dvidešimt dviems skirtingiems gydytojams.

Šiuos iš pažiūros labai skirtingus pavyzdžius vienija tai, kad visais atvejais vadyba tiesiog naudojasi savo teisėtomis privilegijomis. Įstatymai nereikalauja, kad darbuotojai turėtų teisę pasisakyti, kaip, jų nuomone, šiomis privilegijomis turėtų būti naudojamasi. Tiesą pasakius, beveik visose liberaliose kapitalistinėse valstybėse (įskaitant ir „socialdemokratiškas“, pvz., Švediją) darbuotojai yra įstatymu apibrėžti kaip „pavaldūs“. Tai yra pavaldumas (subordinacija) pačia paprasčiausia prasme: darbuotojai yra priklausomi nuo darbdavio valios.

Pavedimas: Vadyba dažnai turi papildomų teisinių galių, numatytų ne įstatymu ar precedentu, o pačių darbuotojų jiems pavestų pasirašant sutartis. Pavyzdžiui, darbuotojai gali pasirašyti sutartis, pagal kurias vadybai yra leidžiama atlikti darbuotojų narkotinių medžiagų vartojimo tyrimus arba be išankstinio įspėjimo apieškoti darbuotojų asmeninius daiktus. Jungtinėse Valstijose 18 proc. dabartinių darbuotojų ir 37 proc. darbuotojų apskritai dirba ar dirbo su nekonkuravimo sutartimis. Tokios sutartys draudžia darbuotojams įsidarbinti pas konkurentus – kartais tai gali reikšti, kad darbuotojai iš viso gali dirbti tik pas vieną darbdavį. Iki 2015 m., „Communications Workers of America“ („Amerikos Komunikacijų Darbuotojai“) profsąjungos ir „Verizon“ kolektyvinėje sutartyje vadybai buvo numatyta teisė priversti darbuotojus dirbti tarp dešimt ir penkiolikos valandų viršvalandžių per savaitę bei, esant reikalui, dirbti šeštadienį, o ilsėtis kurią nors kitą savaitės dieną.

Nors darbuotojai ir suteikia šias privilegijas darbdaviams laisva valia, didžiąja dalimi atvejų „laisva valia“ yra tik formalus terminas. Tai ypač pajaučia darbuotojai, galintys dirbti tik sektoriuose, kuriuose tokios sutartys yra beveik neišvengiamos.

Čia sutinkame trečią priespaudos išraišką: klasinės nelygybės poveikį visuomeniniam pasiskirstymui. Normaliai funkcionuojantis liberalus kapitalizmas iškelia palyginus mažą grupę savininkų ir gerai apmokamų vadybininkų į visuomenės aukštumas, kur jie toliau gausina savo turtą ir pajamas. Tuo tarpu didžioji dalis darbuotojų neuždirba pakankamai, kad galėtų ir išsilaikyti, ir dar sutaupyti tiek, kad galėtų įsteigti nuosavus verslus. O ta saujelė, kuriai pasiseka iškilti, tai padaro užkirsdami kelius kitiems arba pasinaudodami struktūriškai ribotomis galimybėmis. Likusieji taip ir lieka darbuotojais.

Priklausomybė: Galiausiai, vadyba gali turėti realią galią priversti darbuotojus vykdyti paliepimus ar net sutikti su teisiniais pažeidimais, nes darbuotojai yra priklausomi nuo darbdavio. Pagrindinis pavyzdys čia yra nuvogtos algos, kurių Amerikoje iš viso kasmet nesumokama tarp 8 ir 14 milijardų dolerių. Darbdaviai reguliariai pažeidžia darbo kodeksus bausdami, grasindami ar atleisdami darbuotojus, kurie bando organizuotis, streikuoti ar kitaip įgyvendinti įstatymais lyg ir apsaugotas darbuotojų teises. Kitiems darbuotojams neleidžiama naudotis tualetu ir jiems tenka mūvėti sauskelnes, jie neišleidžiami į pagal įstatymus priklausančias pietų pertraukas arba spaudžiami dirbti per jas, verčiami dirbti po pamainos pabaigos, jiems neleidžiama skaityti arba įsijungti oro kondicionieriaus pertraukos metu. Pasitaiko ir ypač žiaurių atvejų, kai darbuotojai verčiami budėti namuose savaitgaliais ir negali iš jų išeiti, arba kai iš jų reikalaujama rinktis kitą bažnyčią arba apskritai keisti tikėjimą, jei nenori būti atleisti ir deportuoti. Nepamirškime ir sistemiško seksualinio priekabiavimo tuose plačiuose ekonomikos sektoriuose, kuriuose vien viešas gėdinimas viršininkų nuo tokio elgesio neatbaido.

Nei vienu iš šių atvejų darbdaviai nesinaudoja teisinėmis galiomis. Vietoj to, jie išnaudoja materialią galią, kylančią iš grasinimo atleisti ar kitaip nubausti darbuotojus. Iš dalies ši materiali galia priversti darbuotojus elgtis taip, kaip nori darbdaviai, yra klasinės visuomenės struktūros funkcija – tiek plačiąja prasme, t.y., kad darbuotojai yra nesimetriškai priklausomi nuo darbdavių, tiek siauresne, t.y., kad darbuotojai yra teisiškai pavaldūs darbdaviams. Priespauda kyla ne tik iš paties šių galių egzistavimo, ar tuo labiau ne tik dėl to, kad kai kurie kapitalistai yra blogesni nei kiti, bet ir iš to, kaip šiomis galiomis naudojamasi. O vadyba šiomis galiomis naudojasi „racionaliai“ tam, kad galėtų išnaudoti darbuotojus ir ištraukti iš jų dar daugiau pelno.

Kiekviena priespaudos raiška – struktūrinė, tarpasmeninė, ir pa(si)skirstymo – yra atskira neteisybės forma. Kartu, jos suformuoja tarpusavy persipynusius ir vienas kitą stiprinančius klasinio viešpatavimo elementus, būdingus kapitalistinėms visuomenėms.

Liberalaus kapitalizmo gynėjai tvirtina, kad ši sistema teisingiausiai paskirsto darbą ir socialinės gamybos vaisius. Dažnai jie mini laisvės sąvoką. Bet liberalus kapitalizmas iš pamatų suvaržo darbuotojų laisvę, leisdamas vienai klasei išnaudoti kitą. Ši priespauda ir yra geriausias paaiškinimas, kodėl darbuotojai turi teisę streikuoti ir kodėl šią teisę reiktų suprasti kaip teisę priešintis priespaudai.

Teisė priešintis

Darbuotojų interesas yra priešintis klasinės visuomenės priespaudai; naudodami kolektyvinę galią, jie gali palengvinti ar net nugalėti šią priespaudą. Jų interesas yra laisvė – dviem prasmėmis.

Pirma, pasipriešinimas klasinei priespaudai visuomet, net jei to neišreiškia, reikalauja iki šiol neturėtų laisvių. Didesnė alga  praplečia darbuotojo pasirinkimo laisvę. Stipresnė darbo teisė praplečia kolektyvinę darbuotojų laisvę įtakoti darbo sąlygas. Kad ir kokie būtų konkretūs reikalavimai, tarp streiko reikalavimų visuomet yra ir reikalavimas kontroliuoti tas savo gyvenimo sritis, kuriose iki šiol buvai bejėgis.

Antra, daugiau laisvės nėra vien streikų tikslas – jie patys yra laisvės išraiška. Palikdami darbo vietas, darbuotojai naudoja asmeninę ir kolektyvinę agency kovodami už laisves, kurių nusipelno. Sugebėjimas apsispręsti, kurį darbuotojai naudoja reikalaudami daugiau laisvės, yra ir sugebėjimas, kuriuo jie pasinaudos, kai jų reikalavimai bus patenkinti. Laisvė, o ne stabilumas ar paprasčiausias geresnis gyvenimas, yra jų troškimas.

Kitaip sakant, teisė streikuoti yra susijusi su laisve ir pati iš savęs, ir kaip įrankis siekiant tos laisvės. Viena iš ją grindžiančių vertybių yra (bent jau numanomas) emancipacijos reikalavimas. O kaip įrankis, ji yra vertinga tol, kol streikas yra efektyvi priemonė priešintis klasinės visuomenės priespaudai ir siekti naujų laisvių.

Bet jei visa tai yra tiesa ir teisė streikuoti yra verta, kad ją gintume, tai ji dar turi būti ir prasminga. Ši teisė praranda bet kokį ryšį su darbuotojų laisve, jei jie neturi rimtos galimybės ją efektyviai įgyvendinti. Tokiu atveju pasipriešinimas lieka sveikintinu simboliniu veiksmu, bet ne realia priemone kovojant prieš priespaudą. Todėl teisė streikuoti turi įtraukti ir bent jau kai kurias jėga grįstas taktikas – tokias kaip „sėdimieji“ streikai ar piketai – kurios užtikrina streikų veiksmingumą. Todėl teisės streikuoti įgyvendinimas panaudojant šias taktikas, net jei jos yra neteisėtos, yra visiškai pagrįstas.

Klausimas išlieka: tai kodėl teisė streikuoti yra moraliai viršesnė nei kitos esminės laisvės? Atsakymas yra ne vien tai, kad liberalus kapitalizmas kuria ekonominę priespaudą, bet ir kad ekonominė priespauda, kurią patira darbuotojai, yra iš dalies sukurta ir palaikoma tų pačių ekonominių ir pilietinių teisių, kurias liberalus kapitalizmas taip brangina. Darbuotojai yra priespaudoje, nes taip veikia nuosavybės teisė, sutarčių laisvė, korporacinis pavaldumas, mokesčių ir darbo teisė. Šių laisvių šventumas ir neliečiamumas neveda prie mažiau priespaudos ir išnaudojimo, kaip teigia jų gynėjai – veikiau atvirkščiai. Teisė streikuoti teisingumą gina labiau, nei aukščiau išvardintos – ji jėga priverčia žmones sudaryti socialinius santykius, kuriuose yra mažiau priespaudos. Paprasčiau tariant, ginti teisę streikuoti reiškia teikti pirmenybę demokratinėms laisvėms, o ne nuosavybės teisei.

Kurioj tu pusėj?

Skeptikai gali toliau prieštarauti, kad teisė streikuoti nėra atsakymas į faktinę priespaudą. Argi tinkamas atsakas nebūtų reikalauti apskritai visai kitokios socialinės politikos, visiškai panaikinsiančios priespaudą – universalių bazinių pajamų, demokratijos darbo vietoje, visuomeniniais pagrindais valdomų gamybos priemonių? Kam merkti rankas į streikų chaosą ir kitų teisių pažeidinėjimus?

Trumpas atsakymas – tai tiesiog ne tas klausimas. Klausimas, kurį sprendžiame, yra „turint omenyje priespaudos faktus, kaip nuo jos kenčiantys gali jai priešintis?“ O klausimas „kaip atrodytų ideali ar bent jau pakankamai teisinga visuomenė?“ mums šiuo metu neneša jokios naudos. Jis nėra blogas ir yra svarstytinas, bet kai jis pateikiamas kaip atsakymas į pirmąjį, tai yra paprasčiausias nutildymas. Taip beveik teigiama, kad kenčiantys priespaudą turi pakentėti ir palaukti ateinančios utopijos. Nekalbant jau apie tai, kad utopija tampa įmanoma tik tada, kai dauguma pareikalauja jos savo kolektyvine galia.

Taip pat kas nors galėtų pamanyti, kad sakau, jog streikuojančiųjų veiksmams neturėtų būti taikomi jokie apribojimai. To neteigiu. Mano tikslas – paaiškinti, kodėl tam tikros jėga grįstos streiko taktikos, naudojamos beveik kas kartą, kai didžioji dalis darbuotojų sutaria palikti darbo vietas, neturėtų būti ribojamos reikalavimo gerbti ekonomines laisves. Yra gausybė dalykų, kurių streikuojantieji neturėtų daryti siekdami pergalės. Bet tai jau yra atskiras ir sudėtingas politinės etikos uždavinys, kurį spręsti taip pat galime tik įvertinę liberalaus kapitalizmo trūkumus ir jį gaubiančią vyraujančią politinę moralę.

Ant svarstyklių lėkštutės čia padėta daug. Jei nesutinkame, kad darbuotojai didžiąja dalimi atvejų gali imtis masinių, trikdančių ir neteisėtų priemonių, kad įgyvendintų savo teisę streikuoti, tuomet gauname sutikti, kad valstybė turi teisę imtis smurto prieš streikuojančius – o šis smurtas turi ilgą ir kruviną istoriją. Kai kam ir pastarasis argumentas gali pasirodyti tinkamas. Tik tokiu atveju reiktų aiškiai pasakyti sau ir kitiems, kurią pusę renkamės.

Arba leidžiame darbuotojams priešintis teisiniam smurtui, siekiančiam pažaboti streikus, arba leidžiame valstybei naudoti fizinį smurtą nutraukiant jėga pagrįstus streikus. Gražių žodžių apie laisvę ir teisingumą visiems nepakanka, kad būtų nuslėptas šis faktas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *