Palestinos sankirtos

Žemės vagystės, įkalinti vaikai ir politiniai kaliniai, sugriauti namai, diskriminaciniai įstatymai, kasdienis fizinis ir psichologinis smurtas, sisteminis rasizmas, nuolatinis žmogaus teisių niekinimas ir jau tikrai atsibodusi karinė okupacija su visu savo brutalumu, tapusiu norma. Tokios šiandienos realybės Palestinoje, kurias lemia XIX a. pabaigoje pradėti projektuoti, XX a. priimti ir savavališkai įgyvendinti nesąžiningi politiniai sprendimai. Katastrofišką pagreitį įgavę jų pasekmės tragiškos ne tik milijonams žmonių Palestinoje ir už jos ribų, bet ir pačiai teisingumo idėjai.

„Kur paukščiui skristi po paskutinio dangaus?“ // Mahmoud Darwish

Nepaisant tūkstančių akademinių veikalų, žmogaus teisių ataskaitų, kameromis užfiksuotų įrodymų ir begalės gyvų liudijimų, Izraelis vis išsisuka nuo bet kokios atsakomybės už savo nusikaltimus, o Palestinos net ir progresyvūs, apsiskaitę ir, regis, šiaip jau nuovokūs žmonės dažnai nesugeba – arba sąmoningai atsisako – suvokti globaliame anti-imperialistiniame, dekolonizacijos reikalaujančiame išsilaisvinimo (plačiąja prasme) kontekste, kuriame ji užima centrinę vietą. Vietoje to, tik kalbai pasisukus apie Palestiną, žiū – jai iškart prikišami XX a. viduryje europiečių vykdyti nusikaltimai, su kuriais Palestina neturėjo ir neturi nieko bendra. Ji baudžiama už tai, ko nepadarė – tarsi viena tragedija galėtų būti pasiteisinimas kitos vykdymui.

Bet ne bėdavoti susirinkome. Ir ne naiviai liaupsinti. Masinės dezinformacijos ir nuolatinio bauginimo laikais, kuriais gyvename, išlaikyti ir apginti žmogiškas vertybes perlipant „rasės“, religijos ar kitokias dirbtines tvoras tapo beveik disidentine misija. Todėl šis tekstas yra ne tik apie Palestiną. Tai – nuoširdus kvietimas kritiškai kvestionuoti nuostatas, dekonstruoti įtikėtas „faktines žinias“ ir, galų gale, dekolonizuoti sąmonę. Ir Palestiną suvokti kaip globalaus teisingumo ir universalių žmogaus teisių reikalą – nes pirmiausia ir svarbiausia, ji būtent tai ir yra.

(NB: Šis tekstas nėra įvykių chronologija ar istorinė revizija – šių apstu kitur, tereikia protingai atsirinkti. Ta proga, išsamus (nors ir nepilnas) rekomenduojamos akademinės literatūros sąrašas baziniais klausimais – apie XX a. įvykius Palestinoje, Izraelį valdančią rasistinę sionistinę ideologiją ir pozityvias ateities galimybes – yra šio teksto apačioje.)

Al Chalilis – Hebronas. Gabrielės Tervidytės nuotr.

Yra tokia paplitusi sąmonės būsena, pasireiškianti moraliniu rūšiavimu ir jo nulemiama tyla (arba abejingumu) vienu svarbiu klausimu. Šios būsenos diagnozės santrumpa anglų kalba yra PEP (Progressive Except for Palestine), lietuviškai tinka sakyti „PNP“ (Progresyvi/us, tik ne Palestinos klausimu). Diagnozė taikytina tiek individams, tiek organizacijoms, kurios deklaruoja progresyvias vertybes – žmogaus teises, lygybę, teisingumą, – tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių jų netaiko Palestinai ir palestiniečiams. Kitaip tariant, esi progresyvus, sieki laisvės ir lygybės ir t. t. – bet ne pilnu etatu. Kartais. Ne visada. Ne visiems.

Tokia moralinė veidmainystė neišvengiamai turi dar vieną neatskiriamą dėmenį – Izraelio veiksmų Palestinos atžvilgiu ignoravimą, teisinimą arba, sunkesniu atveju – absoliučią, nekritišką ir nei intelektualiai, nei moraliai nekvestionuojamą paramą Izraeliui, bet kokia kaina. Kitus už identiškus veiksmus smerkiame, Izraelio – ne. Kitaip tariant, dvigubi standartai.

Sekundėlę susimąstykime. Kaip derėtų vertinti tokius loginius neatitikimus: „Aš už žmogaus teises, bet palestiniečiai patys kalti“ (Kalti dėl ko? Kad yra okupuoti?). Arba, pavyzdžiui, tokias visai ne arogantiškas mintis kaip „Jei jau Izraelis sako, kad palestiniečiai nusipelnė bombų, matyt, taip ir yra. Arabai musulmonai gi visi teroristai. Svarbu, kad tai nesugadintų mano atostogų Tel Avive.“

Ar tokie ir panašūs teiginiai, pateikti be jokių vietovardžių, neskambėtų tiesiog va taip: „Esu už teisingumą, bet, gink dieve, ne visiems“? „Aš už žmogaus teises, bet, tiesą sakant, ne visų žmonių teises“?

Būti PNP reiškia palaikyti brukamą vieno viršenybę prieš kitą ir čia visai nesvarbu, kuo tokia hierarchinė mąstysena grindžiama – grožine literatūra religine tematika, istorinių faktų neišmanymu, patogiu pasidavimu įtikinamai propagandai ar neišspręsta kalte dėl Holokausto. Būti PNP reiškia neigti kito žmogiškumą ir leisti priespaudai toliau bujoti. Būti PNP reiškia nesuvokti, kaip veikia galios struktūros – tokios kaip imperializmas, kapitalizmas, militarizmas, baltųjų privilegija, heteronormatyvumas, patriarchatas – ir nesuprasti jų tarpusavio sąveikos ryšių. Galų gale, būti PNP reiškia neturėti vertybinio stuburo: juk bet kokios moralinės „išimtys“ yra užuomina į galimai netvirtus vertybinius įsitikinimus, svyruojančius kaip berželis vėjyje priklausomai nuo to, iš kur jis pučia ir kokios asmeninės naudos gali atnešti.

„Balansas“. Giedrės Steikūnaitės nuotr.

Palestina yra sankirta, kurioje susitinka daugybė įvairių elementų iš teisingumo ir jo priešingybės sričių. Palestina gyvena priespaudoje, kurią, jai nesipriešindami, tik stipriname. Žvelgiant per intersekcionalumo* (intersectionality) prizmę, kova su priespauda – bet kokia priespauda – turi suvienyti žmones, nes intersekcionalumas – tai suvokimas, kad visos priespaudos ir jas įgalinančios sistemos (kolonializmas, seksizmas, rasizmas ir t. t.) yra susijusios. Tad ir kova prieš jas turi būti vieninga. Ne veltui 2014-ųjų rugpjūtį tūkstančiai žmonių išėjo į gatves su žinute „Nuo Fergusono iki Palestinos – rasizmui NE“. Tai vyko tada, kai Izraelis ir vėl bombardavo Gazą, o baltieji policininkai JAV nužudė juodaodį jaunuolį Michaelą Browną (kelios savaitės po to, kai jų kolegos uždusino Ericą Garnerį, tarusį: „Dūstu“ („I can’t breathe“); JAV jėgos struktūroms pradėjus naudoti (valdžios įsakytą ir palaimintą) smurtą prieš civilius, palestiniečiai siuntė solidarumo žinutes žmonėms degančiose Fergusono gatvėse: „Prieš jus naudojamas ašarines dujas, tikėtina, Izraelis prieš tai išbandė ant mūsų. Nesijaudinkit, likit stiprūs. Su meile, Palestina“. Fergusonas suprato ir atsakė tokiu pat solidarumu.

Priespaudos sistemų paradigmos visur yra vienodos. Gali skirtis geografija, pavadinimai ar kitos detalės, tačiau esmė išlieka ta pati: priešinti, skaldyti žmones ir tokiu būdu juos valdyti. Ir kol pažiūrėję vienas į kitą matysime daugiau skirtumų nei panašumų, kol koncentruosimės ties paviršiumi, o ne giluminiais sankirtų taškais, tol būsime valdomi, išnaudojami ir nebūsime laisvi.

Palestiną būtina suvokti būtent kovos su priespauda kontekste. Ir todėl Palestina nėra vien tik palestiniečių ar Izraelio reikalas. Tai visų mūsų reikalas, ir ne tik dėl to, kad, kaip sakė Martinas Lutheris Kingas jaun., „Teisingumas yra nedalomas. Neteisybė bet kur yra grėsmė teisingumui visur.“ Bet ir dėl to, kad Palestinos kovos išties yra ir mūsų kovos.

Palestina yra ir žmogaus teisės

Ketvirtoji Ženevos konvencija ir jos papildomi protokolai yra tarptautinis teisinis susitarimas, kurį šalys pasirašė po Antrojo pasaulinio karo. Kaip savotiškas ribas žmogaus žiaurumui nustatantis dokumentas, konvencija siekia apsaugoti civilius kariniame kontekste ir draudžia nesąžiningus veiksmus prieš juos, pvz.: kolektyvinę bausmę, okupanto populiacijos perkėlimą į okupuotą teritoriją, politinių kalinių perkėlimą ten, kur šeimos jų negali aplankyti, ir t. t. Be to, Ketvirtoji Ženevos konvencija nurodo, kad okupacinė jėga privalo pasirūpinti bazinėmis okupuotų gyventojų reikmėmis: sveikatos apsauga, švietimu, saugumu.

Tačiau Izraelis ne tik kad nevykdo savo teisinių įsipareigojimų, bet ir elgiasi visiškai jiems priešingai. Visa jo karinė infrastruktūra – kariniai postai ir bazės, apartheido siena, naktiniai ir dieniniai reidai, „areštu“ vadinamas žmonių grobimas, politinis įkalinimas ir nuolatinė jo grėsmė, Temidės vardą niekinantys kariniai tribunolai, kulkos, dujos, bombos ir t. t. – siekia vieno tikslo: kad palestiniečiai niekada ir niekur nesijaustų saugūs. Be to, Izraelis ne tik kad nefinansuoja Palestinos ligoninių ir mokyklų (palikdamas tai daryti geraširdžiams užsienio donorams), bet ir reguliariai jas užpuola, apšaudo, sugriauna.

Kolektyvinė bausmė: Izraelio kariai susprogdino įtariamojo namą. Giedrės Steikūnaitės nuotr.

Daugiau nei pusės milijono žydų kolonistų perkėlimas į nelegalias kolonijas, jų infrastruktūros plėtimas taip pat yra spjūvis į Konvencijos puslapius. Septyniolikoje Izraelio kalėjimų užrakinti maždaug 6 tūkst. politinių kalinių (tarp jų bet kuriuo metu – mažiausiai 200 vaikų, kartais net dvylikamečių), kuriuos aplankyti šeimoms dažnai neišduodami leidimai, net ir su Raudonojo Kryžiaus įsikišimu – kitas spjūvis. Už vieno žmogaus (tariamus) veiksmus baudžiama visa giminė ar visas gimtasis kaimas – dar vienas spjūvis. Ir taip toliau, ir taip toliau.

Jau nekalbant apie tokius tuščius terminus kaip žodžio ar minties laisvė, laisvas judėjimas, teisė į namus ar gyvybę; apie tokius popierius kaip Visuotinė žmogaus teisių deklaracija ar Tarptautinė vaiko teisių konvencija. Palestinoje Izraelis kontroliuoja visus sienų postus (beje, savo sienų oficialiai jis niekad nėra apibrėžęs, taip pasilikdamas erdvės agresija įgyvendinamai plėtrai) ir yra užkirtęs kelią, tiesiogine to žodžio prasme, žmonėms aplankyti Jeruzalę ar nuvažiuoti prie jūros, ar išvažiuoti. Izraelis draudžia žmonėms pasirinkti, kur ir su kuo jie nori gyventi, ir net bando – kartais, deja, sėkmingai – uždrausti žmonėms meilę.

Hmm, ar gali viskas būti taip blogai? Gal perdedu vardan stipresnio emocinio poveikio?

Norėčiau. Deja.

Jungtinės Tautos yra paskelbusios dešimtis rezoliucijų, smerkiančių Izraelio veiksmus. Ir nieko.

Žmogaus teisių organizacijos jau 70 metų aktyviai dokumentuoja Izraelio nusikaltimus, ragina imtis veiksmų jiems sustabdyti. Ir nieko.

Tarptautinis Teisingumo teismas dar 2004 m. yra liepęs Izraeliui savo apartheidinę sieną nugriauti ir atlyginti žalą. Ir nieko. Izraelis sienos statybas tęsia. Ir nieko.

Gabrielės Tervidytės nuotr.

Turime sukurtą teisinę bazę žmogui ginti, turime ir įrankius jai įgyvendinti – tarptautinius teismus, sankcijas, diplomatinį, politinį ir ekonominį spaudimą, boikotą. Kartais, kaip kad apartheido režimo Pietų Afrikoje atveju, jais net ir pasinaudojame. Tačiau tam žingsniui žengti privalome įsisavinti, kad žmogaus teisės yra universalios ir, kaip tas teisingumas, nedalomos – nei Lietuvoje, nei Palestinoje, nei kitur. O jeigu moralinio sverto nepakanka, susimąstykime pragmatiškai: jei žmogaus teisės ir kitos tarptautinės teisės normos gali būti taip lengvai trypiamos vienur, ko griebtis beliks mums patiems, atsidūrus panašioje situacijoje?

Palestina yra ir kova už lygybę

Komplikuotai išmani Izraelio hierarchinė sistema žmones skirsto pagal jų religines nuostatas ir lojalumą rasistinei sionistinei ideologijai. Tuo tikslu valdžios institucijos išdavinėja skirtingus asmens dokumentus priklausomai nuo to, kiek asmuo atitinka minėtus kriterijus. Pavyzdžiui, Jeruzalės žydai turi Izraelio pasus, o Jeruzalės palestiniečiai – mėlynas tapatybės korteles, su kuriomis negali kirsti sienos. Nelegaliose kolonijose įsikūrę izraeliečiai atskaitingi civiliniams teismams, už kelių kilometrų gyvenantys palestiniečiai siunčiami į karinį tribunolą, kur karines uniformas dėvintys „teisėjai“ žaidžia teismą, kuriame kaltais pripažįsta 99.74 proc. kuo nors apkaltintų palestiniečių. Izraelyje registruoti automobiliai gauna geltonus numerius, Vakarų Krante – baltus; automobiliai baltais numeriais neįleidžiami už nelegaliosios sienos, o geltonieji numeriai laisvi važinėti visoje okupuotoje teritorijoje. Be to, Izraelis yra priėmęs virš 50 įstatymų, įtvirtinančių diskriminaciją žmogaus kilmės ar religijos pagrindu.

O mes čia apie kažkokią lygybę, kažkokį teisingumą…

Lygybė ar jos trūkumas pasireiškia ne tik biurokratine, bet ir intymia, asmenine forma – lyčių aspektu, kuris puikiai iliustruoja, kaip veikia intersekcionalumas.
Stebėdama jaunas Izraelio kareives, šaudančias ašarines dujas į tokius pat jaunus Palestinos vaikinus ir, degančiam kanistrui pataikius berniukui į ranką, besijuokiančias, Mariam Barghouti rašo jautusi šleikštulį: „Bet taip pat jaučiausi išduota kaip moteris. Veidu į veidą stovėjau prieš kareives naiviai tikėdama, kad esame vieningos kovoje prieš patriarchatą. Vietoje to stebiu jas ją įtvirtinant.“

Palestinos maratonas Betliejuje, prie sienos. Giedrės Steikūnaitės nuotr.

Izraelyje karinė tarnyba yra privaloma keturiems penktadaliams piliečių, išskyrus apie 20 proc. sudarančius palestiniečius; vyrai tarnauja trejus, moterys – dvejus metus. Atsisakiusieji tarnauti pacifizmo ar kitais moraliniais pagrindais baudžiami kalėjimu ir yra visuomenėje bei darbo rinkoje marginalizuojami. Izraelio propagandistai šį priverstinį visuomenės militarizavimo procesą pateikia kaip pozityvą: neva, okupacinė kariuomenė yra nuostabi institucija ir dar nuostabesnė dėl to, kad joje leidžiama tarnauti ir moterims. Taip mačistinė aplinka tampa prevencine priemone visos militaristinės smurto sistemos kvestionavimui, be kurio jos griūtis yra sunkiai įmanoma. (Šių klausimų intersekcionalumą puikiai paaiškina feministė, pilietinių teisių aktyvistė, rašytoja Angela Davis.)

Kaip nedalomos žmogaus teisės, taip nedaloma ir lygybė. Ir nesvarbu, ar žmogus identifikuoja save kaip feministę, ar ne, lygybė negali būti selektyvi. Apie tai žurnalistė Yvonne Ridley rašo: „Kai tik užsimenu apie feminizmą, kai kurie žmonės pasišiaušia nuo to-žodžio-iš-raidės-F. Iš tiesų nesuprantu kodėl, nes feminizmas yra už lygybę ir teisingumą, jis siekia lygių sąlygų visiems, be jokių baimių ar paslaugų. Tačiau kai kalba pasisuka apie Palestiną, mane apima neviltis: kas nutiko visuotinei seserystei? Tarsi Palestinos moterys ir jų labai realios kovos už būvį – dažnai gyvenimo ar mirties tipo kovos – neegzistuotų. Paieškos feministinių knygų rodyklėse neatneša jokių vaisių: Palestina turėtų būti kažkur tarp „Pankhurst“ ir „Patriarchato“, bet paprastai jos ten nėra. Feminizmas turi palaikyti išnaudojamas moteris iš Rytų, įskaitant ir Palestinos moteris. Tačiau pastarųjų nereikia „gelbėti“ nuo „Hamas“ ar hidžabo – ne, jas reikia apginti nuo žiaurios, mizoginiškos kariuomenės, kuri taikosi į moteris ir vaikus, juos įkalina, trikdo jų švietimą ir griauna jų gyvenimus.“

Palestina yra ir LGBTQ*

Pinkwashing yra viešųjų ryšių strategija, tariamu Izraelio nušvitimu LGBTQ* klausimais siekianti nukreipti dėmesį nuo to paties Izraelio kasdien trypiamų žmogaus teisių. Pateikiant Izraelį kaip „progresyvų“ ir „modernų“, tiesiog queer rojaus sodą, bandoma nuraminti liberalių vakariečių sąžinę dėl Palestinos kolonizacijos ir taip nusipirkti tolesnę jų paramą Izraeliui bei tylą jo politikos klausimais. Tikimasi, kad auditorijos, į kurias taikomasi, susitapatins su neva demokratines (taigi „vakarietiškas“) vertybes demonstruojančiu Izraeliu ir tiesiog nurašys jo nusikaltimus Palestinoje (kuri tyčia vaizduojama kaip necivilizuotų barbarų homofobų kraštas).

Pinkwashingas paprastai eina koja kojon su gerokai perdėtais Izraelio tariamai progresyvios politikos LGBTQ* atžvilgiu aprašymais, nemaža islamofobijos doze ir begėdiškais melais. Pavyzdžiui, teiginys, kad palestiniečiai yra didesni homofobai nei kitos tautos ir kad Palestinos įstatymai draudžia lytinius santykius tarp tos pačios lyties asmenų, yra tiesiog netiesa. Tačiau ta netiesa puikiai atitinka vadinamuosiuose „Vakaruose“ plačiai paplitusias rasistines islamofobines nuostatas ir todėl ji tampa priimtina ir patraukli net ir šiaip jau progresyviems, su homofobija kovojantiems žmonėms.

Izraelio kariuomenė mėgsta reklamuoti atvirą kai kurių kareivių homoseksualumą (nors homoseksualumas Izraelyje nustotas laikyti nusikaltimu tik 1988 m.). Bet o koks skirtumas palestiniečiui, ar į jį ginklą nutaikęs kareivis yra heteroseksualus, ar ne? Nei lytinė tapatybė, nei veganiški Izraelio kareivių batai ir beretės nėra ir negali būti karinės okupacijos pateisinimas, savotiška Get out of jail free (pabėgimo iš kalėjimo) korta. Militarizmas persmelktas maskulinizmu, jis šlovina smurtą ir už jį apdovanoja. Ar ne tie patys kareiviai ir juos savo pinkwashingo propagandai naudojantys politikai iš Palestinos LGBTQ* žmonių atima prigimtines žmogaus teises – teisę į saugumą, laisvą judėjimą, gyvenimą?

Kai Izraelio kariuomenė pasiuntė translytį leitenantą Shacharą Erezą į turą po JAV, Sietlo universiteto Teisės fakulteto profesorius Deanas Spade’as komentavo: „Toks įžūlus bandymas kooptuoti trans* išsilaisvinimo kovą siekiant brutalią kolonijistinę kariuomenę pavaizduoti kaip įvairovės ir įtraukos bastioną kelia daug nerimo.“ Leit. Sh. Erezas tarnauja padalinyje, kuris užsiima priverstiniu beduinų bendruomenių perkėlimu iš jų gyvenamosios vietos. Profesorius pridūrė: „Kaip tai galima laikyti trans* išsilaisvinimo pergale, kai trans* žmonės įtaisomi dalyvauti smurtinėse kolonializmo ir genocido operacijose? Kaip galime džiaugtis matydami translyčius asmenis varant žmones iš jų žemės, areštuojant vaikus, užimant pozicijas kariniuose punktuose ir šaudant ašarines dujas?“ Kitaip tariant, ko vertas „pasiekimas“ tapti pirmuoju tam tikros grupės nariu hierarchinės galios pozicijoje, jei ta galia naudoja smurtą prieš kitas žmonių grupes?

Tačiau vis dažniau toks ciniškas LGBTQ* naudojimas siekiant užglaistyti Palestinos kolonizaciją tampa kiaurai permatomas ir sulaukia taip reikalingo pasipriešinimo. Šis dažnai pasireiškia kultūrinių renginių boikotu. Pavyzdžiui, dalis režisierių ir menininkų atsisakė dalyvauti 2017 m. Tel Avivo LGBTQ kino festivalyje „TLVFest“, šį sprendimą grįsdami moralinėmis vertybėmis. Kino kūrėjos Catherine Gund ir Daresha Kyi pareiškime rašo: „Festivalį remia Izraelio valdžios institucijos, atsakingos už tarptautinės teisės pažeidimus, įskaitant tebetęsiamus karus, represijas prieš palestiniečius ir Palestinos žemių okupaciją. Kultūriniai renginiai, tokie kaip šis festivalis, bando tuos pažeidimus nuslėpti. Tiek asmeniniu, tiek politiniu lygmeniu mes negalime tam pritarti.“

Gabrielės Tervidytės nuotr.

Kitas didelis LGBTQ* renginys, naudojamas pinkwashingui, yra Tel Avivo Pride’as. Vienas pagrindinių jo rėmėjų yra Izraelio valdžia – ta pati valdžia, kuri leidžia diskriminacinius įstatymus prieš visų lytinių tapatybių palestiniečius ir finansuoja Palestinos okupaciją bei nelegalias kolonijas. „Tel Avivas žinomas kaip „puiki vieta gėjams“, tačiau Pride’o lankstinukuose neminima tai, kad jis stovi ant vogtos žemės ir yra vos valanda kelio nuo Gazos – didžiausio pasaulyje kalėjimo po atviru dangumi – kampanijoje už Tel Avivo Pride’o boikotą rašo queer aktyvistai „Pinkwatching Israel“, – Reklaminėse brošiūrose pamirštama paminėti, kad tie patys homoseksualūs kareiviai, su kuriais šokate per Pride’ą, diena iš dienos areštuoja ir žudo palestiniečius.“

O realybė tokia, kad LGBTQ* atžvilgiu Palestina nedaug kuo skiriasi nuo kitų kraštų, tarp jų ir Lietuvos. Palestinos queer organizacijos Al-Qaws (Vaivorykštė) vadovė Haneen Maikey: „Kaip ir daugumoje visuomenių, homofobija Palestinoje yra problema, tačiau jokia specialiai organizuota smurtinė kampanija prieš gėjus ir lesbietes čia nevykdoma. Žinoma, pasitaiko smurto atvejų, lygiai kaip jų pasitaiko ir Vakarų visuomenėse. Be to, socialinės normos gender ir seksualumo klausimais sukuria klimatą, kuriame didelė dalis queer palestiniečių negali atvirai ir nuoširdžiai gyventi. Tačiau tuo pat metu turime daug žmonių, atvirai išreiškiančių savo seksualinę tapatybę ir aktyviai įsitraukusių į mūsų visuomenės status quo keitimą, pagarbos seksualinei ir gender įvairovei skatinimą.“

Palestina yra ir aplinkosauga

Be pinkwashingo, turime kitą spalvinę metodiką – greenwashingą. Nuo pat pradžių sionizmas sėkmingai stūmė idėją, kad Palestinos kolonizacija leis „dykumai sužydėti“, tarsi derlingas žemdirbių kraštas nežydėtų ir be kolonizatorių pagalbos. Tai buvo vienas didžiųjų melų.

Kaip puikiai žinome, gamta neturi sienų ir viskas joje tarpusavyje susiję: ekosistemų žalojimas viename krašte neišvengiamai atsilieps kituose. Tačiau aplinkosauga yra neatsiejama ir nuo socialinio teisingumo – iš čia kyla jų intersekcionalumas. „Jei yra pasaulyje vieta, kurioje aplinkai daroma žala yra taip akivaizdžiai susijusi su tautos patiriamomis socialinėmis ir politinėmis neteisybėmis, ta vieta yra Palestina,“ – rašo tarptautinio aplinkosaugos organizacijų tinklo „Friends of the Earth International“ (FoEI) pirmininkė Jagoda Munić.

Po kelionės po Palestiną FoEI komanda krašto situaciją apibūdino kaip „aplinkosaugos Nakbą“. Žodžiu Nakba (arab. katastrofa) įvardijama tebesitęsiančio Palestinos etninio valymo pradžia, 1948 m. joje įsikūrus Izraeliui. „Palestinos aplinkosaugos pažeidimų pobūdis nėra unikalus. Visame pasaulyje bendruomenės kovoja prieš žemės vagystes ir toksinių atliekų šiukšlynus, tad mūsų pastebėjimai Vakarų Krante sutampa su kituose kraštuose priespaudoje gyvenančių žmonių patiriamais aplinkosaugos pažeidimais, – rašoma FoEI ataskaitoje. – Tačiau Palestinos kontekstas išskirtinis savo istorine padėtimi dėl nuo 1967 m. vykstančios karinės Izraelio okupacijos bei XX a. pradėto ir XXI a. tęsiamo kolonizacijos proceso.“

Alyvmedžiai. Giedrės Steikūnaitės nuotr.

Gamtos degradacija Palestinoje, kaip ir kitur, vykdoma išnaudojant, teršiant ir naikinant.

Naikinimas vyksta paprastuoju būdu: skaičiuojama, kad per pastaruosius kelis dešimtmečius Izraelio kariuomenė ir nelegalūs kolonistai išrovė arba sudegino daugiau kaip milijoną Palestinos alyvmedžių. Vien per kelias savaites trukusią Gazos ataką 2008 m. gruodį – 2009 m. sausį, per kurią nuo Izraelio bombų, raketų ir kulkų žuvo apie pusantro tūkstančio Gazos žmonių (absoliuti dauguma jų – civiliai), Izraelis sunaikino beveik 400 tūkst. vaismedžių – alyvmedžių, figmedžių ir bananmedžių. Tai – didžiulis nuostolis ne tik iš žemės ūkio gyvenančioms tūkstančiams šeimų, bet ir visai krašto ekosistemai. Kartų kartas gyvavę medžiai raunami siekiant plėsti nelegalias kolonijas ir karines bazes, tuo pačiu bandant finansiškai ir psichologiškai palaužti palestiniečius, kuriems alyvmedis yra jų ryšio su žeme simbolis.

Tūkstančiai hektarų derlingos žemės buvo nusavinti ir paversti Izraelio kolonijomis arba uždaromis karinėmis teritorijomis ir buferinėmis zonomis. Ūkininkams likusi žemė, ypač Gazoje, nuo raketų ir oro antskrydžių yra užteršta sunkiaisiais metalais. Dirvožemyje aptinkama gyvsidabrio, volframo, kobalto ir kitų medžiagų, kurios, kaip manoma, neigiamai veikia žmogaus reprodukcinę sveikatą ir sukelia apsigimimus.

Dirvožemis bei požeminiai vandenys teršiami ir kitais būdais, ypač – pesticidais ir srutomis. Šios paleidžiamos tekėti iš nelegalių Izraelio kolonijų tiesiai ant dirbamos žemės. Srutos ne tik smirda, bet ir kankina dirvožemį su visa jo augalija, įsiskverbia į požeminius vandenis ir sukelia ligas. Kodėl srutos neišvalomos? Izraelis palestiniečiams draudžia statyti nutekamųjų vandenų valymo įrenginius, o pats jų irgi nestato. Tad kartu su nuolat vykdoma žemės konfiskacija, dėl užteršto dirvožemio žemdirbiai praranda pragyvenimo šaltinį ir yra verčiami kraustytis į miestus, taip sukuriant jų priklausomybę nuo samdomo darbo ir dar labiau atitolinant žmogų nuo jo žemės.

Pagrindinis gėlo vandens šaltinis Palestinoje yra trys vandeningieji sluoksniai ir Izraelis kontroliuoja prieigą prie jų visų, tad palestiniečiui vidutiniškai per dieną tenka 73 litrai vandens; izraeliečiui nelegalioje kolonijoje – 300 litrų. Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduojamas minimalus vandens kiekis žmogaus reikmėms yra l00 litrų per dieną. FoEI tokią situaciją tiesiai šviesiai vadina vandens apartheidu. Jis pasireiškia ir kitomis formomis: pvz., Izraelis palestiniečiams neleidžia kasti naujų šulinių. Vandens prieigos, paskirstymo ir taršos klausimai Palestinoje yra nuosekliai dokumentuojami, tad byloms užvesti ir teisingumui atstatyti įrodymų daugiau nei pakanka. NB: Vanduo yra prigimtinė žmogaus teisė, o vandens teisė yra būti švariu.

Čia žala gamtai nesibaigia. Per pastaruosius kelis dešimtmečius Negyvoji jūra – kuri ant popieriaus yra Palestinos teritorijoje, tačiau realybėje prieigą prie jos kontroliuoja Izraelio kariuomenė – prarado apie trečdalį paviršiaus ploto, nuo maždaug 1000 kv. km praėjusio amžiaus viduryje iki vos 667 kv. km šiandien. Kartu nyksta ir unikali jos ekosistema; nors pats ežeras dėl savo druskingumo gali palaikyti tik mikrobinę gyvybę, aplink esantys šaltiniai sudaro oazes, kuriose tarpsta įvairios gyvūnų, vabzdžių ir augalų rūšys. Be to, Negyvosios jūros apylinkės yra svarbi tarp Europos ir Afrikos migruojančių paukščių poilsiavietė, kurios nykimas skaudžiai atsiliepia visai ekosistemos grandinei.

Trisdešimt metų pokyčius Negyvojoje jūroje stebėjęs Jordanijos universiteto profesorius, geofizikas Najibas Karakis sako, kad pagrindinė šio žemiausio Žemės paviršiaus taško lėtos mirties priežastis paprasta: Jordano upė į ją nebeatplukdo užtektinai vandens. Ji pati taip nuseko, kad virto upeliu. Prasidedanti Sirijos-Libano pasienio kalnuose ir tekanti per Tiberijo ežerą Galilėjoje, Jordano upė yra pagrindinis Negyvosios jūros vandens šaltinis. Tačiau ji pati yra nustekenta ir, teigiama, plukdo vos 3 proc. ankstesnio savo vandens tūrio; likusį vandenį pasiglemžia Izraelio kolonijos ir intensyvus dykumingų regionų drėkinimas bei kaimyninės Jordanijos namų ūkiai. Kita šios ekologinės katastrofos Negyvojoje jūroje priežastis – Izraelio ir Jordanijos chemijos pramonės įmonės, be atvangos semiančios mineralų kupiną ežero vandenį kosmetikai ir kitai panašiai produkcijai.

Apskritai didelė Palestinos dalis yra tapusi Izraelio šiukšlynu. Joje nelegaliai įkurtoms industrinėms zonoms negalioja jokie aplinkosaugos reikalavimai ir savo toksines, chemines bei kitokias pavojingas atliekas jos pumpuoja tiesiog ant dirbamų laukų, kalvų papėdėse, šalia gyvenviečių. Šalia Tulkaremo miesto Palestinos šiaurės vakaruose nelegaliai įsikūręs Izraelio „Geshuri Industries“ pesticidų fabrikas yra klasikinis neatskaitomybės pavyzdys: gamtai ir žmogaus sveikatai pavojingos jo atliekos keliauja tiesiai ant žemės, o kaminams rūkti leidžiama tik tomis dienomis, kai vėjas jų taršalus neša link palestiniečių gyvenamo miesto, tolyn nuo Izraelio kolonijų.

Palestinos maratonas. Giedrės Steikūnaitės nuotr.

O dar juk yra siena! Ši beveik 800 km ilgio ir 8 m aukščio metalinė-betoninė konstrukcija ne tik atskiria žmones nuo žmonių ir nuo jų žemės, bet ir fiziškai uždaro gyvūnų migracijos kelius, tam tikroms rūšims grasindama išnykimu. Pavyzdžiui, sienos statybos prie Dženino miesto apsupo ir izoliavo augalijos bei gyvūnijos įvairove turtingą Um Al-Rihan mišką. Toks prievartinis kraštovaizdžio keitimas naikina vietines ekosistemas ir atima iš žmonių galimybę tiesiog būti gamtoje.

Izraelis ne tik išnaudoja Palestinos gamtą, bet ir ją teršia ir naikina – tą pačią žemę, kurią taip nuožmiai stengiasi pasisavinti. O tie spygliuočiai, kuriais Izraelis apsodino sunaikintus Palestinos tremtinių kaimus, kasmet svyla gaisruose – vietos gamtinėms sąlygoms jie nėra savi.

Epilogas

Kadaise gal ir galėjome teisintis tuo, kad nežinojome. Šiandien, kad nežinotum, turi arba gyventi vienas Labanoro gilumoje, arba nenorėti žinoti. Tad gal jau gana to moralinio rūšiavimo, penkiagubų standartų ir PNP diagnozių.

Taip, sąmoningas propagandos dekonstrukcijos procesas nėra lengvas. Nuoširdus pokalbis su savimi apie atotrūkį tarp viešai deklaruojamų ir realiai įgyvendinamų vertybių yra sudėtingas, bet labai reikalingas. Beje, tai taikytina ne tik individams, kuriems rūpi, kokiame pasaulyje gyvename, bet ir Lietuvos žmogaus teisių organizacijoms bei kitoms progresyviomis save laikančiomis institucijoms, redakcijoms, kolektyvams.

Palestinos istorija prasidėjo ne vakar, ne Biblijoje ir ne kaip atsakas ją kolonizuojančiam Izraeliui. Palestina tūkstančius metų (mažiausiai keturis) buvo žmonių, kultūrų ir idėjų sankirta ir iš čia jos stiprybė. Šiandien ji yra kertinis taikos pasaulyje akmuo. Žmonijos kelias į išsilaisvinimą nuo visų mus kankinančių priespaudų neapsiriboja Palestina – tačiau be Palestinos jis apskritai neįmanomas.

Literatūros sąrašas
/ Palestinos istorija
Nur Masalha, „Palestine: A Four-Thousand Years History
Basem L. Ra’ad, „Hidden Histories: Palestine and the Eastern Mediterranean

/ Izraelis Palestinoje
Walid Khalidi, „All That Remains: The Palestinian Villages Occupied and Depopulated by Israel in 1948
Ilan Pappé, „The Ethnic Cleansing of Palestine
Thomas Suárez, „State of Terror: How Terrorism Created Modern Israel
Shlomo Sand, „The Invention of the Land of Israel
Ilan Pappé, „Ten Myths About Israel
Normal Finkelstein, „The Holocaust Industry: Reflections on the Exploitation of Jewish Suffering
Alan Hart, „Zionism: The Real Enemy of the Jews
Greg Philo, Mike Berry, „More Bad News From Israel

/ Ateitis
Steven Salaita, „Inter/Nationalism: Decolonizing Native America and Palestine
Ali Abunimah, „One Country: A Bold Proposal to End the Israeli-Palestinian Impasse
Audrea Lim (ed.), „The Case for Sanctions Against Israel

/ Akademiniai straipsniai + Dokumentacija
Institute for Palestine Studies
Journal of Palestine Studies
Jerusalem Quarterly
UN Office for the Coordination of Humanitarian Affairs in Occupied Palestinian Territory

/ Lietuviškai
Giedrė Steikūnaitė, „Palestina: Laisvė yra labai graži
http://palestina.lt
http://facebook.com/palestina.lt

* Intersekcionalumas yra visuomenės pažinimo teorija, grindžiama skirtingų socialinių kategorijų – klasės, lyties, (ne)galios, kilmės ir t. t. – persidengimu bei raginanti kovoti su visomis priespaudos formomis neieškant jų „hierarchijos“.

2 Komentarai apie “Palestinos sankirtos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *