Norit daugiau lėšų švietimui, socialinei apsaugai? Tuomet solidarizuokimės su pabėgėliais ir kovokim prieš militarizaciją.

Aukštojo moxlo studentai vasario 15d. solidarizuojasi su mokytojais ir kviečia protestuojančius vienytis po platesniais reikalavimais – valstybės biudžetą skirti švietimui, socialinei apsaugai, o ne ginklams. Tai, kad valstybė gali šimtais milijonų padidinti saugumo biudžetą, pirkti karinę techniką, vandens patrankas, bet net neturi lėšų gražinti mokytojų atlyginimų į prieš krizinį lygmenį, yra susiję. Mes žinome prielaidas saugumo biudžeto didinimui – priešai už sienų, plūstantys pabėgeliai į europą, terorizmas. Tačiau tai tik dar kartą įrodo, kad socialinė gerovė negali būti apsaugota spygliuotų vielų ir ginklų. Arba kovojam už ją visiems, arba niekam.

Norit daugiau lėšų švietimui, socialinei apsaugai? Tuomet solidarizuokimės su pabėgėliais ir kovokim prieš militarizaciją.

Ne tik dėl žmogaus teisių, kurios, atrodo vis labiau nublanksta prieš nacionalinio saugumo, sienų kontrolės ir apsisaugojimo nuo “valstybinių priešų” politiką. Būtent dėl to, kad liberalus žmogaus teisių diskursas nesugeba užtikrinti, kad pasaulyje nesikartotų koncentracijos stovyklos, pogromai, kadangi visada atsiras tų, kurie bus “mažiau nei žmonės”, reikia atsisakyti žmonių skirstymo į legalius – nelegalius, vertingus – nevertingus, ir išvien kovoti už socialinį teisingumą ir lygybę visiems.

Galima pavargti įrodinėjant, kad jie yra irgi žmonės. Galima pasakoti apie tai, kaip žmonės bėgdami nuo karo pasiryžta plaukti per jūras valtimis, kurios vos išsilaiko; kaip keliaujama tūkstančius kilometrų vien tam, kad pasienio patruliai pagautų, sumuštų ir gražintų į nedraugiškos valstybės teritoriją; kaip kenčiamos nežmoniškos sąlygos imigrantų koncentracijos stovyklose su vienu tualetu penkiems šimtams ir t.t. Šios kalbos visada nuveda į aklavietę. Atsakymas būna: “bet gi pabėgelis išprievartavo moterį, paauglys nužudė socialinę darbuotoją, ISIS įvykdė teroristinius išpuolius Paryžiuje. Jeigu mesnesisaugosime, jie sugriaus mūsų gyvenimus.”

Tuomet apima bejėgiškumas, nes puikiai žinai, kad šiuo momentu nepaneigsi milijonų žmonių laikymo “teroristais, prievartautojais, smurtautojais”. Toks žiniasklaidos pasakojamas pasakojimas – jeigu vienas pabėgelis nusikalto, reiškia visi žmonės, turintys pabėgelio statusą, yra nusikaltėliai. O iš kur daugiau sužinome apie pabėgelius, nei iš žiniasklaidos? Galiausiai, tie, kurie net akyse nėra matę pabėgėlio, labiausiai jų bijo. Kaip pateisinti daugelio lietuvių, niekada nesutikusių pabėgėlio, neapykantą ir baimę šiems žmonėms? Pas mus jie dar net neatvyko, o jeigu ir atvyks, tai bus juokingai mažas skaičius, apie 1000 žmonių.

Akivaizdu, kad tarp tų milijonų žmonių, pavadintų pabėgėliais, yra daug skirtingų asmenybių ir neįmanoma atrasti jokio bendro bruožo, kuris juos galėtų apibūdinti, išskyrus jų judėjimą. Tai būtų tas pats, kaip visus lietuvius vadinti žydšaudžiais: kažkada iš tikrųjų dalis lietuvių buvo labai uolūs žudydami žydus Lietuvoje ir už jos ribų. Bet ar tai būtų teisinga? Aš nejaučiu jokio sąryšio tarp manęs ir žmonių šaudžiusių žydus, kaip ir tarp savęs ir Vytauto Didžiojo . Taip galima padaryti tik mane ir visus kitus tris milijonus bendratautiečių sukišant po šia nieko nenusakančia sąvoka “lietuvis” (nusako panašiai tiek pat kiek ir pabėgelio statusas: įrašas dokumente). Tuomet reikštų, kad jeigu žmogus iš Lietuvos apvogė žmogų iš Latvijos, aš pasielgčiau taip pat. Tuomet nacionalistų skanduojami šūkiai vasario 16-ąją ir kovo 11-ąją turėtų atspindėti ir mano pažiūras, nesvarbu, kad aš esu visiškai prieš jas ir tai yra blogiausia, su kuo galiu būti sutapatintas (pardon tautiškai nusiteikęs jaunime!).

Egzistuoja kita priežastis, dėl kurios, manau, būtų įmanoma ir verta surasti bendrą poziciją, priešintis valstybinio saugumo politikai ir nesileisti į kvailą diskusiją: “tai jie žmonės ar ne visai žmonės”. Reikia matyti ne žiniasklaidos kuriamus pasakojimus apie mases žmonių, bet saugumo politiką, kuri įsitvirtina remiantis “priešų” ir “įsibrovėlių” naratyvais. Ši politika paliečia ne tik pabėgėlius, prieš kuriuos, tiesa, ji yra pirmiausiai nukreipta, bet ir visus kitus, įskaitant mus, kuriems niekur nereikia bėgti ir užtenka laiko ramiai vakare pažiūrėti “Panoramą” .

Valstybinio saugumo arba tiesiog saugumo politika yra grįsta prielaida, kad reikia nuo kažko saugotis. Pabrėšiu, tai yra prielaida, o ne reali priežastis. Lietuvos valdžia pradėjo didinti krašto apsaugos biudžetą, atnaujino šauktinių kariuomenę tik dėl prielaidos, kad Rusija gali užpulti Lietuvą. Reali priežastis būtų Rusijos kariuomenės įsiveržimas į Lietuvą, bet tuomet, ką tie 9 mėnesius tarnavę žmonės galės padaryti? Ką tie 5 tankai sugebės apginti? Suprantu, tai irgi ne absoliutūs argumentai prieš militarizaciją, bet svarbiausia, kad jokios diskusijos apie tai net ir nebuvo. Rodos, vadovaujamasi logika – didinti kariuomenę bet kokiomis priemonėmis.

Daug kas kalba apie tai, kad reikia prisiminti istoriją, kaip Rusija mus jau ne vieną kartą okupavo. Taip, bet iš istorijos galima prisiminti ir tai, kad visos valstybės teisino ir tebeteisina militarizmą, sekimą, žmonių kontrolę, smurtą būtent kurdamos “priešo” pasakojimą ir pateisindamos žalingą politiką kaip “piliečių apsaugojimą” nuo priešo. Visos kariuomenės tik “ginasi”: Lietuva ginasi nuo Rusijos galimos grėsmės. Rusija nuo Amerikos, Europos arba NATO. Izraelis nuo Palestinos. Amerika nuo Artimųjų Rytų valstybių, Palestinos ir nuolat atsinaujinančių teroristų. Rezultate, milžiniškos karinės išlaidos ir smurtas yra pateisinami tik dėl to, kad valstybių vadovai įteigia būtinybę gintis nuo tokia pat politika besivadovaujančių, bet kita vėliava garbingai pasipuošusių valstybių.

Tam, kad visuomenė būtų įtikinta leisti pinigus karinei apsaugai, o ne, pavyzdžiui, švietimui, socialinei sistemai, viešųjų paslaugų gerinimui, reikia labai daug propogandos (vadinamų “viešųjų ryšių”), kuri pabrėžtų drąsą, patriotiškumą, pasiaukojimą, stiprumą – visą puokštę nacionalinių vertybių. Atliktas tyrimas apie straipsnius (sociologai.lt puslapyje), išleistus prieš šauktinių kariuomenės įvedimą, parodė, kad iš 33 straipsnių nuo vasario 26d. iki kovo 11d., kuriuose diskutuojamas šis klausimas, buvo 16 palaikantys šauktinius, 5 kritikuojantys ir 11 neutralių: “…didesnė dalis palaikančiųjų straipsnių pasižymi tuo, jog cituoja tik arba daugiausiai oficialius šaltinius – pristatomos prezidentės D. Grybauskaitės, Lietuvos kariuomenės vado J. Vytauto Žuko, krašto apsaugos ministro J. Oleko, buvusios ministrės R. Juknevičienės nuomonės, pabrėžiančios Rusijos grėsmę,…, ir būtinybę patriotiškai ginti tėvynę,… Palaikantiesiems straipsniams būdingas kalbėjimas, tarsi įstatymas jau būtų priimtas, t. y. neabejojama jo reikalingumu ir pagrįstumu, ir, jei kritika ir įtraukiama, ji susijusi su įstatymo detalėmis,…,o ne su principu.” Taigi, priimant tokį įstatymą, kaip šauktinių kariuomenės gražinimas, darantis įtaką didelei daliai visuomenės, medijoje net nebuvo rimtai diskutuotą apie realią grėsmę, įtraukiant įvairias nuomones, bet daroma prielaida apie ją lyg savaime suprantamą.

Vadinama “pabėgėlių krizė” svarbi ne vaizduojama grėsme šventajai Europai, o įsigalėjančia politika pačioje Europoje. Rodos, kad šios krizės sprendimas krypsta būtent į saugumo politikos įteisinimą. Kokią reikšmę tai turi mums?

Pirmiausia reikia pabrėžti, kad saugumo politika neveda į jokį saugumą žmonėms, o saugumą įsitvirtinusioms politinėms jėgoms. Rusija yra puikus šios politikos pavyzdys. Joje skiriamos milžiniškos lėšos kariuomenei, žiniasklaida nuolat skelbia apie valstybinius priešus vieningai susemdama visus po nacionalistine šluota. Tuo tarpu išnaudojimas darbe, skurdas, socialinė atskirtis yra tikrieji rodikliai, kurie parodo šalies padėtį. Ar įsivyravus tokiai politikai yra įmanoma reikalauti geresnių socialinių sąlygų ir nebūti apšauktu tėvinės išdaviku? Vargiai. Lietuvos Švietimo darbuotojų profsąjungos puikiai tą žino. Būtent 2015 m. vykusius mokytojų streikus Vyriausybės pavadino galimais Rusijos provokaciniais veiksmais.

Antra, kariuomenė ir ginklai kainuoja milžiniškus pinigus, kuriuos moka paprasti žmonės. Neseniai pasirodžiusiame valstybės biudžeto projekte krašto apsauga užima pirmą vietą pagal lėšų augimą. Palyginus su praeitais metais, ji padidės 162 milijonais iki 643 mln. eurų. Prie šio skaičiaus dar galime pridėti viešajai tvarkai skirtus 542 mln., iš kurių perkamos, pavyzdžiui, vandens patrankos malšinti galimus pilietinius maištus. Gauname apie 1.1 mlrd. eurų, skirtų “visuomenės ir valstybės saugumui”. Palyginus su planuojamom bendrom biudžeto pajamom – 9.4 mlrd., tai yra nemaža dalis. Tuo tarpu švietimo ministerija teisinasi neturinti lėšų pakelti mokytojų atlyginimus į prieš krizinį lygmenį, ką buvo žadėta padaryti kai tik krizė pasibaigs. Šiais metais švietimo darbuotojų atlyginimams kelti numatyta tik 13.4 mln. eurų.

Jeigu tie šimtai milijonų, skirtų saugumui, būtų skirti švietimui, nereikėtų ieškoti ne tik lėšų didesniems mokytojų atlyginimams, bet ir būtų galima suteikti stipendijas studentams, nerandantiems laiko studijuoti, nes reikia dirbti, kad išgyventų (galiu garantuoti, ir mokslo kokybė dėl to pakiltų). Būtų galima pagerinti viešąsias paslaugas, pvz., sveikatos apsaugą, o ne kalbėti apie jų privatizaciją, teisinantis, kad nėra lėšų. Ar nesijaustume tuomet žymiai saugesni, nei prižiūrimi policijos, kariuomenės, patrankų ir kalašnikovų?

Europos Sąjungos investuojamos lėšos į sienų saugumą, įvairias žmonių sekimo technologijas, sienų apsaugos tarnybas auga kartu su skaičiumi žmonių, sugebančių prasmukti pro vis labiau militarizuotas išorines sienas. Taip pat, kuo labiau militarizuojamos sienos, tuo daugiau žmonių žūva ir tuo daugiau pinigų jie sumoka kontrabandininkams, nelegaliai gabenantiems juos pro šias sienas. 2007-2013 m. periodu ES per “Solidarumo ir migracijos valdymo programą” skyrė 4 milijardus eurų, iš kurių pusė nuėjo į sienų kontrolę, o tik 17% buvo skirta prieglobsčio prašančiųjų ir migrantų integracijos fondams.

Europa finansuoja trečiąsias šalis, kaip Turkija, Libija, Marokas, Ukraina. Jose įsteigiamos pabėgėlių koncentracijos stovyklos, taip formuojama buferinė juosta, siekianti sulaikyti žmones nuo patekimo į “Europą”. Šioms šalims buvo skirta 384 milijonai eurų. Pagrindinės agentūros besirūpinančios sienų apsauga “Frontex” 2012 m. Biudžetas buvo 89,2 mln. eurų, o Europos Prieglobsčio pagalbos centro – 15,6 mln. eurų (šaltinis: Amnesty International). Galiausiai, daugiausia lėšų sunaudoja ne sienų saugojimas ar pabėgėlių apgyvendinimas, o biurokratija, besirūpinanti nelegalių imigrantų deportacija. Nuo 2000 m. tai kainavo ne mažiau nei 11,8 milijardų eurų. Ar nebūtų verčiau vietoj sienų kontrolės ir migrantų koncentracijos centrų pinigus skirti žmonių apgyvendinimui, integravimui?

Koncentracijos centrai prašantiems prieglobščio, deportuojamiems migrantams ir neoficialios migrantų stovyklos Europoje ir aplink Viduržemio jūrą.

Sunku suskaičiuoti, kiek tiksliai Europos Sąjunga ir jos narės išleidžia išorinių sienų saugumui ir imigrantų deportacijai, kadangi sprendimai, liečiantys migracijos politiką, vyksta už uždarų durų. Didelę svarbą turi ir karinės pramonės lobizmas. Vokietijos, Prancūzijos bei Anglijos karinės technikos firmos suinteresuotos parduoti kuo daugiau savo gaminamos technikos. Kaip buvęs Graikijos ministro pirmininko pavaduotojas yra pasakęs: “Jie nesako – pirkit mūsų karinius laivus arba mes nesuteiksim paskolos. Bet leidžiama suprasti, kad jie bus žymiai palankesni, jei mes tai padarysim”.

Trečia, ir svarbiausia, saugumo politika nėra laikina. Svarbu suprasti, kad, Europos Sąjungos atveju, tai nėra tiesiog laikinas sprendimas skirti daugiau lėšų sienų kontrolei arba, Lietuvos atveju, valstybiniam saugumui. Tai yra tas pats, kaip dar vis tikėtis, kad diržoveržio politika baigsis kartu su krize. Krizė finansų rinkoje baigėsi, kai ji buvo nuleista į socialinį lygmenį – privatizuojant viešąsias paslaugas, karpant socialinę apsaugą. Tai nebuvo laikini sprendimai, prieš kuriuos 2009 m. kilo riaušės. Krizė Lietuvoje ir kitose šalyse buvo dar viena proga įtvirtinti neoliberalią poltiką, ją dar labiau sustiprinti. Ši politika mato ir matys tokius sprendimus, kaip tolimesnė privatizacija, dirbančiųjų teisių mažinimas, socialinės sistemos griovimas užleidžiant vietą kariniais daliniais ir policija apsaugotai laisvajai rinkai.

Įsitvirtinanti saugumo politika turės toliau pateisinti karinių išlaidų didėjimą nuolatiniu grėsmės “valstybiniam saugumui” palaikymu. Tuo suinteresuoti veikėjai, nuo karinės pramonės lobistų iki realių partijų ir politikų, renkančių balsus saugumo ir ramybės nuo sukurtų priešų pažadais. Vėl gi, svarbiausia, kad visa tai įteisina politines idėjas, užkertančias kelią bet kokiom socialiai progresyviom idėjom ir judėjimams, kurie siektų iš esmės keisti struktūrines skurdo, išnaudojimo ir smurto problemas.

Valstybinio saugumo politika stovi priešingoje pusėje socialiniam saugumui. Kuo daugiau pinigų bus skiriama saugumui, tuo mažiau jų liks švietimui, gydymui, viešosioms paslaugoms. Mes galim pasirinkti tik vieną iš šių pusių. Jeigu palaikome valstybės militarizavimąsi dėl menamų išorės ar vidaus grėsmių, tuomet palaikome išteklių skyrimą ginklams, o ne žmonėms. Jeigu kovojame už visų gerbuvį, tuomet negali likti lėšų ginklams, sienų kontrolei ir susijusiai biurokratijai. Tuomet vienijamės pagal materialias ir socialines sąlygas, o ne tautybę, odos spalvą, kalbą, buvimą legalais ar nelegalais, buvimą darbuotojais ar bedarbiais.

AMF Studentas


Perpublikuota iš aukstasismoxlas.noblogs.org

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *