fbpx

Nevykęs lošimas sąvokomis – apie nebe-raudonąjį drakoną, Honkongą ir konservatorius

Po to, kai rugpjūčio pabaigoje Vilniuje surengta palaikymo akcija Honkongo protestams, o po mėnesio pačiame sostinės centre buvo iškabinti kvietimai švęsti Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimo 70-metį, vėl skardžiau ir pikčiau pasigirdo kalbos apie Kiniją bei Lietuvos santykį su ja.

Tiksliau, nualintai beribės sąvokos „komunizmas“, „blogio imperija“, „totalitarizmas“ ir „žmogaus teisės“ vėl prasmingai įgavo savo koordinuotą paskirtį, ir viso to centre – konservatoriai, kilniai užsimoję tapti laisvės ir demokratijos (jų sampratos ribose) vangardu, ant kurio smaigalio pakibęs komiškai kovingas Mantas Adomėnas. Sovietinės praeities ir Sąjūdžio šmėklos ar eilinė oportunistinė demagogija, parengta stiprinti „vertybinę“ ir „vakarietišką“ sąmonę, komunikatyviai kuriant pragaro žemėje atitikmenį? Veikiausiai viskas viename, tačiau istoriniai pamatai tam pakloti kur kas anksčiau.

Kiek liaudies liko Liaudies Respublikoje?

Prieš tai dera pabrėžti, kad dabartinio Kinijos režimo ginti nė kiek nesiruošiu, ir viena to priežasčių yra gana paprasta, tačiau konservatoriai jos neįstengia (ir, neabejoju, nenori) perkąsti – Kinija toli gražu nėra komunistinė valstybė. Ir tai tęsiasi bent jau nuo 1978 m., kuomet Dengas Xiaopingas pakeitė mirusį Mao Dzedongą ir nedelsdamas ėmėsi tvirtų rinkos ekonomikos reformų, kurios ilgainiui Kiniją pavertė tuo, kuo ji yra dabar – valstybinio kapitalizmo supergalia. Nors Dengas Xiaopingas tai ir pakrikštijo „socializmu su kiniškomis savybėmis“, darėsi vis akivaizdžiau, kad šalis ekonomiškai ryžtingai suka liberalizmo link, tik su išlaikomu autokratiniu politiniu aparatu. Daug kas tokį sprendimą sieja su mėginimu kompensuoti katastrofiškus Mao inicijuotos Kultūrinės revoliucijos padarinius – labai panašiai, kaip Leninas 1921 m. dėl pilietinio karo padarinių įsteigė Naująją ekonominę politiką. Nuo to laiko Kinija, turėdama galybę darbo jėgos „po padu“, sparčiai augo kaip ideali kapitalizmo valstybė per se. Tokia schema ne sykį apibūdinta kaip laisvė kapitalui, kol valstybė atlieka visą purviną darbą kontroliuodama darbuotojus, ir tai yra ne „socializmas su kiniškomis savybėmis“, o veikiau „kapitalizmas su konfucionistinėmis savybėmis“.

Be abejo, tradicinė XX a. komunistinė estetika su raudonos-geltonos koloritu, kūjais ir pjautuvais bei kolosališkų pavadinimų pleonazmais buvo išlaikyta, o perėjimas į kapitalizmo etapą turėjo savo ideologinį pateisinimą, grįstą ortodoksiniu marksizmu: esą Kinija buvo pernelyg nebrandžioje socializmo stadijoje, todėl turi „atidirbti“ ekonominį augimą ir turto akumuliaciją, kol galės siekti egalitariškesnės socializmo formos. 1987-1989 m. Kinijos komunistų partijos generalinis sekretorius Zhao Ziyangas, paklaustas, kiek šis „modernizacijos“ etapas tęsis, atsakė, kad bent jau šimtmetį. Tai, vėlgi, primena Leonido Brežnevo erą Sovietų Sąjungoje, kuomet ideologinės doktrinos pagrindu buvo atsisakyta komunizmo vizijos ir apsiribota socializmu – tuo metu ir aukštuose partiniuose organuose nustota tikėti šviesesne „utopine“ perspektyva. Tuo tarpu Kinija tarptautinei prekybai vis plačiau atvėrė savo rinką, traukė investicijas, planavo megamiestus (iš kurių nemažai virto vaiduokliais), statė dangoraižius, plėtojo aukštąsias technologijas, tvindė pasaulį savo produkcija, paraleliai, žinoma, išlaikydama perauklėjimo stovyklų, sekimo ir cenzūros bonusą, kuris bene sprangiausiai išlindo garsiuoju 1989 m. susidorojimu su protestuotojais Tiananmenio aikštėje. Jei vis dar būta įtikėjusių komunizmo statybos likučiais, tai šis įvykis galutinai likvidavo užsilikusį entuziazmą.

 

fot. šaltinis — Politico.com

Palaikymas Honkongui – metonimija maskuoti spąstai

Tai yra kelios iš nustelbiančių priežasčių, kodėl daug kas komunizmą vis dar tiesiogiai sieja su kontrole, represijomis ir milžiniška valstybinių struktūrų galia vidaus politikoje. Dabartinis Kinijos lyderis Xi Jinpingas, valdyti pradėjęs 2013 m., laikomas žmogumi, kiek užgniaužusiu Dengo Xiaopingo pradėtas reformas ir užsiėmusiu uždaresne ekonomine politika su skaitmeninio sekimo stiprinimu ir savo asmens kulto auginimu – dabar Xi Jinpingo veidą suvenyriniuose atvirukuose galima pamatyti greta Mao Dzedongo. Yra netgi teigiančių, kad Xi Jinpingas iš esmės tęsia Kultūrinės Revoliucijos simbolinės rekonstrukcijos tikslus (kas ypač susiję su religine diskriminacija), tik be tokio akivaizdaus kraujo liejimo. Šiemetiniai Honkongo protestai kilo būtent dėl vieno esamojo vadovo programos punkto – ekstradicijos įstatymo, kuris leidžia išduoti Honkongo gyventojus centrinei Kinijos valdžiai.

Protestai išaugo į panašius hipiškus liberaliosios demokratijos šūkius, kurie skambėjo ir 1989 m. Tiananmenyje: žodžio ir spaudos laisvė, tik šįkart jau ir iš miesto įtakingiausiųjų pusės oficialiai buvo pridėtas ir teisės viršenybės bei ekonomikos pagrindo su tarptautiniais investuotojais išsaugojimas. Politiniai mąstytojai Antonio Negri ir Michaelas Hardtas teigtų, kad tokio pobūdžio kovos tapo itin nekomunikabiliomis – panašiems įvykiams stinga vietinės komunikacijos ir sugebėjimo kylantį veiksmą ištransliuoti į kitus kontekstus, kad tas atgarsis sudarytų tam tikrą grandinę. Per gausybę medijų sietelių, pateikiančių „paįvairintą“ atvejų versiją, tampa sudėtinga tapti tikslingos žinutės adresatu. Dabar tokie blyksniai, taip, yra intensyvūs, tačiau kalba pasenusia demokratijos kalba, kuri susišaukia nebent su à la Berlyno sienos griūties aidų sentimentais.

Neaiškus ir margas protestų politinis tūris nulėmė, kad paramą išreiškė kone visas „pasaulėžiūros“ spektras – nuo anarchistų iki konservatorių. Pats Honkongas jau senokai garsėja kaip verslui palankiausia ekonomika pasaulyje – itin maži mokesčiai, beveik nemokama prekyba uostuose ir išvystytas tarptautinis finansų tinklas, dėl ko egzistuoja atitinkamas milžiniškos socioekonominės atskirties atributas, o 1,37 milijono miesto gyventojų verčiasi žemiau skurdo ribos. Todėl nėra jokio tvirto idėjinio pagrindo palaikyti ir Honkongo protestų – nepaisant to, kad pirminis impulsas buvo kova prieš grobuonišką ekstradicijos įstatymą, viskas, kaip dažna, chaotiškai išaugo į ultra-kapitalistinės padėties gynybą, net jei dalis gatvėje maištaujančių protestuotojų to ir nesuvokė. Dėl to tą tampa sunku lyginti su atvejais, kai žmonės norėjo tikro socializmo, pavyzdžiui, su 1956 m. Vengrija, kuomet bendruomenės siekė nuo sovietinės centralizacijos atpalaiduoto socializmo, kuriame iš tikrųjų veiktų darbininkų tarybos. Taigi, nei Kinijoje – komunizmo, nei Honkonge – demokratijos.

Šmeižikiška sąvokų gimnastika iš dešiniųjų stovyklos

Užtat, grįžtant prie minėtos pasenusios demokratijos kalbos, Honkongo protestai turi kitą klasikinę istorinę paralelę – Sąjūdžio ir SSRS reverberacijas. Rugpjūčio 23 d., minėdami Baltijos Kelio trisdešimtmetį, miesto protestuotojai susikibo rankomis į grandinę. Įvairaus plauko dešinieji su Mantu Adomėnu priešakyje tą pačią dieną Katedros aikštėje, atsivilkę tautinės simbolikos audinių, susirinko į solidarumo akciją, kurioje taip pat pademonstruotas susikabinimo rankomis gestas. Ten pat apsižodžiuota su Pekino palaikytojais, o po šio mikrokonflikto, dešiniųjų „disidentizmo“ ir solidarumo su pavergtomis tautomis ampulė buvo susileista galutinai – TS-LKD atspalvio politinės jėgos medijose įšventino save laisvės šaukliais, mostaguodamos „komunistų“ pusėn. Būtent tai tampa proga kontekstualiai įtvirtinti savo konservatyvius ir tautinius įsitikinimus, pateikiant juos kaip „bendrojo/viešojo gėrio“ saugotojus ir tai nušviečiant laisvės ir demokratijos sinonimais, o bet ką, kas šliejasi prie žodžio „komunizmas“, per Kinijos sąsają nustumti į politinį užribį.

Tokia vietinių dešiniųjų maniera, kaip ir Kinijos politinis būvis – nieko naujo. Abu šie priešpriešos taškai egzistuoja jau ilgą laiką, tačiau dabar esamomis aplinkybėmis suintensyvėjo. Šalia to, pastaruoju metu Lietuvoje komunistais medijose išvadinti bemaž visi, kurie priešinosi Vėtrageitui (lentelių, gatvių pavadinimų ir paminklų vajui) – net ir Vilniaus meras liberalas Remigijus Šimašius – todėl pasinaudoti anti-„komunistinėmis“ nuotaikomis pastaruoju metu tapo itin lengva, kai mutageninės „liberalmarksizmo“ ir „kultūrinio marksizmo“ bacilos vėl paleidžiamos ganytis. Dabar pilasi „Kinija – totalitarinė komunizmo diktatūra“, o M. Adomėnas apie tai paleido straipsnių trilogiją ir šia tema nusėjo savo feisbuko sieną. Herojaus-geradario vaidmuo per šventuolišką savisakralizaciją visad puikiai krovė socialinį kapitalą, paremtą eiliniais lyderystės dėsningumais. Žinoma, tas anaiptol pradėta daryti ne šio politiko – apie Kiniją populistiškai naudingais programiniais punktais pastaruoju metu, tik ne tokia tankia forma, pasisakydavo ir Ingrida Šimonytė, ir Aušra Maldeikienė.

fot. šaltinis — Vectips.com

Kolonialistinės ir simbolinės mąstysenos labirinte

Ar sudėtinga kritikuoti Kiniją tokioje postsovietinėje šalyje kaip Lietuva? Absoliučiai ne: tokia kritika yra saugi ir neturinti ko prarasti, nes žodis „komunizmas“ daugeliui skvarbiai kliudo neuronus. Čia pasitarnauja dažnas Kito ir Svetimo kūrimas: negatyviai apibrėžiant Kiniją (kaip žūtbūtinį Priešą), pateisinamas ir palaikomas taškas, iš kurio Kinija kritikuojama, tad taip steigiama dichotominė „mes prieš juos“ mąstysena, kurioje nėra vietos alternatyvoms. Ši mąstymo gairė yra kolonializmo (centro ir periferijos perskyros) palikta piktžolė – vadovavimasis manichėjiška atskirties logika ir pačia banaliausia „gėrio/blogio“ skirtimi, kitą pusę prilyginant laukiniams ir barbarams bei, žinoma, orientalizuojant. Minėtieji A. Negri ir M. Hardtas europietiškosios tapatybės kultivavimą irgi susieja su nuolatiniu kitoniškumo kūrimu ir pasaulio dalijimu į dvi dalis. Panaši analogija sutinkama ir kalbant apie islamą kaip apie išimtinai fundamentalizmą, kuriam priešinasi „laisvieji“ Vakarai, o atvirkštinė išdava, kad islamo regionai priešinasi vakarietiškam kapitalui, yra absoliučiai nesvarstoma, nes bemaž viskas matuojama mistiniu „universalių žmogaus teisių“ (ir jų pažeidinėjimo) maketu, kuris dar labiau prisideda prie bendros orientalizmo veiksenos.

Grįžtant prie Kinijos, tokie tropai ypač jaučiami iš tų pačių Lietuvos konservatorių, kuriems Vakarai ir JAV yra sektiniausių dorybių etalonas, pasaulyje neva atliekantis reguliatoriaus rolę. Įveikus M. Adomėno straipsnius, dedikuotus Kinijai, įspūdis mažai kuo atitolsta nuo daugiamečių Rimvydo Valatkos apraudojimų ir apraudoninimų – paprasčiausiai žiniasklaidos platformoje garsiau išsakoma tai, kas feisbuke ir portalų komentaruose svečiuojasi itin dažnai, t. y., politinių sąvokų, idėjų istorijos ir teorijos neišmanymas, amžiais tęsiantis tą patį „kinai – komunistai“ naratyvą, kuriam kelią galėtų užkirsti bent vikipedinis susipažinimas su tuo, kas išdėstyta šio straipsnio pradžioje. Ironiška, nes iš tos pusės mėgstama nepaliaujamai kartoti pamokomuoju tonu, kad „istorijos pamokos neišmoktos“. Kaip ir aptarinėjant tą valstybės įkūrimo jubiliejaus plakatą Vilniuje – daugumai tokių dešinės veikėjų tie 70 metų yra viena ir ta pati Kinija; jie, pasitenkindami reprezentais ir formalumais, jos nedalo į skirtingus etapus su savitais bruožais ir netgi fundamentaliais lūžiais, ypač būdingais Mao laikų Kinijai. Labai panašiai, kaip ir nesivarginama dalyti sovietmečio, viską nupurtant vienai motininei Imperijos koncepcijai – tuo, pavyzdžiui, užsiima Paulius Gritėnas.

Vis dėlto net jeigu namų darbai būtų atlikti, ar tai ką nors iš esmės keistų? Labai tikėtina, jog kairioji alternatyva ir jos hipotezė, atsisakanti, šiame kontekste, tiek Kinijos, tiek Honkongo šališkumo, ir toliau būtų puolama panašia atatranka, į kostiumo atlapą tebesisegant Reagano klubo ženklelį. Akcentuotas Kinijos įvardijimas komunistine (o tą vietiniai dešinieji daro pabrėžtinai ir, panašu, piktybiškai) – sunkiai nuslepiamas siekis pakenkti bendrai kairiajai idėjai, politikai ir judėjimams, viešąją nuomonę besistengiant kreipti prieš bet ką, kas su tuo susiję tik simboliais – nes juk, staigmena, už visos šios vizijos neabejotinai slypi tikslinga milijonų mirčių statistika ir reedukacinė prievolė prieš Vado portretą. Netgi, jau iš kitų balsų, pasitaiko tokių teiginių, esą Kinija yra komunistinė valstybė su kapitalizmo ekonominiu pagrindu – pastarasis dėmuo teisingas, tačiau pirmas skatina manyti, kad esamoji Kinijos valstybės forma yra būtinai tiesiogiai sietina su komunizmu. Žinant tai, kad Kinija vykdo daugialypę etninę priespaudą ir persekiojimą (pastaruoju metu iš to matomiau išnyra uigūrų kalinimas), kodėl niekas jos nevadina fašistine? Be to, pats „socializmo su kiniškomis savybėmis“ principas skamba gerokai nacionalistiškai. O vertinant teoriškai, „komunistinė valstybė“ netgi skambėtų kaip oksimoronas (priešingai nei „socialistinė valstybė“), tačiau iki to retas nusikapsto. Apie tai jau ne kartą kalbėta ir rašyta, bet tokios paveikios retorinės problemos niekur nedingsta ir kaskart atsinaujina naujesniais, neretai vis „įtikinamesniais“, pavidalais. Net jei iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai tiesiogiai nepaliečia „realiai egzistuojančios kairiosios politikos“ Lietuvoje, pati simbolinė kalbėjimo forma ir raiška sugeba kurti paranojišką atmosferą ir tikrovę kreipti tik dviejų stovyklų apskliausčiai.

 

fot. šaltinis — Asia.nikkei.com

Konkurencinga kapitalizmo akseleracija

Kalbant apie du žymius politinius bastionus, jokia naujiena, kad Kinija yra įsitraukusi į ekonominės galios lenktynes su JAV – tokia režimo homeostazė, aprašyta anksčiau, Kinijai garantuoja žvėriškai augančius gamybos mastus, išlaikančius tvirtas (o tiksliau – dominuojančias) pozicijas globalioje rinkoje. Todėl daugelis „kapitalizmo su vakarietiškomis savybėmis“ apologetų jaučia baimę dėl JAV ir Europos hegemonijos trūkinėjimo – kad dabar Kinija gali, nusistovėjusios imperinės pozicijos ir telkiniai persistumdo, o galios/įtakos centrai persisuka. Ir tai vyksta bemaž visuose ekonomikos sektoriuose: nuskambėjusi eksperimentinė Kinijos socialinių kreditų sistema, paremta biometrinių duomenų kaupimu, veido atpažinimo mechanizmais, masinio sekimo įranga ir brutalios geimifikacijos įvedimu į visuomenę yra tai, kaip valstybė sugeba pasinaudoti aukščiausiais nūdienos technologiniais pasiekimais. Panašūs triukai nėra kažkas nematytai naujo, tačiau jie dar niekuomet nebuvo atliekami tokiu drąsiu distopiniu mostu. Vis dėlto šių instrumentų tikslas atrodo įprasta neoliberalizmo pasekmė – disciplina vardan į mašinizuotą produktyvumą nukreiptos individualios ir kolektyvinės elgsenos.

Tad veikiausiai viskas vis vien atsiremia į tą patį varžybinį progreso ir konkurencijos naratyvą, tik, reaguojant į laisvosios rinkos ir liberaliosios demokratijos įdirbį, imama rinktis kitas situatyviai taikomas priemones, kurios tą patį kapitalo augimo rezultatą išgauna šiurkštesniais judesiais, ir, nepamirškime, autoritariniai paūmėjimai istoriškai visuomet buvo reakcijos į išorinę grėsmę (bet tiktų ir posakis „už kiekvieno fašizmo slypi nepavykusi revoliucija“). Turbūt Kinijos velniškas greitis yra viena priežasčių, kodėl ekscentriškasis dešinės filosofas Nickas Landas, jau ilgokai gyvenantis Šanchajuje, Kiniją įvardijo kaip akseleracionizmo buveinę – save fiksuojančią ateičiai ir besitransformuojančią sparčiu tempu. Pats šalies vadovas Xi Jinpingas tokį išdegusio tempo galios augimą regi kaip vakarietiškų demokratijos procesų įtampą išsprendžiantį modernizacijos kelią, naudingą ir kitoms „besivystančioms“ šalims bei tautoms, kurios nori pagreitinti savo „raidą“.

Nepaisant to, kad Xi Jinpingas dabar visgi paradoksaliai atrodo kaip „paspartinimui“ besipriešinantis kontrreformatorius, Kinija, kaip kapitalistinė valstybė, panašu, priėjo tokį etapą, kai ekonomiškai nebėra kur trauktis (nors sugriežtintų reguliacijų atsirado ir šioje sferoje), o autoritarinei politikai vis dar yra erdvės (pažangiausios inovacijos kreipiamos šia linkme), ir tai, deja, užgožia tikrąjį konkurencingai agresyvųjį šios valstybės projektą, kuris lyg ir senąja inercija deklaruoja anti-imperializmą, bet tiek Honkongo pavyzdys, tiek didinamas spaudimas pasaulinei medijai ir pramogų industrijai (kuri pataikauja ir nuolaidžiauja, nes nenori prarasti rinkos), tiek, be abejo, bismarkiška Vienos Kinijos politika (One-China policy) leidžia šią šalį vadinti imperialistine.

Dar ir tai, kad, kaip energijos pagrindą naudojant anglį, šaliai ilgą laiką buvo nė motais ekologinės problemos – nors ir nemažai investuojama į atsinaujinančius energijos išteklius (veikiau dėl finansinių interesų), į augimą nukreiptos industrinės apsukos, ypač sunkiosios pramonės, reikalauja tiek daug energijos, jog viso to sukelta tarša didesniuosius miestus nuolatos temdo toksiška migla, sukeliančia negalavimus nuo apsinuodijimo iki vėžio. Prieš tai kalbėjus apie kolonialistinę mintį, svarbu pridėti, kad neretai baisėjimasis antiekologine Kinijos politika irgi gali pasitarnauti orientalizmui, neva „Vakarai jau susitvarkė“ ir reikia vytis jų standartą: tie patys Vakarai iki XX a. antros pusės teršė ne ką mažiau, todėl nereikia pasiduoti tam, kad dabar jie gali sau leisti prisiimti žaliųjų humanistų ir pasaulio gelbėtojų rolę. Galiausiai, Kinijai nerūpi ir savo pačios darbuotojų teisės (turbūt jau nebereikia įrodinėti, kad toks požiūris su komunizmu nieko bendro neturi?), ir tai, kartu su ekologinėmis problemomis, rodo, kad daug vidaus išteklių yra griežtai koncentruojami tikslui tapti jėga Nr. 1.

Santykis su Lietuva: baimės, nežinios ir neapykantos triptichas

Vargu ar minėta vietinė konservatyvioji kuopa yra tokia kvaila, kad to visiškai nesuvoktų – anaiptol, tas pats M. Adomėnas viename savo straipsnių rašo, kad Kinija per investicijas siekia plėsti savo politinę įtaką ir destabilizuoti Europos Sąjungos padėtį, tačiau su tuo ir toliau kas antrame sakinyje siejamas komunizmas, nes, akivaizdu, tai yra ideologiškai ir populistiškai naudinga, ypač įtraukiant ES žaidėją. Tokia paranojiška šnekà tik coliu geriau, nei socmedijų komentaruose paplitęs Kinijos gyventojams adresuotas rasizmas ir „jie patys dėl to kalti“. O iš pačios Kinijos komunizmo šiandien liko iš esmės tik tai, ką populiari jutubo veikėja ContraPoints pavandintų anglų k. terminu opulence: perkrautas estetizmas, atsiduodantis tuštybe ir nesignalizuojantis jokio svaraus turinio, nebent tik beviltišką tikėjimą, jog vis dar kapsi tas „pereinamojo laikotarpio“ šimtmetis iki „tikrojo komunizmo“.

fot. šaltinis -- Delfi.lt
fot. šaltinis — Delfi.lt

O galbūt minėtasis Seimo narys yra ne taip lengvai įkandamas ironijos meistras, komunizmą visur prikaišiojantis dėl to, kad iš tikrųjų yra nuoširdžiai susirūpinęs darbo žmogumi? Prisiminkime 2016 m. priešrinkiminį plakatą su lozungu „Ryžtas rimtiems darbams“, šalia kurio daktaras pozuoja su šakėmis, o fone boluoja medinis trobesys? Galbūt toks valstiečio įvaizdis yra tam, kad būtų puoselėjami maoistiniai įsitikinimai, būtent valstietiją laikantys esminiu revoliuciniu subjektu? Pokštas, be abejo, tačiau būtent panašiais asociacijomis pritemptais kliedesiais ir atsiduoda tas nuo lyginimų su George Orwello literatūra pervargęs antikomunizmas su neišpildytų Sąjūdžio potencialų fantomais. Lietuvoje smarkiai vyraujantis politinio/ideologinio režimo neskyrimas nuo ekonominės bazės yra rimta epistemologinė kliūtis, komunizmą skatinanti toliau prilyginti tik totalinei kontrolei, besibraunančiai į mūsų miegamuosius. Tikėtina, kad tai yra dabartinei politikai būdinga ciniškoji ideologinė slinktis – atsisakymas ir nenoras pripažinti, kad yra (arba gali būti) kitaip. Bet visa tai dar panašiau į amžinosios antikremlinės kampanijos gaminamą išgąsčio būklę, tik ten viskas siejama su Rusija, be magiško žodžio „komunizmas“.

Dar kliuvo nepamatuotas M. Adomėno teiginys, kad Vakarai į ekonomiką (!), mokslą, kultūrą, infrastruktūros vystymą yra linkę žiūrėti kaip į politiškai neutralaus bendradarbiavimo erdves, tuo tarpu Kinija čia mato galimybę vykdyti karą kitomis priemonėmis. Šventieji ir kultūringieji Vakarai! Šis skaidriai nugludintos ideologijos teiginys – tiesiog daktaro laipsnio aukštumų verta nuovoka, nors ir jis teisus teigdamas, kad ekonominės investicijos šiuo metu yra Kinijos galios ir įtakos ekspansijos priemonė. Turbūt įsikibimas į Edmundo Burke’o ir kitų dievobaimingų žynių tomelius trukdo nuosekliau pasidomėti, kaip šiuolaikinėje politikoje dalijama tikrovė ir kaip išvardintosios „neutralios“ sritys istoriškai sąveikavo tarpusavyje iki pat dabar. Dauguma iš šios pusės sklindančių argumentų prieš Kiniją tėra nukreipti į elementarią socialinę inžineriją (kurią Kinija dažnu atveju tiesiog vykdo matomiau ir su daugiau semantinio krūvio), kurios mažesniu ar didesniu laipsniu neišvengia jokia valstybė, o dar ir, kiek tenka perskaityti platesniame internete, daug kam pagrindas burnoti prieš „tuos neadekvačius rytiečius“ yra pyktis, kad Kinija uždraudė, pavyzdžiui… Mikę Pūkuotuką – vieną žinomesnių vakarietiškos popkultūros ikonų. Vaje, siaubinga. Netrukus turėtų atsklisti rūpestingas klausimas „o kaip vaikai?“

Tokie „švelniu Makartizmu“ pasūdyti dėmesio (nu)kreipimo žaidimai su herojiškais naratyvais, sviedžiančiais gelbėjimosi ratą, kartojasi jau daugybę metų, ir ne tik Lietuvoje. Tačiau į Kinijos grėsmę vertėtų reaguoti gerokai kitaip – traktuoti ją kaip monstrišką ekonominę ir technologinę artikuliaciją su šią užtikrinančiu aparatu, kuris ir lemia Kinijos, kaip supergalios, stiprėjimą spurtuojančiomis gamybos metodikomis, o šios per mažesnę laisvę žmonėms suteikia didesnę laisvę kapitalui. Tokia formulė tobulinama jau keturiasdešimt metų, tik su Liaudies Respublikos regalijomis bei švytinčiu kūju ir pjautuvu. Neaišku, kaip šis modelis tęsis su aštrėjančiais Xi Jinpingo eksperimentais, bet jei toks šalies produkcinis pajėgumas nutrūktų – kiltų gana fatališka pasaulinė krizė, apie kurios artėjimą jau kurį laiką ir spekuliuojama. Kaip ir apie patį Kinijos galybės „raudonosios saulės“ saulėlydį, tačiau šio dar neregėti. Komunizmo paveldas apsiriboja tik klaidinančiais partinių ritualų kartojimais — kai kurie dėl progų šmeižtui tam atsiduoda ir savaip klaidina toliau, siūlydami fiktyvią perskyrą, šiuo atveju, arba Kinija, arba Honkongas (kuris, kiek tenka pastebėti, daugeliui kairiųjų yra vadinamoji akloji zona), nepalikdami erdvės trečiajam variantui. Šalia trumparegiško „mano priešo priešas yra mano draugas“ mąstymo yra ir šių dienų hegemoninė Dviejų politika, skatinanti netikrus pasirinkimus, situacijos sudėtingumą prafiltruojanti į binariką ir įstumianti mus į „oficialųjį antagonizmą“, kuriame gali būti sunku pastebėti išslystantį trečiąjį narį – kitokios politikos likutį, nes uoliai stengiamasi, kad šis būtų nurašytas, tačiau jis visada yra.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *