„Visi sakė, kad dirbant ir netingint bus galima gerai gyventi“: pokalbis su vienos iš Kauno mokyklų valytoja, Lina D.

Visos atpažins Linos D. pasakojimą – jei kas nors ne iš artimųjų, tai bent iš pažįstamų tokį pasakojimą girdėjo ir tikriausiai vartė akis. Dar kitaip į tokius pasakojimus reaguoja žiniasklaida arba vadinamieji nuomonių lyderiai – jie pasakojimus apie nepalyginamai sunkesnį išgyvenimą po nepriklausomybės paskelbimo įvardija kaip grėsmę nacionaliniam saugumui*. Deja, nors pasakotojos vardas ir pakeistas, bet turinys nei pagražintas, nei išgalvotas. Šiame pasakojime apstu visko, bet daugiausiai čia yra nusivylimo ne kuo nors kitu, o dabartine sistema, ir tam, kad nusivylimas atitiktų tikrąjį jausmą (afektą) pasitelkiamas palyginimas su TAIS laikais, kurių taip visi viešai bijo ir nekenčia, nori spjaudytis ir vienareikšmiškai ištrinti. Tų trynimo būdų nemažai: vieni sugalvoja, kad sovietmetis – tai vien gulagai ir Stalinas, kiti, jei galėtų, tikriausiai net ir Operos ir baleto rūmus Vilniuje nugriautų, dar kiti gudragalviai iš akademinio dramblio kaulo bokšto teigia, jog nostalgija sovietmečiui yra pavojinga ir kenkia tautos sveikatai bei saugumui. Vis dėlto ne viskas taip paprasta, nes supaprastinus ir sutraukus visa tai į vieną demonizuojantį epitetą „vatnikas“, situacijos žmonėms, kurie apie sovietinius laikus kalba su pasigėrėjimu, nepakeičia. Lina dirbo ir, kaip ji teigia, padoriai gyveno būtent TAIS laikais, o visos negandos ir praradimai prasidėjo po 1990-ųjų metų nepriklausomybės atgavimo. Lina nemano, jog tiesiog likimas taip sudėliojo, kad jai galiausiai atiteko valytojos darbas ir išnuomotas butelis Vilijampolėje. Tai buvo labai konkrečios materialios sąlygos, susijusios su staigiais kainų ir atlyginimų santykio pasikeitimais, darbo vietų mažinimu, ilgalaikiais atlyginimų nemokėjimais, o kur dar komunalinių paslaugų kainų šuoliai, kas daugybę gyventojų privertė kuo pigiau parduoti butus ir kraustytis gyventi į bendrabučius arba mažesnius miestelius. Taigi, šiuo atveju tikriausiai reikėtų pabrėžti, jog šis pasakojimas, kaip galima pamanyti apie daugelį tokių panašių pasakojimų, nėra apie ideologines vienareikšmiškas simpatijas (kvailiams dar konkrečiau reikia paaiškinti: ne, čia ne apie meilę Rusijai), o vienos žmogos istorija, kurioje apstu nepasitenkinimo ir sunkaus darbo ne tik darbe už atlygį, bet ir už jo ribų.

Pirmasis mano darbas buvo jau labai seniai, tais saulės nušviestais laikais, ne taip, kaip dabar. Gavau paskyrimą, kai baigiau technikumą, ta darbovietė buvo statistikos skaičiavimo centras Savanorių prospekte, netoli buvusio Kauno kino teatro. Tas mano atlyginimas buvo mažas, bet užteko viskam. Poniškai pavalgyti buvo galima, iš pradžių 70 rublių uždirbdavau, ir kolektyvas buvo šiltas, ir viršininkė labai palaikė, jei kokia klaida ar nesėkmė. Praktika buvo viena, o darbas jau kitaip – akis susigadinau jau pirmą mėnesį, mirga tos perfokortos, duomenų daug reikia suvesti.

Paskui atsirado darbo vieta tokioje mažoje valdyboje, ten mane nusiuntė dirbti. Prieš mane dirbo nekvalifikuota darbuotoja, o man, pripratusiai dirbti su skaičiais, nebuvo ten ką veikti, tai būdavo laisvo laiko ir į valgyklą nueiti, griežtos kontrolės nebuvo. Dabar, jei nepatinki, iš karto tave kontroliuoja. Specialistai buvo vertinami, o dabar atrodo, kad renkamasi pagal pažintis, seniau – pabaigei institutą, ateini, ir tave gerbia kaip specialistą. Buvome patenkinti gaudami 130 rublių. Mano butas buvo kooperatinis, uošvienės. Susimokėdavome mes už tą butą, viskam užteko. Ir apsirengti naujais drabužiais buvo galima, ne iš skuduryno. Paltuką nuėjai ir užsisakei, kad tau pasiūtų, visko, ko trūko, galėjai užsisakyti ir batus galėjai pasisiūti. Ir jei paišlaidavai, o mėnesio gale liko 5 rubliai, žinojai, kad neprapulsi. Aišku, čia apie vieno žmogaus pragyvenimo išlaidas. Asortimentas parduotuvėse buvo nedidelis, daržovės gal atrodė ir nekaip, bet jos buvo geros, sveikai užaugintos, tikrai ne tiek tų chemikalų naudojo. Bulvių kilogramas kainuodavo 10 kapeikų, tai jų turėjai visada, net ir juodai dienai. Turi aliejaus, bulvių ir jei norėjai įsigyti brangesnį daiktą, visada galėjai, nes žinojai, kad iš kelių rublių vis tiek pragyvensi. Dabar, jei kurį nors poną priversti pragyventi už minimalią algą, nežinau, kaip tam sektųsi.

Po trijų metų pakeičiau darbą ir nuėjau dirbti į mėsos kombinatą, į gamybą. Ten galėjai tų vadinamų deficitinių prekių įsigyti, žinoma, daug kas buvo ir iš po stalo. Norėjome skaniau pavalgyti, dėl to ir nuėjau į tą darbą. Darbas buvo nespecializuotas ir atlyginimai mažesni, bet buvo galima išsinešti  gaminių. Aišku, daugiausiai prisivogdavo viršininkai. Paprastas darbininkas irgi išsinešdavo, bet ne tiek, tačiau jei nieko neišsineši – vadinasi, esi nepatikimas. Buvo privaloma du ar tris kartus per savaitę išsinešti dešros ar šiaip mėsos. To užtekdavo šeimyną pamaitinti ir dar geram kaimynui parduoti, kuris tavęs neapskundžia. Taip prisidurdavau prie atlyginimo. Aš tada buvau jauna, man buvo 24 metai, bet tikrai atsimenu, kad gamykloje buvo švaru, nors būdavo kalbų, kad ten visokius gyvius maldavo. Vyras dirbdavo statybose, turėjo geras rankas, jo atlyginimas buvo geras ir, jei padarydavo taurelę, tai eidavo namo, o ne stalų kilnoti ar ten kur nors vartytis. Be to, ir gerti nelabai leisdavo – išviešindavo, jeigu tave milicininkas pagauna ir į blaivyklą nuveža.

Butas buvo trijų kambarių, mums buvo du kambariai skirti, o anytai vienas. Mes mokėdavome už butą kas tris mėnesius, kadangi tai buvo išperkamasis kooperatinis butas, bet tikrai nemokėjome tiek, kiek dabar siekia tos paskolos. Mums reikėjo 15 metų mokėti, gyvenome Kalniečių rajone, kuriame ir poliklinika nauja atsidarė, ir parduotuvė didelė buvo – visa infrastruktūra.

Galiausiai pavargau aš nuo darbo mėsos gamykloje ir išėjau dirbti buhaltere, kadangi ten atlyginimas buvo žymiai geresnis. Į rankas gaudavau 280 rublių, tai buvo statybinė organizacija, netoli elektrinės, kaip tiksliai vadinasi – neatsimenu, reikėtų į seną darbo knygelę pažiūrėti, čia buvo jau 1989 metai. Jau Sąjūdis buvo įsikūręs, tuo metu jau pradėjo naikinti darbovietes, fabrikus, atsidūrėme ties tokia įtampa, jau daug žmonių atleidinėjo. Tuo metu nebuvo man kada eiti į tuos mitingus, nes reikėjo dirbti ir vaiku rūpintis. Ėjo į tuos mitingus tie, kuriems tos laisvės labai reikėjo, bet ta laisvė nebuvo skirta darbo žmogui. Aš tikrai, tuomet jauna ir naivi, galvojau, kad bus geriau ir visi sakė, jog dirbant ir netingint bus galima gerai gyventi, bet dabar aš tikrai sunkiai dirbu ir neturiu nieko. Tada bent šį tą turėjau.

Aišku, daugiausiai prisivogdavo viršininkai. Paprastas darbininkas irgi išsinešdavo, bet ne tiek, tačiau jei nieko neišsineši – vadinasi, esi nepatikimas.

Taigi, išėjau aš iš tos darbovietės pagal etatų mažinimą, dar išeitinę gavau ir atostoginius. Išėjau kitur irgi panašiai: gavau apskaitos operatorės darbą už 180 rublių, dar mažas premijas duodavo, dirbau su tokia didele skaičiavimo mašina. Tada įvyko antrasis pučas, labai staigiai pabrango maistas – labai greitai 27 kapeikų lėkštutė mišrainės pabrango 10 kartų, pradėjo kainuoti 3 rublius. Visi tylėjo, tarsi viskas būtų buvę normalu… Tiesiog apniko depresija. Teko skaičiuotis kapeikas batonui ir cukrui. Atlyginimas liko tas pats. Dar vėliau išleido tokius talonus, vagnorkėmis vadinamus, su jais buvo kažkiek pigiau. Sakyčiau, žmonės liko pusalkaniai, bet „laisvi“.

Prasidėjo visur neramumai, ir darbuose pradėjo nemokėti atlyginimų, mano vyrui taip pat nesumokėjo kooperatyvo pirmininkas, vyras pradėjo gerti ir kvailioti – tai man nemažai nervų kainavo. Baisu man prisiminti visa tai. Dirbau ten pat, bet darbo buvo vis mažiau ir po truputį pradėjo atleidinėti žmones, išėjau ir aš, tačiau prieš tai man dar leido susirasti darbą ir išeitinę sumokėjo. Radau rūbininkės darbą fabrike. Buhalterės vietų jau nebuvo, liko vietos tik pažįstamiems. Mano vyras vis dar gėrė, nors darbą ir rasdavo, bet visur atlyginimai vėluodavo ir buvo žymiai mažesni. Mes apsigyvenome bendrabutyje, bet ir tą buvo labai sunku išlaikyti, nes komunaliniai mokesčiai pasidarė milžiniški, tekdavo net daugiau nei pusę atlyginimo pakloti mokesčiams už butą. Su vyru teko išsiskirti, nes tapo nepakenčiama, jo gėrimas vargino visą šeimą. Jis išsikraustė gyventi pas mamą. Ne kiekvienas tokį smūgį gali pakelti, bet vyrai apskritai gali sau leisti žiūrėti į kitą pusę, jiems paguoda gali būti stikliukas ir cigaretė. Moteris turi nešti tą sunkų kryžių.

Galiausiai pasikeičiau tą bendrabučio kambarį į sodo namuką, bet ir ten buvo maža perspektyva prasigyventi. Gyvenau už Kauno, ten pat radau ir darbą, kuris laikėsi dvejus metus, kadangi ir ten buvo korupcija. Dirbau slauge senelių globos namuose, kol pradėjo nemokėti atlyginimo, 4 mėnesius man nesumokėjo, nors buvo biudžetinė įstaiga, jei neklystu. Nemokėjo visiems. Man profsąjungos vadovas patarė, kad išeičiau, nes kitaip tik temps laiką, kol galiausiai bankrutuos ir nieko tada bus neįmanoma išsireikalauti. Gerai, kad išėjau, tai nors išsireikalavau, kad atsiskaitytų už tuos nemokėtus mėnesius. Be to, darbo sąlygas pradėjo bloginti, atsirado labai daug naktinių budėjimų ir įtampa tarp personalo. Kur tie pinigai nukeliavo – neaišku, bet nukenčia, kaip visada, paprastas žmogus.

Buvo toks ligonis, kuris vis keikdavo personalą ir vieną kartą jis pradėjo plūsti tokią medicinos seserį, tai subėgo visas skyrius ir jam pagrasino, kad kitą kartą, jei jis taip elgsis, jį išmes iš tų namų. Vieną kartą jis mane pradėjo visaip koneveikti, tai nuėjau ir pasiskundžiau, bet tą sykį niekas jo nėjo drausminti, nebuvo niekaip sureaguota ir tada aš pamačiau, kas čia pas mus dedasi, kaip paprastas žmogus tapo niekuo, kaip su paprastais darbuotojais yra nesiskaitoma, jie yra ignoruojami ir leidžiama juos visaip žeminti.

Eilės prie „Minima“ parduotuvės per referendumą dėl stojimo į ES (Atėjusiems balsuoti buvo dalinami lipdukai su kuriais už 1ct buvo galima nusipirkti skalbimo miltelių, šokoladuką ar alaus butelį.)

Paskui ėjau kito darbo ieškoti, persikvalifikavau į siuvėjas. Penkis metus dar siuvyklose pradirbau, mes jau buvome Europos Sąjungoje. Apsiuvinėjau apykakles, turėjau vieną operaciją. Paskutinius du metus mane apiformino pusei etato, kaip jie mėgsta, bet išeities kitokios nebuvo. Prieš tai dirbo apie 30 siuvėjų, buvo visai gerai – gauni darbelį ir sėdi, niekada nesėdėdavom iki 8 val. vakaro. Kitur būdavo, kad reikėdavo neštis namo. Visas kolektyvas buvo draugiškas, ir gimtadienius kartu švęsdavome. Ateidavome 7 ryto ir išeidavome apie ketvirtą popiet, po kiek laiko vienas švedas perpirko įmonę,  viskas pradėjo prastėti, sumažėjo įkainiai, atsirado papildomo pakavimo darbo, darbo laikas pailgėjo, dirbome nuo 8 iki 8, pradėjau justi dusimus, pervargau. Sumažėjo atlyginimas, nors valandų padaugėjo, tada ir išėjau aš iš tos siuvyklos.

Atsirado vieta mokykloje, ten buvo etatas su ketvirčiu. Tas darbas sunkus – norima, kad viskas būtų švaru. Išdirbau mokykloje valytoja 10 metų. Vaikų tų visokių yra – vieni sveikinasi, kiti pastumia kaip daiktą. Jie mūsų tą darbą dar prailgina, nes visaip trukdo. Valytojų darbas yra nuvertintas, negana to, dar ir žeminama: yra ir mokytojų, kurios į tave žiūri iš aukštai. Kai krizė buvo, man sumažino ne atlyginimą, bet pridėjo ploto: jei etatas buvo 600 kv. metrų, tai pridėjo 200 ir tapo 800 metrų. Ir sakė kad čia dėl krizės, o jai pasibaigus, niekas nieko nesakė, visi tylėjo, ir taip ir liko etatas su 800 kv. m. Etatus taip pat sumažino ir perskirstė, man liko tik etatas, kitai valytojai nuo 0,75 sumažino iki 0,5 etato. Mano manymu, atlyginimą turėtų mokėti pagal plotus, o ne pagal valandas. Be to, dar tualeto indeksaciją sumažino, tai tie mažintojai tegul ateina ir padirba – taip maloniai tuos tualetus išvalo ir ne šiaip, o kad švaru būtų, tegul pabando šitą darbą padirbti, kai reikia ne vieną kartą tą tualetą išvalyti, o kiekvieną kartą po pertraukos pervalyti, nes būna visko: ir vandenį ant grindų pilsto, nuo to tie vaikai pargriūva, o tiems mažintojams nusispjauti, nors tuos ženklus duotų, kur perspėja apie šlapią paviršių. Manau, mūsų pavaduotojas tokio daikto akyse nėra matęs ir paprašyti jo ko nors sunku, nes kalba jis tik su savo išrinktaisiais. Aš gavau iš pradžių 750 litų į rankas, kai dirbau 1,25 etatu, o per krizę mus pasikvietė direktorė ir pradėjo apgailestauti, kad reikia atlyginimus apkarpyti, nes sunkūs laikai, ir mes visos pasirašėme, o ką daryti? Jau 9 metai praėjo nuo krizės, visi čia skelbia apie pagerėjimą, bet niekas nieko neatstatė. Visi tie milijardieriai nori, kad mes už grašius jiems dirbtume, ir ne sau, o jiems uždirbtume savo prakaitu ir savo sveikatos kaina. Čia ne darbas, o kankinimasis, dar būna, kad po pertraukos randi specialiai ant laiptų padėtus pilnus puodelius, arba į šiukšliadėžę įmestus, o tu ištrauki ir grindys apsilaisto, tuomet vėl viską valai. Valytoja per 4 valandas pavargsta tiek, kiek per 8 valandas darbuotojai fabrike prie gamybos linijos, kiek žinau iš savo patirties, todėl tas, kas mano, kad valytojos nieko nedirba, tegul pats pabando išdirbti. Mes pavargstame kaip šunys, viena iš mūsų tiek nusikankino, kad teko darbo metu greitąją kviesti. Aš nežinau, kiek dar ilgai truks ta žmonių kantrybė…

Dabar nuomuojuosi butuką Vilijampolėje, kadangi jokio nekilnojamo turto neturiu. Moku 75 eurus už nuomą. Kadangi viena, šiaip ne taip išgyvenu, aišku, dar prisideda malkos, mokesčiai už elektrą. Jaučiuosiu jau pavargusi ir norėčiau tiesiog pailsėti. Man jau 55 metai, anksčiau moteris tokio amžiaus išleisdavo į pensiją, o dabar… Ta visa įtampa su darbais – tai yra darbo, tai jo nėra, dar visos problemos buityje. Jaučiuosi tiek fiziškai, tiek psichologiškai išsekusi. Bijau susirgti, jei biuletenis tik 80 procentų, o ir pas daktarus eiti baisu. Juk žmogus suserga ne savo noru, o įmokas tai reikia mokėti. Aš nesuprantu, kaip gali padaryti 80 procentų, o jei dar žmogus serga 4 mėnesius, tai gali ir darbo netekti – nežinau, man čia žmonių naikinimas, ir tiek. Dabar pensija yra nuo 65 metų, o jei dar tuos metus pratęs, tai nemanau, kad man tos pensijos prireiks. Savaitgaliais aš nieko neveikiu, nes noriu tik pailsėti, žinoma, yra tų rūpesčių: reikia į kapus nuvažiuoti, reikia apsitvarkyti ir apsipirkti. Pusę savaitgalio ieškai kur pigiau ką nusipirkti, ieškai nuolaidų. Man 5 eurus už kilogramą mėsos mokėti per brangu, jau geriau nusiperku vištos nugarėlių už 50 centų ir sriubai gerai, dar sparniukų po 1 eurą 19 ct. Tai koks čia laisvalaikis. Seniau išeidavai pasivaikščioti, į kino teatrą nueidavai, jų daug būdavo. Dabar irgi jų yra, bet kainos milžiniškos. Kartais skaitau knygas, kai atrandu laisvo laiko, labiausiai mėgstu apie gyvenimą, naujų autorių neskaitau, skaitau tai, prie ko jau esu pripratusi. Mėgstu Petkevičių, kur žmogaus dvasia pasireiškia. Kompiuterio neturiu ir visai nesinaudoju. Išmokti naudotis tomis visomis programomis jau aš per sena. Mano diplomas guli stalčiuje, ir taip ir liks gulėti, nes iš naujo mokytis jau per vėlu ir tam nėra laiko. Sodo aš neturiu, teko man tą namelį parduoti, nes neturėjau pinigų jį išlaikyti, dar ir sūnus skolų prisidarė. Augintis aš nieko nesiauginu, tas darbas neatsiperka, nueini į turgų ir randi tų daržovių vasarą, mano jau toks amžius, kad reikia mažiau valgyti, bet daugiau pailsėti. Bijau, kad paskui reikės labai daug vaistų pirkti.


*Kas nutinka besiilgintiems sovietmečio?“, delfi.lt, 2016

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *