„Nemanome, kad darbdaviai ir darbuotojai yra partneriai“: pokalbis su „Gegužės 1-osios” profesinės sąjungos (G1PS) nariais

Publikuota „Šiaurės Atėnuose“, 2018-12-21

Įvairiose Europos šalyse, įskaitant ir Lietuvą, netylant profsąjungų protestams prieš nuolatinius ir vis įžūlėjančius valdžios pasikėsinimus į kažkada darbuotojų sunkiai išsikovotas teises, „Polio“ skaitytojams šįkart pateikiame interviu su neseniai įsikūrusios „Gegužės 1-osios“ profesinės sąjungos (G1PS; tarti „gips“) tarybos nariais. Prie nedidelio stačiakampio stalo kalbėjomės apie darbuotojų organizavimo(si) ypatumus ir tai, koks yra ar galėtų būti profsąjungų vaidmuo skatinant darbo žmonių sąmoningumą ir įsitraukimą į vienas kito reikalų gynimą. Pateikiamas interviu nėra „sušukuotas“: į klausimus profsąjungos nariai atsakinėjo kolektyviai, kvestionuodami ir tikslindami iš anksto jiems paruoštus klausimus ir taip parodydami, kad kartais už teisingus atsakymus daug svarbiau yra teisingi klausimai. Manome, kad tiek šio interviu turinys, tiek jo atvira, šakota ir daugiabalsė forma gerai atspindi pristatomos profsąjungos būdą. Interviu klausimus galvojo, tekstą transkribavo ir redagavo G1PS nariai. Teksto turiniui ir formai šis faktas turėjo įtakos. Kai kurių interviu dalyvių prašymu jų vardai buvo pakeisti. Redakcijai šie asmenys yra žinomi.

Karolis Dambrauskas

– Gal galite trumpai pristatyti save žmogui iš gatvės, kuriam gal ir būtų įdomu prisijungti prie jūsų, bet jis nelabai žino, kas čia per nauja profsąjunga?

Juozas: Esame organizacija, kovojanti prieš išnaudojimą darbe. Nemanome, kad darbdaviai ir darbuotojai yra partneriai, – patį samdomą darbą, kai darbuotojas priverstas parduoti savo darbo jėgą, o viršininkas pasisavina pelną, laikome išnaudojimu. Todėl mūsų tikslas pertvarkant darbdavių ir darbuotojų santykius yra ne abipusė nauda, bet kuo geresnės darbo sąlygos dirbantiesiems. Siekiame nebūti tik teisinių paslaugų teikėju kilus konfliktams su darbdaviais, tačiau stengiamės padėti ir šiuo atžvilgiu. Taip pat siekiame neapsiriboti vien tuo, kas paprastai suprantama kaip „darbas“, t. y. 8 ar 12 valandų penkias dienas per savaitę, per kurias parduodame savo darbo jėgą už pinigus, – į savo veiklą norime įtraukti ir kovą prieš rasizmą, diskriminaciją etniniu pagrindu, už lyčių lygybę, LGBT* teises, geresnes sąlygas dirbantiems neapmokamą reprodukcinį darbą, pavyzdžiui, auginantiems vaikus, užsiimantiems namų ruošos darbais, senelių priežiūra ir t. t.

LinaLabai paprastai galiu paaiškinti profsąjungos tikslą. Žmonės turi problemų darbe – pati esu pajutusi, kaip darosi vis sunkiau ir sunkiau, pinigų per mažai gaunu pragyvenimui; kiti, su kuo pakalbu, irgi panašiai verkia, kad kažkas nebe taip, blogėja ir blogėja gyvenimas, darosi baisu – tai ką dar čia aiškinti?

Juozas: Bet daug kas net nelabai žino, kas per dalykas tos profsąjungos, kokia nauda iš jų…

Lina: Vienintelė išeitis – tiktai įstoti ir susivienyti, tada lengviau kovoti. Reikia darbdaviui įrodyti, kad mums tikrai sunku ir ne be reikalo į jį kreipiamasi. Dabar, be profsąjungų, jie mano, kad viskas normalu – jie tinkamai atsiskaito, tinkamai grafikus sudėlioja, gali didinti darbo krūvį, gali nekelti atlyginimo. Kadangi žmonės tyli, tai jie ir gali taip manyti. O profsąjunga – toks organas, kuris leidžia daug rimčiau susimąstyt. Ji gali atstovauti bendrai nuomonei tų vargstančių žmonių, kurie į ją įstoja, kreipiasi pagalbos, ir duoti suprasti darbdaviams, ko iš jų mums reikia. Reikia viešinti problemas, nebūtinai eiti iš karto į konfliktus, bet duoti suprasti, kur iš tikrųjų yra problema. O problema yra per mažas atlyginimas ir per didelis darbo krūvis. Na ir dar dirbtiniai trukdžiai, pavyzdžiui, prekybos darbuotojui klientas visada teisus, kitam dirbančiam žmogui irgi koks pašalietis bus visąlaik teisus… Kiekvienas gali darbuotoją statyti į nepatogią padėtį, lyg dirbantysis neturėtų teisių – negali nepasitenkinimo pareikšt, nes bijo darbą prarast, nori pasirodyt kuo kantresnis, tylesnis. Žodžiu, profsąjunga yra tiesiog reikalinga…

Martynas: Vienas draugas darė tyrimą bakalauro darbui, klausinėjo žmonių apie prekariatą, apie darbo sąlygas ir t. t. Vienas paskutinių klausimų – ar reikėtų kokios nors organizacijos, pavyzdžiui, profsąjungos, tavo darbe? Visi sakė, kad reikėtų, bet niekas nežinojo, kaip jas kurti, kaip į jas stoti, kaip jos veiktų ir kas jos apskritai yra. Todėl G1PS turėtų imtis būtent to – didinti profsąjungų prieinamumą, aktyviai kurti jas darbovietėse. Jei kas nors jau priklauso kitai profsąjungai ir veikia joje, su tuo irgi viskas gerai, bet G1PS turi ir savų ypatumų: ji skirta pavargusiems nuo pasakojimų apie „socialinį dialogą“. Taip ir aiškinčiau tam „žmogui iš gatvės“ – jei atsibodo ne tik viršininkas ar valdžia, bet ir profsąjunga, kuri viską derina su viršininku, – mes jūsų paslaugoms.

Viktorija: Aš dar pridėčiau, kad jei atsibodo dideli dėdės profsąjungų vadai, šnekantys už visus, – irgi prašom. G1PS yra šiek tiek platesnio spektro, ne tik profesiniams klausimams spręsti. Tai viena iš profsąjungų, aktyviai pasisakančių ir kitais socialiniais klausimais – ne tik darbo politikos, bet ir, pavyzdžiui, lyties, tautybės problematika. Tad profesinės sąjungos reikšmę galima ne tik per darbą apibrėžti.

Jurgis: G1PS tuo ir skiriasi nuo kitų profsąjungų, kad žiūrime į įvairius kontekstus – matome ir priekabiavimo darbe problemą, ir studentų gyvenimo gerinimo klausimus. Mano profsąjungos vizija – tam tikras solidarumo, palaikymo tinklas, bazė tolesniems veiksmams.

Martynas: Prisiminiau, kaip mes, dirbdami prekybos centre, ieškojom jame veikiančios profsąjungos, į kurią galėtumėm įstoti, kuri padėtų mums organizuotis. Sunku buvo – prekybos centruose profsąjungų arba visai nėra, arba jos egzistuoja tik formaliai. Turėjom gaudyti profsąjungos pirmininką, kuris vis kažkur dingdavo, nei narių sąrašo, nei įgaliojimų… Jei G1PS jau būtų buvusi, būtumėm tikrai galėję daugiau nuveikti. Pavyzdžiui, suformuoti profsąjungos padalinį darbovietėje, dalinti kolegoms skrajutes, nesislapstydami šnekėti apie stojimą į profsąjungą ir t. t. Manau, tai būtų visai neblogas tikslas mums – tapti tais, pas kuriuos lengva ateiti, jei nori organizuotis darbovietėje, tais, kurie sunkioje kovoje pagelbės žiniomis ir materialiai. Nes šiuo metu – nenoriu mėtyti akmenų į niekieno daržą – dabartinių profsąjungų struktūros man atrodo neaiškios ir sunkiai prieinamos. Nereikėtų „gaudyti“ profsąjungos – ji turėtų arba pati pas tave ateiti, arba būti labai lengvai prieinama.

Asta: Atsiprašau, man šis klausimas atrodo komplikuotas. O jei tai yra žmogus, kuris šiuo metu neturi problemų darbe ir nesupranta, kam iš viso profsąjungos reikalingos? „Kažkokiems biedniems žmonėms gal ir problema, bet aš gaunu savo 700 eurų per mėnesį ir viskas gerai…“

Gediminas: Man atrodo, dažniausiai tai vis tiek laikysenos klausimas. Draugai kartais ir man užmeta: „Oi tu ten toks ir anoks su savo pažiūrom“, bet išgėrę vis tiek pradeda savo darbo problemomis dalintis. Bet kol situacija „blaivi“, tai viskas gerai, viskas juda…

Viktorija: Ir vėl iš praktikos dalykai ateina, nes pažįstami, jei turėtų darbe problemų, paklaustų manęs, dažnai ir rašo, klausia, nes mes, pavyzdžiui, Darbo kodeksą išmanom. Štai ir proga pradėt šnekėti apie tai, nes jei žmogus nesuinteresuotas, nesusidomėjęs, kam švaistyti laiką ir ant galvos kuolą tašyt.

Agneta: Pamenu, kai protestavom prieš naująjį Darbo kodeksą prie Kauno savivaldybės, vienas pažįstamas liepė mums eiti dirbti, jei jau „gyvenimas per brangus“, nors pats vargsta dviejuose darbuose, uždirba žiauriai mažai ir dar turi chaltūromis užsiimti. Nebūtinai daugiau dirbti yra geras atsakymas.

Jurgis: Lietuvių kalba problemiška – „profsąjunga“ iš karto nurodo į profesiją, o aš norėčiau, kad profsąjunga ne tik darbuotojams būtų. Atrodo, apskritai bandom klasinę politiką plėtoti. Net jei ir nedirbi šiuo metu, daugelis juk nesame iš turtingų šeimų, kad mums niekad nereikėtų rūpintis, kaip išgyventi. Norėtųsi, kad tie skirtumai – kas uždirba 500 eurų, skursta, o kas jau gauna 700 eurų, tai vidurinė klasė – sunyktų ir geriau matytųsi darbuotojo santykis su darbu, taip ir bendrumo daugiau rastųsi.

Pradėjote nuo protestų prieš naująjį Darbo kodeksą, vėliau peraugote į neformalų solidarumo tinklą, kol galiausiai tapote formalia organizacija. Kodėl keitėte savo formą, kam reikia formalaus judėjimo ir ką jis duoda?

Juozas: Po protestų prieš naująjį Darbo kodeksą kai kurie juose dalyvavę idėjiškai artimi žmonės norėjo kokio nors jų tęstinumo. Nors naujasis Darbo kodeksas galų gale vis dėlto buvo priimtas, nusprendėme nebetęsti protestų organizavimo – ši veikla tikrai nėra iš lengvųjų. Pasipriešinimą prieš išnaudojimą darbe nusprendėme tęsti kurdami organizaciją, kuri nuolat augtų ne konfrontuodama su valstybine politika, bet veikdama kasdieniame žmonių gyvenime, besipriešindama išnaudojimui konkrečiose situacijose. Tuo metu norėjome išbandyti Sietlo solidarumo tinklo modelį – suburti žmonių grupę, kuri solidarizuotųsi su susiduriančiais su išnaudojimu darbe ar teisių nepaisymu, pavyzdžiui, kai viršininkas bando padidinti darbo krūvį arba nesumoka atlyginimo. Vis dėlto, nors solidarumo tinklas sulaukė nemažai pagalbos prašymų ir sąlygiškai laimėjo vieną rezonansinę kovą (turiu omenyje plačiai žiniasklaidoje nušviestą istoriją apie restoraną „Casa della pasta“, nesumokėjusį algos darbuotojui iš Pakistano: po kelių piketų ir situacijos viešinimo atlyginimas buvo atkovotas), pamatėme jo ribotumą. Pirmiausia, tokia organizavimosi forma daugeliui žmonių atrodė gana neaiški – niekaip nebuvo apibrėžtas jos narių skaičius ar augimo perspektyvos, o tai nepažįstamus žmones dažnai atbaidė nuo prisijungimo. Be to, supratome, kad neturint formalios organizacijos gana sunku organizuotis darbovietės viduje, nors būtent tai visada buvo vienas iš siekių: darbdaviai tokios organizacijos kaip solidarumo tinklas tiesiog nelabai bijojo, be to, ji neturėjo jokio teisinio statuso, kuris priverstų viršininkus su ja kalbėtis. Kelis kartus atsidūrėme ir situacijoje, kai į mus kreipęsi žmonės turėjo tapti kitos profsąjungos nariais, kad apgintų savo teises. Įteisinta profsąjunga su apibrėžta struktūra gali padėti spręsti šias problemas.

Martynas: Apie darbuotojų teises apskritai sunku su žmonėmis šnekėtis, o kai šneki apie kažkokią neformalią organizaciją, kuri neaišku kaip veikia ir yra paremta chebros, kuri ateis kelti protestų prie darbovietės, principu, tampa dar sunkiau rasti sąjungininkų. Profsąjungos statusas bent jau duoda tam tikrą aiškumą, prie ko esi kviečiamas prisijungti. Aišku, kad tas aiškumas būtų gerai išnaudotas, reikės daug dirbti – kol kas „žmogui iš gatvės“ dar gali būti nelabai aišku. 

Viktorija: Po „Casa della pasta“ protestų, kai turėjom teismo išlaidų dėl neva pažeisto Susirinkimų įstatymo, taip pat paaiškėjo, kad gerai yra turėti ir materialią bazę, pavyzdžiui, nario mokestį, kuriuo galėtumėm pasikliauti panašiose situacijose. Su juridiniu statusu ateina ir pinigų klausimas. Trys šimtai eurų už Susirinkimų įstatymo pažeidimą… Gerai, kad tada žmonės suaukojo šitą sumą.

Markas: Taip, kai solidarumo tinklas imasi vieno darbuotojo atvejo, po kurio dar tenka ir po teismus pasivaikščioti, bendra nuotaika tampa truputį… kastruojanti. O profsąjunga gali kalbėti plačiau – apie kolektyvines sutartis, atstovavimą darbuotojams.

Martynas: Nepamirškim ir teisinės apsaugos profsąjungų tarybų nariams – darbdaviui ne taip lengva atleisti „vandens mutintoją“, jei jis priklauso profsąjungai. Taip pat ir aiškumas, kuriai organizacijai priklausai, man patinka – įstojai į profsąjungą, vadinasi, esi profsąjungoje. Neformalaus organizavimosi būdo trūkumas – neaišku, priklausai ar nepriklausai, kas ką turi daryti, nes viskas grįsta savanoriškumu. Didžioji dalis darbo krūvio vis tiek nugula ant tų pačių pečių, o tai vargina. O dabar nenorintys „eiti ant mėsų“ gali bent finansiškai prisidėti.

Sakote, kad „G1PS organizuojama remiantis tiesioginės demokratijos principais, sukuriant galimybę nariams įsitraukti į sprendimų priėmimą ir atsisakant pirmininko vienvaldystės“. Tiesioginė demokratija ir galimybė įsitraukti skamba gražiai, bet tam, kad ji būtų realiai praktikuojamas dalykas, o ne vien gražus lozungas, žmonėms reikia išteklių (pavyzdžiui, laiko ir galimybės bent trumpam nuo savo nuvargusių pečių nusimesti kasdienes problemas, kad rastųsi laiko dalyvauti toje tiesioginėje demokratijoje). Ką atsakytumėte į tokią kritiką ir kaip būtų galima spręsti šitą problemą?

Juozas: Norėtųsi kitokios klausimo formuluotės, nes pirma – neaiškus pats terminas, iš dalies skambantis kaip burtažodis, o antra – neaišku, ar vis dėlto mes vadovaujamės tiesioginės demokratijos principais.

Asta: Aš galiu atsakyti kaip žmogus, gal ir ne siaubingai aktyviai dalyvaujantis. Demokratija ta, kad gali bet kada dalyvauti ir prisijungti prie veiklos ir niekas neverčia kiekviename susirinkime sėdėti. Jaučiuosi visiškai atstovaujama.

Viktorija: Man neskamba kaip burtažodžiai nei „tiesioginė demokratija“, nei „demokratizacija“. Nereikėtų kratytis terminų įvedinėjimo į diskursą, tuo labiau kad visai sveika skirti tiesioginę ir atstovaujamąją demokratiją.

Martynas: Gal tik problema dėl to, kad kai pasakai „užsiimsim tiesiogine demokratija“, atrodo, kad tik ja ir užsiimsi.

Gediminas: Dalyvaujamoji demokratija?

Martynas: Taip, nes problema su „tiesiogine demokratija“ ir panašiais lozungais yra ta, kad, rodos, iškart apsibrėži, jog kito nedarai, tik palaikai tos „demokratijos“ egzistavimą.

Juozas: Na, man tada nelabai aišku, kas ta „tiesioginė“, kas ta „dalyvaujamoji“ ir kuo jos skiriasi. Gal galit apibrėžti?

Martynas: Išgirdęs „tiesioginė“ iškart įsivaizduoju asamblėją, kurioje reikia kiekvieno atsiklausti prieš ką nors darant. O „dalyvaujamoji“ yra, kaip Asta sakė, proga prisijungti tada, kai turi noro ir jėgų.

Lina: Demokratija ir yra demokratija, kokia dar „tiesioginė“ ar „atstovaujamoji“. Demokratija yra vienodai suprantama, viena sąvoka – nebijoti turėti savo nuomonę ir ją reikšti be baimės.

Viktorija: Taip, ir mūsų demokratija reiškiasi per praktikas: stengiamės informuoti narius apie viską, kas vyksta profsąjungoje, jeigu didesnius sprendimus reikia priimti – nedarom to aštuoniese prie mažo stačiakampio stalo, kaip dabar.

Juozas: Turiu platesnį atsakymą pasiruošęs. Kaip nurodome ideologiniuose principuose, nenorime apsiriboti tik teisiniu atstovavimu ir paslaugos teikimu. Kai santykis tarp nario ir organizacijos tik toks, profsąjungos egzistavimas eiliniams jos nariams dažnai yra net nežinomas, o valdantiesiems organams atsiranda galimybė atsidurti darbdavių pusėje. Todėl G1PS siekia aktyviai skleisti žinią apie profsąjungą, skatina narius įsitraukti į sprendimų priėmimą ir veiksmus.

Laikomės principų, kad profsąjungą valdo jos nariai ir kad kiekvienas pajėgus dalyvauti jos valdyme. Kartu nemanome, kad šie principai prieštarauja atstovavimui, kol šis atstovavimas yra tikras – kitaip nei, pavyzdžiui, dažnai būna valstybinėje demokratijoje, kai žmonių lyg ir išrinkti atstovai iš tikro atstovauja verslo interesams. Todėl visiems nariams suteikiame galimybę ir kuo lengvesnes sąlygas dalyvauti tarybos veikloje, balsuoti prieš tarybos sprendimus, dalyvauti valdančiųjų organų rinkimuose ar inicijuoti jų atšaukimą. Tai nereiškia, kad visi nariai turi dalyvauti visų sprendimų priėmime – tol, kol priimami sprendimai iš tikrųjų atstovauja jų interesams, dalyvauti juos priimant tikrai nėra būtina.

Jurgis: Kad laiko klausimas probleminis, tiesa, čia amžina problema. Solidarumo tinkle tai labai jautėsi – reikalavom dalyvavimo, bet tuo pat metu jautėm, kad žmonės, nenorintys ar negalintys atsidėti vien šiam reikalui, nenori ar negali aktyviai įsitraukti. Manau, vienas G1PS tikslų būtų išsikovoti daugiau laiko, kad galėtumėm dalyvauti mums svarbių sprendimų priėmime ir rūpintis vieni kitais. Be to, ką minėjo Juozas, demokratija dar yra ir politinė laikysena, kad profsąjungą formuojanti politika turi kilti iš pačių dirbančiųjų pozicijos. Siekiame ir darbovietės demokratizacijos – išsikovoti ne tik papildomo laiko ar pinigų, bet ir keisti darbo procesą ir jo valdymą.

Martynas: Tai iš esmės reikštų ir judesį nuo sėdėjimo prie šito stačiakampio stalo prie profsąjungos veikimo darbovietėse. Tam, kad pareikštum nuomonę, neturėtų būti būtina eiti į susirinkimą – turėtum galėti tai daryti darbe. Politika neturėtų būti vien aktyvistų reikalas. Aišku, tai ne vien laiko ar jėgų, bet ir gebėjimų problema. Ne visi ir susirinkimuose gali vienodai pasisakyt, dalyvaut, net kai ir suteikiama tam proga. Nelabai žinau, kaip spręsti šitą problemą, bet galbūt tokie gebėjimai – mokėti kalbėti grupei, aiškiai reikšti savo interesus ir reikalavimus – ir įgyjami per politinį veiksmą.

Jurgis: Nematau nieko blogo, kad gali paskirti ką nors tau atstovauti – pačioje lyderystėje nėra nieko blogo, blogai tada, kai vadovavimas „nuleidžiamas“ iš viršaus. Pavyzdžiui, vienoje profsąjungoje, kuriai priklausiau, pirmininkas, dirbęs aukšto rango vadybininku, o po to apskritai perėjęs dirbti į kitą įmonę, atrodė visiškai nesusijęs su didžiąja dalimi darbuotojų. Jei darbuotojai gali demokratiškai išsirinkti jiems iš tikro atstovaujantį patikėtinį – puiku.

Teigiate siekį vienyti visus dirbančiuosius ir laikotės emancipacinės politikos nuostatų. Tačiau praktikoje toks siekių derinimas gali būti keblus. Ką pasakytumėt prie jūsų prisijungti panorusiam sunkiai dirbančiam žmogui, pasisakančiam prieš darbo vietas vagiančius užsieniečius ar „visokių mažumų“ teises? Kitaip tariant, kaip progresyvioms jėgoms tvarkytis su engiančio engiamojo problema?

Juozas: Pasisakome prieš visų tipų priespaudą ir pabrėžiame įvairių priespaudų bendrumą per buvimą priespaudomis. Nemanome, kad ksenofobiškos ar homofobiškos žmonių nuostatos yra nepakeičiamos, – būtent skirtingų priespaudos ašių panašumo pabrėžimas ir jo paaiškinimas gali padėti tokiems nariams suprasti, kad jie turi labai daug bendro su kitomis engiamomis grupėmis. Vis dėlto suprantame, kad tai gali būti sunku, ypač homofobijos atveju, kai ne taip lengva kalbėti apie bendrą priešą, kitaip nei neapykantos užsieniečiams atveju.

Lina: Lietuviai irgi išvažiuoja į kitas šalis, mus irgi vadina vagiančiais darbo vietas. Jei visi pradėjom kovoti prieš priespaudą, vienijamės bendram tikslui prieš išnaudojimą, negali būti nuomonės, kad „kažkas iš manęs darbo vietą atvažiavęs pavogė“ – gal rytoj man reikės išvažiuoti ir pati būsiu kaltinama darbo vietos ir pragyvenimo vagyste.

Martynas: Tiktai ką daryt, kad to nebūtų? 

Jurgis: Jei kažkas jungiasi prie mūsų, tai mato, kad G1PS jau dabar yra ir LGBT* asmenų, ir užsieniečių. Aišku, kai gyveni aplinkoje, pilnoje nacionalistinio ir homofobiško šūdo, sunku nesitikėti, kad žmonės neperims bent dalies jo. Bet kai susiduri su žmogumi akis į akį ir kartu organizuojiesi, po truputį perlipamas tas barjeras, suprantama, kad nieko čia baisaus nėra… Visuomet galima kalbėtis, o atvejų, kai susidursi su nepriimtinu – pavadinkim tai – žargonu, irgi neišvengsi.

Viktorija: Protestuose prieš naująjį Darbo kodeksą pačiai teko šnekėtis su žmonėmis, kurie laikėsi visiškai homofobinių nuostatų. Tikrai veikia tas susidūrimas akis į akį, nes viešai šitos kovos dažniausiai pristatomos kaip nesutampančios, lyg mūsų priespaudos būtų iš viso nesusijusios. Iš kitos pusės, svarbu ne tik žmogui, turinčiam ksenofobinių arba homofobinių nuostatų, pristatyti emancipacinę politiką, bet ir kalbėti su feministėmis, LGBT* žmonėmis, kad reikia ieškoti bendrų taškų su tais, kurie yra užaugę kitokioj kultūrinėj ir socialinėj aplinkoj ir turi nusistatymų, neparemtų jokiu susidūrimu su „kitokiais“ žmonėmis, jokia empirine patirtimi. Išankstinis nusistatymas ir manymas, kad reikia iš karto išvaryti „neteisingai kalbančius“ žmones, nėra emancipacinė politika, nes tiek man reikia išmokti tvarkytis su tam tikrais dalykais, tiek ir jiems. Čia prisimenu Dono Kalbo tekstą „Conversations with a Polish Populist“ („Pokalbiai su lenkų populistu“): griuvus Sovietų Sąjungai sąvoka „solidarumas“ perėjo iš bendrojo diskurso į žmogaus teises. Atskirtis iš dalies nutinka, nes niekas nebekreipia dėmesio į darbuotojus, o žodžiai „lygybė“, „solidarumas“ ir pan. tampa tik tapatybės politikos, neaprėpiančios gausybės problemų dalimi.

Jurgis: Manau, visų pirma reikia viešai sujungti šias politikas. Žmogaus teises suvesti su darbuotojų teisėmis, klasine perspektyva, o profsąjungas priversti atsisakyti šitų kvailų perskyrų ir nacionalizmo.

Martynas: Tik kad progresyvios kalbos nepasieks didesnės gyventojų dalies. Jei būtų daugiau panašių gerų progų į Viktorijos minėtus protestus, kai galima parodyti, kaip skirtingų grupių interesai iš tikrųjų ne tiek daug skiriasi ir sutampa, kad žmonės, kurių iki šiol nesupratai, gali su tavimi stovėti toj pačioj barikadų pusėj, tai būtų stipriausias smūgis ksenofobijai.

Jurgis: Iš kitos pusės, turim kalbėti ne tik apie darbovietes. Iššūkis: bandyti organizuotis ne tik tradiciškai, darbovietėje, bet ir aplink reprodukcinį darbą, namų sferą…

Viktorija: Taip, reikia plėsti darbuotojo sampratą, nes ji vis dar nurodo į fabrike dirbantį vyrą, o tai jau seniai nebe tiesa. Naujausiame mūsų leidinyje daug dėmesio sulaukė straipsnis apie feminizuotas darbo sritis, pavyzdžiui, aptarnavimą, apie reprodukcinį darbą ir siekį jį padaryti matomą. Parodyti, kad ant kažkieno sprando užkrauta daugiau krūvio, yra žingsnis link aiškesnio supratimo, jog pačioje darbuotojo sampratoje jau yra užkoduotos atskirtys. Tai ypač akivaizdu seksualinio priekabiavimo atvejais.

Jurgis: Dėmesys nematomiems, dažniausiai moterų atliekamiems darbams jau yra emancipacinis. Iki šiol nelabai kas apie tai kalbėjo, bent jau profsąjungos sutartinai tyli apie šią perskyrą. 

Viktorija: Kad ir mokytojų streiko kontekste: dauguma mokytojų yra moterys, bet niekur nemačiau, kad švietimo darbuotojų profsąjungos atkreiptų dėmesį į tai. Juk žemi atlyginimai susiję su rūpybiniu darbu: „Tu moteris, tu vaikais užsiimk, tau ir mažesnio atlyginimo užteks.“

Lina: O kaip tik moteriai reikėtų papildomai sumokėti, nes ji namie daugiau dirba, mažus vaikus prižiūri…

Martynas: O iš tikrųjų, jei kas nors ateitų ir sakytų: „Aš visiškai pasirašau po jūsų darbo politika ir labai noriu prie jūsų prisijungti, bet esu už uždaresnes sienas ir šiaip kas čia per politkorektiškumas“, ką darytumėm?

Viktorija: Galim persimest, aš mielai padiskutuočiau su tokiu žmogumi apie „politkorektiškumą“. Bet ir vėl kodėl, kai įsivaizduojam, kad mes kažkam aiškinam savo emancipacinę politiką, omenyje turime homofobą nacionalistą vyrą? Kalbamės su įvairaus plauko ir tapatybės darbuotojais, vien moterų visuomenėje yra apie 50 procentų, tada jei dar pridedi žmones iš kitų marginalizuotų kategorijų, nelietuvius, LGBT*… Gal mums nereikia aprėpti viso darbuotojų spektro, pakankamą galią ir pasipriešinimą galim sutelkti vien tarp skirtingų marginalizuojamų grupių? Tuo labiau kad tada galima integruoti mažumų problemas į darbo problematiką.

Martynas: Vis dėlto organizuodami, tarkim, G1PS padalinį įmonėje, gausim su šia problema susidurti ir teks ją permąstyti daug giliau. Nebus tai žmonės iš revoliucinės pasakos su visomis „teisingomis“ nuostatomis.

Viktorija: Jei jau planuojam ir „Pride“ eitynėse dalyvauti kaip G1PS, tai taip, kažkiek žmonių vis dėlto atkris… Bet aš tikiuosi, kad tie, kurie eis kartu, prisidės.

Martynas: Šiaip gali būti, kad daug žmonių, kurie norėtų stoti į profsąjungą, dėl to ir nestoja, kad jaučia emancipacinės politikos profsąjungose trūkumą.

Viktorija: Aha. Va ką tik feminizmo forume mačiau – viena moteris klausia, kaip elgtis, kai darbovietėje darbdavys pyksta ant moterų, atsisakančių jam padaryti kavos.

Lina: Bet čia dar ir paniekinimas – „tu žemesnėj pozicijoj už mane, tu man ir tarnauk“. Pats pasidaryk tos kavos!

Agneta: Taip, aš irgi buvusioje darbovietėje turėjau savo pareigas, bet kadangi vienintelė biure buvau moteris, turėdavau visiems kavos padaryt.

Viktorija: Jei nemoki pats sau kavos pasidaryt, gal tu iš viso geriau neik dirbti…

Martynas: Truputį sugrįžtant: man atrodo, sunkiau bus įtikinti arogantiškus liberalus, kad jiems reikia už darbo teisę pakovoti, nei tūlą darbuotoją, kad LGBT* ar užsieniečiai nėra jo priešai. Šiuo atveju pastebiu bendro diskursinio fono gerėjimą. Jau vien tai, kad ksenofobiškos nuomonės yra sakomos tyliai, pasislėpus, „nesidemonstruojant“: „aš ne homofobas, bet“, „aš ne rasistas, bet“, šį bei tą reiškia. o štai prieš kairesnę ekonominę politiką pasisakoma labai garsiai ir bendras viešasis diskursas tokius pasisakymus labai svetingai priima.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *