„Esame pamiršę, kaip iš tikrųjų veikia imperijos“: kurdų sunaikinimas NATO rankomis

Turkija matoma kaip kurdų mirtinas priešas, bet ji naudoja vokiškus tankus ir britų sraigtasparnius: tai yra tarptautinis skandalas!

Straipsnis perpublikuotas iš The Guardian, pirmą kartą išleistas 2019 vasario 1 d.; Vertė: Jokūbas Dauginis

Atsimenate tas ryžtingas, didvyriškai nuo ISIS puolimų Kobanės miestą gynusias kurdų pajėgas? Jiems gresia būti sunaikintiems NATO.

Rožavos autonominis kurdų regionas šiaurės rytų Sirijoje, kuriam priklauso Kobanė, laukia artėjančios invazijos*. Pasienyje telkiasi NATO kariuomenė su pribloškiančia ginkluote ir aukščiausia technologine įranga, kurias gali dislokuoti tik labiausiai pažengusios karinės jėgos. Vyriausias šių pajėgų vadas teigia, kad nori grąžinti Rožavą jos „teisėtiems savininkams“, kurie, jo manymu, yra arabai, o ne kurdai.

Praeitą pavasarį šis lyderis skelbė panašius teiginius apie Sirijoje labiausiai į vakarus nutolusią kurdų Afrino apskritį. Po to ta pati NATO kariuomenė, apsiginklavusi vokiečių tankais ir britų kariniais sraigtasparniais, remiama tūkstančių islamistinių ekstremistų, nusiaubė šią apskritį. Pasak kurdų naujienų agentūrų, dėl šios invazijos daugiau nei 100 000 kurdų civilių buvo visiškai išvaryti iš Afrino. Pranešama, kad kaip teroro priemonės buvo sistemingai pasitelkiami žaginimai, kankinimai ir žmogžudystės. Šis teroro laikotarpis tęsiasi iki šios dienos. Ir šios NATO kariuomenės vadas yra užsiminęs, kad tą patį, kas įvyko Afrine, jis ketina padaryti visoje likusioje šiaurės Sirijoje.

Kalbu, aišku, apie prezidentą Recepą Tayyipą Erdoğaną, kuris iš tiesų vis labiau tampa Turkijos diktatoriumi. Visgi ypač svarbu pabrėžti, kad tai NATO pajėgos. Tai reiškia ne tik, kad jos yra aprūpintos moderniausia ginkluote; tai taip pat reiškia, kad šią ginkluotę išlaiko kitos NATO narės.

Naikintuvai, kariniai sraigtasparniai, net Turkijai tiekiamų vokiečių tankų „Panzer“ pajėgos –  visa ši karinė įranga, aktyviai naudojama karo lauke, genda neįtikėtinai greitai. Žmonės, kurie pastoviai tikrina, prižiūri, taiso, pakeičia ir parūpina atsargines detales, dažniausiai dirba amerikiečių, britų, vokiečių ar italų įmonėse. Jų dalyvavimas yra esminis, nes Turkijos karinė persvara prieš šiaurės Sirijos „Liaudies Savigynos Būrius” (YPG) ir “Moterų Savigynos Būrius” (YPJ), šiuos Kobanės miesto gynėjus, kuriuos Turkija prisiekė sunaikinti, visiškai priklauso nuo šių įmonių.

Taip yra dėl to, kad, nepaisant technologinės persvaros, Turkijos kariuomenėje vyrauja betvarkė. Dauguma jos geriausių karininkų ir net pilotų yra įkalinti po nepavykusio 2016-ųjų metų pučo, o dabartiniai jos vadai parinkti ne pagal kompetenciją, o pagal politinį lojalumą. Rožavos gynėjai, priešingai, yra patyrę veteranai. Lygioje kovoje jiems nekiltų didesnių sunkumų atremiant turkų puolimą, kaip jų nekilo atremiant turkų remiamų džihadistų atakas praeityje.

„Lygi kova“ šioje situacijoje reikštų prieigą prie prieštankinių ir priešlėktuvinių ginklų. Bet Trumpo administracija pažadėjo Turkijai būtent to neleisti kurdams. Net tos pajėgos, kurios tiesiogiai bendradarbiavo su JAV ir Jungtinės Karalystės kariais nugalint ISIS, niekados negavo gynybinių ginklų, reikalingų atremti turkų oro ir šarvuočių puolimą – puolimą, kuris neišvengiamai atėjo po karų su ISIS. Jei remtumėmės Afrino pavyzdžiu, šis puolimas gali būti paremtas napalmu ir kasetinėmis bombomis.

Tačiau kai tik šios JAV ir JK pajėgos pasitrauks, jų buvę sąjungininkai bus palikti ant ledo, be galimybės apsiginti prieš pažangesnę ginkluotę, kurią britai ir amerikiečiai padeda tiekti Turkijai ir prižiūrėti.

Kobanė, Sirija, 2015 m. kovas. „Moterų savigynos būrio“ narė gina miestą. Fotografija: Maryam Ashrafi

Įprastai Vakarų žiniasklaida žvelgia į Turkiją kaip į savotiškai sukčiaujančią valstybę, kurios pasikartojantys žiaurumo protrūkiai, nukreipti prieš kurdų civilius – Turkijos pietryčiuose esančių kurdų gyvenamų miestų bombardavimai 2015-ais metais, žiniasklaidoje aprašytas etninis valymas Afrine, besitęsiantys kaimų Irake puolimai, – turi būti toleruojami, kad tik Turkija nepereitų į priešų, pavyzdžiui Irano ar Rusijos, pusę. Panašiai, nuomonių lyderiai ir politikai, atrodo, švilpauja ir žvelgia į kitą pusę, kol Erdoğanas suima ir įkalina dešimtis tūkstančių žmonių, tarp kurių – mokytojai, žurnalistai ir išrinkti parlamentarai, už tai, kad šie kalba kitaip, nei jis nori, ar net tada, kai jis viešai paskelbia, kad „joks europietis bet kurioje pasaulio vietoje negali vaikščiot gatvėmis saugus” jei šis jam atvirai prieštarauja.

Bet Turkija nėra sukčiaujanti valstybė. Turkija yra NATO. Jos kariuomenė saugo Europos rytinį sparną. Jos policijos ir saugumo pajėgos pavestos stabdyti pabėgėlių srautą iš Artimųjų Rytų karo zonų į Europą – kas pasienyje vis dažniau reiškia kulkosvaidžių ugnies atidengimą į pabėgėlius – paslauga, už kurią jai tiesioginėmis kompensacijomis išmokami milijonai eurų.

Tik dėl to, kad Turkija yra NATO narė, jos valdžiai pavyko PKK (Kurdų Darbininkų Partija) partizanus – sukilėlius, kurie nuo 1990-ųjų kovoja už autonomiją pietryčių Turkijoje – 2004-aisiais įtraukti į „tarptautinį teroristų sąrašą”, tuo pačiu metu, kai PKK atsisakė reikalavimų dėl atskiros valstybės kūrimo, sustabdė puolimo operacijas ir bandė pradėti derybas dėl taikos. Reikėtų paminėti, kad šis „teroristinis” ženklinimas taikomas beveik išskirtinai tarp NATO šalių; Jungtinės Tautos, Indija, Kinija ar net Šveicarija tikrai nežymi PKK kaip „teroristinės“ organizacijos.

Dėl to, kad Turkija yra NATO, Vakarų žiniasklaida turi rimtai priimti apgailėtinus teiginius, kad feministinės demokratijos eksperimentas Rožavoje pats yra „terorizmo” forma.

Todėl, kad Turkija yra NATO ir saugo Europos sienas, Jungtinės Valstijos ir Europos valdantieji žvelgė į šoną ar net išreiškė palaikymą, kai jos armija, sulaužant visus tarptautinius įstatymus, įsiveržė į iki tol taikų Afrino anklavą. Kol Turkijos kariuomenė vykdė puolimą, jos vadai užsiminė siekiantys ne tik etniškai išvalyti kurdų populiaciją ir sužlugdyti jų feministinės demokratijos eksperimentą, bet taip pat regione apgyvendinti aršiausių islamistų sukilėlių šeimas, kurios kitu atveju galbūt būtų emigravusios į Europą.

Būtent dėl to, kad Turkija yra NATO, Vakarų žiniasklaida jaučia pareigą tikėti apgaulingu pasakojimu, kad ji yra ISIS priešė, nepaisant nesibaigiančių įrodymų apie Turkijos kolaboravimą su ISIS ir visiems regione žinomą faktą, kad turkų „masiniai puolimai” prieš ISIS Sirijoje dažniausiai reikšdavo ISIS karinių vadų papirkinėjimus, siekiant juos prisivilioti į savo pusę.

To pasekoje matome keistą vaizdą  “buvę” al-Qaida ir ISIS džihadistai, kaip šimtatūkstantinė samdinių jėga, veikia išvien su Erdoganu, kovodami prieš YPG,. Be to, tokie žmonės kaip Seyfas Ebu Bekiris, tarnavęs kaip ISIS karinis vadas tuo metu, kai ši vykdė garsiąsias žudynes Paryžiaus naktiniame klube, dabar yra karo vadas Turkijos paremtoje Laisvosios Sirijos Armijoje. Savo ruožtu, Ebu Bekiris yra įspėjęs Prancūziją nesikišti į Turkijos planus panaudoti NATO pajėgas naikinant senuosius ISIS priešus kurdus.

Jei visa tai sunku suprasti, taip yra iš dalies dėl to, jog dauguma mūsų – įskaitant ir didelę dalį tų, kurie laiko save anti-imperialistais – rodos, esame pamiršę, kaip iš tikrųjų veikia imperijos. Britų Imperija irgi retai siuntė savo karius į mūšius. NATO savo oficialios partnerės Turkijos saugumo pajėgoms suteikia ginkluotę ir aprūpinimą, o šitai leidžia joms skraidyti NATO lėktuvais, važinėti NATO tankais ir šaudyti į pabėgėlius; lygiai taip Turkija samdo al-Qaeda ir ISIS legionus, kad šie už ją atliktų nešvarias masines atakas ir etninį valymą. Sulaužėm teroristams ragus praktiškai užsegdami jiems pavadėlį, labai panašiai, kaip Roma kažkada pasamdė Alariką Gotą ar Jungtinės Valstijos – Osamą bin Ladeną. Ir mes žinome, kaip tai baigėsi.

Yra alternatyvų. Tarptautinės galios galėtų panaikinti faktiškai egzistuojantį NATO embargą, kuris neleidžia pajėgoms, įveikusioms ISIS, apsiginti. Girdime reikalavimus paskelbti tarptautinį skrydžių draudimą regiono oro erdvėje, geriausiu atveju – kontroliuojant JT saugumo tarybai ir prižiūrint ne Amerikai, o kitai šaliai – galbūt Prancūzijai ar net Rusijai. Tai taip pat suteiktų galimybę YPG/J kovoti lygiomis sąlygomis. Rožavos gynėjai yra visiškai pajėgūs atremti turkų kariuomenę, jei tos kariuomenės aukštųjų technologijų persvara bus neutralizuota.

Galų gale, Turkijos valdžia turi nustoti reaguoti į kitaip gyvenimą įsivaizduojančius žmones bandymais juos nužudyti, ji turi grįžti prie derybų stalo. Tą patį būtų galima pasakyti apie Siriją, kur decentralizuotas Rožavos modelis galėtų būti išeitis iš konflikto.

Tačiau šiuo metu mums reikia skubaus atsako į pavojų, su kuriuo susiduria kurdai Rožavoje. Padėtis prastėja kas dieną – ir visiškai įmanoma, kad NATO greit įgyvendins vieną baisiausių 21-ojo amžiaus genocidinių žudynių.


* Tekstas publikuotas 2019 vasario 1d., prieš Turkijos įsiveržimą į kurdų kontroliuojamas šiaurės Sirijos teritorijas

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *