fbpx

Kroatija užsinorėjo streiko arba Kaip „antrarūšiai“ piliečiai suvienijo visuomenę

Mokytojų streikai metų pabaigoje, prieš/per biudžeto svarstymą, Lietuvoje po truputį tampa gražia tradicija. Iškalbinga ir tai, kad iš visų per pastaruosius penkerius metus mūsuose vykusių „oficialių“ streikų tik vienas vyko ne švietimo sektoriuje. Vis dėlto streikuoja mokytojai tikrai ne vien Lietuvoje – vien šiemet švietimo sektoriaus streikų banga nusirito per penkis žemynus, nuo JAV iki Dramblio Kaulo Kranto ir nuo Irano iki Lenkijos. Šioje publikacijoje pristatome prieš kiek daugiau nei mėnesį pasibaigusius masinius ir veiksmingus mokytojų streikus neseniai į Europos Sąjungą įstojusioje Kroatijoje.

Mokytojų streikas Kroatijoje vyko spalio – lapkričio mėnesiais. Pirmosiomis savaitėmis protestas vyko kasdien vis kitose šalies mokyklose, iš vakaro paskelbiant, kuriose iš jų darbuotojai streikuos sekančią dieną. Vyriausybei atsisakant rimtai reaguoti į mokytojų reikalavimus, lapkričio 17 dieną pereita prie visuotinio streiko: vienu metu buvo uždaromos mokyklose visoje Kroatijoje. Vienas pirmųjų protesto reikalavimų buvo pakelti ir suvienodinti atlyginimus: dėl neaiškių priežasčių mokytojams taikomas atlyginimo indeksas buvo mažesnis nei visų kitų viešojo sektoriaus darbuotojų. Tačiau netrukus savaitėmis besitęsiančio streiko tema prasiplėtė iki to, ką menki ir nelygūs atlyginimai reprezentuoja: paties švietimo statuso visuomenėje klausimo. Daugiatūkstantiniame streike Zagrebe lapkričio mėnesį, vienas mokytojų dienraščiui „Slobodna Dalmacija“ sakė „mokykla yra gyvas audinys, gyvas organizmas ir kuriame jį mes visi, nuo valytojos iki direktoriaus… Dirbantys [mokyklose] žino, kad šiame darbe titulai nedaug tereiškia. Mano atlyginimas apskaičiuojamas pagal koeficientą, kuris man tiesiai į akis sako: tu nesi vertas tiek, kiek kiti…“ Galiausiai, gruodžio pradžioje, valdantieji sutiko pradėti kelti atlyginimo koeficientą per ateinančius metus, pradedant nuo sausio mėnesio. Kritinio kroatų portalo Bilten autorių akimis, streiko sėkmės priežastys glūdėjo organizatorių patyrime ir streikuotojų atkaklume. Tačiau akivaizdi ir esminė plataus, Kroatijoje jau ilgus metus nepatirto visuomeninio ir organizacinio solidarumo su streikuojančiais švietimo darbuotojais rolė.

Kroatija užsinorėjo streiko

Marko Kostanić, Bilten, 2019 11 20

Masiškiausias protestas naujausioje Kroatijos istorijoje įvyko prieš kiek daugiau nei trejus metus. Nors ir gausus, ir vykęs palyginus neseniai, šiandien protestas kone visiškai išnykęs iš viešosios atminties. Tuomet buvo protestuojama prieš Visapusės mokymo programų reformos stabdymą. Vien Zagrebe susirinko apie 25 tūkstančius žmonių, visoje šalyje – apie 40 tūkstančių. Protestas nuslinko į užmarštį, tarp kitų priežasčių, ir dėl to, kad buvo nukreiptas prieš trumpai gyvavusią Tihomiro Oreškovićiaus [1] vyriausybę […].

Prie užmaršties prisidėjo ir politiškai impotentiškos reikalavimų formuluotės. Jos sukosi daugiau mažiau apie „mūsų vaikų ateitį“, o savo visuomeninę viziją rėmė liberalia viduriniosios klasės idėja, kurioje švietimas yra atsakymas į visas politines bei ekonomines problemas. Nepaisant šių nutylėjimų ir klasinio aklumo, protestų masiškumas aiškiai parodė, kad mokyklinė sistema ir švietimas yra vieni iš retų sektorių, turinčių stiprų mobilizacinį potencialą. Žlugus anai valdžiai ir vadovaujančią poziciją užėmus „nestabiliam stabilizatoriui“ Andrejui Plenkovićiui [2], politinė dinamika stojo į senas vėžes. Reakcingos politinės iniciatyvos muša savo ritmą vadinamuosiuose kultūriniuose karuose: arba per antiserbišką politiką, arba vis iškeliant abortų draudimo klausimą bei kovą prieš „lyčių ideologiją“. Ekonominėje sferoje viskas smuko iki isterijos, nukreiptos prieš vadinamuosius uhljebus [3], ir konfliktą tarp privačiojo (tikrojo) ir viešojo sektorių.

Ši siurrealistinė situacija pamažu sekino bet kokį individualų ar kolektyvinį pasitikėjimą politika. […] Šimtai tūkstančių žmonių nusprendė „balsuoti kojomis“ ir išvykti užsienin, o statistika rodo, kad Kroatija pasaulyje lyderiauja pagal naujienomis domėtis vengiančių žmonių skaičių: šis siekia net 57%. Bendra visuomeninė atmosfera yra ganėtinai depresyvi: viešojoje erdvėje sukasi arba neapykanta, arba smulkių interesų ir korupcinių aferų atskleidinėjimas. Ir čia pasireiškė mokytojai su savo streiku.

Palaikymo priežastys

Pradžioje viskas tekėjo įprasta vaga: eilė reikalavimų, eilė tų reikalavimų atmetimų, eilė provokacijų. Tačiau situacija po truputį darėsi vis rimtesnė. Tapo akivaizdu, kad streikuotojai yra kaip reikiant organizuoti, solidarūs ir ištvermingi. Jie taip pat labai protingai sužaidė dozuodami spaudimą: streikas vyko kasdien vis kitoje apygardoje, kartkartėmis nacionaliniu lygmeniu. Tai buvo užuomina į protestuotojų lankstumą, skaitymąsi su šeimų ir vaikų poreikiais, o valdžiai paliko pakankamai erdvės reaguoti neužaštrinant situacijos. Vyriausybė, premjeras ir atsakingi ministrai arba apgaudinėjo visuomenę, arba apsimetinėjo nesuprantantys, ko tos profsąjungos nori. Tačiau streikuotojai nepasidavė. Tada valdžiai ir visiems „susirūpinusiems piliečiams“ į pagalbą atėjo liberalioji žiniasklaida, vedama dienraščių „Index“ ir „Telegram“.

Buvo apskaičiuoti mokytojų atlyginimai, menkintas profesinių sąjungų indėlis, buvo rasti nepalaikantys streiko mokytojai, neturintys kur palikti vaikų tėvai, streiko teisėtumą neigiantys ekspertai. Betrūko tik vaikų, mirštančių iš noro eiti į pamokas. Tačiau ir ši taktika nesuveikė. Kuomet profesinės sąjungos paskelbė visuotinį streiką, kurio laikysis iki savo reikalavimų išpildymo, sukilo visuomeninis palaikymas. Bent jau tokį įspūdį sudarė komentarai ir socialiniai tinklai. Net „Index“ anketoje, kurioje iki vakar (lapkričio 19 d.) popietės sudalyvavo 50 tūkstančių žmonių, du trečdaliai išreiškė paramą streikui. Nėra reprezentatyvaus visuomenės paramos streikui tyrimo, tačiau sunku nusikratyti įspūdžio, kad dauguma žmonių jį palaiko.

Tačiau dar sunkiau yra neklausti – kodėl? Ypač turint omenyje vyraujančius antagonizmus, profesinių sąjungų viešą stigmatizaciją, politinę apatiją ir paplitusią visuomenės atomizaciją. Pirmoji priežastis, akivaizdu, yra profesinių sąjungų organizuotumas ir taktinis pasirengimas, sustiprintas įtikinančiais anoniminių mokytojų išstojimais žiniasklaidoje. Antroji priežastis yra jau minėtas švietimo sferos mobilizacinis potencialas: žmonės švietime ir toliau mato galimybę pasukti reikalus geresne linkme. Trečioji – nepasitenkinimas dabartine valdžia. Iki mokytojų organizavimosi privilegiją ją atakuoti turėjo tik ustašinė [4] dešinė […] ir įvairias aferas demaskuojanti žiniasklaida. Nebuvo erdvės viešai maišto raiškai. Ir ketvirta svarbi priežastis, tegu ir ne visai sąmoningai suvokiama: žmonės paprasčiausiai užsinorėjo sudalyvauti ar išreikšti palaikymą kažkam, kas kovoja už darbuotojų interesus ir geresnį gyvenimą. Jie užsinorėjo, galų gale, streiko.

Daugumai jau tikriausiai gana politinių užsiėmimų, besisukančių apie nacionalistines nesąmones, smulkaus plauko apgavystes ir demaskavimus. Ir būtent mokytojai yra figūra, galinti apjungti šiuos skirtingus motyvus, norus ir frustracijas: jie nėra taip apgaubti neigiamais vaizdiniais, kaip kiti viešojo sektoriaus darbuotojai, jie dirba su vaikais, ir kažkur – tegu ir prigesinta – bet vis dar girdima jų ypatingos švietėjų rolės idėja. Visa tai nereiškia, kad mokytojai išlaikys savo reikalavimus, kad visuomenės palaikymas neišgaruos ir kad dinamika negrįš į savo pradinį tašką. Tačiau akivaizdu, kad žmonės jaučia politikos, užsiimančios jų kasdienybe, jų realiais gyvenimais, orumu ir geresnėmis materialinėmis sąlygomis, poreikį, ar jie jį reikštų patys streikuodami, ar kaip (tylios) paramos teikėjai. Ir todėl: kol reikalavimai bus išpildyti!

Šaltinis – total-croatia-news.com

Kaip antrarūšiai piliečiai suvienijo visuomenę

Andrea Milat, Bilten, 2019 11 26

 Jie priprato, kad gali spjaudyti mums į veidą – o mes viso labo nusišluostysime,

streikuojantis mokytojas, profesinės sąjungos narys.

Pirmadienį, lapkričio 25 dieną, tūkstančiai vidurinių ir pradinių mokyklų mokytojų iš visos Kroatijos protestavo centrinėje Zagrebo aikštėje. Čia jie nebuvo vieni: kartu su jais protestavo visų įmanomų politinių pažiūrų suinteresuoti piliečiai. Organizatorių vertinimu, Bano Josipo Jelačićiaus aikštėje susirinko daugiau kaip 40 tūkstančių žmonių, o streiką palaiko visi, išskyrus Kroatijos Respublikos Vyriausybę ir Katalikų Bažnyčią. Toje pačioje, palaikančiųjų protesto reikalavimus, pusėje pirmą kartą nuo savo įsikūrimų atsidūrė tokios organizacijos, kaip dešiniosios aktyvistės Željkos Markić „Šeimos vardan“, ir pilietinės visuomenės ugdymo centrai, pvz., „Gongas“ ar „Taikos studijų centras“. Ir visa tai dar ne kroatiško stebuklo pabaiga: šalia jų lygiavosi ir žiniasklaida, ir netgi policija.

Viešojo diskurso apie streiką ir mokytojų reikalavimus poslinkis prasidėjo feisbuko grupės „Tėvų palaikymas streikuojantiems mokytojams“ sukūrimu. Jos narių skaičius augo įspūdingu greičiu nuo pirmos atidarymo minutės. Sekantis pokytis atėjo visoms šalies profsąjungoms pareiškus solidarumą. Kad tai nebuvo vien deklaratyvus palaikymas ar lėkštas moralinis prisišliejimas prie „teisingosios istorijos pusės“, šiandien įrodė ir policijos profsąjunga, pareikalavusi Vidaus reikalų ministerijos pasiaiškinimo dėl vadinamosios „rutininės saugumo patikros“. Kad Kroatiją gali vieną dieną ištikti Libano scenarijus, kuomet represiniai viešosios tvarkos organai atidirba pamainas vienoje barikadų pusėje gindami politinius elitus nuo protestuotojų, o laisvalaikiu persirengia tais pačiais protestuotojais ir leidžiasi į gatves, rodo Policijos darbuotojų profesinės sąjungos pareiškimas:

„Griežtai smerkiame policijos elgesį, kuris negali būti pateisintas kaip „RUTININĖ SAUGUMO PATIKRA“, tačiau suvoktinas kaip represinio aparato galių demonstracija ir nepriimtina elgsena, turint omenyje, kad komunizmo ir milicijos laikai, kuomet gyventojus surašydavo dėl apsilankymo bažnyčioje, jau seniai praėjo. (…) Norėtume ir toliau tikėti, kad toks elgesys yra atsitiktinė išimtis ir kad nepraeis taip, kaip žurnalistės Đurđicos Klancir atvejis [5], kai policijos vadas stengėsi pateisinti policijos elgesį teikdamas klaidingą informaciją visuomenei, ministrui ir premjerui, užuot išsiaiškinęs, kas davė įsakymus ir atleidęs juos iš vadovaujančių pareigų policijoje.“ Laiškas buvo išsiųstas Vidaus reikalų ministrui Davorui Božinovićiui bei policijos vadovui Nikolai Milinai.

Policijos pasiaiškinimas, kad patikra vyko norint užtikrinti saugumą, yra paprasčiausiai nepriimtinas, nes organizatoriai įregistravo 200 autobusų atvykimą. Be to, patikra vyko ne visose apygardose, o tik Krapinsko-Zagorskos. Tikimės, kad ši tema nenuslops viešojoje erdvėje tol, kol šiuos įsakymus davusieji nesupras, kad tokie veiksmai nėra priimtini nei visuomenei, nei patiems policininkams. Policininkų profesinės sąjungos pareiškime ypač įdomu tai, kad ši proga buvo panaudota pasiųsti politiniam elitui aiškią žinutę: jiems nepriimtinas policininko uniformos naudojimas žurnalistų bauginimui. Kroatijoje reti momentai, kuomet policiją galima traktuoti kaip dalį darbo klasės, kuri, užuot gynusi politinį elitą, nedviprasmiškai stoja piliečių pusėn; o ši konkreti situacija dar turi ir profsąjunginį aspektą. Po ilgo susiskaidymo, susipriešinimo, pasyvumo, „piguvos“ ir kitų profesinių sąjungų problemų laikotarpio, įspūdinga yra tai, kad būtent švietimo klausimas dar kartą davė akstiną tokiam stipriam visuomeniniam sutarimui.  […]

 

[1] Kroatų – kanadiečių verslininkas, dešimt mėnesių dirbęs Kroatijos ministru pirmininku 2016 metais. Savo trumpos kadencijos metu koncentravosi ties valstybės skolos ir biudžeto deficito mažinimo viešojo sektoriaus sąskaita.

[2] Dabartinis Kroatijos Ministras Pirmininkas, centro-dešinės Kroatijos Demokratinės Sąjungos partijos narys.

[3] Menkinantis terminas, pradėtas plačiai naudoti XXI a. pradžioje, paniekinančiai apibūdinantis perteklinius viešojo sektoriaus darbuotojus ir vartojamas teisinant viešojo sektoriaus mažinimą.

[4] Ustašiai – XX amžiaus pradžioje veikusi kroatų fašistinė organizacija.

[5] Omenyje turimi įvykiai šių metų kovo mėnesį, kuomet į žurnalistės Đurđicos Klancir darbo vietą buvo pasiųsti uniformuoti pareigūnai dingstimi patvirtinti jos tapatybę ir gyvenamąją vietą, nors visa ši informacija policijai buvo prieinama duomenų bazėse. 

Pagr. iliustracijos šaltinis – global.chinadaily.com.cn

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *