„Kovoti galima, pasiekti pergalę taip pat“: apie solidarumo tinklus

Solidarumo tinklai – tai nuo politinių partijų ir profsąjungų nepriklausomos, neformalios, darbuotojus, studentus ir nuomininkus vienijančios nehierarchizuotos organizacijos. Pagrindinis šių organizacijų tikslas – tiesioginiu veiksmu kovoti prieš išnaudojimą dėl pelno bei rasinę, lytinę ir kitokią diskriminaciją. Kiekvienas solidarumo tinklas yra principu „žala vienam yra žala visiems“ besivadovaujanti žmonių grupė, iš kurios pagalbos gali sulaukti kiekviena(-s), susidūrusi(-ęs) su išnaudojimu arba diskriminacija. Vienintelė sąlyga yra tokia, kad prašantysis pagalbos sutinka kartu dalyvauti solidarumo tinklo veiksmuose.

Pirmasis Solidarumo Tinklas buvo suformuotas Sietle 2007-aisiais ir tapo veiklos modeliu po jo sekusioms iniciatyvoms. Šis tinklas buvo sumanytas kaip alternatyva tiek tradicinėms, biurokratija persmelktoms profsąjungoms, tiek sindikalistinei IWW arba Industrial Workers of the World (angl. Pasaulio Pramonės Darbuotojai). Šiandien vienas iš didžiausių, tačiau ne vienintelis iššūkis profsąjungoms yra greita darbuotojų kaita, dėl kurios ilgalaikė organizacija tampa beveik neįmanoma. Solidarumo tinklo pirminiais tikslais tapo kova dėl nesumokėtų atlyginimų, neapmokėtų viršvalandžių, kenksmingų darbo sąlygų ir kitokių išnaudojimo atvejų būtent tokiose darbovietėse. Be to, tai buvo efektyvus būdas kovoti prieš nuomininkų teisių pažeidimus – atgauti pavogtus užstatus, reikalauti geresnių gyvenimo sąlygų ir kita.

Kitaip nei tradicinės profsąjungos, solidarumo tinklai neturi eilinius jos narius „atstovaujančių“ apmokamų biurokratų, kurie galiausiai atsiduria darbdavių pusėje. Solidarumo tinklai organizuojami nehierarchišku principu – atsisakydami pastovių lyderių ir įgalindami kiekvieną savo narį lygiomis teisėmis dalyvauti veiklos organizavime ir sprendimų priėmime. Būtent todėl vietoj pasitikėjimo „atstovais“, solidarumo tinkle teikiama pirmenybė veikimui patiems naudojant įvairius tiesioginio veiksmo metodus – piketus, išnaudojimo viešinimą, trukdymą normaliam verslo veikimui, palaipsniui vis labiau spaudžiant išnaudotoją darbdavį ar apgaudinėjantį būsto nuomotoją.

Nuo savo veiklos pradžios daugybę kovų laimėjęs bei iki šiol sėkmingai augantis Sietlo solidarumo tinklas tapo pavyzdžiu daugybei panašių iniciatyvų įvairiuose miestuose JAV ir kitose valstybėse, taip pat ir posovietinėse šalyse. Kviečiame susipažinti su dvejomis iš jų – Irkutsko  solidarumo tinklu, kuris šiandien yra vienas iš įvairiuose Rusijos miestuose sėkmingai veikiančių solidarumo tinklų, susijusių su  puslapiu https://antijob.net/, bei Prahos Solidarumo tinklu.

Irkutsko solidarumo tinklas

Solidarumo  tinklo idėja susidomėjome jau 2013 metais, kai „Autonominio veiksmo“ organizacijos suvažiavimo metu dalyviai iš Barnaulo supažindino su Sietlo solidarumo tinklo veiklos istorija ir principais. Mums šis  veiklos būdas pasirodė kaip labai perspektyvi klasių kovos ir profsąjunginės veiklos alternatyva. Kaip solidarumo tinklo grupė sprendžiame darbuotojų problemas. Mūsų šalyje jų yra daug ir įvairių, tačiau problemų su nesąžiningais darbdaviais turbūt daugiausia.

Jei solidarumo tinklo sėkmę matuotume pagal veiklos apimtį ir žinomumą, tai sėkmingiausia kampanija būtų pagalba statybų organizacijos „Irkutskpromstroi“ darbuotojams, kai po įmonės bankroto daugiau kaip 470-čiai žmonių liko neišmokėti atlyginimai. Mes sukėlėme didžiulį rezonansą medijose, organizavome kelis mitingus ir „pastatėme ant ausų“ visus vietinius valdininkus. To rezultatas – pradėtas mokėti įsiskolinimas darbuotojams (nors iki šiol dar liko apie 40 mln. rublių skola). Šios situacijos dėka mes turime galimybę palaikyti ryšius su šios įmonės darbuotojais bei turime teigiamą reputaciją. Jei sėkmę matuotume pagal pinigų kiekį, tai sėkmingiausia  buvo mūsų pirma kampanija, kai po kelių akcijų buvo išmokėta palyginti didelė pinigų suma.

Didžiausia kliūtis (solidarumo tinklo veikloje) – darbuotojų baimė, dažniausiai jie bijo pasipriešinti darbdaviui. Dažnai darbuotojui yra paprasčiau susitaikyti su esama padėtimi, nei pradėti kovą, kuri negarantuoja 100 proc. pergalės. Tie, kurie pasiryžta kovoti, greičiausiai yra išimtys. Norint išvystyti kovą, reikia nuolat palaikyti pasipriešinimą ir viešinti šitos veiklos tradicijas bei auginti supratimą, kad kovoti ir pasiekti teigiamus rezultatus  įmanoma, – kad kiekvienas darbuotojas, kuris norės pasipriešinti darbdavių savivalei, neatsidurtų informacinėje tuštumoje, o sužinotų šimtus ar tūkstančius patvirtininimų, kad kovoti galima, pasiekti pergalę taip pat.

Šiandien solidarumo tinklo veikla plečiasi visoje Rusijoje, mes aktyviai bendradarbiaujame su interneto puslapiu antijob.net, kuriame kiekvienas darbuotojas gali parašyti savo neigiamas patirtis. Vis dažniau matome, jog darbuotojai  vienijasi, kad kovotų už savo teises, bet dažniau tai daro teisiniais būdais. Tikriausiai platesnis vienijimasis dar ateityje.

Prahos solidarumo tinklas

Pirmasis bandymas suformuoti solidarumo tinklą buvo 2013 metais, bet neturėdama jokios kovos veiklai pradėti, grupė greitai sunyko. Tuo metu Mosto mieste (Čekijos šiaurėje) pasirodė dar viena solidarumo grupė. Grupė žmonių iš Prahos prisidėjo prie Mosto solidarumo tinklo vienoje sėkmingoje kampanijoje prieš įmonę Zepter, o vėliau įsitraukė į protestą prieš restoraną Rizkarna, kuriame daugelis žmonių negavo jiems priklausančių atlyginimų. Nuo tada solidarumo tinklas vėl aktyvus.

Kaip grupė turime gana mažą poveikį. Kita vertus, esame dar tik savo veiklos pradžioje. Šiuo metu kovojame tik dėl neišmokėtų, žmonėms priklausančių atlyginimų. Siekiame atskleisti, kas vyksta kiekvieną dieną ir padrąsinti žmones kovoti už savo teises. Be to, atsiranda daugiau susidominčių žmonių, kurie susisiekia ir prašo pagalbos. Prasidėjus Rizkarnos istorijai, iš tikrųjų atsirado platesnio masto solidarumas. Paramą parodė visas judėjimas, o protestuose susitiko daugybė žmonių iš įvairių grupių.

Šį veiklos būdą pasirinkome todėl, kad mums patinka tiesioginis ir kolektyvinis veiksmas ir nepatinka pasikliauti trečiomis šalimis. Mums nepatinka, kai žmonės yra apgaudinėjami, o bosai pasiima visą pelną.

Taip pat galima pastebėti, jog žmonės pasidaro atviresni ir pasiruošę kovoti už savo teises. Gali matyti bosus, pasiruošusius pripažinti savo kaltę ir pasiduoti. Galų gale, malonu yra tai, kad bent jau tą akimirką TU esi tas, kuris pateikia reikalavimus. Nesi tas, kuris maldauja to, kas tau priklauso, bet tas, kuris pasako jiems, ką jie turi padaryti, nes jau privalėjo tai padaryti anksčiau.

Liūdna, tačiau reikia pripažinti, kad rytų Europoje (posovietinėse šalyse) darbuotojai paprastai yra pasyvūs ir nenori ar bijo kovoti už savo teises. Apskritai čia profsąjungos nėra labai aktyvios, o daugelyje darboviečių darbo sąlygos yra gana blogos. Mes skatiname visus, vis dar jaučiančius, kad gali kažką padaryti, kovoti prieš neteisingumą.