Kokią „šeimą“ gina Kristupas Krivickas?

Žinomas laidų vedėjas Kristupas Krivickas paskelbė apie planus žygiuoti Bernardinų parke vienoje rankoje įsikibus vaikus, kitoje – Lietuvos vėliavą, taip siekiant atkreipti dėmesį į „pavojų”, kuris yra iškilęs „tradicinei šeimai”. Krivicko pavyzdžiu greitai pasekė ir kiti šeimas ginantys influenceriai ir politikai. Bet ar tikrai tradicinė šeima yra tik tai, ką įvardijo Krivickas, t.y., „tėtis, mama ir vaikučiai”?

„Šeimos gynėjai” Baltic Pride eitynes ir bendrai LGBT judėjimą vaizduoja kaip „tradicinių žmonių“ priešą. LGBT judėjimas dar tapatinamas ir su „genderistine ideologija“, o štai vienas dešiniųjų pažiūrų tinklaraštininkas Gediminas Merkys kaltina LGBT dėl „seksualinės perversijos, liaudiškai tariant – iškrypimų, transformavimo į vertybes”.

Šioms „perversijoms“ priešinama „tradicinė šeima.“ Ji paprastai vaizduojama kaip „harmoninga, krikščioniškas vertybes sauganti” šventovė, kurioje idiliškai sugyvena tėvelis, mamytė ir vaikučiai. Anot šeimos gynėjų – būtent į šių žmonių gerovę ir kėsinasi genderistinis LGBT judėjimas. Suprask, visi ne homoseksualūs žmonės, gyvenantys tradicinėje „vyro ir moters“ sąjungoje, turi priešintis šiai iškrypusiai „Vakarų ideologijai“, nes kitaip jie bus sutrypti.

Tačiau kokį „tradicinės šeimos” paveikslą galime susidaryti iš tokių šeimos gynėjų pasisakymų apie „šeimos harmoniją ir santykių darną”? Iš interviu su Kristupu Krivicku  sužinome, kad jis linkęs „neišleisti“ savo žmonos iš namų:

Interviu prodiuseris nupasakojo ir gandais apipintą savo šeimos modelį. Kalbama, jog jis savo gražiosios žmonos Jurgitos neišleidžia iš namų ir jos pareiga – auginti vaikus. Panašu, kad šiose kalbose yra tiesos: „Mes gal tokie senamadiški, aš esu šeimos galva, Jurgita augina vaikus. Tačiau dėl tokios tvarkos mums tik lengviau gyventi.

Panašiai galvoja ir kitas kovotojas už „šeimos vertybes“, politikas Arvydas Juozaitis. Aiškindamas, kodėl žmonai neleidžia turėti pajamų, jis pabrėžė, kad jai priklauso likti namie ir auginti vaikus. Kiek vėliau A. Juozaitis „pasitaisė“ ir teigė, kad „Lietuva turi ir gali tapti šalimi, kurioje gyvenimu džiaugiasi ir savo vertę jaučia ir profesinių aukštumų siekianti, ir vaikus auginanti moteris”.

Nuostabu, kaip galima nesutikti? Bet kyla klausimas – kodėl tuomet tokia pagarba moterims nenumato ir dalinimosi šeimos finansiniais resursais? Juozaitis nori, kad valstybė sumokėtų moterims už vaikų auginimą, bet nuo savęs pradėti nežada. Kodėl turėtume manyti, kad jis gerbia moteris, jei nenori suteikti žmonai bent šiek tiek asmeninės laisvės? Ir kalba čia eina ne apie „svetimos kišenės“ skaičiavimą, o apie paprasčiausią pagarbą artimam žmogui.

Panašią „pagarbą“ savo žmonai reiškia ir Krivickas, nepamiršdamas „kiekvieną rytą sportuoti ir parvežti žmonai gėlių“. Apie vaikų priežiūrą, buitinių darbų pasidalinimą, t.y., realią pagalbą – nė žodžio. Žinoma, nes juk šie šie darbai, matyt, laikomi „natūralia“ moterų pareiga. Kol vyras dalyvauja politikoje, kovoja už „tradicinę šeimą”, žmona prižiūri vaikus ir paruošusi vakarienę laukia grįžtančio karžygio. Žinoma, tokių šeimos modelių, kur vyras uždirba pinigus, o moteris rūpinasi namais, yra daug. Ir tokių šeimų savaime nenoriu demonizuoti. Bet kai kalba pasisuka apie šių „tradicinių rolių” garbinimą ir taikymą visai likusiai visuomenei – tai jau autoritarinė konservatyvioji politika.

Kaip pastebi daugelis moterų teisių padėtį tyrinėjančių mokslinink(i)ų, argumentai apie „natūralią moterų prigimtį” istoriškai visada buvo naudojami siekiant paneigti moterų teises – prieš balsavimo teisės suteikimą, lygias darbo teises ir atlyginimus, kitus visuomeninių judėjimų iškeltus reikalavimus. Teigta, kad moterų teisių išplėtimas šiomis kryptimis reikštų ėjimą prieš moterų prigimtį. Tačiau tokie argumentai girdimi ir šiandien: „tradicinių šeimų“ gynėjai skelbia ginantys „natūralius vyro ir moters santykius“, bet šie santykiai pasirodo ne kaip „harmonijos ir darnos“ išraiška, o kaip gana tiesmukiškas vyro dominavimo šeimoje ir viešumoje pateisinimas.

Tai yra pirma priežastis, kodėl ne tik LGBT bendruomenei, neatitinkančiai  „tradicinės šeimos“ idealo, bet ir kitiems žmonėms, reikėtų nepalaikyti „tradicinės šeimos“ gynėjų. Jų ginamas toks šeimos modelis yra grįstas vyro dominavimu, o už tokių „tradicinių vertybių“ dažnai slepiasi fizinis arba psichologinis smurtas ir išnaudojimas.

Bet yra ir kita labiau ekonominė priežastis dalyvauti Pride, net jei jūs nesat LGBT narys. Valstybės politika ir parama negali būti formuojama pagal „tradicinės šeimos“ sampratą, dėl to, kad taip daug žmonių paprasčiausiai yra stumiami į skurdą. Lietuva pasižymi vienu aukščiausių skyrybų skaičiumi Europoje (antra po Danijos). Net 46 proc. vaikus auginančių vienišų tėvų patiria skurdo riziką. Šiandien kas trečias vaikas Lietuvoje gimsta ne santuokoje.

Nykstanti valstybės socialinė apsauga reiškia, kad dažnai šeima žmonėms, nori jie to ar nenori,  lieka paskutiniu saugumo garantu. Studijuojant, susilaukus vaikų, nelaimės atveju, susirgus ar jau pasenus – visais šiais atvejais, belieka tikėtis paramos ir priežiūros iš artimųjų. Taigi, nors šeima be abejonės yra labai svarbi, visgi galime klausti ar teisinga visas šias pareigas palikti tik „artimųjų“ atsakomybei? Ar, užuot reikalavę stiprinti tradicinę šeimą, neturėtume savo jėgų nukreipti į kovą už, pavyzdžiui, geresnes ir visiems šalies gyventojams labiau prieinamas viešąsias paslaugas?

Dešiniųjų politikų ir visuomenininkų kalbose apie paramą šeimoms išsiskyrę, nesusituokę ar vaikus atskirai auginantys žmonės nepatenka į tradicinės šeimos apibrėžimą. Bet problema yra ne tai, kaip sutaikyti išsiskyrusius tėvus ir motinas, o kaip tokiose situacijose padėti išgyventi, suteikti paramą vienišoms motinoms ar tėvams, padėti vaikams, neverčiant visų šių žmonių atitikti vienintelį „teisingą“, bet daugeliui nepasiekiamą šeimos modelį.

Valstybės politika turi keistis, ji turi didinti socialinę paramą ir viešų paslaugų finansavimą, užtikrinti jų prieinamumą visiems, siekti mažinti skurdą ir nelygybę. Būtent tokie reikalavimai turi papildyti Baltic Pride eitynes, kurios, deja, dabar pristatomos kaip korporaciniais lipdukais apklijuotas džiaugsmingas meilės festivalis. Iš tikrųjų, liberali LGBT idėja apie šeimą iš dalies sutampa su jai besipriešinančių, „tradicinės šeimos“ gynėjų pozicija – abi pusės šeimą mato tik kaip „meilės“ ir „vertybių“ išraišką. Vienur šeima „įvairi“, kitur šeima “vienoda” – bet šios abi pozicijos nesiima aptarti, kokia ekonominė ir socialinė našta neoliberalioje valstybėje yra užkraunama šeimai.

Kaip rašoma Baltic Pride kairiųjų bloko renginio kvietime: Norime kitokių Baltic Pride eitynių. Mums svarbus solidarumas ir kooperacija, o ne paprasčiausias įvairovės šventimas. Taigi, žmogaus teisės yra neatsiejamos nuo socialinių teisių. Kitu atveju, lygybė, už kurią kovojama, bus pasiekiama tik pasiturintiems.

1 thought on “Kokią „šeimą“ gina Kristupas Krivickas?

  1. tokio briedo senokai neskaiciau , prie ko cia tradicine seima ir iskrypeliska juozaicio , bei krivicko pozicija seimos atzvilgiu , kitokiu pavyzdziu pritrukot , ar kaip cia , klausymelis tik , su kuo mylesis ateity gejai bei lesbietes , negimdydami , su pagrobtais vaikais , kas jau ir vyksta , gi 500 partneriu vidutiniskai kiekvieno gejaus gyvenime jiems ka , is menulio nukrenta , gal paaisinsit proto bokste , ir , koky pavyzdy sitie iskrypeliu atstovai sugebejo parodyt eitynese , reikejo pasidometi , tamstele .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *