Kodėl mes demonstruojamės?

Paskaičius komentarus internete po straipsniais apie Baltic pride, labai dažnai galima aptikti tokį pasisakymą: „visi tegu gyvena kaip nori, bet kam reikia demonstruotis“. Ir ne, nesu tokia naivi, kad galvočiau, kad tai nuoširdus klausimas LGBTIQ bendruomenei, bet, turiu pripažinti, kad klausimas turi pagrindimą. Tai kas yra “Eitynės už lygybę” ir ko jomis siekiama?

Viešose erdvėse visi nuolat kažkur einame, bet tik pamačius organizuotą eiseną kyla klausimas už ką, prieš ką ir kodėl jie eina. Eitynių dalyviai turi aiškias problemas ir reikalavimus. Istoriškai eitynės visada buvo protesto forma tų, kurie neturėdavo privilegijos kliautis įstatymais, nes šie juos diskriminuodavo, neturėdavo pinigų lobizmui ar kyšiams valdžią paveikti ir neturėdavo galimybės nusipirkti saugumą ar ramų gyvenimą. Kai nieko neturi, kūnas lieka vienintelis turtas ir kovos priemonė, o eitynės, protestai, mitingai ir riaušės – vienintelis būdas sukurti jėgą, pajėgią paveikti opresorius. Nes vieno nuskriausto, marginalizuoto kūno kančią lengva ignoruoti, o įskaudinta minia tampa galia, galinčia priversti opresorius reaguoti. Taip už savo teises kovojo moterys, juodaodžiai, darbuotojai, LGBTIQ ir daugybė tautinių judėjimų, besipriešinusių okupacijoms. Šlovindami nepriklausomybę, Lietuviai dažnai linkę pamiršti, kad Sausio 13-oji ar Baltijos kelias irgi buvo laisvės reikalavimai, sujungę individus į vieną kolektyvinį kūną su bendru skausmu ir bendru reikalavimu. Reikalavimai akivaizdžiai išsakomi plakatais, peticijomis, šūkiais, o kraštutinėse situacijose – akmenimis bei lazdomis. O kaip atrodo Baltic pride eitynės ir kokie yra jose keliami reikalavimai?

Vaivorykštės vėliavos, tranki muzika, karštą vasaros dieną treniruotas blauzdas apnuoginę vaikinai, perukai, makiažai, balionai. Daugumai „tradicinių šeimų” rėmėjų šie atributai asocijuojasi su šventėmis. Ir ne bet kokiomis, o vaikų gimtadienis. O vienas kitas gėjaus spenelis, suveržtas lateksinėmis petnešomis, aukštakulniais ant pjedestalo pastatyti vyriški pasturgaliai gan suprantamai sukelia nejaukumą. Ypatingai, kai socialiniai tinklai lūžta raginimais slėpti vaikus nuo verbuotojų ir gąsdinimais, kad jie sugriaus tavo šeimą.

Tai nestebina, gyvenant pasaulyje, pilname politinio nestabilumo, populizmo, nuolatinės krizės grėsmės, pasaulyje kur nesi tikras ar rytoj dar turėsi už ką susimokėti mokesčius, ar senatvėje sulauksi sunkiu darbu kauptos pensijos, ar šeima neliks vieninteliu saugiu bastionu. Lenkiant nugarą už minimumą, kai darbuotojus ginantys įstatymai tirpsta, leisdami daugumai mūsų būti legaliai išnaudojamiems, o politikai viens per kitą gąsdina mus Rytais ir Vakarais, sunku išvengti frustracijos ir bejėgiškumo jausmo. Šeima šiame neoliberaliame kontekste tampa tai, ką kuri tu, kur sprendi tu. Negana to, šeima – tai ne tik meilė, tai ekonominiai santykiai ir saugumas. Tai sutuoktiniai, slaugantys vienas kitą net jei neturi sveikatos draudimo, tai tėvai, siunčiantys krepšius daržovių mieste sunkiai besiverčiantiems vaikams, tai vaikai, karšinantys savo senus gimdytojus, kol nuo skurstančiųjų nusisukusi valstybė merkia akį užsienio investicijoms. Toms pačioms investicijoms, kurios Lietuvoje kuriasi dėl joms patogių įstatymų, leidžiančių išnaudoti darbuotojus, kuriems savo ruoštu tenka kliautis lauknešėliais iš giminių kaime, kad išgyventų iki sekančios algos. Ir taip nepritekliaus ir apgaulingo progreso ratas užsidaro ir sukasi toliau.

Šiame kontekste, matant spalvingą minią šokio ritmu žygiuojančią renovuotomis sostinės gatvėmis, lengva pamiršti apie mus vienijančius kasdienius vargus. Negana to, džiaugsminga eisena, šokanti trankiu ritmu ne reikalauja, o teigia – „mes esame šeima”. Dažnam Lietuviui tai yra vienintelis susidūrimas su LGBTIQ žmonėmis ir šis šventinis vaizdas suprantamai kelia pyktį – šoka sau laimingi, nieko jiems netrūksta ir dar nori pasisavinti šeimą – paskutinį saugumą ir prasmę šiame beprotiškame pasaulyje.

Ir aš, LGBTIQ bendruomenės narė, galiu suprasti klausiančiuosius „ko jie demonstruojasi?”, nes „Eitynės už lygybę” panašesnės į šventę nei į protestą. O švęsti nėra ko. Nes kol sauja Vilniaus liberalų mojuoja vaivorykštės vėliavom, kol Lietuvos gėjų lyga parsiduoda korporacijoms, vienai dienai tapusioms žmogaus teisių gynėjomis, homoseksualūs ir transseksualūs žmonės, kaip ir dauguma Lietuvos, bando išgyventi. Ieško darbo, tik per dar didesnius vargus, nes ne kiekvienas darbdavys priims gėjų į darbą, laukia algos, tik be lauknešėlių iš kaimo, nes dažni tėvai savo LGBTIQ vaikų atsisako, eina į mokyklą, bet be egzaminų kasdien turi bijoti patyčių ir smurto.

Tai ar aš, neheteroseksualė, norėčiau sugriauti tradicinę šeimą? Iš dalies. Norėčiau, kad negyventume visuomenėje, kurioje šeima yra vienintelis saugumo garantas, norėčiau, kad nei heteroseksualiems nei homoseksualiems žmonėms nereiktų kliautis šeima išgyvenimui. Norėčiau, kad smurtą patirianti moteris turėtų galimybę išsiskirti, nebijodama, kad neturės kaip išmaitinti savo vaikų ir kad darbo nerandantis vyras nesvarstytų savižudybės. Norėčiau, kad tėvai neverstų lesbietės dukros tuoktis su vyru, bijodami, kad ji neturės senatvėje ja pasirūpinsiančių vaikų. Norėčiau, kad korporacijos, nusimetusios vaivorykštės vėliavas, mokėtų pakankamus mokesčius, už kuriuos valstybė pasirūpintų senjorais ir nepasiturinčiais. Norėčiau, kad už darbą būtų sąžiningai atlyginta ir norėčiau pas tėvus nuvažiuoti pasisvečiuoti, o ne bulvių ir kiaušinių parsivežti. Ir šie norai, kurių neatspindi „Eitynės už lygybę” vienija daugumą Lietuvos gyventojų, todėl šiandien labiausiai noriu priminti, kad „Pride” yra ne šventė, o protestas ir pasipriešinimo forma, vienijanti visus, kovojančius su priespauda ir neteisybe.

2 Komentarai apie “Kodėl mes demonstruojamės?

  1. Tai kiba reikėjo eiti visiems juodai apsirengus ir vietoj bumso turėjo groti laidotuvių maršas? Jeigu nori tokio protesto, kaip aprašei paskutinėje pastraipoje, tai ir suorganizuok atskirą protestą tam. Pride eisenos point’as visai ne tas. Negali į kiekvieną eiseną sugrūsti viso pasaulio blogybes. Jei jau taip, tai reikėjo pabrėžti ir rasizmo bei aplinkos taršos problemas, gyvūnų išnaudojimą ir t.t.

  2. Ka pasieksit tais paradais? Nejaugi padides sansai jog netradicines orientacijos zmogui bus didesni sansai but priimtam? Zmones priima pagal kompetencijos ir jo potencialios naudos kompanijai lygi. Vaidinti auka, yra slykstu, praktiskai neprimciau tokiu, tik del to, jog bijociau netycia uztrigerint ir gauti bauda. Niekas nepersekioja jusu, niekas nediskriminuoja, bet man asmeniskai tas pasyvia agresija kvepiantis,mazochistinis,kolektyvistinis defiatyvizmas kelia netolerantiskus jausmus. Kazkas pavadino pydaru? Nu ir gerai, pasiusk ta zmogu n… arba duok zinot kur veziai ziemoja, o verkimas del diskriminacijos su plakatais verkiant issaukia man nepalaikymo banga jusu pusen

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *