Klasiniai sužalojimai

D᾿Andželas Barksdeilas: Manai, jie žino? Na, supranti. Kas aš išties esu.

Donetė: Ką turi omeny, D.?

D᾿Andželas: Nagi, žinai, tarsi… Mes pasipuošiam, taip? Atkeliaujam per visą miestą į prabangią vietą kaip ši. Po vakarienės eisime prie įlankos, pasivaikščiosime truputį. Apsimesime, tarsi mums čia būtų vieta. Supranti, ką sakau?

Donetė: Na ir? Tu gerai uždirbi, taip? D., mes čia nesame vieninteliai juodaodžiai.

D᾿Andželas: Ne apie tai kalba. Kalba apie tai, iš kur mes… Na, juk supranti. Tiesiog aš jaučiu, kad kai kurių dalykų neatsikratysi. Nesvarbu, kaip besistengtum, jų vis tiek nepakeisi, supranti?..

Donetė: Visiems nusispjaut ant tavęs ir tavo istorijos. Tu turi pinigų. Gali būti kuo panorėjęs. Taip jau yra.

Padavėjas pristumia staliuką su išdėliotais desertais; D᾿Andželas paima vieną jų.

Padavėjas: Ak, pone, atleiskite! Čia tik pavyzdžiai.

„Blakė“ („The Wire“), pirmas sezonas, penktas epizodas

Daug žymių žmonių

Vieną kaip paprastai pernelyg ankstyvą lietuvišką rudenį sėdžiu viename iščiustyto Vilniaus senamiesčio barų ir šnekučiuoju su nauju pažįstamu. Įpusėjus alaus bokalus, kalba kažkodėl pasisuka socialinio mobilumo klausimų link. Pusiau drovėdamasi (galvoje vis aidi kažkas apie be perstojo verkšlenančius socialistus) imu vardinti problemas, su kuriomis susiduria iš skurdžių namų atvykę elitinių universitetų studentai: kultūrinių ir elgesio kodų skirtumai, kultūrinės asimiliacijos sunkumai, pasitikėjimo savimi problemos, identiteto ir vertybių krizės… Mano pažįstamas klauso su neslepiamu įtarumu ir galiausiai kerta iš peties: „Bet yra daug žymių žmonių, kurie savo mokslinę karjerą pradėjo nepritekliuje.“ Situacijos paradoksalumas taip rėžia ausį, kad vos nesusijuokiu balsu. Šalyje, kurioje skursta gerokai virš pusmilijonio žmonių, mano liberaliai progresyvus, į psichologiją besigilinantis, lyčių stereotipais ir jų ilgalaikiais padariniais asmenybei besidomintis pokalbininkas neturi jokio supratimo apie skurdo patirtį, taip pat ir pati tokios specifinės patirties egzistavimo galimybė yra ištremta toli už jo akiračio ribų.

Mano pašnekovas, kaip ir dažnas politikas, žurnalistas ar ekspertas, pasitelkia banalų ir iki skausmo nuobodų argumentą: kiekviena ateitis yra grįsta gamtos duotais gebėjimais ir geležine valia. Po pastarųjų Seimo rinkimų šis pasaulio tvarkos suvokimas pasipildė kiek švelnesne gaida, pamėgta daugelio, kad ir kokia būtų jų pozicija politiniame spektre: skurde gyvenantys yra tokia rūšis mažutėlių, kuriems dėl nežinomų priežasčių mažiau pasisekė. Šių begãlių būtybių jokiu būdu negalima teisti, privalu užjausti. Bet, pareiškus visą prideramą užuojautą ir dar šiek tiek, siūlomi sprendimai lieka tie patys. Pavyzdžiui, duokime kiekvienam galimybę lankyti mokyklą ar universitetą ir kaip visuomenė galime miegoti ramia sąžine. Jei asmuo netapo Einsteinu ar bent jau rinkodaros specialiste tarptautinėje „KissMyAd“ korporacijoje, tai jau motulės gamtos ar paties individo kaltė. Tūlas ekspertas ar pavienis konservatorius vis pasirems veidrodiniu šios istorijos atspindžiu: skurde gyvenantys yra tokie (pa)prasti, bevaliai ir trenkti, kad jų situaciją galima pataisyti tik lengvai Pavlovu atsiduodančiais morkos ir lazdos metodais – jei gaus valstybės paramą, vadinasi, nenorės dirbti.

Iššūkių šiam suvokimui apie skurdo patirtį ir jos pasekmes individui prikaupta daug. Kai kurie jų galėtų priversti suklusti net tuos, kuriems, Harvardo profesoriaus Charleso Nelsono žodžiais, didesnį įspūdį palieka smegenų impulsų atvaizdai nei badaujančių vaikų nuotraukos. Pastarųjų metų atradimai psichologijos, neurologijos mokslų ir elgsenos tyrimų srityse pagrindžia hipotezę, kad skurdo patirtis gali apriboti žmogų stverti kiekvieną galimybę, net kai jų išties pasitaiko. Harvardo, Prinstono ir kitų universitetų jungtinis tyrimas nustatė, kad Indijos cukranendrių augintojų kognityvinės funkcijos testų rezultatai yra kur kas geresni po derliaus nuėmimo nei nepritekliaus kupinais mėnesiais. Kita nuo 1985-ųjų JAV atliekama studija rodo, kad gyvenimas skurde yra greitesnio smegenų senėjimo priežastis, nepriklausomai nuo tyrimo pradžioje fiksuoto sveikatos ar gebėjimų lygio. Skurdo sąlygomis tie patys žmonės, turintys tuos pačius gebėjimus ir išsilavinimą, tiesiog tampa mažiau pajėgūs priimti sprendimus ir spręsti problemas.

Studijos šioje srityje dar tik prasideda ir kol kas labiau įrodo koreliaciją nei priežastinį ryšį. Tačiau net būdamos šios stadijos jos kelia naujų klausimų apie socialinio teisingumo suvokimą. Atsižvelgimas į skurdo patirtį ir pasekmes griauna liberalios meritokratijos kaip lygiomis galimybėmis grįstos visuomenės pagrindo pažadą. Ir gali būti, kad vienas kitas liberalaus meritokratinio naratyvo propaguotojas net tiki darąs gera skatindamas „socialinės problemos“ atstovus užsičiaupti, suimti save į nagą ir imtis veiksmų. Tačiau paradoksaliai nė vienas jų propaguojamų pasakojimų socialinėje atskirtyje ar skurde gyvenančių neįgalina: jie pamina prekariato patirtį ir žinojimą kaip neadekvačius ir nesvarbius, skatina kaltės ir gėdos jausmus, traktuoja skurstančiuosius kaip vaikus, kuriems (žinia, kitaip nei mums visiems) reikia „stipresniųjų“ užuojautos ir pagalbos.

Franko Rissaro gėda

Skurdo padarinių individui tyrimai neurologijos mokslų ar psichologijos srityse gali būti gana naujas dalykas, tačiau socialiniuose ir ekonominiuose moksluose šie klausimai turi kiek senesnes tradicijas. Adamas Smithas galimybę išvengti gėdos laikė svarbia sudėtine ekonominio žmogaus gyvenimo dalimi. Britų sociologas Peteris Townsendas siūlė skurdo apibrėžimą grįsti ne vien pajamų kiekiu, bet ir tuo, kiek galimybių kiekvienas žmogus turi visavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime. Johno Rawlso teisingumo teorijoje savigarbos galimybė yra vienas svarbiausių visuomeninių gėrių. Šie mąstytojai yra pabirę skirtinguose laikotarpiuose ir tyrimų srityse, tačiau jų įvardijamos vertės yra siejamos vieno bendro bruožo: jos yra visuomeninės. Gėdą galime jausti tik kitų žmonių apsuptyje. Ir jai išvengti reikia ne tik tiesiogiai su turimomis pajamomis susijusių vartojimo prekių, tokių kaip Adamo Smitho minėti odiniai batai, be kurių esamame ekonominiame ir kultūriniame kontekste nė vienas negali pasirodyti viešumoje neapsijuokęs. Gėdos ir savigarbos jausenos, socialinių ryšių pobūdis priklauso ir nuo visuomenėje dominuojančių vertybių skalių ir kategorijų, kuriomis remiantis matuojama žmogaus vertė.

Septintojo dešimtmečio pabaigoje susidomėjimas būtent šiomis kategorijomis ir jų įtaka moraliniams ir etiniams darbo klasės konfliktams nuvedė sociologus Jonathaną Cobbą ir Richardą Sennettą į palaipsniui nykstančius Bostono darbininkų rajonus. Savo tyrimo metu jie sutiko Franką Rissaro, trečios kartos imigrantą. Rissaro gyvenimas, kaip ir dažno darbo klasės atstovo, buvo nulemtas aplinkybių, kurioms jis neturėjo jokios įtakos, ir tų aplinkybių nulemtų pasirinkimų. Dėl skurdžios padėties šeimoje jis metė mokyklą būdamas šešiolikos, karjerą pradėjo kaip batų valytojas, vėliau ilgą laiką dirbo mėsinėje. Tačiau susidūrimo su Cobbu ir Sennettu metu buvo įsidarbinęs žemesnės grandies klerku banke, turėjo namą priemiestyje, kasmet atostogavo ir į darbą ėjo įsispraudęs į kostiumą. Šis materialinės padėties pagerėjimas gali pasirodyti kaip tikra sėkmės istorija. Tačiau klasinės patirties sudėtingumą atspindėjo faktas, kad pats Rissaro šio pokyčio anaiptol nesuvokė kaip sėkmės ar pasiekimo. Jis jautėsi nepageidaujamas, ne savo vietoje, kaip įžūlus įsibrovėlis į rūpestingai apkarpytų vejų ir darnių šeimų pasaulį. Pats darbas banke jam taip pat nedarė įspūdžio: Rissaro akimis, tai tebuvo popierių dėliojimas, o ne tikras darbas, kuriuo kas nors sukuriama. Atrodė, kad materialinės padėties pagerėjimas ne tik nesuteikė jam daugiau savigarbos, bet ir vedė prie dar didesnių abejonių dėl savo vertės.

Pajamos jam toli gražu nebuvo svarbiausias klasinės atskirties veiksnys. Ir Rissaro toks buvo ne vienas. Daugelis atliekant tyrimą apklaustų darbininkų gyveno galvodami, kad nėra ir negali būti gerbiami visuomenės. Jų pokalbiuose su aukštesnio išsilavinimo ir statuso tyrėjais ryškėjo du leitmotyvai: gėdos jausmas ir karštligiški bandymai įtikinti, kad jų gyvenimo istorijos nebuvo vien jų pačių kaltė ir kad žmogaus vertės matavimas socialiniu statusu iš esmės neteisingas. Cobbo ir Sennetto akimis, viena šių vidinių konfliktų priežasčių buvo dominavimas mums jau pažįstamo socioekonominės tvarkos perskaitymo: išskirtinai asmeniniais gebėjimais ir pastangomis grįsto individualizmo, kuriuo remiantis darbo pobūdis ir profesinė sėkmė tampa žmogaus vertę ir savivertę nusakančiais kriterijais. Žmogaus visuomeninė pozicija laikoma jo asmenine atsakomybe ir, lyg kokioje protestantiškoje etikoje, tikima, kad socialinėmis kopėčiomis aukštyn kops tik to nusipelnę. Šiame vertybiniame kontekste Rissaro ir jo kolegos teturi vieną gėdingą išeitį – manyti, kad jų socialinis statusas yra visai ne socialinis, o kažkokio neištaisomo vidinio defekto padarinys. Jų pozicija visuomenėje tampa jų vertės ir savivertės atspindžiu. Ir dažnai tas atspindys sumenkina juos iki funkcijos, kaip Rissaro kolegą Riccą Kartidį, buvusį mokytoją, tapusį sargu, kuris aplinkinių akyse tebuvo „sargas Ricca“.

Kokia yra bananų spalva?

Dažnam liberalios meritokratijos išpažinėjui išsilavinimo galimybė yra vienu metu ir nepakeičiamas pasiteisinimas, ir panacėja. Tarsi išsipildančioje pranašystėje šiandienos mokykla ir universitetas yra meritokratiniai tiek savo institucine forma, tiek ugdymo turiniu. Išsilavinimas yra tarsi kokia lygių galimybių šalis, kurioje kiekvienam bus atlyginta išskirtinai už gebėjimus ir pastangas, griežtai atskiriant šį vertinimo procesą nuo mokinio socialinės ar kultūrinės kilmės. Tačiau, būtent nustumdama į paraštes socialinės atskirties turinį, patirtį ir balsą, tokia mokykla tegali toliau kurstyti konfliktus, identiškus ar panašius į tuos, kurie gniuždė Franką Rissaro.

Laikas dar vienam istoriniam ekskursui. 1970-aisiais mokslininkas ir aktyvistas Robertas I. Williamsas pastebėjo, kad tariamai politiškai neutralių vaikams skirtų gebėjimų testų klausimai iš tiesų buvo šališki baltųjų ir jų kultūros naudai. Dėl šios priežasties jie vedė prastesnių juodaodžių vaikų rezultatų ir bendros nuomonės, kad juodaodžių vaikai yra kvailesni už baltuosius, link. Kritikuodamas šiuos gebėjimų testus, Williamsas sukūrė alternatyvią versiją. Atsakomojo juodųjų intelekto testo baltiesiems (Black Intelligence Test Counterbalanced for Honkies, BITCH) klausimai buvo sudaryti remiantis juodaodžių vaikų kultūrine ir socialine patirtimi: jų kultūriniais kodais, istorija, kalbėjimo būdais. „Kokios spalvos yra bananai? – teiravosi Williamsas. – Dauguma jūsų atsakytų „geltoni“. Tačiau kai bananai galiausiai pasiekia mano getą, jie yra rudi su geltonomis dėmelėmis. Dėl to aš visad maniau, kad bananai yra rudi. Dar kartą esu baudžiamas už kultūrą, kurioje gyvenu.“ Nepaisant humoro ir hiperbolės, Williamsas aštriai išskiria vieną iš laiko patikrintų kultūrinės ir socialinės nelygybės reprodukavimo būdų: meritokratija tikintiems liberalams būdingą įsitikinimą, kad ugdymo ar kitos institucijos gali būti neutralios ir nepolitiškos, ir iš šio įsitikinimo kylančią tylą apie socialinėje atskirtyje ar kitokio pobūdžio marginalizuotoje aplinkoje gyvenančių asmenų patirtį. Kitaip tariant, į mokymosi rezultatus besikoncentruojančiai mokyklai daugmaž nusispjauti, ar vertinamas rašinys mergaitės, kuri grįš į namus persmelkta nerimo, nes neaišku, iš ko reikės kitą mėnesį apmokėti keliones į pamokas, ar berniuko, kurio tėvai jau taupo jo studijoms Oksforde.

Tačiau šių dviejų hipotetinių vaikų patirtys namie, savo bendruomenėje (tais retais atvejais, kai tokia išvis egzistuoja) ir mokykloje yra radikaliai skirtingos. Socialinė atskirtis ir skurdas turi pasekmių formaliems mokymosi rezultatams tiek pat kiek ir savęs vertinimui ir savivokai. Nes kiekvienoje mokykloje vis pasirodys mokytojas meritokratas, neišgalvojantis geresnio metodo motyvuoti sargų ir kasininkių vaikus nei kasdien pabrėžiant, kad jei anie nesimokys fizikos, užaugę taps – dieve apsaugok! – sargais ir kasininkėmis. Neturtingo vaiko kasdienybė bus nužymėta ir subtilesnėmis viešos gėdos formomis. Keithas Payne᾿as knygoje „Sulaužytos kopėčios: kaip nelygybė keičia mūsų mąstymą“ skaidriai ir su gyvu gėdos jausmu prisimena dieną, kai viešumon iškilo faktas, kad jis gauna nemokamus pietus. Prisimena ir šio incidento pasekmes: ir šiaip drovus berniukas tapo visiškai tylus pamokose, nes buvo apimtas „kas aš toks, kad kalbėčiau?“ jausenos.

Ugdymo procesai ir aplinka yra viena istorijos dalis, tačiau ir pats mokymo turinys dažnai yra labai problemiškas. Feministė Gloria Steinem yra taikliai pasakiusi, kad, turint omenyje seksistinį ir patriarchalinį ugdymo turinį, mergaitė laisvai gali gauti 10 iš saviniekos. Įdomu, kokius pažymius ir iš ko gaus socialinėje atskirtyje gyvenantys vaikai, supratimo apie ekonomiką besisemiantys iš Lietuvos laisvosios rinkos instituto leisto, paties Žilvino Šilėno pasirašyto vadovėlio bestselerio „Kaip tapti milijonieriumi per…“, tfu, „Ekonomika per 31 valandą“? Praėjusiais metais iš jo ekonomikos mokėsi 53 000 Lietuvos moksleivių. Beveik norėčiau tikėtis, kad pažymiai nebus itin geri. Susidūrus su švietimo sistema, kuri žemina juos, jų tėvus ir draugus, pedagogo Herberto Kohlio knygoje „Nesimokysiu iš tavęs“ minėtas valingas atsisakymas mokytis ima atrodyti kaip vienintelė teisinga išeitis vaikui, bandančiam išsaugoti savivoką ir savivertę. Tačiau liberalioje meritokratijoje be gerų pažymių toli nekeliausi. Socialinėje atskirtyje gyvenantys ir augantys turi rinktis iš išsilavinimo, kopimo sulaužytomis socialinės hierarchijos kopėčiomis ir savivokos išsaugojimo. Kaip Rissaro – arba išsižadėti savo kaip darbo klasės atstovo tapatybės ir išdidumo, idant pamėgtų popierių dėliojimą banke, arba likti visuomenės užribyje.

Post scriptum

Skurstantys yra įraizgyti į reikšmių lauką, nužymėtą jų patirties ignoravimu, niekinimu ir infantilizavimu. Lietuvoje skurdo patirties reprezentacija beveik neegzistuoja, didele dalimi todėl, kad šiems žmonėms užkirstas kelias į viešąją erdvę. Socialines ir ekonomines problemas dažniausiai interpretuoja bankininkai ar prieš rinkimus atjautos kupini konservatoriai.

Dr. Austėja Landsbergienė apie knygą „Ekonomika per 31 valandą“. Šaltinis: llri.lt

Kol kas, rodos, vienintelė erdvė skurdo patirčiai darbo santykių srityje yra organizacijos „Gyvenimas per brangus“ leidiniai, gal dar netyčia kokia nuo sovietmečio užsilikusi knyga, kurios niekas nebuvo atsivertęs pastaruosius trisdešimt metų. Tokia situacija nėra vien Lietuvos problema: Britanijoje darbo klasės rašytojai dažnai yra priversti imtis savilaidos ir remtis crowdfunding kampanijomis. Maža ir darbo klasę adekvačiai reprezentuoti galinčios žurnalistikos: Vakarų žiniasklaidoje pamažu daugėja moterų ar vadinamosios etninės kilmės autorių, tačiau klasinė problematika vis dar paliekama užribyje. Iš skurdžios aplinkos kilę rašytojai, kompetentingiausi rašyti apie ekonominę atskirtį, dažnai krenta nelygioje kovoje dėl vietos didžiųjų leidinių puslapiuose. Sarah Jones, iš darbo klasės rajono į „New Republic“ redakciją kelią prasiskynusi žurnalistė, mini finansinius apribojimus, galimybės imtis neapmokamų stažuočių prestižiniuose leidiniuose neturėjimą, taip pat ir būtinybę prisitaikyti prie dominuojančių kultūrinių kodų: „Siekdami socialinio mobilumo, skurstantieji turi kultūriškai asimiliuotis. Jie turi atitinkamai rengtis, atitinkamai kalbėti ir plėtoti ryšius su atitinkamais žmonėmis.“ Čia meritokratija tereiškia, kad vieniems reikės neišmatuojamai daugiau pastangų, valios ir savęs laužymo nei kitiems.

„Bet juk yra daug žymių rašytojų, kilusių iš skurdo“, – tikriausiai pasakytų mano pokalbininkas iš praėjusio rudens, taip patyliukais nusiplaudamas rankas. Tačiau liberali meritokratija tuo ir nuostabi: ji leidžia be atvangos ieškoti asmeninės skurstančiųjų atsakomybės, tuo pat metu ignoruojant savą atsakomybę už esamą padėtį.


Aut.: Agnė Rimkutė

Publikuota „Šiaurės Atėnuose“, 2018-09-21

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *