Kita “meilės tėvynei” pusė arba kasdienis patriotizmas

Studijų metais vienas bendrakursis pasipiktinęs bandymais inicijuoti diskusiją patriotizmo tema manęs klausė, „o tai kuo blogai yra meilė savo tėvynei?“ Savaime tikriausiai niekuo. Tačiau linija, kuri skiria meilę tėvynei nuo nemeilės tam, kas yra anapus jos, dažnai yra labai plona. Tokia plona, kad kartais ir visai nematyti kur baigiasi ši meilė ir kur prasideda nesidomėjimas, nesibodėjimas ir neapykanta.

Bet trumpam atsitraukim nuo didelių dalykų ir susitelkim į tą mūsų gyvenimo sritį, kurioje, jei būtumėte koks nors vagis ar nusikaltėlis, pasislėpti būtų saugiausia, t. y. į kasdienybę. Kam gi pastarosiomis dienomis pavyko joje pasislėpti? Kas gi tokio (ne)normalaus ir (ne)kasdieniško nutiko šiomis dienomis ir savaitėmis?Vasarį pasibaigė Lietuvos kariuomenės, naujienų portalo TV3.lt ir laidos „Karinės paslaptys“ kūrėjų pastangomis rengtas konkursas „Daina Lietuvos kariuomenei“. Konkursas buvo skirtas Lietuvos kariuomenės atkūrimo šimtmečiui paminėti. Komisijos bei skaitytojų balsų dėka konkurso nugalėtoja paskelbta grupė „Diktatūra“. Žemiau pateikiamas vieno šios grupės muzikinių kūrinių tekstas:

„Diktatūra „Vakarą tamsų“ („Metas“, 1996)

Šį tamsų vakarą negrą užpulk
ir giliai juodą pilvą peiliu tu pradurk.
Labai daug ką reiškia kūno spalva,
tas ginklas yra tikroji tiesa.
Vienintelis būdas tautai žlugti neleist –
kulkosvaidžiu serija kelius jiems užtvert.
Žuvis kur giliau, žmogus kur geriau,
kitataučiai bando įsisiurbti tvirčiau.
Čia renkasi žydai kišenių prikimšt
ir savo vaikams bybius atkišt.
Kiekviena tauta nori būti švari,
nenori paskęst geltonam debesy.
Demokratija – šūdas.
Žmogaus teisės – šūdas.
Šūde negali užaugt tiesos grūdas.
Surusėjęs lietuvis neis tautos gint,
teks jam į lesalą šūdų pripilt.“

Galbūt konkurse dalyvavę skaitytojai ir nežinojo, kad „Diktatūra“ yra sena fašistuojančių diedų grupė, tačiau sunku patikėti, kad apie tai nieko nebuvo girdėjusi konkurso komisija. Juk bet kas, kas moka naudotis internetu, gali, pavyzdžiui, apsilankyti visą lietuviškos muzikos istoriją savyje talpinančiame portale pakartot.lt ir pasiklausyti kad ir to paties, čia jau cituoto, „Diktatūros“ kūrinio. Ieškojote lietuviškos kraštutinės dešinės? O ji štai prisidengusi muzika ir „N-18” ženklu tūno pasislėpusi geriausiai matomoje vietoje.

Pakartot.lt

Bet neužsiciklinkime ties vienu pavyzdžiu. Vasario 25 d. rašytojas Marius Ivaškevičius savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje pareiškė: „Naujas etapas. Esu kviečiamas per 10 dienų atvykti į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą dėl duoto interviu LRT“. Rašytojas pasidalino ir malonia policijos atsiųsta žinute:

„Laba diena,
2019-01-28 skyriuje gautas asmens skundas, dėl to, kad Jūs, dalyvaudamas VšĮ Lietuvos radijos ir televizijos laidoje „Radijo popietė“ 2018-12-28, savo pasisakymais (konkrečiau laidos metu 14 min. 44 s. pareikšdamas <išstūmėm daug lenkakalbių, išstūmėm, išžudėm žydus…>), apšmeižėte lietuvių tautą, bei kurstėte neapykantą tautiniu pagrindu. Sprendimui priimti, reikalingas Jūsų paaiškinimas, koks buvo šių Jūsų išsakytų žodžių tikslas, mintis, esmė. Ar galite atvykti į skyrių ir pateikti paaiškinimą?“

O taip pat ir originaliu bei pilnu komentaru, kuris ir susilaukė skundo policijai:

„Čia visa mūsų šio pokalbio su Jolanta Kryževičienė citata:

„Lietuvai reikėtų tapti iš stumiančios savo piliečius iš savęs į kviečiančią, nes per paskutinį šimtmetį, kurį šiandien švenčiame, buvo labai ryškus stumimas įvairių, neatitinakčių tam tikro kanono lietuvių arba Lietuvos piliečių. Taip mes išstūmėm labai daug lenkakalbių iš pradžių, vėliau išstūmėm, išžudėm žydus ir dabar netgi mūsų požiūris į tuos emigrantus yra maždaug toks: išvažiavot ir gerai, mums jūsų nereikia, mes likom, mes būsim tikri lietuviai, o jūsų vaikai niekada negaus dvigubos pilietybės ir panašiai. Norėtųsi, kad pasikeistų šis požiūris, kad mūsų šalis kviestų ir vertintų savo tautiečius, o ne bandytų jų atsikratyti. Tuomet gal ir tų išvažiuojančių būtų mažiau, nes čia ne vien ekonomika – labai daug žmonių kalba apie tai, kad jautėsi nereikalingi Lietuvoje ir todėl išvažiavo. Tai nereiškia, kad jis rado laimę ten, tiesiog jis nesijautė gerai čia.“

Galima sakyti, kad policija tiesiog dirbo savo darbą: kažkoks pilietis pasipiktino gerbiamo rašytojo tiesioginiame eteryje išsakytais tautą neva įžeidžiančiais žodžiais, parašė skundą ir policija, savaime suprantama, privalėjo reaguoti. Savaime suprantama? Tačiau ar policija lygiai taip pat spėriai reaguotų, jei kalba eitų ne apie tautos o apie, sakykime, darbo klasės įžeidimą?

Judėkime toliau. Kovo 13 d. žinomas žurnalistas Virginijus Savukynas socialiniame tinkle Facebook paskelbė, kad 2015 m. sausį naujienų portale Delfi.lt pasirodęs jo tekstas „Prieškario Kaune buvo trikalbės lentelės ir lietuvai nenukentėjo“ skaitytojų komentarų skiltyje susilaukė tokių, kaip vėliau paaiškės, iš Užsienio reikalų ministerijos darbuotojo Donato Žiugždos tarnybinio kompiuterio parašytų, komentarų:

„ach, tas savukynas: etatinis durnelis: filadelfijus vis apsireiškia su save ne Lietuvoj užsakytom idėjom… Šitas žiopčiojantis klounas jau atbaidė moksleivius ir jaunimą vaikus nuo Lietuvos istorijos kalbėdamas nesąmones toj komcamolciškoj nevykusioj, pigioj „istorijos detektyvų“ laidoj.. . Ir visa tai už mokesčių mokėtojų pinigus. Kodėl turime išlaikyti šią visą parsidavėlių šutvę ir jos brukamą chaltūrą?“

„30 zlotų, savukynai? O gal tik 30 rublių? Prie dabartinio kurso tai labai pigu, bet už tokius paistalus kaina adekvati“

Žurnalistas dėl šmeižikiškų ir įžeidžiančių komentarų kreipėsi į policiją. Tačiau Vilniaus miesto trečiasis policijos komisariatas atmetė prašymą ištirti šį incidentą ir pasiūlė žurnalistui kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka.

O kokių priemonių ištirti incidentą ėmėsi Užsienio reikalų ministerija? Jokių. Minėtasis diplomatas toliau vysto karjerą Lietuvos diplomatinėje atstovybėje Kroatijoje ir Serbijoje. Taigi, jei darbo metu iš tarnybinio kompiuterio už mokesčių mokėtojų pinigus rašinėji įžeidžiančius komentarus, bet tuo pat metu juose aiškiai duodi suprasti, kad esi prieš skirtingomis kalbomis parašytas gatvių lenteles ir kad raginimus nebijoti kitų piliečių gimtųjų kalbų vartojimo viešojoje erdvėje laikai ženklu, jog tokių baimių atsikratyti raginantys žurnalistai dirba užsienio valstybėms ir yra nelojali penktoji kolona, tuomet, matyt, esi tiesiog normalus „bičas“ sąžiningai tarnaujantis savo tėvynei?

Ką reiškia tai, kad pagrindinės šalies institucijos yra tokios (ne)jautrios patriotinių temų atžvilgiu? Užtenka, kad kokia nors „megzta beretė“ pasiskųstų, kad rašytojas tiesioginio eterio metu „įžeidė tautą“ ir policijai net nekyla abejonių pradėti tyrimą. Užtenka pasiskųsti, kad tave neteisingai apkaltino nelojalumu tėvynei ir policija (bei Užsienio reikalų ministerija) čia neįžvelgia pagrindo pradėti tyrimą.

Na ir paskutinis „šotas“ kasdienio ir banalaus patriotizmo tema. Kovo 14 d. filosofas Gintautas Mažeikis socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalino tokia istorija:

„Antisemitizmas, banalusis ir pasikartojantis. […] Kažkokia kultūrinė matrica juos – antisemitus – atkuria ir atkuria. Teko susidurti ir ne pirmą kart su labai ryškiais antisemitiniais pasisakymais Kaune. Pavyzdžiui, šiandien VDU Frankofonijos dienoje buvau pakviestas ir skaičiau paskaitą apie Prancūzijos Naujuosius filosofus: P. Bruckner, A. Finkielkraut, A. Gluckmann, B.-H. Levy… tik šiuos, lyginau juos su L. Donskiu (labai daug panašumų: neapykantos formų analizės, aukos sindromo, idėjų storijos, moralinės vaizduotės, religinio fundamentalizmo – islamo, krikščionybės – kritika, artumas M. Houellebecqo romanistikai ir liberaliojo cinizmo kritikai). Žodžiu daug ko… bet ne apie tai. Frankofonijos dienos atviros miestelėnams ir susirenka vietos „inteligentai“. Gražu. Sveikinu. Tačiau jau štai trečią kartą stebiu žmones, „inteligentus“, kurie po paskaitos prieina ir prašo mane pakomentuoti jų antisemitinius manymus. Ši kartą buvo: „mane žydai apmėtė petardomis, pro tvorą, ką daryti?“, „reikia persekioti islamą ir žydus“ (žydai įvardijami ne kaip judėjai, o kaip tauta), „jūsų visi filosofai yra žydai?“, „ir teisingai musulmonai žudo žydus“, „o ką, „Charlie Hebdo“ dar veikia (su aiškiu pritarimu, kad turi būti uždaryti ar susprogdinti)?“. Čia tik šios dienos citatos. Pamenu L. Donskio laidotuvių procesiją į Petrašiūnų kapines. Priena dvi moteriškės ir klausia manęs: „kodėl laidojate žydą šiose kapinėse?“. Nieko ypatingo, senyvi žmonės, tarp 60 ir 85, apsiskaitę, ištveria visą konferenciją, svarsto. Banalu ir, atrodytų, nereikšminga. […] Man po frankofonijos konferencijos, kai tai papasakojau kolegoms, vienas VDU profesorius sako: – ši antisemitizmo tema jau giliai atsibodusi ir nebeaktuali. Jis teisūs, tema nuvalkiota. Ir mano šis pasakojimas banalus, nefilosofiškas. Na nebent klausimas: kokia kultūrinė matrica juos reprodukuoja?“

Tačiau argi ne simptomatiška, kad net ir universitete (!) dirbančiam profesoriaus kolegai antisemitizmo tema atrodo giliai atsibodusi ir neaktuali? Negalėtume sakyti, kad tokie komentarai viešojoje erdvėje yra labai reti. „Atsibodo jau tie žydai, kiek galima apie juos kalbėti“ – gan dažnai sutinkamas pasipiktinimas ypač toje viešosios erdvės dalyje, kurioje praktikuojamas patriotiškumas. Tačiau viena tema tokiems nuobodulio antisemitizmo atžvilgiu nestokojantiems asmenims retai kada pabosta ir išlieka visada aktualia – tai lietuvių tautos amžiais kęstos ir tebekenčiamos įvairios nelaimės. Kertu lažybų, kad apie savo tautos nelaimes jie visada mielai sutiktų pašnekėti.

Kas reprodukuoja tai, ką vienokia ar kitokia forma randame visuose aukščiau šiame tekste pateikiamuose pavyzdžiuose? Galbūt atsisakymas diskutuoti patriotizmo temomis, manymas, kad tėvynė ir tauta yra visuomet teisios, o tie, kas elgiasi taip, kaip tai aprašyta tose keliose, tačiau per ganėtinai trumpą laiko tarpą įvykusiose Lietuvos viešojo gyvenimo situacijose, yra arba ne patriotai arba “jie paprasčiausiai truputį perdeda”? Tačiau kur dar, jei ne būtent tokiame kas savaitę ir kone kas antrą dieną sutinkamame atsainiame požiūryje, bręsta ir dauginasi visi minėti konkursų rengėjai, pareiškimų policijai autoriai, policininkai ir diplomatai, „inteligentai“ ir universiteto darbuotojai. Ir ne, jie nėra išimtis iš taisyklės. Jie yra patriotai. Ir tai yra problema.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *