Kiek Jemene karo

Nuo 2011 m. dirbu logistu tarptautinėje humanitarinės pagalbos organizacijoje „Gydytojai be sienų“ (Médecins Sans Frontières, MSF). Per tuos metus dukart dirbau choleros gydymo centre Haityje, Pietų Afrikoje prisidėjau prie labai sėkmingo ŽIV ir tuberkuliozės gydymo projekto įkūrimo ir valdymo, dalyvavau bandymuose pradėti psichosocialinės pagalbos projektus porevoliucinėje Libijoje, vadovavau MSF ligoninei pabėgėlių centre Pietų Sudane, prisidėjau prie ligoninės statymo Ebolos viruso epicentre Siera Leonėje, vadovavau MSF logistinėms operacijoms Centrinės Afrikos Respublikoje, Serbijoje ir Indijoje.

2017 m. keletą mėnesių praleidau Jemene, kur mokiau vietinius logistus MSF standartų ir turėjau galimybę savo akimis pamatyti šį nuostabų kraštą ir patirti bene labiausiai užmirštą šių dienų konfliktą. Viliuosi, kad šis reportažo tipo tekstas apie mūsų darbo kasdienybę, sunkumus ir situaciją šalyje paskatins skaitytojus labiau pasidomėti Jemenu ir „Gydytojais be sienų“. Norėčiau padėkoti Giedrei Steikūnaitei už prisidėjimą redaguojant šį tekstą, taip pat už geras įžvalgas ir jautrumą.

Jei kada teko žiemą skristi virš Džibučio ir stebėti jo reljefą iš paukščio perspektyvos, galbūt likote nustebinti to keisto, atšiauraus ir itin svetimo, Mėnulio kanjonus primenančio kraštovaizdžio. Kiek besidairau, visur tik didžiulės, pailgomis aštriomis keteromis prisidengusios kalvos, lietaus sezono metu išvagotos spontaniškai susidarančių, tačiau šiuo metų laiku visiškai išdžiūvusių upių. Kalvas pamažu keičia geltoni smėlynai, o šiuos staiga užbaigia ryškiai žydra Raudonoji jūra ir vietomis nedrąsiai žaliuojantys sostinės Džibučio priemiesčių lūšnynai.

Nutriušęs mažytis oro uostas primena kolonijinius laikus. Išsivadavę iš prievartinio Prancūzijos glėbio vos prieš keturis dešimtmečius, vietiniai dar nepamiršo buvusių kolonistų kalbos: „Bienveniu, mesjė Slaviukis.“ Oro uosto laukiamajame randu savo kuprinę ir organizacijos krepšį. Šalia jų stoviniuoja ir manęs nekantriai laukia du senoliai nešikai, kurie jokiais būdais neleidžia pačiam išsinešti savo bagažo. Lauke pasitinka „Gydytojų be sienų“ (Médecins Sans Frontières, toliau – MSF) vairuotojas ir nuveda prie automobilio. Senukai, kaip ir buvo tikėtasi, pluša ne iš geros širdies – pareikalauja po dešimt dolerių už krepšį. Išpūtęs akis ir pasirausęs kišenėje, įgrūdu vieno euro monetą jaunesniajam į saują. Kol senukai sutrikę bando ją pasidalinti, greitai šmurkštelėju į mašiną. Vairuotojas mane giria už puikiai išspręstą kasdienį vietos ritualą.

Džibutis – laikina mano stotelė. Pagrindinis tikslas – karo ir choleros niokojamas Jemenas. Ten šiuo metu vyksta vienas iš primirštų pasaulio konfliktų, paraštėse likusių ne tik dėl nuolat rusenančio karo Sirijoje, it santa barbara tebesitęsiančių „Brexito“ laidotuvių, beprotiškų JAV balsuotojų sprendimų prezidento rinkimuose, bet ir šiaip dėl mūsų visų kasdienių problemų, žiniasklaidos nenoro pasikasti giliau, na ir, aišku, dėl to, kad feisbuke mūsų draugai apie tai nieko nerašo. Mums jau nusibodo konfliktai, norime gyventi ramiai.

Aš irgi norėjau, bet MSF mane iškrapštė iš kolektyvinio sodo pomidorų ir kukurūzų lysvės ir dviem mėnesiams pasiuntė dirbti logistinės komandos vadovu Jemene. Šiek tiek jaudinausi. Tai mano pirmoji misija aktyvaus konflikto zonoje. Prieš sulaukdamas MSF skambučio apie Jemeną galvojau mažiausiai ir net buvau įsitikinęs, kad niekada ten nevažiuosiu. Ypač po to, kai internete paklausiau podkasto apie šioje šalyje „Al Kaidos“ pagrobtą Korkie šeimą iš Pietų Afrikos ir tragišką jų vadavimo istoriją. Somalis ir Jemenas dėl savo nenuspėjamo konteksto man atrodė vienintelės valstybės, kuriose humanitarinėms organizacijoms neįmanoma dirbti. Tačiau gavęs pasiūlymą ilgai nedvejojau. Tiesa, dar bent mėnesį užtrukau tvarkydamasis vizos gavimo formalumus. Į šią šalį stebėtinai sunku patekti.

MSF Jemene vykdo 10 projektų, išsimėčiusių po vakarinę šalies dalį. Mes dirbame abiejose fronto pusėse; fronto, kuris neturi ryškių ar aiškių linijų – tokių, kokias matome Donbaso teritorijoje Ukrainoje. Intensyvūs mūšiai vyksta ir šiaurėje, ir į rytus nuo sostinės Sanos, bet turbūt labiausiai kenčia trečias pagal dydį miestas Taizas, kuris jau tapo anklavu ir vis labiau primena apraudotąjį Alepą. Bet apie tai šiek tiek vėliau.

Visus MSF projektus aptarnauja mūsų organizacijos Džibutyje įkurta logistinė bazė, turinti kelionėms į kitą Raudonosios jūros pusę nuolat paruoštą dešimties vietų lėktuvėlį bei greitaeigį laivą, gebantį pernakt įveikti Adeno įlankos sroves. Šioje bazėje trumpai apsilankau ir aš.

Jau po keleto valandų ir vėl atsiduriu Džibučio oro uoste. Tie patys senoliai nešikai, akivaizdžiai įskaudinti mūsų pastarojo susitikimo, į mano pusę net nepažvelgia. Laukiamajame didelis televizorius transliuoja sunkiai suvokiamą JAV rinkimų klaidą, o spalvingu hidžabu prisidengusi ir grakščiai cigaretę rūkanti baro darbuotoja paniekinamai purto galvą žvelgdama į oranžinį klouną. Mūsų lėktuvėlio pilotai visiškai nenustebino pasisakę besą iš Pietų Afrikos. Kažkodėl pilotų iš šios šalies Afrikoje daugiau, nei leidžia padorumas. Bet savo darbą jie atlieka nepriekaištingai ir jau po poros valandų, kratomi siaubingos turbulencijos, pamažu leidžiamės tarptautiniame Sanos oro uoste. Iš abiejų pusių matosi pajuodę keleivinių ir krovininių lainerių karkasai – ženklas, kad oro uostą „aptarnavo“ tarptautinės koalicijos naikintuvai. Pastarieji nepasigailėjo nei logistinių angarų, nei dar tik statomo naujo terminalo. Tai tuščiausias tarptautinis oro uostas, kokį esu matęs savo gyvenime. Kažkur tolumoje, tarsi paslėpti, boluoja du iš pažiūros sveiki keleiviniai lėktuvai. Sustojame šalia vienintelio kito (taip pat mažo) Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus lėktuvėlio. Tuoj pat prie mūsų Raudonosios jūros nugalėtojo prisistato didžiulis keleivinis autobusas, skirtas pervežti keleivius į atvykimo salę. Į autobusą įlipame dviese – aš ir prancūzų MSF sekcijos logistinis koordinatorius. Penki nešikai puola iškrauti mūsų penkių krepšių iš lėktuvo į krovininį automobilį. Oro uostui akivaizdžiai trūksta darbo. Visi baisiai patenkinti mūsų atvykimu. Vis šaukia: velkom, velkom!

Vizos procedūra šiek tiek užtrunka. Nejaukiai erdvioje atvykimo salėje vėl stovime dviese, o vizų išdavimo būdelėje vos matosi kažkokio vyriškio plikė. Staiga tuščias laukiamosios salės erdves perrėžia ausis veriantis kačių klyksmas. Apsidairau, bet kačių – nė kvapo. Klyksmas pasikartoja ir už kokių penkių metrų pro lubas į laukiamąją salę kartu su didžiuliais kabamųjų lubų skydais ant grindų teškiasi ryža katė. Pažvelgęs į viršų pamatau dar bent tris poras akių ir daugybę šen bei ten žiojinčių didžiulių skylių. Matyt, taip nutinka ne pirmą kartą. Nuotaika kaipmat pasitaiso ir mes pereiname į lagaminų patikrinimo salę, kur nerūpestingai sėdėdami šnekučiuojasi rentgeno skenerio operatoriai. Trumpai užmetę akį į mano krepšių turinį, pradeda pokalbį apie orą. Sanoje beprotiškai šalta. Atvykimo salėje pučia žvarbus vėjas. Suprantu, kad prašoviau atsiveždamas vieną vienintelį megztinį. Vyriausiasis pareigūnas šypsodamasis tiesia man maišelį, pilną žalių lapelių, primenančių lauro lapo formą. Siūlo pakramtyti… Prisimenu prieš kelionę matytus dokumentinius filmus apie Jemene paplitusį įprotį valgyti khat. Tai medžio lapai, visuotinai pripažinti narkotine medžiaga, kurios poveikis yra artimas amfetaminui. Vietiniai prisigrūda kelias saujas už vieno žando ir pamažu kramto, kol jų akutės tyliai apsiblausia ir parausta. Mandagiai atsisakau ir šnairuoju į kitą oro uosto atstovą, savo kabinete rūšiuojantį didžiules khat puokštes ir besiruošiantį popietiniam svaiguliui.

Asmeninio autoriaus archyvo nuotr.

„MSF Šveicarija“ misiją Jemene atidarė kiek daugiau nei prieš metus. Jos centrinė būstinė (koordinacinis centras) įsikūrė istorinėje sostinėje Sanoje. Šis dviejų milijonų gyventojų miestas yra viena aukščiausiai esančių pasaulio sostinių – 2 200 metrų virš jūros lygio. Jemene veikia du MSF projektai – Ibe ir Al Kaidoje. Pastaroji, tikėtina, skaitytojus šokiruos, bet, prieš apkaltindami MSF vienos pavojingiausių teroristinių organizacijų sukūrimu, turėtumėte žinoti, kad Al Kaida yra gana paplitęs vietovardis, arabų kalboje reiškiantis bazę, pagrindą arba pamatus.

Al Kaida, be kita ko, yra maždaug 250 kilometrų į pietus nuo Sanos nutolęs miestelis, kuriame veikia didžiulis turgus, aptarnaujantis iki 400 tūkst. gyventojų iš kelių aplinkinių slėnių. Miestas išsidėstęs aplink pagrindinį Jemeno šiaurę ir pietus jungiantį kelią. Šalia šio, pačiame turgaus viduryje, apsupta nuolatinio žmonių, šunų, automobilių, daiktų, šiukšlių, dulkių ir triukšmo jovalo, įsikūrusi pagrindinė miestelio ligoninė. Joje ir veikia MSF skubiosios pagalbos projektas, kurį, kad nesipainiotų su teroristais, nuo šiol tekste vadinsiu Kilo projektu. Iš sostinės iki čia automobiliu keliaujame septynias valandas, įveikdami kalnus, slėnius ir išdžiūvusių upių vagas, kertame bent 20 ginkluotų kontrolės punktų ir nusileidžiame 1 000 metrų žemiau. Bet kelionė neprailgsta. Vaizdai pritrenkiantys.

Prisipažįstu: iki šiol neteisingai maniau, kad Jemenas – tai dykumos ir… na, dykumos ir tiek. Pasirodo, visas vakarų Jemenas – įspūdingi žaliuojantys kalnai, nuo slėnių iki viršūnėlių nusėti per šimtmečius uolienose gyventojų suformuotomis terasomis, kuriose auga įvairiausi naudingi augalai. Per tūkstančius metų jemeniečiai sukaupė labai daug vandens rinkimo patirties, ją puikiai atspindi kaimo vietovių žemdirbystės ypatumai. Tiesa, pastaruoju metu daržoves, kavamedžius ir grūdus keičia visa užvaldantis ir socialinę Jemeno struktūrą keičiantis khat.Anksčiau pagrindinis Jemeno eksportuojamas maisto produktas buvo kava, tačiau prasidėjus Saudo Arabijos vadovaujamos tarptautinės koalicijos vykdomai Jemeno blokadai ji prarado savo ekonominę reikšmę ir dėl to nebėra patraukli augintojams. Visos pakelės dabar lygiomis eilėmis užsodintos khat medeliais, nuo karštos saulės jie pridengti vėjyje plazdančiais lengvais audeklais. Šiam augalui reikia itin daug drėgmės, per metus surinkto lietaus vandens jau nebepakanka. Tam naudojami gruntiniai vandenys, bet apie jų eksploatavimo problemas kiek vėliau.

Pakeliui į Al Kaidą pravažiuojame nemažai miestų ir gyvenviečių. Mūsų vairuotojas Zakarija prieš karą dirbo svečių registratoriumi penkių žvaigždučių viešbutyje „Mövenpick“ Sanoje. Vidutinio amžiaus, švariai nusiskutęs, trumpų plaukų ir šviesių akių Zakarija yra labai įdomus ir išsilavinęs pašnekovas, su didžiuliu pasididžiavimu bei liūdesiu pasakojantis apie didingą Jemeno praeitį ir siaubingą jo dabartį. Važiuojant Zakarija vis pataria mums pasukti galvą tai į kairę, tai į dešinę – rodo ir pasakoja apie unikalią Jemeno architektūrą. Masyvūs, kartais net 5–10 aukštų namai iš purvo ir molio plytų puikiai apsaugo nuo nepakeliamo dykumos karščio. Kaip ir terasinė žemdirbystė, tai dar vienas įrodymas, kaip puikiai jemeniečiai prisitaikė prie atšiaurių gyvenimo sąlygų, mokėdami išspausti viską iš gamtos jiems suteikiamų itin kuklių resursų.

Gatvėse žmonių gana daug, bet dauguma – vyrai. Beveik visos moterys nuo galvos iki kojų apsisiautusios juodomis abajomis ir nikabais. Nepridengtos lieka tik jų išraiškingos akys. Vos keletas dažniausiai labai jaunų arba labai senų moterų vaikšto apsijuosusios margais raštais siuvinėtomis skaromis, kurias būtų galima pavadinti tradiciniais jemeniečių apdarais, tačiau ir jų veidai pridengti nikabu.

Dažnai kelio viduryje, tarp chaotiškai judančių automobilių, sėdi vieniša juoda figūra, primenanti apie šalį gniaužiantį skurdą ir žuvusius šeimų globėjus bei duonos uždirbėjus. Labai daug moterų prašo išmaldos. Kai eismas sulėtėja, jos apsupa automobilį iš visų pusių ir verksmingai maldaudamos pirštinėtomis rankomis tyliai barbena į langus. Vyrai išmaldos neprašo. Jie pardavinėja geriamąjį vandenį buteliukuose, bando įsiūlyti šviežių morkų puokštę arba pro langus kiša tradicinį jemenietišką desertą bint al sahn.

Bet aktyviausiai vyrai dalyvauja beveik kiekvienoje gyvenvietėje esančiuose khat turgeliuose. Juos išduoda masiškai per gatvę ir laukus vėjo nešiojami įvairiaspalviai plastikiniai maišeliai, į kuriuos skirstomos individualios khat porcijos. Jas neretai pardavinėja pilnametystės nesulaukę, bet jau ūsuoti vaikai. Šalikelėse kartais matome grupelėmis einančius suplukusius afrikiečius. Tai Adeno įlanką perplaukę migrantai iš Somalio, pėsčiomis keliaujantys link Saudo Arabijos arba, jei labai pasiseks, link Europos. Jie nežino, kokie vargai jų dar laukia, ir tikiuosi, kad nesužinos. Tikiuosi, bet iš patirties žinau, kad nei Europa, nei Saudo Arabija migrantų iš Afrikos išskėstomis rankomis nelaukia.

Sustoti niekur negalime, tik kontrolės punktuose. Mūsų automobilių šonai, skirtingai nei kitų misijų, nežymėti. Užklijuotas vienintelis visą stogą dengiantis magnetinis MSF logotipas. Tai turėtų apsaugoti nuo galimų oro antskrydžių, kurių metu neretai apgadinami pagrindiniai susisiekimo taškai bei kariniai ir civiliniai objektai. Stengiamės išlikti kuo labiau nematomi. Jemene labai išplitęs žmonių grobimas už išpirkas. Tai amžius trunkanti, tačiau pastaruoju metu dėl šalį apėmusių ekonominių sunkumų ir teroristinių tinklų išplitimo gerokai pasikeitusi tradicija. Anksčiau šeichai ir kiti genčių vadai žmones grobdavo stengdamiesi atkreipti centrinės valdžios dėmesį ar norėdami paveikti vyriausybę. Su pagrobtaisiais būdavo elgiamasi kaip su garbingais svečiais: jie būdavo vaišinami skaniausiais patiekalais, miegodavo geriausioje lovoje, galėdavo išeiti pasivaikščioti ir naudodavosi kitomis šeimininkų teikiamomis paslaugomis. Pasisvečiavę kelias savaites ar mėnesį, namo jie išvažiuodavo nešini dovanomis ir gerokai priaugę svorio. Tačiau karas ir „Al Kaidos“ (grupuotės, ne miesto) atsiradimas regione pakeitė nusistovėjusias tradicijas. Dabar dažniausiai grobiami užsieniečiai, už juos reikalaujamos milžiniškos pinigų sumos. Ne kartą pagrobtieji buvo kankinami ir net nužudomi arba žūdavo vaduojamųjų operacijų metu, kaip atsitiko vienam iš jau minėtų 2013 m. „Al Kaidos“ pagrobtų Korkie sutuoktinių iš Pietų Afrikos – vyras buvo kalinamas 558 dienas ir galiausiai JAV vaduojamosios operacijos metu nužudytas. „Al Kaidos“ atsiradimas ir laipsniškas išplitimas Jemene žymi bendrą šios šalies griūtį ir neaiškią ateitį.

Antrąją dalį skaitykite čia

Publikuota „Šiaurės Atėnuose“ 2019 liepos 12 d.

2 Komentarai apie “Kiek Jemene karo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *