Kiek Jemene karo (3 dalis)

Didžiulį pavojų visuomenės sveikatai kelia ir nekontroliuojamai iš įvairių šalies ligoninių į sąvartynus išvežamos medicininės atliekos. Tarp jų – panaudoti plastikiniai švirkštai su užmautomis adatomis, nebegaliojantys vaistai, sukruvintos medžiagos gabalai, kraujas, amputuotos kūno dalys ir taip toliau. Šis sąrašas yra toks pat ilgas, kaip ir sąrašas ligų, kuriomis galima užsikrėsti susidūrus su šiomis pavojingomis atliekomis.

Čia galite skaityti pirmąją ir antrąją dalį

Kiekvienoje MSF gydymo įstaigoje įrengiami medicininių atliekų rūšiavimo ir tvarkymo centrai. Būtent čia mes kasdien ir lankomės su logistu Firazu, bandydami užtikrinti kuo saugesnį atliekų tvarkymo procesą. Šioje uždaroje zonoje šeimininkauja Muhamadas. Iš ligoninės skyrių atneštas atliekas jis pirmiausia rūšiuoja, o tada imasi jų naikinimo arba išmetimo veiksmų. Panaudotas adatas, sumestas į mažus konteinerius, jis degina specialioje krosnyje, iš kurios geležinės adatų dalys byra į duobę apačioje. Infekuotas medicinines atliekas – pakuotes, sukruvintus kompresus, bintus ir kitas operacinėje naudojamas medžiagas – Muhamadas degina kitoje, iš specialių plytų sumūrytoje krosnyje, pasiekiančioje itin aukštą degimo temperatūrą. Anatomines medžiagas ir kraują pila į didžiulę, sandariai uždarytą ir betoninėmis sienomis sutvirtintą duobę, o stiklines atliekas ir vaistų buteliukus sutraiško. Jemene nebeveikia nebegaliojančių vaistų naikinimo sistema. Mums tenka patiems to imtis naudojant ne visai konvencines priemones. Surinktus nebegaliojančius vaistus sudedame į geležinę statinę, užpilame kalkėmis, užbetonuojame ir užkasame atliekų rūšiavimo centro teritorijoje. Tai kiek saugiau nei tiesiog vežti į sąvartyną.

Patikrinę, ar Muhamadas laikosi instrukcijų, ir apžiūrėję, ar tebeveikia vandens chloravimo sistema, išsiskirstome pietų pertraukai. Namuose naujasis kelerius metus Malaizijoje gyvenęs virėjas patiekia puokštelę jemenietiškų valgių, kurių pagrindą kasdien sudaro ryžiai ir vis liesėjančios vištų kulšelės. Pavalgęs pasidarau kavos ir kaip tik tuo metu pasigirsta pirmieji šūviai. Iš karto į juos neatkreipiu dėmesio, nes šiame mieste šūviai aidi reguliariai. Dažniausiai šaudoma į orą vestuvių ar kitų švenčių metu. Tokius šūvius vadiname linksmuoju pasišaudymu (angl. happy shooting). Paprastai jie būna ritmingi ir greitai nutyla. Sunerimstame, jei į paleistus šūvius atsakoma iš kitos vietos ir jie kartojasi – vadinasi, vyksta susišaudymas. Po kelių kavos gurkšnių nusprendžiu dėl viso pikto pasidairyti, nes šūviai nuaidėjo gana arti. Neskubėdamas, kad neišpilčiau skanios jemenietiškos mocha kavos, pereinu priešais biurą esančią aikštelę, dar kartelį užmetu akį į vandens valymo įrenginius. Viskas veikia nepriekaištingai. Praeinu tarp ligoninės skubiosios pagalbos ir akušerijos skyrių pastatų po stogu įrengtą vyrų mečetę, kur kaip tik meldžiasi keletas tikinčiųjų (moterys ir vyrai Jemene meldžiasi atskirai, mūsų ligoninėje moterims įrengėme maldos kambarį ant stogo). Atsiduriu skubiosios pagalbos skyriaus priimamojo aikštelėje ir sutrikęs sustoju. Prie pagrindinių ligoninės vartų būriuojasi apie 20 automatais, prieštankiniais granatsvaidžiais ir pistoletais ginkluotų, civiliniais tradiciniais drabužiais vilkinčių vyrų. Kieme aidi klyksmai ir prakeiksmai. Kažkokie du pagyvenę vyrai apsikabinę verkia ir riaumoja tuo pačiu metu. Pažvelgiu link įėjimo į priimamąjį. Keli mūsų sargai saugo duris, kad pro jas neįžengtų jokie prašaliečiai. Akivaizdu, kad ką tik į ligoninę buvo atvežti sužeistieji. Automobilių aikštelėje matau ir Abdulalymą su Firazu. Abu stengiasi numalšinti itin įkaitusias lankytojų emocijas ir išprašyti juos iš ligoninės teritorijos. Prisėdu ant suoliuko ir gurkšnodamas kavą toliau stebiu prieš akis besirutuliojantį chaosą. Pro šalį einantis vienas iš ligoninę saugančių policininkų, pamatęs mane, staiga puola rodyti visokiausius raminančius ženklus ir po nosimi burbėdamas „OK, OK“ uždaro prieš kelias dienas pastatytus naujus vartus tiesiai prieš grėsmingai nusiteikusių ir link skubiosios pagalbos skyriaus betraukiančių vyrukų nosis. Pasinaudoję visuotiniu sutrikimu greitai permetame keletą sargų prie ką tik uždarytų vartų griežtai nurodę nieko neįleisti vidun.

Iš skubiosios pagalbos priimamojo sklinda verksmingi klyksmai. Ten, salės viduryje, ant neštuvų guli kulkomis ir durtinėmis žaizdomis suvarpytas vyresnio amžiaus vyro kūnas. Prie jo karštligiškai šokinėja tradiciniais drabužiais vilkintis vyras. Išsitraukęs telefoną jis nepaliaujamai fotografuoja tai nužudytojo pavargusį veidą, tai krauju pasruvusius jo drabužius, tai po jais raudonuojančias kulkų paliktas, vis dar kraujuojančias skylutes. Staiga, visų susirinkusių medikų siaubui, vyriškis ima plėšti sukruvintus marškinius nuo nužudytojo kūno ir jais nešinas pasileidžia laukan. Sustojęs aikštelėje pradeda į visas puses skeryčiotis ir virš galvos mojuoti marškiniais, taip sukeldamas didžiulį už vartų pasilikusių bičiulių įsiūtį. Tuo metu skubiosios pagalbos skyriuje medikai bando stabilizuoti su nužudytuoju atvežto kito vyriškio, patyrusio daugybinius kūno sužalojimus, būklę. Padedamas Abdulalymo, pamažu pradedu susivokti situacijoje. Pasirodo, su mirtimi vis dar kovojantis jaunuolis nužudė priėmime gulintį garsų rajono policininką už tai, kad šis prieš penkiolika metų užmušė jo tėvą.

Užsieniečiui, tokiam kaip aš, nepažįstančiam vietinių papročių ir realijų, labai sunku suvokti, koks pavojus gali tykoti vienu ar kitu atveju. Daugelis problemų ir nesutarimų šalyje sprendžiama pasitelkiant smurtą. Jį kontroliuoti yra itin sunku, tačiau tai – vienintelis būdas išvengti kraujo praliejimo. Jemeniečiai žino, kad smurtas yra jų gyvenimo dalis. Diena iš dienos jie laviruoja tarp įvairiausių grupuočių ir gentinių darinių, o grėsmės rimtumą nustato apsvarstydami įvairius veiksnius – pavojų keliančio asmens padėtį visuomenėje, jo reputaciją, aplinkybes, kuriomis įvyko pavojingi veiksmai, grėsmę vertinančio asmens rizikos toleravimo lygį ir taip toliau. Tačiau visa tai praranda prasmę tais atvejais, kai smurto priežastis – kraujo kerštas. Būtent tokios situacijos liudininkais dabar ir tapome.

Kraujo kerštas Jemene neturi galiojimo laiko. Būna, kad nieko nenutuokiantys giminaičiai nužudomi kerštaujant už prieš kelerius metus įvykdytą nusikaltimą. Visi mano bendradarbiai turi bent po porą istorijų iš kraujo keršto repertuaro. Tačiau tądien mums buvo nebesvarbios jokios istorijos. Ligoninę ištiko rimta krizė. Pirma, kol žudikas vis dar gyvas, jo mirties trokš visi aukos giminaičiai. Tad mūsų pastangos operacinėje, į kurią buvo pervežtas jaunuolis, atrodo visiškai beprasmės. Antra, bet kuriuo metu į ligoninę turėtų atvažiuoti žudiko giminaičiai, norintys apsaugoti jį nuo gresiančio linčo teismo, kuris ilgai nesismulkinant visada baigiasi taip pat – mirtimi. Priešiškų grupuočių susidūrimas prie ligoninės tikriausiai pasibaigtų ne tik rimtu susišaudymu, bet ir žymiai išaugusiu aukų skaičiumi, tarp kurių tikriausiai atsidurtų ir mūsų darbuotojai. Trečia, didelis ginkluotų vyrų, kariškių ir karinių automobilių sambūris ligoninės teritorijoje galėtų atkreipti koalicinių pajėgų naikintuvų dėmesį ir šie be ypatingų skrupulų subombarduotų mūsų gydymo įstaigą, jei tik įtartų, jog čia gydomas kuris nors iš husių vadų.

Mūsų medicinos personalas net neįtaria, kokia drama plėtojasi lauke. Jie bando išgelbėti dar vieną gyvybę. Tuo metu mes stengiamės kuo labiau sumažinti iki sprogimo išaugusią įtampą. Projekto vadovas skambina į kairę ir į dešinę, bandydamas užsitikrinti vietinės valdžios atstovų užtarimą ir apsaugą. Po kelių minučių ligoninėje pasirodo specialiosios paskirties kariai ir, sudėję savo ginklus, užima pozicijas prie operacinės durų saugoti ligonį. Pro vartus įžengia ir pirmieji žudiko giminaičiai, bet jiems tenka staigiai slėptis sargų būdelėje. Į juos nukreipęs savo rusišką granatsvaidį ir išėmęs saugiklį, vos neiššauna įtūžęs nužudytojo draugas. Laimei, vienas iš budinčių prie vartų policininkų spėja užstoti besitraukiančius giminaičius ir išgelbėti juos ir mus nuo galingo sprogimo.

Svarstome kelis krizės valdymo variantus. Pirmas labai rizikingas – pervežti sužeistąjį į toliau esančią karinę ligoninę, taip nukreipiant pavojų nuo mūsų. Tačiau šis variantas – tai mirties nuosprendis sužeistajam ir galbūt jį gabenančiam vairuotojui bei seselei. Pakeliui juos tikriausiai užpultų nužudytojo giminaičiai. Šis scenarijus tuoj pat atmetamas išsiaiškinus, kad ligoninė yra apsupta, o atsarginį išvažiavimą blokuoja du kulkosvaidžiais ginkluoti automobiliai. Antras variantas – stengtis išspręsti situaciją diplomatiniu būdu. Šiuo keliu ir pasukame. Ligoninės teritorijoje tuo metu jau slankioja ginkluoti žmonės. Sunku pasakyti, ar šie asmenys nusiteikę draugiškai mūsų atžvilgiu, ar ne. Kiekvieną kartą jiems besiartinant prie mūsų biuro vyksta karštos derybos. Jie sako, kad nori mus apsaugoti, o mes jiems atkertam, kad ginkluotos apsaugos mums nereikia ir kad geriausia būtų, jei jie tuojau pat pasitrauktų už ligoninės sienų.

Jausdamas, kad situacija artėja prie neišvengiamos kulminacijos, projekto vadovas liepia visiems tiesiogiai derybose nedalyvaujantiems asmenims pasitraukti į biure ir namuose esančias apsaugotas patalpas, kuriose prasidėjus susišaudymui būtume saugūs.

Likusį vakarą praleidžiu sėdėdamas mūsų namo pusrūsyje, dirbdamas ir gaudydamas kiekvieną garsą, prasibraunantį iki manęs pro tvarkingai ant palangės sudėliotus smėlio maišus. Čia ir sužinau naujienas, netikėtai nuraminusias pavojingai įsiplieskusias aistras. Operacija sudėtinga, truko keturias valandas. Jaunuolio žaizdos pasirodė per sunkios ir jis mirė. Pats to nežinodamas, jis apsaugojo mus visus nuo pavojaus. Sužinoję apie paciento mirtį, tiek jo žudyti, tiek apginti atėję giminaičiai ir draugai nurimo ir pamažu išsiskirstė. Liko tik artimųjų gedinčios ir savo liūdesį aimanomis bei isteriškais klyksmais reiškiančios moterys bei keletas jas lydinčių vyrų.

Asmeninio autoriaus archyvo nuotr.

Per du mano darbo Jemene mėnesius panašių incidentų turėjome ne vieną. Nėra lengva laviruoti tarp tiek daug skirtingų kovotojų grupių, vietinių valdininkų, ligoninės direkcijos, turinčios savų idėjų ir užgaidų, bei paprastų žmonių, pasižyminčių specifiniu temperamentu ir, atrodo, įgimtu nepasitikėjimu medikais. Tą puikiai iliustruoja mažytis nutikimas, įvykęs kelios dienos po aprašytojo kraujo keršto incidento. Į mūsų traumatologijos centrą atvežė mirtinai sužeistą jaunuolį. Gydytojai nieko negalėjo padaryti ir jis mirė. Jo tėvas, budėjęs prie sūnaus lovos, buvo sugniuždytas. Projekto medicinos vadovas, jaunas belgas vardu Yves՚as, atėjo išreikšti užuojautos tėvui ir pasakė labai apgailestaująs dėl jo sūnaus mirties. Vertėjas kiek užsikirsdamas išvertė Yves՚o žodžius ir po kelių minučių, pasivėdėjęs į šalį, jam patarė daugiau niekada nevartoti tokios užuojautos formuluotės. Nes jei gydytojas išreiškia gailestį dėl paciento mirties, jemeniečiui pasirodys, kad ligonis mirė dėl gydytojų kaltės. O tuomet jau laukia rimtos problemos. Vertėjas patarė visada sakyti tiesiog „In sha Allah“ („Dievo valia“).

Taip ir dirbame kiekvieną dieną, nuolat bandydami pagerinti savo teikiamas paslaugas, laviruodami tarp įvairiausių politinių srovių ir tikėdamiesi ramesnės dienos nei vakar. Nuotaiką praskaidrina nuostabūs mūsų vietiniai ir užsieniečiai darbuotojai, su kuriais smagu pabendrauti ir pasidalinti patirtimi bei istorijomis. Mūsų name gyvena ir su MSF nesusijusių žmonių, pavyzdžiui, gydytojas Waelis su šeima. Jis anksčiau dirbo toje pačioje ligoninėje, kurios pusę dabar valdome mes. Waelis yra chirurgas, auginantis du mažamečius sūnelius ir šiek tiek vyresnę dukrytę. Jį dažnai matau sėdintį prie įėjimo į mūsų biurą ir namus. Nesvarbu, rytas ar vakaras, gydytojas Waelis paprastai vilki aptrinta, bet vis dar baltą spalvą išlaikiusia pižama, dekoruota mažais spalvotais meškiukais – arba asiliukais, sunku pasakyti. Ant galvos būna užsimaukšlinęs tam pačiam komplektui priklausančią baltą kepuraitę su bumbulu.

Vieną dieną mane jam pristatė mūsų sargas, pavadindamas logistu iš Lietuvos. Tada ir sužinojau, kad gydytojas Waelis savo geriausius metus praleido Kijeve ir Maskvoje studijuodamas mediciną. Jo švari rusiška šnekta pagardinta vos girdimu gruzinišku akcentu. Nuo to laiko mes, tarsi netyčia, susitinkam ant namo stogo, kur aš mėgstu vakarais paskaityti, o jis ateina pasėdėti ir pasimelsti skambant imamo kvietimams. Įdomus pašnekovas. Papasakoja man apie jemeniečių kultūrą ir tradicijas, apie vagiantį ligoninės vadovą – tą patį, kuris prieš savaitę pardavė Pasaulio sveikatos organizacijos ligoninei dovanotus 5 tūkst. litrų dyzelino, kad, pasak jo, galėtų nupirkti vaistų ištuštėjusiai ligoninės vaistinei. Pasakoja apie tai, su kokiu įkarščiu ir viltimi jis ir kiti bendraminčiai dalyvavo Arabų pavasario demonstracijose ir kaip greitai tos viltys buvo sudaužytos į šipulius; kaip jo kolegos, išsilavinę jauni žmonės, buvo priversti bėgti iš šalies, bijodami persekiojimo ir susidorojimo; kad dabar šalyje nebėra vietos sąžiningiems ir protingiems specialistams, o viską valdo „žmogus su ginklu“. Tuo metu aš tik šypsausi į ūsą, nes suprantu, kad gydytojas Waelis nėra visiškai nuoširdus. Prieš keletą dienų po pietų gerdamas kavą užlipau ant namo stogo pasižvalgyti ir pastebėjau keistą sambrūzdį prie mūsų naktinės sargų būdelės, apie 100 metrų nuo namo. Sargų tuo metu ten nebuvo. Vietoj jų būriavosi keturios nuo galvos iki kojų juodais drabužiais apsivilkusios moterys, rankose virš galvos prieš saulę jos laikė rentgeno nuotraukas. Man į jas bežiūrint, iš būdelės išėjo vyriškis, apsisukęs kažkam viduje grakščiai nusilenkė ir dingo už pagrindinių ligoninės pastatų. Jam iš paskos išėjo mano geras draugas gydytojas Waelis, dėvintis savo legendinę pižamą, ir pakvietė kitą ligonę užeiti į jo konsultacine klinika tapusią mūsų sargų būdelę. Kiek vėliau, pacientėms išėjus, apžiūrėjau sargų namelį bei jo aplinką ir aptikau daugybę panaudotų švirkštų, akivaizdžiai išmestų pro langus. Vos už penkių metrų į laukinius ligoninės teritorijoje gyvenančius šunis akmenis mėtė paties Waelio mažamečiai vaikai. Taigi, pasirodė, kad gydytojas Waelis ne tik naudoja ne itin konvencinius gydymo metodus, bet ir nelabai rūpinasi savo paties vaikų saugumu…

Tačiau pašnekovas jis labai įdomus. Papasakoja man ir istorijų iš savo audringos jaunystės Kijeve, ir anekdotų „apie mergas“ ir degtinę. Kažkada laiptinėje mane sustabdęs jis tyliai, it koks sąmokslininkas, šnabždėdamas klausė, ar aš švenčiu Novyj god. Sakau, žinoma. Tada jis dar tyliau, dairydamasis į visas puses, kad tik kas nenugirstų, paklausė, ar aš neturįs ko… Ir keletą kartų sprigtelėjo sau į kaklą… Vos nesusimyžau. Taip ir paaiškėjo, kad dievobaimingas gydytojas Waelis nesibodi išlenkti taurelę kitą. Pasirodo, jau gerus metus šalyje neįmanoma gauti alkoholio. Anksčiau bent pogrindininkai ištraukdavo vieną kitą butelaitį, dabar ir jų atsargos išseko. Waelis sako, kad svaigintis būtų galima nebent spiritą sumaišius su vandeniu. Bet, būdamas gydytoju, jis to nerekomenduoja. Gydytojui Waeliui taip ir nepasakiau, kad jam žiauriai nepasisekė sutikti vieną iš nedaugelio negeriančių logistų, kuris pagal specialybę dar ir archeologas… Kam žudyti svajonę?

 

Publikuota „Šiaurės Atėnuose“ 2019 rugpjūčio 9 d.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *