„O jei išdrįstume dirbti tik tiek, už kiek mums mokama?“: Kalbos iš 2019 m. moterų solidarumo eitynių

Publikuojame kalbas iš š. m. Kovo 8-ąją Vilniuje vykusių moterų solidarumo eitynių. Skaitė Viktorija Kolbešnikova ir Laura Lapinskė (Gegužės 1-osios profesinė sąjunga).

Mes gyvenam visuomenėje, kuri moka milijonus futbolininkams ir numeta vos porą kronų slaugėms, bet mes didžiuojamės savo darbu ir norim daugiau pinigų!“ – tokius žodžius sakė Čekijoje streikavusios slaugės, kurios reikalavo didesnių atlyginimų ir trumpesnių darbo valandų.

Moterys yra kasininkės, mokytojos, valytojos, sekretorės, slaugytojos, asmeninės asistentės, darželio auklėtojos, socialinės darbuotojos, akušerės, administratorės, mokslininkės… Visuomenei mūsų profesijos – gyvybiškai svarbios. Tačiau mūsų darbas prastai apmokamas ir mūsų vargai nepripažįstami.

Uždarius darbovietės duris, darbas mums nesibaigia: Sudėjus apsipirkimą, tvarkymąsi ir rūpinimąsi vaikais, per savaitę vidutiniškai dvidešimt valandų skiriame namų ruošos darbams. Šis darbas — nematomas viešojoje erdvėje ir neatlyginamas.

Mes atliekame tokį patį darbą, kaip ir vyrai, tačiau už mažesnę algą. Lietuvoje vidutiniškai mūsų algos 14 procentų žemesnės nei vyrų. Tad kiekvieną dieną, dalį jos, dirbame nemokamai.

Ką reikštų, jei išdrįstume dirbti tik tiek, už kiek mums mokama?

Ar atsipjautume 14 procentų picos prieš nešdamos ją klientui ant stalo?

Ar aktorės išeitų iš scenos, suvaidinusios 84 procentus spektaklio?

Ar valytojos, plautų tik atitinkamą procentą erdvių ir tuštintų atitinkamą kiekį šiukšliadėžių?

O ką, jeigu chirurgės padėtų skalpelius į šoną, kai būtų likę 14 procentų operacijos?

Ar išdrįstume ruošdamos kavą kolegoms ofise pripilti tik 86 procentus vandens, prieš tai palaukusios, kol vanduo atvės 14 laipsnių?
Ar išlaipintume vaikus iš mašinų, nuvežusios juos 86 procentus kelio? Ar valytume tik 86 procentus kambario ir paliktume neplauta 14 procentų vyro lėkštės?

O kaip su jo kojinėm? Skalbtume 84 procentus? Paprasčiau būtų nukirpti pirštus. Juk darbas turi būti produktyvus, ar ne?

Mylintis su partneriu, nustoti pasiekus 86 procentus. Statistiškai žiūrint, per tas, vidutiniškai keturias minutes heteroseksualaus akto metu, moterys vis tiek nepasitenkina.

Neveltui kovo 8-osios organizacinė grupė pavadinta “reprodukciniu streiku”.

Streikas išryškina, koks visuomenei svarbus yra mūsų darbas. Streikuoti gali ne tik samdomi darbuotojai – taip pat gali streikuoti ir neapmokamą darbą dirbantys žmonės.

Visame pasaulyje moterys iš naujo prisimena streiko idėją – nuo Lenkijos streikų prieš abortų draudimus iki Argentinos streikų prieš prievartautojų ir žudikų išteisinimus.

Lietuvoje naujos gyvybės streikams įpūtė mokytojai, kurių dauguma – taip pat moterys.

Pabandykime įsivaizduoti, kas būtų, jeigu bent vieną dieną visos moterys nustotų dirbti.
Mes pačios turime suvokti, koks svarbus yra mūsų darbas ir kad jis kyla ne iš mūsų menamos prigimties, o iš istoriškai kintančių socialinių normų ir lūkesčių.

Ačiū viena kitai už tai, kad drąsiai ir garsiai pradedame apie tai kalbėti.

Užbaigdama šį protestą, noriu palinkėti, kad kovo 8 taptų visuotinio streiko diena.

Streiko už didesnius atlyginimus ir trumpesnį darbo laiką.

Streiko už visiems prieinamas ir kokybiškas socialines paslaugas.

Streiko už seksualinio priekabiavimo panaikinimą.

Streiko už laisvesnę, lygesnę ir solidarią visuomenę!

* * * * *


Pastaraisiais metais visame pasaulyje matome naują moterų judėjimo sukilimą. Nuo Lenkijos iki Argentinos, nuo visuotinių moterų eitynių prieš Trumpo išrinkimą prezidentu iki lygiai prieš metus Ispanijoje įvykusio milijoninio moterų streiko prieš kapitalistinį ir patriarchalinį išnaudojimą – aiškiai demonstruojama, kad kova už lyčių lygybę toli gražu nėra pasibaigusi, o tik įgauna daugiau reikšmės globaliu mastu. Reaguodamos į šį fenomeną, akademikės feministės Cinzia Arruzza, Tithi Bhattacharya ir Nancy Fraser praėjusių metų gale paskelbė manifestą, kuriame raginama nesitenkinti pavieniais sėkmingų moterų pavyzdžiais, o siekti gerų ir lygių gyvenimo sąlygų visoms – kurti feminizmą tarnaujantį daugumai. Manau, kad Lietuvoje šis manifestas yra ne mažiau aktualus nei kitur, todėl norėčiau pasidalinti keliomis svarbiausiomis jo idėjomis.

Pirma, feminizmas yra iš principo grįstas lygybe ir turi panaikinti ne tik lyčių hierarchiją, bet ir bet kokį išnaudojimą bei diskriminaciją. Liberalusis feminizmas, vardan moterų reprezentacijos aukštose pozicijose bendradarbiauja su korporacijomis, policija ir karinėmis institucijomis. Klaida yra manyti, kad jei tu gali – gali ir kita. Veikiau yra priešingai: liberalusis feminizmas bando ignoruoti daugumą, suteikdamas privilegijas mažumai. Dalis turtingų moterų galbūt pasiekia tariamą lygybę su turtingais vyrais, tačiau – likusioms ekonominė, politinė ir rūpesčio našta proporcingai padidėja. Esamai sistemai pataikaujantis feminizmas yra elitistinis ir individualistinis – jis ignoruoja skurdą ir struktūrinį smurtą, išreiškiamą įvairiomis socialinės atskirties, diskriminacijos ir nuvertinimo formomis.

Tikroji feministinė alternatyva turi daužyti stiklines lubas ne tam, kad vienos moterys pro jas pakiltų, kol dauguma liks šluoti šukes, o tam, kad esantieji virš tų lubų nusileistų ant žemės ir patys ne tik iššluotų šukes, bet ir kavutę pasidarytų, indus išsiplautų, ir dalintųsi kitais darbais, kurie dažniausiai užgula nepasiturinčių moterų pečius.

Antra, feminizmas, norintis būti aktualus ir reikšmingas, turi atkreipti dėmesį į pagrindines šių laikų politines problemas: didėjančią socialinę atskirtį, artėjančią ekologinę katastrofą, visuotinį įsitraukimą į karus, priverstinę migraciją, kylantį rasizmą ir ksenofobiją, ir grėsmę anksčiau iškovotoms teisėms bei socialiniam saugumui. Nors nuogastaujama, kad adresuodamas tiek problemų feminizmas gali išblukti ir pamesti pamatinius moterų klausimus, tačiau būtent išvardintuose kontekstuose moterų problemos yra ryškiausios:

    • Nepasiturinčios moterys patiria didžiausią naštą derindamos darbo ir šeimos atsakomybes;
    • 80% klimato migrančių yra moterys;
    • karas moterims reiškia ne tik fizinę mirtį, bet ir padidėjusią išprievartavimų grėsmę ir riziką likti vienintelėmis šeimos išlaikytojomis;
    • nebaltaodės ir migrantės moterys baltųjų dominuojamose visuomenėse dažniausiai gauna prasčiausius darbus ir tampa smurto aukomis bei dažnai yra diskriminuojamos dvigubai;
    • Toksišką vyriškumą įkūnijantys ultradešiniųjų judėjimai didina grėsmę moterims;
    • Pagaliau, menkstant socialinei apsaugai ir stokojant solidarumo, didžioji dalis rūpybos naštos atitenka moterims

Taigi, visas išnaudojimo ašis apimantis feminizmas yra ne naujoviška mada, o reali būtinybė, kylanti iš pačių feminizmo pagrindų. Mums reikia vienytis tiek su migrantėmis ir kitatautėmis, tiek su visais sunkiai besiverčiančiais žmonėmis (taip pat ir vyrais) bei klimato kaitos aktyvistais, ir tik taip mes sustiprinsime feminizmą ir sustiprinsime šią kovą.

Trečia, feministinis įvairių išnaudojimo ašių supratimas įpareigoja antikapitalistinei pozicijai. Abstrakčios teisės mažai ko vertos, jei nėra konkrečių materialių salygų joms įgyvendinti, o lygios galimybės skursti nėra lygybė. Neoliberalus kapitalizmas, paremtas pelno ir konkurencijos fundamentalizmu, drastiškai didina turtinę nelygybę ir beatodairiškai naudoja tiek žmogiškus, tiek gamtinius išteklius, nesirūpindamas jų tvarumu. Rinkoje nuvertinami ne tik “moteriški” darbai, pvz., aptarnavimo sektoriuje, bet ir reprodukcinis darbas, kuris gamina naujus dirbančiuosius, jais rūpinasi ir išlaiko darbingus. Tokios atsakomybės kaip vaikų gimdymas, auklėjimas, namų ūkio priežiūra, emocinė pagalba artimiesiems ir kt. ne tik nėra apmokamos, bet nepastebimos ir nuvertinamos. Kitaip tariant, sistemos reprodukcija ir didžia dalimi ekonominis augimas yra paremti neapmokamu moterų ir kitų išnaudojamųjų darbu. Šis darbas niekada nebus ir negali būti pelningas, bet yra būtinas žmonių išgyvenimui ir sveikos visuomenės egzistavimui, kaip būtinas švarus oras, vanduo ir kiti riboti gamtiniai ištekliai.

Įvairaus išnaudojimo supratimas įpareigoja priešintis dabartinei ekonominei santvarkai. Abstrakčios teisės mažai ko vertos, jei nėra konkrečių materialių sąlygų joms įgyvendinti. O lygios galimybės skursti nėra lygybė. Globalus naujasis feminizmas skirtas daugumai (99%) suteikia jėgos ir įkvėpimo, žinant, kad milijonai moterų ir ne tik moterų visame pasaulyje dalinasi panašiomis kančiomis, svajonėmis ir lūkesčiais.

Pabaigai norėčiau pasidalinti Ispanijos feminisčių streiko pozicijos deklaracija ir reikalavimais, kurie, manau, artimi ir mums:
Nėra nelegalių moterų. Mes sakome GANA rasizmui ir atskyrimui. Mes garsiai šaukiame: NE karams ir ginklų bei karo priemonių gamybai! Karą laikome patriarchalinės ir kapitalistinės sistemos, kontroliuojančios žemes ir kūnus, gaminiu ir pratęsimu. Dėl karų milijonai moterų pabėgėlių pasaulyje tampa aukomis, yra žalojamos ir pamirštamos. Mes reikalaujame prieglobsčio visoms migrantėms. Siekiame būti laisvos moterys laisvose teritorijose.

Mes priešinamės ekonominiams karpymams labiausiai moteris paveikiančiose sferose: sveikatos apsaugos, socialinių paslaugų ir švietimo.

Mes priešinamės kasdien patiriamoms represijoms ir mūsų teisių suvaržymams.

Mes reikalaujame visiškos teisinės ir gyvenimo sąlygų lygybės, ir visiško mūsų įvairovės priėmimo.

Mes norime būti gyvos, sveikos ir laisvos feministės, kovotojos ir maištautojos.

1 thought on “„O jei išdrįstume dirbti tik tiek, už kiek mums mokama?“: Kalbos iš 2019 m. moterų solidarumo eitynių

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *