Ką pasakyti varlėms

Pastaruoju metu suintensyvėjus labai sveikintinam ir gyvybiškai reikalingam sąmoningumui dėl mūsų planetos ateities, vienas aplinkosaugos aspektas vis dar atsiduria už tylos širmos, nors jo vieta turėtų būti pačiame scenos centre. Kalbame apie karo pramonės vykdomą milžinišką gamtos niokojimą, kuris, nors įnirtingai vyksta kasdien, nesulaukia tokio visuomenės dėmesio kaip nuodėmingieji plastikiniai šiaudeliai ar nesukonkretinti reikalavimai valdančiajai politinei klasei „imtis veiksmų“ ir „ką nors daryti“ klimato krizės atžvilgiu.

Deja, karas mums tapo nekvestionuojama norma, esą taip ir turi būti – tiesa, tik tol, kol jis vykdomas kažkur kitur. Tačiau ryšys tarp karo pramonės ir gamtos sistemų griovimo yra tiesioginis ir akivaizdus, tad nuoširdžiai siekiant išsigelbėti nuo katastrofos tiesiog negalima jo ir toliau ignoruoti.

Pirmoji šios publikacijos dalis yra nepriklausomos žurnalistės Caitlin Johnstone straipsnio vertimas („Want To Save The Environment? De-Fund The Pentagon“, Medium, 2019-09-28). Savo rašiniuose ji analizuoja galios santykius pasaulyje, griauna meistryminio naratyvo matricas ir ragina žmones mąstyti kritiškai. Finansiškai ją išlaiko skaitytojai, tad ji yra neatskaitinga jokiems politikams, redakcijoms ir reklamos užsakovams, tik savo protui ir sąžinei. Antroji dalis pratęsia ir praplečia C. Johnstone užkabintas temas.

 

I. Norite išgelbėti gamtą? Nutraukite Pentagono finansavimą

Milijonai žmonių visame pasaulyje jungiasi į demonstracijas prieš mūsų civilizacijos ekocidinį žygį išnykimo link ir tai stebėti labai džiugu. Išties viltinga matyti tiek daug jaunų žmonių, degančių meile savo planetai ir trokštančių atitaisyti žalą mūsų ekosistemai, kurią padarė ankstesnių kartų atsisakymas nusukti nuo niokojimo kelio. Jei norime išgyventi kaip žmonija, ši kova turi tęstis.

Mūsų iššūkis dabar yra tas pats amžinas iššūkis, išnyrantis kaskart, kai tik atsiranda masinis, entuziastingas visuomenės spaudimas sveika kryptimi: tokius judėjimus visada, be išimčių, pradeda atakuoti istablišmento* interesai. Nuolat rašau, kaip tai nutiko su vidujai sveiku feminizmo impulsu; ką tik žiūrėjau, pvz., kaip JAV televizijos kanalo MSNBC ekspertas paskelbia, kad tie, kurie vis dar palaiko Bernie Sandersą, o ne Elizabeth Warren, yra seksistai. Sveikos energijos panaudojimas korumpuotiems istablišmento interesams aukštinti vyksta su feminizmu, su kova prieš rasizmą ir antisemitizmą ir, savaime suprantama, su aplinkosauga.

Žinoma, kad vyksta. Kai tai sakai, žmonės reaguoja labai emocingai, net jei tu ir visiškai pritari gamtos apsaugai ir neprieštarauji bendram moksliniam konsensusui dėl to, kas vyksta su mūsų gamta. Tačiau aplinkosaugai nelemta tapti tuo vieninteliu populiariu judėjimu, kurį siekdamas perimti į savo nagus istablišmentas nesiruošia nuversti kalnų.

Žinome, kad siekdama užsitikrinti energetikos išteklių kontrolę mūsų oligarchinė imperija imsis bet ko, net – ir įskaitant – milijono Irako žmonių nužudymo. Esame visiškai tuo tikri, todėl galime būti tikri ir dėl jų pastangų užtikrinti, kad naujos energetikos sistemos būtų įdiegtos taip, kad oligarchai išlaikytų savo galią, o idealiu atveju ir ją praplėstų, neatiduodami sostų konkuruojantiems plutokratams, vyriausybėms ar (blogiausiu atveju) savo pačių energetikos kontrolę perimančiai visuomenei. Ši darbotvarkė vykdoma. Visa tai vyksta.

Valdantieji elitai prieš mus turi daug pranašumų, bet vienas didžiausių yra tas, kad jie tiksliai žino, ko nori ir kaip to pasiekti. O mes, visuomenė, – ne. Bet jei turėtume bent vieną pozityvią kryptį, mūsų niekas negalėtų sustabdyti. Kai ją atrasime, oligarchams bus riesta. Tačiau apskritai turime tik keletą aiškesnių idėjų, ko tikrai nenorime, ir daugybę miglotų, dažnai viena kitai prieštaraujančių idėjų, ko norime. Dėl krypties aiškumo stokos lengvai pasiduodame bet kurio gerai finansuojamo naratyvo vadybininko įtakai, kai jis išeina į priekį ir sako: „O taip, aš tiksliai žinau, kur reikia eiti. Pirmyn, paskui mane!“

Laimei, yra vienas labai aiškus reikalavimas, kurį galime pridėti prie kitų vykstant dabartiniam spaudimui dėl aplinkosaugos reformų. Šis reikalavimas tiesiogiai prieštarauja mūsų sveikais impulsais bandančios manipuliuoti imperijos interesams: tai reikalavimas nutraukti Pentagono finansavimą.

Nėra jokio kito darinio, kuris būtų didesnis teršėjas už Amerikos apgavikiškai pavadintą „Gynybos departamentą“. Vien anglies dioksido jis kasmet išmeta žymiai daugiau nei tokios turtingos šalys kaip Švedija ar Portugalija; jeigu JAV kariuomenė būtų valstybė, ji atsidurtų 47-oje šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetėjų sąrašo vietoje, t. y. terštų daugiau nei 140 pasaulio valstybių. O juk čia net neįskaičiuojama pačių JAV kaip valstybės keliama tarša. Nė viena iš sociopatiškų korporacijų, kurių poveikį aplinkai teisėtai kritikuojame, pagal savo taršos kiekius net nepriartėja prie Pentagono daromos žalos.

Ir tai – tik šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos, nors nuodingas Pentagono poveikis mūsų aplinkai jomis tikrai neapsiriboja. Kaip pabrėžė žurnalistė Whitney Webb labai gerame straipsnyje, publikuotame portale „Mintpress News“, kalbėdama apie JAV karinių pajėgų ekologinį toksiškumą – temą, kurios niekas neliečia: „Sukurdamas daugiau pavojingų atliekų nei penkios didžiausios JAV chemikalų kompanijos kartu sudėjus, JAV gynybos departamentas savo toksinį paveldą išmėto visur pasaulyje nusodrintojo urano, reaktyvinio kuro, pesticidų, tokių defoliantų kaip „Agent Orange“ ir švinas bei kitų medžiagų forma.“

Webb dokumentuoja, kad JAV įvykdė daugiau atominių ginklų bandymų nei visos kitos šalys kartu sudėjus, kad JAV intervenciniai veiksmai Irake lėmė 90 proc. Irako teritorijos dykumėjimą, visiškai sugriaudami šalies žemės ūkį ir priversdami importuoti daugiau nei 80 proc. suvartojamo maisto, ir kad JAV karinės bazės tiek pačių JAV, tiek užsienio valstybių teritorijose nuosekliai pripažįstamos vienomis labiausiai užterštų vietų Žemėje.

„Nors JAV karinių pajėgų aplinkosaugos istorija rodo, kad dabartinė jų politika nėra tvari, tai jokiu būdu neatgraso JAV kariuomenės nuo viešo gamtos teršimo planavimo, pasitelkiant netikusius atliekų tvarkymo metodus, – rašo W. Webb. – Praėjusių metų lapkritį JAV karinis jūrų laivynas paskelbė savo planus į šiaurės vakarų Ramiojo vandenyno pakrantes paleisti 20 tūkst. tonų aplinkos „stresorių“, įskaitant sunkiuosius metalus ir sprogmenis.“

Visa tai yra milžiniška aplinkosaugos našta valdžios šakai, kuri netarnauja niekam kitam, tik verčia visą likusį pasaulį jai paklusti. Sutinkate? Tad atsikratykime jos.

Negi tikrai, tiek daug kalbėdami apie milžiniškus pokyčius, būtinus siekiant išvengti klimato katastrofos, praleisime pro akis didžiausią pasaulio teršėją – ir tik todėl, kad keletas ekspertų ir jų plutokratinių rėmėjų tiki, jog JAV centralizuotam galios aljansui būtina išlaikyti visišką pasaulinę hegemoniją? Jei rimtai norime imtis milžiniškų pokyčių, tai ši absoliučiai nereikalinga, visą pasaulį apraizgiusi JAV karo mašina yra akivaizdi vieta pradėti.

Aplinkosaugos judėjimui augant, šią idėją galime įšvirkšti į meinstryminį dialogą, o geriausia tai, kad istablišmento manipuliatoriai jos atmesti negali, nes kitaip bus demaskuoti. Mes galime reikalauti, o jie negali atsisakyti. Šią aiškią, konkrečią, jaudinančią ir absoliučiai neginčijamą idėją galime plukdyti ant kylančios demonstracijų dėl klimato bangos, o tada tas pats sveikas impulsas gelbėti mūsų planetą, kurį įkūnija pastaruoju metu tarsi žiedai besiskleidžiantys aktyvistai, ją pakels ir nuneš tiesiai į plačiosios visuomenės sąmonę. Joks sveiko proto žmogus jos neatmes, todėl jei kas nors ir priešinsis sakydamas: „Ne, visai ne tai“, prožektoriaus šviesa iškart nukryps į tuos pavojingai pamišusius interesus, kuriems besipriešinantysis tarnauja.

JAV nebūtina turėti daugiau karinės galios, nei turi kitos normalios valstybės: tik tiek, kiek pakanka apginti savo lengvai apginamus krantus nuo neišprovokuotos atakos. Visa kita, įskaitant šimtus visą pasaulį apjuosusių gamtą nuodijančių karinių bazių, egzistuoja tik žudikiškų viešpatauti siekiančių imperialistų ir iš karo lobstančių sociopatų naudai. Reikalavimas panaikinti JAV karinę ekspansiją kaip viena iš aplinkosaugos judėjimo sudedamųjų dalių remiasi sveiku protu ir duos naudos visiems, kartu padėdamas išryškinti visus kenksmingus lojalumo imperijai elementus.

 

II. Supraskime: tai yra vienas ir tas pats reikalas

Žinote, kas yra pats pelningiausias kapitalizmo produktas?

Bomba. Ji idealiai atitinka svarbiausius kriterijus: besaikė paklausa ir vienkartinis panaudojimas.

„Nors karas kalba visomis kalbomis, jis niekad nežino, ką pasakyti varlėms“, – neeiliuotą poemą „Why War Is Never A Good Idea“ („Kodėl karas niekada nėra gera mintis“) pradeda rašytoja Alice Walker. Varlės šioje iliustruotoje knygelėje, žinoma, personifikuoja įvairias gyvybės Žemėje formas – tas, kurios karo nepradeda ir išvis net nežino, kas tai yra, kol jis pats ateina, nors niekas jo nekvietė; tuomet tos laimingai gyvenusios karo sąvokos neišmaniusios gyvybės tampa jo smurto aukomis, jis naikina jų ir kaimynų namus, teršia, keičia klimatines, radiacines, išgyvenimui būtinas sąlygas. Karas kalba visomis kalbomis, nes jis yra visur – tačiau vieni daro, o kiti yra jo daromi. Toks ir skirtumas.

„Karas neatneša laimės, klestėjimo, pasitenkinimo, išminties, grožio ar darnos. Karas atneša tik dar daugiau karo. Jei karas neegzistuotų, būtų lengva įtikinti pakankamai žmonių palaidoti bet kokią kirbančią mintį jį sukurti, – rašo prieš karą kovojantis aktyvistas Davidas Swansonas. – Tačiau karui esant plačiai prasismelkia sąmoningas kliedesys, esą karas yra neišvengiamas.“

Tai netiesa, jis yra išvengiamas. Karą daro žmonės, bet gali pasirinkti ir nedaryti. Priežasčių tam yra tiek, kiek trokštame išlikti gyvenimui tinkamoje planetoje.

JAV yra galingiausia pasaulyje karo mašina. Imperinė infrastruktūra su keliais šimtais (spėjama, kad daugiau nei 800) po visą pasaulį išmėtytų karinių bazių; oro, sausumos ir jūrų pajėgos su visa savo amunicija ir amžiną karą pasaulyje įgyvendinanti politika (vienas iš pavyzdžių – JAV bombarduotų šalių sąrašas) sukuria milžinišką naftos ir kitų energijos išteklių vartojimo poreikį. Karo proceso metu ir po jo ši mašina po savęs palieka ne kažkokias įsivaizduojamas „demokratijos pergales“, o nieko – tik destrukciją.

Per birželio karščius kur ne kur žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, paremtų Bostono universiteto mokslininkės Netos Crawford atliktu tyrimu „Pentagon Fuel Use, Climate Change, and the Costs of War“ („Pentagono naudojamas kuras, klimato kaita ir karo kaina“). Jo išvados skelbė: „Iš tiesų, JAV gynybos departamentas yra daugiausia naftos pasaulyje sunaudojanti institucija ir, atitinkamai, didžiausias šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetėjas pasaulyje.“ Tyrime remtasi duomenimis nuo 2001 m. JAV pradėto „karo su terorizmu“, kuris ne tik pražudė milijonus žmonių Afganistane, Irake, Libijoje ir kituose kraštuose, sugriovė ištisas sveikatos apsaugos ir kitas socialines bei infrastruktūras, bet ir užtvindė toksiniais teršalais žemę, orą ir vandenį su visomis jų gyvybės formomis.

Šis tyrimas nebuvo vienintelis, priėjęs tą pačią išvadą. 2014 m. žurnalas „Newsweek“ publikavo straipsnį antrašte „The US Department of Defense Is One of the World’s Biggest Polluters“ („JAV gynybos departamentas yra vienas didžiausių gamtos teršėjų pasaulyje“), nors jame daugiausia dėmesio skiriama JAV karinėms bazėms pačiose JAV, kurių apylinkėse požeminių šaltinių geriamąjį (?) vandenį toksikologai dar 1981 m. vadino „metilo-etilo mirtimi“. O kur dar visiškai neatsakingas ir labai nuodingas Pentagono vykdomas ginkluotės ir jos atliekų „tvarkymas“, pvz., jas deginant, dėl to užteršti milijonai hektarų žemės ir nežinia kiek žmonių kūnų, kaip rodo 2017 m. „ProPublica“ surinkta medžiaga. Toliau sąraše – po atominių ginklų bandymų radiacija užteršti milžiniški žemės plotai, kuriuose maisto protingiau neauginti; panaudojami ir / arba jūrose (įskaitant Baltiją) skandinami cheminiai ginklai, kurių likimo tikimės niekada nesužinoti; karinėms bazėms kurtis kertami miškai; dešimtmečius dirvožemį žalojantys pesticidai (pvz., Vietname, kurio kraštovaizdį su visais jo medžiais JAV apipylė tonomis herbicido „Agent Orange“), o ar kas nors tiems milijonams laukuose ir kalvose paliktų nesprogusių minų pasakė, kad karas „baigėsi“? Ir t. t., ir pan. Ir jau net neminim, kiek visa tai kainuoja ir kaip tuos pinigus būtų galima panaudoti sveikatai, sportui, kultūrai ir kitoms žmogiškoms reikmėms.

Kaip bežiūrėsi, karas gamtai – taigi ir mums patiems – yra blogai, todėl ignoruoti dramblį kambaryje yra ne tik kvaila, bet ir savižudiška.

Bene pirmąją išsamią tiesioginės koreliacijos tarp militarizmo ir gamtos niokojimo analizę atliko 14 knygų autorius, dukart Pulitzerio premijos finalininkas dr. Barry Sandersas. Knygoje „The Green Zone: The Environmental Costs of Militarism“ („Žalioji zona: militarizmo kaina aplinkai“) autorius pasitelkia JAV institucijų išviešintus faktinius duomenis (ir kartu primena, jog neišviešintieji, tikėtina, slepia dar daugiau), paeiliui analizuodamas įvairius karinės įrangos tipus ir jų sunaudojamo kuro kiekius. Savo išvadą jis pateikia knygos įžangoje: „Štai kokia yra baisi tiesa: net jei visi žmonės, visi automobiliai ir visi fabrikai staiga nustotų išmetinėti emisijas, Žemė vis tiek visu greičiu skrietų absoliučios katastrofos link dėl vienos pagrindinės priežasties. Kariuomenė – ta nepasotinama imperija – pati viena išmeta užtektinai šiltnamio efektą sukeliančių dujų, kad pastatytų visą pasaulį su visais jo mažais ir dideliais gyventojais į labai realų pavojų tiesiog išnykti.“

Todėl didžiausias gamtos ir mūsų ateities priešas yra ne šiukšlių nerūšiuojantis pusbrolis ar į atskirus plastikinius maišelius prekybos centre bananus vyniojanti teta. Savaime suprantama, kvailų įpročių atsisakymas ir vartojimo mažinimas absoliučiai būtinas – jei ne dėl jo poveikio globaliu žaliavų gavybos, produkcijos ir transportavimo lygmeniu, tai bent tam, kad patys neskęstume paviršutiniškose plastiko pelkėse ir daugiau laiko praleistume vieni su kitais, o ne demonstruodamiesi instagrame. Tačiau pasaulį išgelbėsime ne siurbčiodami per bambukinius šiaudelius ir net ne penktadieniais pamojavę savadarbiais plakatais ar, neduokdie, pritarę kokiam nors idiotiškam kapitalistiniam klimato „sprendimui“, kaip antai tų pačių korporacijų kišenes pildančiam anglies dioksido gaudymui ir sandėliavimui. Jei tikrai nuoširdžiai norime išsaugoti Žemę ir save joje, turime nusipūsti miglą nuo akių ir sustabdyti bei atsakomybėn patraukti vieno didžiausių gamtos priešų – karo – vykdytojus. Ne individualiai po vieną (taip niekad nieko nelaimėsime), o visi kartu, kolektyviai, bendro tikslo vedami.

„Ką galite pasakyti jauniems žmonėms, kurių daugelis prieš karus nusiteikę ne taip griežtai kaip prieš visuotinį atšilimą ir kitas gamtos krizes?“ – „The Indypendent“ paklausė dr. B. Sanderso.

„Noriu, kad jie suprastų, jog tai yra tas pats reikalas, – atsakė jis. – Nebus didelio skirtumo, kokį muilą naudoji ir ar tavo rankšluostis yra iš perdirbtų medžiagų. Kai karinis kompleksas nusodrintuoju uranu nukloja ištisus arus žemės visame pasaulyje, tas uranas ras kelią atgal pas mus. Bet kaskart, kai taip kalbu, studentai nustemba. Juk mus moko, kad prie teigiamų pokyčių prisideda kiekvienas, kad ir mažas, žingsnelis. Bet tie maži veiksmai nieko nepadės, kai egzistuoja toks monstras. Noriu sugriauti šitas kategorijas ir pasakyti: ne, tai nėra tik apie karines pajėgas ar tik apie aplinkosaugą. Tai yra apie viską.“

 


Straipsnis pirmą kartą publikuotas Šiaurės Atėnuose, 2019 10 25.

* Istablišmentas (establishment): institucinę galią visuomenėje turinti žmonių grupė arba klasė, ypač tie, kurie kontroliuoja vyriausybę, valstybines įstaigas, karines pajėgas ir Bažnyčią (Collins English Dictionary); socialiniai, ekonominiai ir politiniai lyderiai, savo rankose laikantys pagrindinę galią ir įtaką (Webster’s Dictionary). (Vert. past.)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *