fbpx

Imperialistinė JAV politika arba kaip pažeidžiama tarptautinė teisė – Irano atvejis

Naujieji 2020 m. prasidėjo neįprastai – spėlionėmis, jog galbūt atėjo metas Trečiajam Pasauliniam karui. Globalų šurmulį sukėlė sausio 3 d. JAV įvykdytas Irano Quds pajėgų vado Qassemo Soleimani nužudymas. Nors Donaldas Trumpas nužudymą vainikavo kaip kovos su teroru pergalę, daugelis Europos Sąjungos vadovų šią naujieną priėmė kritiškai, teigdami, jog tai tik dar labiau apsunkins regiono stabilizacijos procesą.

Netgi didžiausios Irano priešininkės regione, Saudo Arabijos, princas pareiškė užuojautą Iranui. Tuo metu Lietuvos vadovas, kartu su užsienio reikalų ministru Linkevičiumi bei krašto apsaugos ministru Raimundu Karobliu, atsiribojo nuo ES pozicijos ir paskelbė solidarumą su JAV prezidentu, pabrėždami NATO svarbą kovoje prieš terorą. Ne tik Nausėda ir ministrai demonstravo ištikimybę JAV – didžiuosiuose Lietuvos žiniasklaidos portaluose Soleimani nužudymas taip pat buvo įvardijamas kaip neutralizacija, likvidacija ar net nukovimas. Tiesa ta, jog jokia kova ten nevyko: Soleimani automobiliu keliavo į Irako oro uostą ir buvo nužudytas bepiločio lėktuvo bombardavimo metu.

Kadangi Soleimani buvo laikomas antruoju pagal svarbą žmogumi Irane po aukščiausiojo lyderio Ajatolos Khamenei, nužudžius jį šalyje prasidėjo masiniai protestai. Nors visuomenė jį vertino dviprasmiškai: vieni laikė teroristu, o kiti gerbė dėl jo pastangų kovoje su ISIS, jo nužudymas buvo svarbus visiems ir įrodė, kad JAV nerūpi tarptautinė teisė – nė vienas Irano pilietis nėra apsaugotas, ir Amerika su jais gali daryti ką panorėjusi. Trumpo administracija oficialiai teigė, kad žmogžudystė buvo prevencinis ėjimas, tačiau jokių įrodymų, jog Soleimani planavo ataką prieš amerikiečius, nebuvo pateikta. JAV žiniasklaida nuolat kartojo, jog Quds pajėgų vadas buvo atsakingas už tūkstančių amerikiečių žūtis, o jo nužudymas neva prisidės prie taikos užtikrinimo regione. Tačiau sunku įsivaizduoti, kad Irano pajėgoms nužudžius Dicką Cheney ar kurį kitą karo nusikaltimus vykdžiusį ir už tūkstančius aukų nusinešusius karus atsakingą amerikietį, Trumpas skelbtų, kad tai – žingsnis taikos link.

Antroji įvardijama priežastis buvo prieš naujus metus prasidėję protestai prie JAV ambasados Irake. Supykusi minia protestavo prieš JAV oro atakas, nukreiptas į Irano remiamus karinius dalinius. Protestuotojai mėtė akmenis, o amerikiečių pajėgos atsakė ašarinėmis dujomis. Nepasitenkinusi minia buvo sulaukusi atsako ir iš kitų irakiečių, pasisakančių už JAV įtakos išlaikymą šalyje. Galiausiai Soleimani nužudymas prisidėjo prie Irako visuomenės suvienijimo – prasidėjo masiniai protestai, reikalaujantys JAV pasitraukimo iš šalies. Sausio 5 d. Irako parlamentas priėmė rezoliuciją, raginančią išvesti JAV koalicijos karius iš šalies, tačiau amerikiečiai vienareikšmiškai atsisakė tai padaryti.

Kad ir kokie argumentai dabar būtų įvardinti, būtina pažvelgti, kaip istoriškai klostėsi Vakarų politika Irano atžvilgiu. Kova dėl Irano naftos išaugo dar Antrojo Pasaulinio karo metais, kai Jungtinė Karalystė, Sovietų Sąjunga ir JAV įsitraukė į Irano vidaus reikalus. Irano naftos industrija iki 1951 m. buvo valdoma privačių kompanijų, priklausomų nuo užsienio interesų. Pagrindinė įmonė, tvarkiusi Irano naftos verslą, buvo Anglijos-Persijos naftos kompanija (Anglo-Persian Oil Company (APOC)). 1951 m. Irano premjeras Mohammadas Mosadeghas šalyje pradėjo naują politinį judėjimą, pateikdamas įstatymų pataisas, kurių pagrindinis tikslas buvo demokratinės vyriausybės įsteigimas ir Irano suvereniteto įtvirtinimas. Irano parlamente (Majlis) priimtas įstatymas įgalino APOC nacionalizaciją. Nors Irano naftos nacionalizacija tęsėsi nepaisant stiprios JAV ir Jungtinės Karalystės opozicijos, šalis susidūrė su daug sunkumų. Po Irano naftos nacionalizacijos užsienio kompanijos, norėdamos izoliuoti Iraną nuo tarptautinės rinkos, smarkiai padidino naftos gavybą kitose regiono šalyse: Saudo Arabijoje, Kuveite ir Irake. Nors pati naftos gavyba Viduriniuosiuose Rytuose nuo 1951 m. kasmet didėdavo maždaug 10%, nafta nebebuvo išgaunama Irane, kuriame naftos gavyba sumažėjo nuo 242 mln. barelių 1950 m. iki 10,6 mln. barelių 1952 m.

Mosaddegho bandymai naftos pelną skirti Irano visuomenei buvo sužlugdyti JAV CŽV pajėgų įvykdytos operacijos metu. 1953 m. JAV, kartu su Jungtine Karalyste surengė perversmą šalyje, kuriuo siekė pašalinti Irano nacionalinį Mossadegho ministrų kabinetą. Įvykdžius operaciją Ajax buvo suformuota karinė vyriausybė ir atkurta absoliutinė monarchija. Šalies valdymas buvo perleistas JAV pavaldžiam šachui Mohammadui Reza Pahlaviui, kurio valdymo metu JAV kompanijos gavo 40% Irano naftos generuojamo pelno. Mosaddeghas kartu su savo šalininkais buvo suimtas, keliems jo rėmėjams įvykdyta mirties bausmė. JAV ir britų suorganizuotas perversmas – pirmas kartas istorijoje, kai CŽV buvo naudojama nuverčiant demokratiškai išrinktą valdžią. Irane paplitus nepasitenkinimui nauja tvarka ir JAV įtaka šalyje, atsirado terpė 1979 m. Islamo revoliucijai. Revoliucijos metu šacho valdžia buvo nuversta, o ją perėmė religinis lyderis Ajatola Khomeini, nepritariantis Vakarų įtakos plėtrai regione.

Iš karto po Islamo revoliucijos paskelbimo 1980 m. Irakas įsiveržė į Iraną ir taip pradėjo 8-erius metus trukusį bei šimtus tūkstančių gyvybių nusinešusį karą. Didžioji dalis Vakarų valstybių, įskaitant JAV, buvo aršūs Irako diktatoriaus Saddamo Husseino šalininkai. Kai kurie mokslininkai spėja, kad būtent amerikiečiai ir pastūmėjo Husseiną pradėti invaziją į Iraną, kaip atsaką už tai, jog jame buvo pašalintas JAV interesus atstovaujantis šachas. Islamo revoliucija, kurios vienas iš pagrindinių tikslų buvo JAV ir kitų Vakarų valstybių įtakos regione sumažinimas, amerikiečiams buvo visiškai nepriimtina.

Didžiausi JAV ginklų eksporto partneriai. Šaltinis – statista.com

JAV ne tik prisidėjo prie karo, bet ir padėjo vykdyti karo nusikaltimus. Remiantis Irako dokumentais, pagalba kuriant cheminį ginklą buvo gauta iš daugelio Vakarų valstybių, įskaitant JAV, Vakarų Vokietiją, Jungtinę Karalystę ir t.t. 1986 m. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba paskelbė, jog specialistai vieningai sutaria, kad cheminius ginklus Irako pajėgos daug kartų naudojo prieš Irano kariuomenę. Tarybos nariai pasmerkė cheminio ginklo naudojimą, kuris pažeidė 1925 m. pasirašytą Ženevos protokolą. JAV buvo vienintelė narė, kuri balsavo prieš šio pareiškimo paviešinimą. Nors Reagano administracija bandė teisintis, kad cheminiai ginklai būtini pergalei prieš Iraną ir pasisakė nepalaikantys cheminių ginklų naudojimo civilių žudymui, gavusi pranešimus apie nuodingų dujų naudojimą prieš kurdų civilius, administracija nenutraukė pagalbos Irakui. JAV taip pat skleidė propagandą, kad cheminius ginklus kare naudojo ir Irano kariai, tačiau atlikus tyrimus šie kaltinimai nepasitvirtino. Šiame kare svarbus aspektas buvo tas, kad 1979 m. JAV įtraukė Iraką į tarptautinį terorizmą skatinančių valstybių sąrašą, tačiau jau 1982 m. jis buvo išbrauktas, siekiant sudaryti sąlygas, kurios būtų palankios JAV karinės pramonės ginklų pardavimui Saddamui Husseinui Irako-Irano karo metu.

JAV siekis pasisavinti regiono naftą nėra dingęs ir šiais laikais. Donaldas Trumpas savo viešose kalbose ne kartą atvirai pasisakė už akivaizdžiai tarptautinę teisę pažeidžiantį svetimos šalies resursų grobimą: „Aš atimsiu jų turtus, aš atimsiu jų naftą. Tiesiog atimsiu visą turtą, jūs mane girdite, atimsime naftą.“ Kito interviu metu Trumpas aiškiai pasakė, kad pagrindinis jo interesas Irake yra ne kova prieš ISIS ir ne stabilizacijos užtikrinimas – JAV kariai Irake yra tam, kad apsaugotų naftos kompanijas. Nors JAV dažniausiai linkusi savo įtaką užsienio valstybėms įvardinti kaip „pagalbą“, dėl dabartinio prezidento narciziškumo vis dažniau į paviršių iškyla tikrosios tarptautinių intervencijų priežastys. Įdomu tai, kad šie Trumpo pasisakymai nepatraukė per didelio žiniasklaidos dėmesio ir nepasirodė kontraversiški, kas byloja apie JAV išskirtinumą tarptautinės teisės požiūriu.

Prieš kelis metus įtampa tarp Irano ir JAV buvo šiek tiek atslūgusi, kai 2015 m. Baracko Obamos administracija su kitomis didžiosiomis pasaulio valstybėmis ir Iranu pasirašė branduolinį susitarimą. Šis susitarimas užtikrino, kad JAV atšauks daug metų Irano ekonomiką žlugdžiusias sankcijas, jei Iranas sustabdys savo branduolinę programą. Tačiau 2017 m. gegužės 8 d. JAV paskelbė apie sutarties nutraukimą ir sankcijų atnaujinimą. Nepateikdama jokių įrodymų, kad Iranas nesilaiko susitarimo nuostatų, rugpjūčio 7 d. JAV administracija pradėjo įvedinėti naujas sankcijas. Tarptautinė atominės energijos agentūra (International Atomic Energy Agency (IAEA), vykdžiusi Irano branduolinės sutarties įgyvendinimą, paskelbė, kad jokie sutarties punktai nebuvo pažeisti. Nepagrįstai atnaujintos sankcijos Iranui apima aviacijos, aukso, naftos, bankų, geležies ir kitus sektorius. JAV dviveidiškumas geriausiai atsiskleidė 2019 m. gruodžio 11 d. paskelbus naujas sankcijas didžiausioms Irano oro linijoms ir laivininkystės industrijai, argumentuojant, kad Iranas teikia mirtiną pagalbą (angl. lethal aid) Jemenui. Tuo pat metu JAV daugiausia savo ginklų eksportuoja į Saudo Arabiją, kuri yra laikoma atsakinga dėl didžiausios šių dienų humanitarinės krizės Jemene. Reikia suprasti, kad Irano parama Houthi sukilėliams, 2015 m. perėmusiems Jemeno valdžią ir nuvertusiems JAV statytinį Hadi, akimirksniu nusipelno sankcijų, bet tarp JAV ir Saudo Arabijos pasirašyti milijardiniai kontraktai yra neliečiami.

Amerika jau kelis dešimtmečius užsiima konfliktų eskalavimu Viduriniuosiuose Rytuose, o jų veiksmai daugiausia paaiškinami ekonominės naudos siekimu, įtakos sferos plėtra ir pastangomis reikšmingose regiono valstybėse įtvirtinti savo statytinius. Tai buvo akivaizdu jau 1953 m., kai Iranas tapo nepriklausomu ir siekė naudotis savo naftos teikiama nauda, ir 1979 m., į valdžią atėjus Ajatolai Khomeini – tą matome ir dabar. Dabartinė Irano valdžia remia ne vieną politinę organizaciją Viduriniuosiuose Rytuose, kuri pasisako už JAV pašalinimą iš regiono, iš kurių labiausiai žinomos: Hezbollah Libane, Hamas Palestinoje ir Houthi sukilėliai Jemene. Svarbu pabrėžti, kad islamistinė Irano valdžia nedemokratiška ir korumpuota, valstybės viduje veši nemažas propagandos tinklas, pažeidinėjamos žmogaus teisės, tačiau tai nėra aplinkybės, kurios pateisintų JAV veiksmus. Kai jiems buvo paranku, JAV palaikė žiauraus diktatoriaus Saddamo Husseino valdžią, o dabar remia ne ką mažiau brutalų Saudo Arabijos režimą, Izraelį, vykdantį Palestinos okupaciją, ir patys nevengia vykdyti karo nusikaltimų, vienas kurių – Soleimani nužudymas.

 

Pagr. iliustracijos šaltinis – everydayspy.com

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *