Graikija: kova prieš darbo sekmadienius ir neteisingus atleidimus prekybcentriuose

Iš darbo prekybos centruose patirties galime pasakyti, kad pirkėjai dažnai atsidūsta: „Buvau Vokietijoje, ten sekmadieniais niekas nedirba, ir gerai, žmonės nors pailsi.“ Dūsauk kiek nori – Lietuvoje kasdien nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro dirbančios parduotuvės yra įprastas dalykas. Tuo tarpu, pavyzdžiui, Graikijoje prekybcentrių darbas sekmadieniais buvo įteisintas palyginti neseniai, prieš kelerius metus, ir nepraėjo be masinių radikalių protestų, tebesitęsiančių iki šiol. „Gyvenimas per brangus“ laikraščiui apie šiuos protestus bei apie darbuotojų solidarumą Graikijos prekybos centruose papasakojo vienas bendražygis iš tos šiltos ir neramios, ilgas ir turtingas darbo judėjimo ir protesto tradicijas turinčios šalies.

Pasipriešinimo požiūriu, 2013-ieji buvo kertiniai metai Graikijai. Nuo krizės, „ištikusios“ 2009-aisiais, diržoveržiu nepatenkinta visuomenė jau buvo nuvertusi dvi vyriausybes. Trečioji, dešiniųjų partijų koalicijos vyriausybė, buvo pasiryžusi užgniaužti ir sutrypti bet kokias pasipriešinimo užuomazgas. Viešojo sektoriaus streikai buvo de facto kriminalizuoti, nes vyriausybė ir teismai visus vykusius streikus paskelbė nelegaliais, o kai kuriais atvejais net pašaukė streikuotojus į kariuomenę. Vis dėlto tai neatbaidė darbuotojų nuo organizavimosi ir smarkiai apkarpytų teisių naudojimo priešinantis. Tuo metu aktyviai kūrėsi dirbančiųjų kolektyvai ir naujos iš apačios suorganizuotos* profsąjungos, o jau esančiose augo narių skaičius.

Tada buvo įvesta ir laikinojo bedarbių įdarbinimo sistema: darbdaviai buvo skatinami priimti bedarbius į darbą penkių mėnesių laikotarpiui, o atlyginimus šiems „bedarbiams darbuotojams“ mokėjo Europos Sąjunga ir darbo birža. Naujai iškepti darbuotojai oficialiai buvo laikomi „pašalpiniais“ – neturėjo darbuotojo statuso ir iš esmės jokių su tuo susijusių teisių. Tokios priemonės turėjo ne tik paremti „vargšus“ darbdavius, bet ir dar labiau apsunkinti darbuotojų organizavimąsi.

Tokia buvo situacija Graikijoje, kai buvo išleistas įstatymas, leidžiantis parduotuvėms dirbti tam tikrais sekmadieniais, iš pradžių – septynis sekmadienius per metus, po to – aštuonis. Vyriausybė turėjo planų artimoje ateityje visiškai panaikinti sekmadienį kaip išeiginę. 2014 m. sausį iš apačios suorganizuota profsąjunga „Knygų ir popieriaus darbuotojų asociacija“ viešai pakvietė visas grupes ir kolektyvus, kuriems rūpėjo šis reikalas, susiburti Atėnuose ir organizuotis bendrai kovai. Į kvietimą atsiliepė daug įvairių grupių – profsąjungos, darbuotojų kolektyvai, studentų grupės, politinės organizacijos ir rajonų bendruomenės. Visos jos kartu suformavo „Veiksmų, skirtų priešintis sekmadienio kaip išeiginės panaikinimui bei darbo laiko liberalizavimui, koordinavimo grupę“, trumpiau – „Koordinaciją“. „Koordinacijos“ tikslas – priešintis darbui sekmadieniais ir vadinamosioms „baltosioms naktims“, t.y. darbdavių teisei tam tikromis dienomis pratęsti parduotuvių darbo laiką iki vidurnakčio. „Koordinacija“ spaudė Graikijos privačiojo sektoriaus darbuotojų federaciją, kad ši sekmadieniais-darbadieniais skelbtų streikus, o pati organizavo Atėnų centre įsikūrusių parduotuvių blokadas. Tokios blokados – įprastas veiksmas per streikus Graikijoje, kai, priklausomai nuo parduotuvės dydžio, tarp 10 ir 40 žmonių su transparantu užtveria kelią į parduotuvę ir neįleidžia į ją klientų. „Darbuotojams labiau patikdavo kai rengdavom blokadas nuo ankstaus ryto, dar parduotuvėms neatsidarius, nes tuomet jie galėjo tiesiog neiti į darbą, bet taip ne visada pavykdavo,“ – „Gyvenimas per brangus“ sakė vienas protestų dalyvis.

Tarp sekmadieninių blokadų vyko gausybė protestų, kuriais buvo siekiama informuoti visuomenę apie šią problemą ir pakviesti daugiau darbuotojų jungtis prie pasipriešinimo. „Koordinacijos“ susirinkimų metu buvo įsteigtas prekybos darbuotojų kolektyvas „Orthostasia“ (aptakus lietuviškas vertimas – „Darbas stovint“).

Kovodama prieš darbuotojus, vyriausybė pasitelkė policiją, kuri fiziškai užpuolinėjo streikuotojus, kartais netgi juos suimdama ir perduodama teismams. Nepaisant to, „Koordinacija“ veikė vis efektyviau. Laikui bėgant, prie iniciatyvos jungėsi vis daugiau grupių, vis daugiau darbuotojų ėmė streikuoti sekmadieniais ir stojo į „Orthostasią“. Buvo daugybė atvejų, kai visos parduotuvės pagrindinėje Atėnų „šopinimosi“ gatvėje buvo užblokuotos nuo pirkėjų. „Koordinacija“ vėliau išsiplėtė ir į Salonikus (antrą didžiausią Graikijos miestą), o protestai vyko visuose didžiuosiuose šalies miestuose. Kai kurios grupės kartais pasirinkdavo veikti vietiniu mastu ir blokuoti savo rajonų parduotuves. Viena tokių grupių buvo iš socialinio centro „Villa Zografou“. 2014 m. vykusių protestų ir blokadų metu jie skelbė tokį tekstą:

„Darbuotojų išnaudojimas vis intensyvėja, dabar prie jo prisideda ir įstatymas, leidžiantis parduotuvėms dirbti septynis sekmadienius per metus. Ši ataka turi du tikslus: pirma, panaikinti sekmadienio išeiginę prekybos darbuotojams, kaip tai jau buvo padaryta maitinimo sektoriuje ir vadinamosiose „turistų zonose“; antra, toliau stumti modelį, pagal kurį kiekviena valanda, diena ir akimirka darbuotojo gyvenime būtų skirta vien darbui. Planas, kurį jie ketverius metus ruošė prisidengdami krize, jau čia: lanksčios darbo valandos, „baltosios naktys“ ir darbo sekmadieniai. „Liberalizuoti“ atleidimai, neapmokamas darbas ir individualios darbo sutartys. Kol kas tokia situacija yra tik privačiame sektoriuje, bet netrukus, kai darbdaviams reiks užtikrinti dar didesnius pelnus, ji plėsis ir į viešąjį. Viešasis sektorius jau dabar mažinamas ir privatizuojamas, tad naivu tikėtis, kad kas nors gali būti apsaugotas nuo šios restruktūrizacijos.

Vyriausybė bando mus įtikinti, kad, įdarbinus sekmadienius, atsiras naujų darbo vietų, „nacionalinė ekonomika“ taps konkurencingesnė ir pagaliau ateis taip lauktas finansinis progresas. Kas mums nesakoma – tai, kad konkurencingumas ir ekonominis vystymasis visuomet statomi ant darbininkų kuprų ir niekada nėra skirti jų gyvenimui gerinti. Jų žadamas nedarbo sumažėjimas yra fiktyvus. Ar bus samdomi papildomi darbuotojai, ar ne, realybė bus viena ir ta pati: dar daugiau lanksčių darbo valandų, penkiems mėnesiams įdarbintų bedarbių ir algų, sumažintų iki tiek, kad nebeįmanoma iš jų pragyventi. Tuo pat metu naujai įdarbintieji bus prievarta išbraukinėjami iš darbo biržos sąrašų ir praras net ir tas menkas „privilegijas“, kurias turėjo kaip bedarbiai. Vargingos darbo sąlygos, įvestos ir normalizuotos dabartinės restruktūrizacijos metu, niekur nedings.

Todėl mums dabar kaip niekad reikia suprasti savo padėtį šioje sistemoje ir priešintis klasinio kapitalizmo įsigalėjimui tarp mūsų. Vietoj to, kad kibtų vieni kitiems į gerkles, darbuotojai turi susivienyti prieš viršininkus. Niekuomet nepamirškime, kad nei vienas dalykas, kurį dabar laikome savaime suprantamu – aštuonių valandų darbo diena, išeiginės sekmadieniais, kolektyvinės sutartys – nebuvo mums padovanotas viršininkų ar vyriausybės. Jie buvo iškovoti kovose prieš viršininkų godumą. Šiandien mums tenka tai vėl ir vėl ginti tiesioginėje darbdavio ir darbuotojo kovoje.“

Prie kovos už laisvus sekmadienius savo metu prisijungė Graikijos stačiatikių bažnyčia, mažų parduotuvėlių savininkai ir visos „kairiosios“ partijos. Deja, 2015 m. „kairiajai“ vyriausybei pakeitus dešiniąją, situacija Graikijoje nepagerėjo – tiesą sakant, ji dar pablogėjo. Radikalesnius darbuotojus iš pagrindinės komercinės Atėnų gatvės darbdaviai išsklaidė po kitas parduotuves po visą miestą, o žiniasklaida toliau šmeižė protestų organizatorius ir dalyvius. Naujoji vyriausybė po kiek laiko priėmė įstatymą, leidžiantį parduotuvėms dirbti (ne visoje šalyje, bet didžiojoje jos dalyje) 30 sekmadienių per metus. Kova už sekmadienio išeiginės susigrąžinimą tebevyksta, bet jos svarba jau įrodyta: kai kitose Europos Sąjungos šalyse (pvz., Kipre) buvo įteisintas darbas visais sekmadieniais ir iš karto, Graikijoje šie planai neišdegė. Kita materialinė pergalė – darbuotojams už darbą sekmadieniais mokamas pusantro karto didesnis atlyginimas. Žinoma, šios nuostatos didelė dalis darbdavių nesilaiko (kai kurie net nemoka minimalios algos), bet tik ne pagrindinėje komercinėje Atėnų gatvėje – ten, bijodami blokadų ir protestų, viršininkai nerizikuoja ir moka tiek, kiek priklauso. Be to, daug darbuotojų, ypač šiame rajone, suvokė, kiek galios jie iš tikrųjų turi, tarp jų išaugo solidarumo ryšys. Prekybos sektoriuje tai paskatino gausybę kitų, mažesnių kovų prieš darbdavių godumą.

Vienas toks pavyzdys – Helenos S. atvejis: ją supermarketo vadyba atleido iš darbo, sugalvojusi sumažinti vyresnių darbuotojų skaičių. Helena kreipėsi į jos rajone įsikūrusį „Villa Zografou“, kurio iniciatyva buvo sukurtas „Solidarumo su Helena S. komitetas“, organizacija, panaši į „Koordinaciją“.

Prekybos centro blokada solidarizuojantis su Helena S.

„Komiteto“ tikslas buvo spausti parduotuvių tinklą, kuriame Helena S. dirbo, kad ji būtų sugrąžinta į darbą. Nelaukdami oficialių streikų, komiteto nariai ėmė organizuoti „minkštąsias“ šio tinklo parduotuvių blokadas: jie susirinkdavo prie įėjimo į parduotuvę, pasakodavo klientams apie situaciją ir ragindavo juos eiti apsipirkti kur nors kitur. Išskyrus šiuos bendrus veiksmus, „Komiteto“ nariai veikė atskirai, savo srityse: iš apačios suorganizuotos profsąjungos tvarkėsi su teisiniais reikalo aspektais, kai kurie kolektyvai organizavo palaikymo renginius piniginei paramai rinkti, o dar kiti skleidė informaciją apie šį atvejį. Kai kurios grupės priėjo ir iki lengvai sabotažinių veiksmų prieš parduotuvių tinklą. Nepaisant skirtumų tarp grupių, jos dirbo kartu dėl bendro tikslo. Toliau – „Villa Zografou“ 2015 m. parašytos ir prekybcentrių darbuotojams dalintos skrajutės tekstas:

„Vasario 16-osios rytą dar viena darbuotoja buvo atleista iš „AB Vasilopoulos“ prekybos centro. Helena S. šiame prekybos tinkle dirbo penkiolika metų, po keturias valandas per dieną. Ji patyrė autoritarinį ir žeminantį vadybos elgesį – kaip ir gausybė kitų darbuotojų – bet pasirinko netylėti. Ji pareikalavo savo dešimties minučių pertraukos, apmokėjimo už viršvalandžius ir nepasidavė vadybininko, siekiančio, kad ji išeitų iš darbo „savo noru“, spaudimui. Galiausiai šmeižikiškos vadybos pinklės, dėl kurių kasos aparate buvo mažiau pinigų, nei turėjo būti, tapo pretekstu atleisti darbuotoją.

Tokie atvejai nėra nei negirdėti, nei unikalūs. Mažmeninės prekybos sektoriuje vyrauja varganos algos ir darbas nepilnu etatu (keturios arba šešios valandos per dieną), už kurį neišeina net maisto nusipirkti; čia vėluoja algos, o darbuotojai verčiami stovėti ant kojų visą dieną, jiems grasina ir juos žemina viršininkai, vadybininkai ir klientai, jiems nemokama už viršvalandžius ir išeitinės už atleidimą. „AB Vasilopoulos“ apskritai išnaudojimą jau pavertė menu. Pasinaudodami virtine pretekstų, jie palaipsniui atsikrato visų vyresnių darbuotojų, tokių kaip Helena S., ir pakeičia juos naujais, jaunesniais nei 25-erių, dirbančiais pagal kitokias sutartis, pasamdytais ir apmokamais per valstybines ir darbo biržos programas. Jie įdarbina žmones, kuriems moka ne iš savo kišenės, taip dar labiau didindami darbuotojų nesaugumą. Tai jie veda į priekį puolimą prieš sekmadienius ir kiršina darbuotojus su klientais, viliodami pastaruosius specialiomis akcijomis. Vadybininkai priverčia darbuotojus atsižymėti savo korteles pamainos pabaigoje ir dirbti toliau, kad nebūtų galima įrodyti viršvalandžių. „Jei būsi geras, galbūt kažkada pakelsim tave pareigose iki vadybininko, galėsi dirbti ir gauti algą už šešias arba aštuonias valandas. Jei priešinsies ir protestuosi, galėsi eit į darbo biržą.“ Taip suokia viršininkai ir jų pakalikai, bet mes galime nepasiduoti jų šantažui.

Helena S. kovoja, kad būtų priimta atgal į darbą ir atgautų jai priklausantį atlyginimą, tad kiekvieno darbuotojo interesas yra kovoti kartu su ja. Mes, socialinis centras „Villa Zografou“, kartu su prekybos darbuotojų kolektyvu „Orthostasia“ ir kitomis solidariomis grupėmis, stovime kartu su ja. Taip pat stovėsime kartu su visais, kurios kovoja pačių organizuotą kovą prieš pažeminimą ir išnaudojimą, ir kurie supranta, kad tai viršininkams reikia mūsų, o ne atvirkščiai.

„AB VASILOPOULOS“: NEDELSIANT PRIIMKITE HELENĄ S. ATGAL Į DARBĄ“

* Angl. „grassroots union“ – profsąjunga, suorganizuota ir valdoma pačių dirbančiųjų, o ne „nuleista iš viršaus“ kokio nors vieno lyderio ar profesionalaus politiko.


Šis straipsnis – iš devintojo „Gyvenimas per brangus“ laikraščio numerio „Apie prekybcentrius ir barkodais slenkančias valandas“. Popierinė laikraščio versija netrukus pasirodys gatvėse, darbovietėse ir bibliotekose, pdf – šiame tinklapyje. Visus „Gyvenimas per brangus“ laikraščio numerius galite rasti paspaudę čia.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *