Prezidento rinkimai: gerovės valstybės pažadai ir ko tikrai nerinkti

Kandidatuoja Ingrida „atmink 2009-uosius“ Šimonytė, Arvydas „represuojamas nacionalsocialistas“ Juozaitis, Gitanas Nausėja, Vytenis Povilasdp Andriukaitis, Saulius „žmonių žmogus-policininkas“ Skvernelis ir kiti epitetų nereikalaujantys veikėjai: Valdemaras Tomaševskis, Naglis Puteikis, Valentinas Mazuronis ir Mindaugas Puidokas.

Kadangi Puteikis, Tomaševskis, Mazuronis ir Puidokas, pasak naujausių apklausų, turi nykstamai mažą palaikymą, apie juos galima nekalbėt – pakaks ir „tik“ keturių dešiniųjų kandidatų. Kažkuria prasme, žvelgiant iš kairės truputį smagu matyti tokį susiskaldymą nuolat apie vienybę ir tarytum bendras tradicines vertybes svajojančioje dešinėje. Kita vertus, baisu, kai bendram reakcingų jėgų stiprėjimo kontekste visas politinis spektras tiek pasislinkęs į dešinę, kad vienintelis švelnaus socialdemokratiško kairumo kandidatas atrodo kaip radikali alternatyva (nors galima sakyti, kad iki šiol alternatyvų apskritai nelabai buvo). Bet apie visus paeiliui.

Pradėkime nuo Gitano Nausėdos, nes taigi čia Nausėda – kandidatas, kurio nereikia pristatinėti. Jau daug metų matome jo veidą televizijoje ir žurnaluose, klausome jo išminties ir įžvalgų, nes jei ne skandinaviško banko ekspertas, tai kas dar galėtų geriausiai suprasti ir paaiškinti, kaip veikia esama politinė-ekonominė sistema? Kaip nereikia pristatymo, taip Nausėdai nereikia ir programos. Jo programa tik dviejų puslapių ilgio ir… vadinasi „Gerovės valstybė“?! Taip, akys neapgauna, skandinaviško banko vyriausiojo ekonomisto politinė programa iš tiesų vadinasi „Gerovės valstybė“ ir įtraukia progresinius turto ir pajamų mokesčius. To paties ekonomisto, kuris dar visai neseniai liaupsino naująjį neoliberalų darbo kodeksą. Išeitų, kad dirbančiuosius silpninti ir skurdinti gerai, o tada kompensuoti jų skurdą iš mokesčių verslininkams ir savininkams irgi gerai. Reikia skatinti konkurencingumą, bet reikia ir mažinti socialinę atskirtį. Galima būtų, pavyzdžiui, privatizuoti ežerus („Lietuvai reikia daugiau savininkų,“ programoje teigia Nausėda), o tada iš jų pakrantėse pastatytų vilų apmokestinimo visiem pasiūlyti kuponų į baseinus. Arba galima tiesiog netikėti Nausėda ir jo gerovės idėją matyti kaip pastangos būti prisitaikėlišku charizmatišku kandidatu simptomą. Taip pat reikėtų žvelgti ir į jo pažadą būti nepartiniu partijų balansuotoju, ketinimus laviruoti tarp tolstančių JAV ir ES politikų ir, žinoma, prisistatymą: „Esu konservatyvus žmogus, bet nesu konservatorius“. Konservatyvus nekonservatorius ir neoliberalus gerovės ekonomistas neabejotinai atrodo kaip geriausias pasirinkimas kiekvienam trikampiui apskritimui. Bet vienu klausimu Nausėda turi aiškią nuomonę: laisvoms moterims ir netradicinėms šeimoms (ar ne šeimoms) vietos tarp trikampių apskritimų nėra. Atitinkamai, pirmą diplomatinį vizitą Nausėda pažadėjo į Lenkiją, kur autoritarinę valdžią tvirtina valdančioji krikščionių fundamentalistų „Teisės ir teisingumo“ partija. Čia kandidatas jau akivaizdžiai peržengia padorumo ribas: kokie save gerbiantys krikščionys fundamentalistai galėtų balsuoti už tokį neoliberalų socialdemokratą tradicionalistą – pavyzdinį postmodernų priešybių kratinį?

Nausėdai tikriausiai nebūtų ko rodytis tokiu įvairiapusiu, jei ne Šimonytė, kuri užima pagrindinės centro dešinės kandidatės poziciją su TS-LKD ir liberalų palaikymu. Bet ne visi konservatyvūs liberalai mėgsta ne visus liberalius konservatorius, todėl šiuose rinkimuose juos atstovauja du kandidatai. Šimonytės programa abstrakčiai provakarietiška, demokratiška, patriotiška – viskas kaip priklauso priprastoj politinėj padėty. Šimonytei svarbi stipri JAV lyderystė NATO kaip Lietuvos saugumo garantas, ir Trumpo figūra jai nekelia problemų (kas yra problemiška). Taip pat programoje akcentuojama kova su korupcija, teisinės valstybės stiprinimas, pora sakinių netgi skirta žmogaus teisių apsaugos temai. Kitaip tariant – normali nuobodi vizija be vizijos, kur viskas ko reikia, tai daugiau to paties. Šimonytės pozicija vidaus politikos atžvilgiu – kalbėtis ir ieškoti visų sutarimo dėl bendrojo gėrio (t. y. jokia). Ir vis dėlto, nors ir būdama visiškai sisteminė, Šimonytė nėra saugi kandidatė. Pirmiausia dėl to, kad esama sistema nėra saugi ir stabili. Štai kas programoje sakoma apie perspektyvas mažinti ekonominę nelygybę: „Nepaisant populistinių iniciatyvų steigti valstybinius verslus ar suvalstybinti esamus, privati iniciatyva ir privati nuosavybė privalo išlikti mūsų ūkio pagrindu, o valstybės veikla turi mažinti rinkos netobulumus, užuot vengiant atskleisti tikruosius kaštus, kūrus naujus, valdiškus.“ Tačiau valstybės kišimosi į rinką mažinimas esamame kontekste reiškia tolimesnį nežabotą nelygybės augimą, emigraciją, ir socialinio nepasitenkinimo didėjimą. O Šimonytei atrodo, kad šis nepasitenkinimas yra tik saviapgaulė ir kvailas paveikumas: „Nusivylusių ir piktų rinkėjų nuotaikomis naudojasi proginiai populistai. Jie greitai suranda visų problemų (būtų ir nebūtų) atpirkimo ožį – išorės priešą. Tai gali būti elitas, užsienio bankai, globalizacija, o Europos Sąjungos atveju labai patogu ir lengva dėl visko apkaltinti Briuselį.” Viena vertus, gerai, kad Šimonytė atpažįsta kraštutinės dešinės mobilizacijos prielaidas ir būdus. Kita vertus, šio pavojaus pastebėjimas jo nesumažina ir pykčio prilyginimas kvailumui gali sukelti tik dar didesnį pyktį. Žinoma, šis pyktis gali būti produktyvus, tačiau tai nereiškia „rinkit Šimonytę, kad būtų blogiau, nes kuo blogiau, tuo geriau“. Labiau tikėtina, kad blogiau tiesiog ir bus blogiau.
P.S. Kai kuriems Šimonytę atrodo verta rinkti vien už tai, kad ji – moteris. Tam gal ir būtų pagrindo, jei Šimonytė aktyviai adresuotų moterų problemas, tačiau jos programoje apie tai nėra nė žodžio, o viešuose pasisakymuose kandidatė tik aptakiai pamini atlyginimų nelygybę ir poreikį moterims pačioms skintis kelią. Margaret Thatcher irgi buvo moteris, bet jos neoliberalios reformos neabejotinai pablogino daugumos Didžiosios Britanijos moterų (ir ne moterų) gyvenimo sąlygas.

Kad jau prakalbome apie blogį, pereikime prie Juozaičio – kandidato, kuris pirmose dvejose programos eilutėse prisistato kaip gelbėtojas nuo neoliberalaus globalizmo, o toliau nė kiek neironizuodamas kalba apie pašėlusį politinį korektiškumą, LGBT propagandą, „genderizmo“ baubą ir eurofederalizmo grėsmę. Juozaitis, kaip ir kiti šiuolaikiniai kraštutiniai dešinieji, kažkaip sugeba sutapatinti neoliberalizmą su kairiuoju, jo manymu, „vertybiniu reliatyvizmu“. Tai, žinoma, yra visiška nesąmonė, kuri įmanoma tik iš kairumo išskliaudus visą ekonominę/istorinę analizę, neoliberalizmą kritikuojančią kur kas griežčiau nei dešiniųjų virkavimas dėl kintančių vertybių. Kraštutinės dešinės perspektyva, stokojanti tiek istorinės, tiek ekonominės kritikos, turi pasitelkti sąmokslo teorijas, kad į vieną paranojišką naratyvą sumesdama visiškai tarpusavyje nesusijusius elementus sukurtų apokaliptinį pasakojimą ir  savęs kaip gelbėtojų poreikį. Juozaitis programoje paflirtuoja su „laimės ekonomika“ ir socialinės nelygybės mažinimo idėjoms, tačiau iš esmės siūlo tik gelbėti tautą ir nacionalinę valstybę tokiomis priemonėmis: daugiau investicijų į nacionalinę kultūrą (kad ir kas tai būtų), vietinių mainų grandinių plėtra, vietinių pinigų sistemos („Skuodo litai“), valstybės reguliuojamos kainos, didesni atlyginimai mokytojams ir medikams, didesnės pensijos, valstybės ardymo iniciatyvų stabdymas (čia pagal poreikį galėtų patekti visi į kairę nuo neonacių), konstitucinio teismo galių mažinimas, viešosios erdvės lietuvinimas, stipresnė žvalgyba, privalomas etninės kultūros ugdymas, namų ūkių pakeitimas šeimos ūkiais, LGBT „propagandos“ stabdymas, abortų mažinimo ir vaisingumo programos, nepagrįstai išplėstos smurto prieš vaikus sąvokos atšaukimas, nelegalios migracijos užkirtimas, Lenkijos ir Vengrijos režimų palaikymas ir, žinoma, puolimų prieš Lietuvos istorinę atmintį ir nacionalinį orumą sustabdymas. Nenuostabu, kad Juozaits simpatizuoja pirmajai parlamentinei Vokietijos nacionalsocialistų partijai nuo Trečiojo reicho laikų – „Alternatyva Vokietijai“. Juozaitis vaidina antisistemišką kandidatą, tačiau jis antisistemiškas tik tiek, kiek siekia dar griežtesnės sistemos ir kiekvieno gyventojo kontrolės nuo gimimo iki pensijos prievarta diegiant vertybes, kurios tarsi turėtų būti natūralios: tautiškumą, heteroseksualumą ir norą daugintis. Bet ei, sakys kas nors, „aš myliu Lietuvą, esu heteroseksuali/-us ir noriu/turiu vaikų, kas čia blogo?“. Ogi nieko. Bėda slypi prievartiniame šių normų universalizavime, kuris yra ne tik niekuo nepagrįstas, bet ir tiesiogiai žalingas. Jei ne tu, tai tavo kaimynas, draugė, sutuoktinis, giminė, bendradarbis, vaikai ar pažįstami yra kitataučiai, kitatikiai, neheteroseksualūs, nevaisingi ar dėl gerų priežasčių nenorintys vaikų, migrantai ir tiesiog nepritapėliai. Kiekvienas jų yra priežastis nebalsuoti už Juozaitį (ar Radžvilą, ar bet kokią kraštutinę dešinę) ir perkalbėti galvojančius taip daryti. O populistinius ekonominius pažadus galima priimti ir iš bet kurio kito dešiniojo kandidato,  ar dar geriau – paremti realią kairiąją programą.
Prieš pereinant prie tos vienintelės kairiosios programos dar reikia aptarti paskutinį dešiniųjų variantą – Saulių Skvernelį, dar žinomą kaip žmonių žmogų, oligarchų bendražygį, kovotoją su oligarchais ir politiką policininką. Skvernelis, kaip ir jį rinkimuose remianti Lietuvos Valstiečių ir Žaliųjų Sąjunga, neturi vieningos politinės vizijos, bet užtai siūlo pavienių skambių ir paviršutiniškų sprendimų. Pirmiausiai jis prisistato kaip antikorupcinis kandidatas ir žada griežtesnę ir efektyvesnę teismų sistemą. Kova su korupcija šiaip jau sunkiai kritikuotinas dalykas, tačiau matėme, kad iki šiol ši kova valstiečiams pirmiausiai buvo reikalinga kaip selektyvus konkurentų ir kritikų diskreditavimo įrankis. Dar juokingiau, kad po to, kai LVŽS iniciatyva buvo kratomos ir daužomos visos pagrindinės šalies politinės partijos ir kurstomos įtampos su prezidentūra ar visuomeniniu transliuotoju, Skvernelis žada kviesti partijas ir valstybines institucijas kalbėtis ir mažinti tarpusavio pyktį. Jei valstiečiai turėtų visus aukščiausius šalies postus, tokį dialogą imituoti tikriausiai būtų lengviau. Galbūt neatsitiktinai Skvernelio programoje žadamas ir ryšių su Lenkija gerinimas, kur valdančioji partija jau pasiekė tokį visapusį valdžios (įskaitant teismus ir žiniasklaidą) užgrobimą (arba kalbant valstiečių kalba – darną), kokį tendencingai bando įgyvendinti LVŽS. Kaip ir kiti autoritarinių bruožų nestokojantys Europos dešinieji, Skvernelis palaiko Jeruzalės pripažinimą Izraelio sostine ir Lietuvos ambasados perkėlimą į ją, taip pataikaudamas tiek Trumpo vadovaujamoms Jungtinėms Valstijoms, tiek ne mažiau šovinistiniam Izraelio režimui (kur Netanyahu kaip koks diktatorius po dešimtmečio valdymo išrinktas dar kartą ir Jungtinės Tautos fiksuoja vieną tarptautinį pažeidimą po kito). Galiausiai simptomiška kaip dabartinis premjeras kalba apie socialinės atskirties problemą (dėl kurios sprendimo absoliučiai nieko kol kas nėra padaręs, išskyrus paviršutinišką pensijų padidinimą, ką daro visi, norintys išlikt valdžioje): „Atskirties sumažinimas – esminė ateinančių metų užduotis. Pasirūpinti socialinės atskirties padariniais į pagalbą kviesime bažnyčią, nevyriausybines organizacijas. Tik kartu susibūrę galime pasirūpinti pačiais silpniausiais.” Akivaizdu, kad Skvernelis socialinę atskirtį mato kaip natūralią būklę, kur „silpniausiais“ turi pasirūpinti  tie, kas yra aukščiau, paliekant juos silpnais ir priklausomais. Jokių sisteminių sprendimų, jokio įgalinimo, jokios realios lygybės ir kuo mažiau valstybės atsakomybės – pasirūpins bažnyčia ir kiti labdariai. Na ir paskutinis oksimoronas: „<…> būtinos ir aukščiausius standartus atitinkančios infrastruktūros parengimas bei globaliai konkurencingų žmogiškųjų išteklių užtikrinimas. Vadinasi, tai dar daugiau gerai mokamų darbo vietų Lietuvos žmonėms.“ Iki šiol konkurencingumas neoliberalios rinkos sąlygomis reiškė tik mažesnius atlyginimus, mažiau darbuotojų teisių ir luošinamas profsąjungas ar kitus socialinius judėjimus. Panašu, kad nepaisant skambių frazių Skvernelis demonstruoja pasiruošimą įgyvendinti kaip  tik pastarąją programą.

Andriukaitis tikrai nėra charizmatiškas kandidatas ar ambicingas naujos kartos socialistas kaip Bernie, Cortez ar Corbynas. Tačiau jis neabejotinai yra idėjinis socialdemokratas (skirtingai nuo naująjį darbo kodeksą laiminusio Butkevičiaus) ir jo devyniolikos puslapių programa iki skausmo detaliai aprašo šiuolaikinę gerovės valstybės viziją. Be tokių „būtinų“ punktų kaip pakitusios vilkų mitybos bazės (dėl šernus išnaikinusio kiaulių maro) įtakos tvariai miškininkystei apsvarstymas, šioje vizijoje rimtai kalbama apie  vaikų skurdo panaikinimą, savivaldų stiprinimą per tiesioginius seniūnijų rinkimus ir didesnę seniūnijų finansinę nepriklausomybę, profesinių sąjungų teisių išplėtimą, lyčių lygybės skatinimą, LGBT ir kitų pažeidžiamų grupių diskriminacijos stabdymą, paramą tautinėms mažumoms, nuo verslo nepriklausomos akademinės laisvės skatinimą, universalų nemokamą ugdymą naikinant privačių ugdymo įstaigų privilegijas, nemokamą internetą kaimui ir provincijai, socialinių mokslų stiprinimą mokyklose, universalią senatvės pensiją ir atsinaujinančios energijos bei žaliosios infrastruktūros plėtrą. Žinoma, pinigų tam atsirasti turėtų įvedus progresinius pajamų mokesčius, negyvenamojo turto mokestį ir diferencijuotus pelno mokesčius verslams (didelius korporacijoms ir nulinius mažoms įmonėms). Kitaip nei Nausėda, Andriukaitis turi šią programą parlamente bent minimaliai paremti galinčios atsinaujinusios LSDP palaikymą (jo programa iš esmės yra naujosios partijos vizijos tęsinys) ir yra nuoseklus nuo pradžių iki galo. Aišku, žiūrint iš radikalesnės kairės perspektyvos Andriukaičio vizija turi įprastinių socialdemokratiškų trūkumų: verslo sąlygų gerinimo poreikis (nes iš kur mokesčius paimsi), ambivalentiška „europietiška“ pozicija migracijos atžvilgiu – solidari, bet prioritetą skirianti sąlygų gerinimui migrantų tėvynėse (sėkmės Sirijoje), savitikslis patriotizmo ir valios ginti tėvynę skatinimas, ir trumparegiškas saugumo kaip „geresnės kariuomenės ir policijos“ sampratos išlaikymas. Be to, nepaisant programos tvirtumo, Andriukaitis ir jo komanda neatrodo tinkamai pasiruošę ar turintys pakankamai išteklių entuziastingai ją skelbti ir ginti visais frontais. Pavyzdžiui, nors jis yra vienintelis atvirai LGBT palaikantis kandidatas, LGBT bendruomenėje kur kas labiau palaikoma vos apie žmogaus teises užsimenanti konservatorių kandidatė Šimonytė. Kalbant apie ekonominę lygybę, vieninteliam Andriukaičiui ji nėra tik parankus viešųjų ryšių elementas, tačiau Juozaičio ar Nausėdos gerovės pažadai lieka nesutrinti į miltus. Neabejotinai ir „žalumo“ atžvilgiu Andriukaitis lenkia Skvernelį, kurio žalumas tikriausiai baigėsi nusiėmus policininko uniformą. Kita vertus, dar prieš kelis metus Lietuvoje buvo išvis baisu būti atvirai kairiuoju (ypač visų įtarinėjimo Rusijos įtaka vajaus metu), tad galbūt vangi pradžia geriau nei jokios pradžios. Andriukaitis nėra revoliucionierius, bet jo reformizmas siūlo vienintelę atsvarą visai krūvai dešiniųjų, ko šiuo metu pakaktų, kad būtų galima be represijų toliau vystyti progresyvius judėjimus ir politiką. Jei ne kuo blogiau, tuo geriau, tai ir ne kuo geriau, tuo blogiau.

Prezidentai programose gali žadėti ką tik nori, tačiau daugelis išvardintų dalykų nėra prezidento institucijos tiesioginėje galioje ir greičiau parodo bendrą laikyseną nei numato konkrečius veiksmus. Pabaigai reiktų pažymėti, kad rinkimai apskritai yra ribotas reikalas ir susižavėjimas jų politiniu spektakliu gali sudaryti klaidingą įspūdį, kad už politiką esame atsakingi tik kartą per porą metų (kai vyksta kokie nors rinkimai), o tada jau šventumo aura apgaubti atstovai padarys viską, ką reikia. Tai nėra kairioji vizija. Joks atstovas neįgyvendins dirbančiųjų autonomijos, bendruomenių savivaldos ar solidarumo tarp socialinių grupių, jei nebus iš apačios kylančių judėjimų ir tarpusavio organizavimosi šiems tikslams pasiekti. Šiuo metu, kai reaguodamos į besitęsiančią socialinę ir ekonominę neoliberalizmo krizę daug aplinkinių šalių ieško išsigelbėjimo aukurus kurenančiuose kraštutinės dešinės projektuose, yra strateginės prasmės balsuojant kuo labiau stabdyti šią tendenciją, tačiau dar svarbiau ją stabdyti organizuojantis kasdienybėje: profsąjungose, bendruomenėse ir solidarumo grupėse.

5 Komentarai apie “Prezidento rinkimai: gerovės valstybės pažadai ir ko tikrai nerinkti

  1. man keista, kai išsilavinę žmonės ar net kairieji į rinkimus žiūri kaip į shopingą -atėjau ir išsirinkau man patinkantį kandidatą. Arba dar geriau – nebuvo iš ko rinktis tai neišsirinkau.

    Tai va dabar eikite visi balsuokite už V.P. Andriukaitį ir žiūrėkite kaip į antrą turą išeina Nausėda su Skverneliu. Ir mes gyvename arba pramoninkų konfederacijoje arba Fidesz Lietuvoje. Hi5!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *