Genties politikos gynėjų godos

Prieš kelis mėnesius Lietuvoje ypač plačiai nuskambėjo atvejis, kuomet vienos Kauno šeimos vaikai buvo paimti vaikų teisių apsaugos tarnybos ir perduoti kitos šeimos globai. Dėl šio atvejo ypatingai greitai sureagavo dešiniosios platformos, kurios prirašė įvairių konspiracinių straipsnių vaikų „grobimo“ tema, šaukdamos apie šeimų naikinimą Lietuvoje. Buvo panaudotos ir politinės priemonės, siunčiamos peticijos valstybinėms institucijoms raginant pakeisti Vaikų teisių įstatymą tam, kad būtų išsaugotos Lietuvos šeimos.

Šiame straipsyje aš nesigilinsiu į šio atvejo detales. Mano tikslas yra parodyti, kaip atkakliai dešiniųjų reiškiama priešprieša valstybinių institucijų ir nevyriausybinių organizacijų atžvilgiu skirta riboti priemones, kuriomis paprastai yra bandoma mažinti socialinę atskirtį. Tokių institucijų, kurioms reikalingos valstybinės lėšos, mažėja, traukiasi jų įtakos sferos, jos yra nekonkurencingos pagal laisvos rinkos principus, tačiau galiausiai turi tokiomis tapti tam, kad patenkintų ne ko nors, o būtent viduriniosios klasės įgeidžius ir norus. Dešinieji lygiai taip pat kaip ir liberalieji pageidauja išskirtinai jiems „normaliesiems“, tiems, kurie „pilietiškai“ moka mokesčius ir myli tėvynę, tarnaujančių institucijų. Bet kas atsitinka tai daliai visuomenės, kuri ne visada pajėgia susimokėti mokesčių ir neatitinka „normaliųjų“ kategorijos ir kuriai labiausiai reikia pagalbos iš institucijų ir organizacijų, teikiančių atitinkamas socialines paslaugas?

Šiame straipsnyje aš trumpai panagrinėsiu dešiniųjų retoriką, kad būtų aiškiau apie kuriuos dešiniuosius kalbu, nukreiptą prieš valstybines institucijas ir nevyriausybines organizacijas, tada pereisiu prie dešiniųjų garbinamos „normalios šeimos“ ideologijos problemų.

Paskaičius dešiniųjų platformos straipsnius šeimos politikos klausimais prieš akis iškyla vienas didelis „baubas“ – tai valstybinės institucijos, su nevyriausybinėmis organizacijomis užnugaryje, atstovaujančios homoseksualių šeimų, mažumos, interesus. Dėl jų „destrukcinės“ veiklos, anot “Pro Patria” organizacijos narių, šeimos statusas Lietuvoje pastoviai blogėja. Viename iš savo išradingų straipsnių „Pro Patria“ pirmininkas pabrėžia, jog svarbiausios socialinės reformos šeimai stiprinti buvo vykdomos remiantis ekonominėmis kategorijomis, neatsižvelgiant į socialines to pasekmes. Reiškia, jog šeimos visą laiką yra ne telkiamos, o skaidomos, ir kaip tais „marksistiniais“ laikais siekiama skatinti individualių šeimos narių interesus. Tarkime, jei moteris yra mušama vyro, pagal tokią logiką, moteris turėtų bet kokiu atveju susilaikyti nuo kreipimosi į specialias insititucijas, nes būtent pastarosios yra suinteresuotos sugriauti jos šeimą. Kitaip tariant, jei vadovausimės “Pro patria” išminčiais, šeima turi tapti aukščiausia vertybe ir jei taip įvyktų, tuomet nereiktų ginti ne tik moters bet ir vaiko teisių. Taigi, dešinieji giliai įsitikinę, kad viena iš baisiausių kliūčių aukščiausiam šeimos statusui Lietuvoje šiuo atveju yra valstybinės institucijos bei tam tikros NVO. Pastarosios, anot jų, yra nusistatę prieš šeimą, nes remia teises pavienių asmenų, prieš kuriuos šeimose smurtaujama daugiausiai. Panašią tendenciją dešiniųjų politikoje Vengrijoje ir Lenkijoje pastebi Andrea Peto ir Weronika Grzebalska (2018) – jos teigia, kad šios institucijų ir nevyriausybinių organizacijų, dirbančių su smurto artimojoje aplinkoje aukomis, atakos yra tiesiogiai susijusios su intensyvia „normalios“ šeimos integravimo politika.

Ne visai seniai buvo suorganizuotas masinis protestas prieš vaikų apsaugos teisių reformą, kuris vadinosi „STOP nepagrįstam vaikų paėmimui ir Barnevernet principams Lietuvoje“. Straipsnyje apie protestą (Pocytė 2018) moterys baiminasi, kad dėl jų garsiai verkiančių vaikų kaimynai gali iškviesti atitinkamas tarnybas. Tokius besibaiminančiųjų pasisakymus buvo galima skaityti ne tik dešiniųjų „naujienų“ bloguose bet ir įvairiuose feisbuko puslapiuose, kurie skelbė apie „šeimų pragarą“. Mokslininkai, analizuojantys anti-genderistinių ir nacionalistinių judėjimų retoriką skirtingose pasaulio šalyse, teigia, kad dešinieji labai dažnai skleidžia „baimės politiką“ (Lazaridis, Campani, and Benveniste 2016). Ši baimė yra paverčiama nepasitenkinimu, kuris yra tendencingai nukreipiamas prieš asmenį, reprezentuojantį mistinį „elitą“, arba instituciją, kuri yra „elito“ sukurtas darinys. Neatsitiktinai, vaiko teisių reformos Lietuvoje atveju atpirkimo ožiu, atsakingu už šeimos vertybių ardymą, tapo valstybinė „elitui“ tarnaujanti institucija atsakinga už vaikų gerovę.

David Paternotte ir Roman Kuhar teigia, jog dešiniųjų judėjimai labai dažnai save pristato tais, kurie aukojasi dėl labiausiai pažemintųjų, jie gina elito nutildytą daugumą ir, galiausiai, jie yra tie nacionalinio autentiškumo gelbėtojai (Paternotte, Kuhar 2018). Dar vienas, dabar tikriausiai jau galima sakyti buvęs „Pro patria“ narys, Vytautas Vyšniauskas, savo kalboje šimtmečio proga seime, dar prieš „vaikų atiminėjimo“ įvykius, paskelbė apie seime ne valstybei dirbančius naikinančius tautą euro-nacionalistus. Jo kalba yra puikus pavyzdys kaip galima panaudoti masinį nepasitenkinimą oficialia politika. Jis išdidžiai konstatavo, jog naujoji ekonominė politika privalo tarnauti Lietuvos tautai, o ne kažkokiai anoniminei visuomenei. Pažiūrėkime, kokia vis dėlto yra dešiniųjų naujoji ekonominė politika šeimų atvžvilgiu ir kas pagal Vyšniausko draugus nusipelnė būti aptarnaujami.

Labai nuspėjamai, „Pro patria“ puslapyje apstu verstų straipsnių apie Vengrijos valdančiosios partijos politikos kryptį. Lyg tarp kitko išversta „mokslinė“ Orbano politikai skirta panegirika iš panašaus pobūdžio tik jau tarptautinio dešiniojo skverno portalo. Vengrijoje socialinė apsauga išskirtinai naudinga tik pakankamai gerai uždirbančių asmenų šeimoms. Šeimos, neturinčios finansinių sunkumų ir galinčios turėti daugiau vaikų, gauna žymiai daugiau valstybės paramos negu vieniša mama, uždirbanti minimalų atlyginimą arba sunkiai išgyvenančios šeimos (Balázs Pivarnyik 2018). Darželių prieinamumas, būstų įsigijimo programos priklauso tiesiogiai nuo šeimos gaunamų pajamų kiekio. Tuo pačiu metu Vengrijoje kriminalizuota benamystė ir padidinta leidžiama viršvalandžių suma. Dauguma, kurią taip aktyviai dedasi atstovaujantys dešinieji, iš tikrųjų propaguoja įprastą mažumos pasiturinčiųjų politiką.

Dešinieji taip pat reikalauja išskirtinio dėmesio šeimai, sustiprinant nevyriausybines organizacijas, atstovaujančias šeimos politiką. Viename iš „Pro patria“ straipsnių Jolanta Ramonienė reikalauja Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos žūtbūt įtraukti jas į NVO institucinio stiprinimo programą. Dar pati autorė pabrėžia, kad SADM 2018 metais įgyvendino Šeimos stiprinimo įstatymą, taip pat Ministerijos interneto svetainėje aiškiai įvardintos veiklos sritys, kurių pirmoji yra „Šeima ir vaikai“, o toliau plėtojant įvardinama vaiko teisių apsauga, šeimos politika ir kita. Žodžiu, oficialios ministerijos politikos gairės yra tarsi dar vienas „Pro Patria“ straipsnių rinkinys apie šeimos svarbą, bet, atrodo, dešiniesiems to nėra gana. Kitaip tariant, ministerijos yra reikalaujama laikytis dar radikalesnės šeimos politikos. Laisvos visuomenės institutas įeina į šių organizacijų ratą, kurio viduryje stovi pati ministerija. Ramonienės straipsnis tik parodo, kad radikaliai dešinei yra galimybė derėtis, jie turi priėjimą prie įstatymų svarstymo procesų ir pagrindinių politikos gairių formavimo. Tokioms organizacijoms suteikiant balsą ir jas įgalinant, „normalios“ šeimos epopėja veda prie Vengrijos atvejo, kai moteris, bet ne iš bet kokio luomo ir tikrai baltoji, garbinama už reprodukcinį organą, kuris turi tarnauti tautos labui.

Šiaip yra labai nesunku suprasti, ko nori dešinieji skleisdami paniką ir baimę dėl vaikų „atiminėjimo“, nagais ir dantimis įsikandę į šeimos politikos mantrą. Pirmiausiai jie niekuo nesiskiria nuo kitose pasaulio šalyse dominuojančios radikaliųjų dešiniųjų retorikos – jie puikiai išnaudoja nesaugias ekonominės situacijos sąlygas, neoliberalios taupymo politikos besitęsiantį farsą, kuris pasireiškia prastėjančiomis darbo sąlygomis ne tik privataus, bet ir viešojo sektoriaus darbuotojoms. Dėl to galima labai nesunkiai sukelti paniką žmonėms, kurie galimai saugesnį prieglobstį randa šeimoje. Anot Ester Kovats, konservatyvusis protestas – toks kaip mano minėtasis prieš vaikų atiminėjimą – sukuria erdvę, kur žmonės gali garsiai išreikšti savo nepasitenkinimą dėl nesaugumo taip, kaip, galbūt, jokie liberalai ar socialdemokratai negalėtų to padaryti (Kovats 2017). Dešiniųjų siūlomas saugumas niekuo nesiskiria nuo esamojo. Tai, kad dabartines insitucijas paskelbsime „neomarksistinio“ homoseksualumo propaguotojais, o iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos reikalausime dar daugiau privilegijų viduriniosios klasės šeimoms, mūsų gyvenimuose jokių materialinių pokyčių nesukurs. Protesto erdvė, pripildyta baimės, paniekos ir konspiracijos teorijų, mus visus palieka tik dar labiau bejėgiais. Šioje erdvėje nėra nieko, kas galėtų užtikrinti saugesnes darbo ir gyvenimo sąlygas visiems nepriklausomai nuo to, ar tu esi nevedęs, ar neįgalus, ar bedarbis. O jei dar esi homoseksuali ir/ar ne-baltoji, tuomet šių dešiniųjų piešiamoje politinėje „šeimos utopijoje“ nusipelnei išnykti kalėjime, gatvėje ar koncentracijos stovykloje.


David Paternotte, and Roman Kuhar. 2018. “Disentangling and Locating the ‘Global Right’: Anti-Gender Campaigns in Europe.” Politics and Governance 6 (3): 6–19. https://doi.org/10.17645/pag.v6i3.1557.
Grzebalska, Weronika, and Andrea Pető. 2018. “The Gendered Modus Operandi of the Illiberal Transformation in Hungary and Poland.” Women’s Studies International Forum 68: 164–172. https://doi.org/10.1016/j.wsif.2017.12.001.
Kovats, Eszter. 2017. “The Emergence of Powerful Anti-Gender Movements in Europe and the Crisis of Liberal Democracy.” In Gender and Far Right Politics in Europe, edited by Michaela Köttig, Renate Bitzan, and Andrea Pető. Gender and Politics. Cham: Palgrave Macmillan.
Lazaridis, Gabriella, Giovanna Campani, and Annie Benveniste. 2016. “Introduction-Populism: The Concept and It’s Definitions.” In The Rise of the Far Right in Europe: Populist Shifts and “Othering.” London: Palgrave Macmillan UK.
Pivarnyik, Balázs. 2018. „Family and Gender in Orban’s Hungary“. Liepos 4, 2018. https://www.boell.de/en/2018/07/04/family-and-gender-viktor-orbans-hungary
Pocytė, Kristina. 2018. „Prie Seimo Susirinkusi Minia: Mes Gyvename Baimėje“. DELFI. Lapkričio 25, 2018. https://www.delfi.lt/a/79680933.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *