Geltonosios liemenės kaip politinis mišrūnas

Mokytojų streiko Lietuvoje metu žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose ne kartą rodėsi vietinės situacijos palyginimai su Prancūzijos ar Graikijos kontekstais. Pirmiausiai dėl to, kad Prancūzija ir Graikija garsėja savo protesto tradicijomis, kurioms būdingas stiprus organizavimasis iš apačios ir smurtinių priemonių nevengimas. Vieni tuo baisisi, kiti žavisi, bet skirtumą nuo čionykščių protestų kultūros pastebi visi. Mokytojų streiko metu įvykusi vienos švietimo ir mokslo ministerijos salės okupacija savo ambicingumu išsiskyrė iš vietinio pilietinio pasipriešinimo istorijos konteksto, tačiau išlaikė nuolankumą įstatymui ir bendradarbiavimą su valdžia. Tai – jokiu būdu ne priekaištas mokytojams, kurie jau žengė toliau nei daugelis drįsta žengti, ypač turint omenyje taip lengvai Lietuvoje sužaidžiamą konspiracinę kortą apie Rusijos įtakas ir policininko vadovaujamą vyriausybę.

Mokytojų streikas pataikė į tinkamą laiką, kai tos pačios politinės jėgos ir visuomenės veikėjai, kurie prieš kelis metus tikriausiai būtų reagavę taip pat kaip dabartiniai valdantieji, iš neapykantos pastariesiems prisijungė prie mokytojų palaikymo. Galėjome stebėti politinį miražą, kuriame daug dešiniųjų ir liberalų trumpam tapo darbo judėjimo šalininkais. Kita vertus, patys mokytojai taip pat noriai tradiciškai rėmėsi tautiniais ir pilietiniais argumentais ir simboliais: giedojo himną, mosavo trispalvėmis, aiškino apie pilietiškumo pavyzdį mokiniams, kibosi į visų vienybės grandinę nuo ŠMM iki vyriausybės ir t.t. Tuo metu Prancūzijoje prieš aukštas kainas ir neoliberalią prezidento Macrono politiką protestuojančios „geltonosios liemenės“ niekino valstybinius paminklus, degino turtingųjų automobilius ir kovėsi su beveik 90000 mobilizuotų riaušių policininkų. Lietuvoje pastarieji metodai tikriausiai iš karto susilauktų kariuomenės panaudojimo, skubių areštų (prisiminkime 2009-ųjų „riaušes“ prie Seimo) ir diskreditacijos argumentuojant Rusijos grėsme, tačiau kontrastas kelia klausimų apie nepaklustančiųjų politinę savirefleksiją. Kodėl priešindamiesi panašioms ekonominėms problemoms vieni tapatinasi su valstybe, o kiti mato ją kaip problemų priežastį?

Pagal metodus ir reikalavimus kairieji judėjimai (kaip profsąjungos) Lietuvoje, atrodo, specialiai vengia kariojo, klasinio kalbėjimo ir tokiu atveju, nebeturėdami ką pasakyti, verčiau šaukia abstraktųjį politiką į moralę supaprastinantį „gėda“ arba gieda tautinę giesmę, niveliuojančią socialinį konfliktą per tautos vienybės idėją. Iš kitos pusės, Prancūzijos geltonųjų liemenių judėjimas taip pat nėra grynai kairysis. Jame dalyvauja tiek dešinieji, tiek kairieji, tiek politinių kategorijų atsisakantys ir maišytas pažiūras reiškiantys nepatenkintieji. Įvairios politinės grupės ir veikėjai bando nusavinti judėjimą ar pabalnoti jo pyktį saviems tikslams, kaip pavyzdžiui vienas dešiniųjų lyderių Florian Philippot, bandantis registruoti naują „Geltonųjų liemenių“ patriotinę grupę Europos parlamento rinkimams. Daug kas nerimauja (kaip ir per paskutinius prezidento rinkimus), kad populiari neapykanta centristinei socialinei-ekonominei politikai gali virsti pretekstu įsigalėti ekonominę gerovę per protekcionistinę, antiimigracinę ir autoritarinę politiką žadančiai kraštutinei dešinei. Panaši situacija, kai neoliberalios socialinės problemos paskatina atkritimą į dešinę, matoma Brazilijoje, Vengrijoje, Lenkijoje. Paralelių yra ir Lietuvoje, kur socialinė atskirtis dangstoma LVŽS (bet ir kitų politinių jėgų) puoselėjamu tautiniu išdidumu, išorinio priešo gasdinimais ir flirtu su kraštutine dešine.

Žemiau pristatome iš roarmag.com verstą Jerome Roos tekstą apie geltonąsias liemenes, kuris tiek struktūruotai analizuoja Prancūzijos situaciją, tiek leidžia skaitytojams iš Lietuvos apmąstyti, kaip kairė turėtų reikštis maišyto politinio pykčio judėjimuose ir ką reiškia smurto-nesmurto metodinė skirtis konflikte tarp piliečių ir valstybės.

„Geltonosios liemenės sudegino senąsias politines kategorijas“

Publikuota roarmag.com gruodžio 11d., 2018.

Prancūzijos neoliberalus režimas dreba geltonųjų liemenių sukilimui daužant įprastines politines konvencijas. Naujasis laukas kupinas tiek pavojų, tiek galimybių.

Autorius Jerome Ross

Dabartinė tvarka yra ateities netvarka

– Saint-Justas (1767–1794)

Man rašant šiuos žodžius, Prancūzijos politikoje ir visuomenėje griaudėja tikras drebėjimas. Praėjus keturioms savaitėms rimčiausių socialinių neramumų nuo 2005-ųjų priemiesčių riaušių, didelė dalis šalies vis dar krečiama visuotinių protestų, kelių blokadų ir okupacijų proveržio. Pastarąjį šeštadienį taip vadinamos gilets jaunes – pusiau struktūruotas pasipiktinusių piliečių judėjimas, pavadintas pagal gerai matomas geltonas liemenes, kurias visi Prancūzijos vairuotojai turi turėti mašinose ypatingų atsitikimų atveju – pasipriešino precedento neturinčioms saugumo priemonėms šimtais tūkstančių grįždami į Paryžiaus ir kitų Prancūzijos miestų gatves. Šie protestai gali būti aiškinami kaip ryškus atkirtis plačiai nekenčiamam prezidentui Emmanueliui Macronui ir jo neoliberaliam kėsinimuisi į darbo klasės gyvenimo standartus.

Susidūrusios su pasikeitusia riaušių policijos taktika, kai pasirodė tuzinai šarvuotų automobilių ir vandens patrankų, gilets jaunes nebegalėjo sutriuškinti saugumo pajėgų kaip du ankstesnius savaitgalius, kai turtingiausi sostinės rajonai buvo paskendę suirutėje ir niokojami taip, kaip Paryžiuje niekas nematė nuo 68-ųjų gegužės. Nepaisant to, net 89000 riaušių policininkų mobilizacija ir 1700 protestuotojų suėmimas visoje šalyje nesugebėjo sulaikyti geltonųjų liemenių nuo pakartotinio pasipylimo į link Eliziejaus laukų alėjos vedančias pagrindines gatves ketvirtajam masinio sukilimo veiksmui. Policijos atstovas spaudai pažymėjo, kad dėl labiau išsklaidyto riaušių pobūdžio bendra žala turtui buvo kur kas didesnė ir platesnė nei per ankstesnes savaites. Smurtingi susidūrimai vyko ir kituose Prancūzijos miestuose, įskaitant Bordo, Tulūzą, Lijoną, Dižoną, Nantą ir Marselį.

Kas prieš keturias savaites prasidėjo kaip visuotinis atsakas į Facebooke plačiai pasklidusį dviejų pasipiktinusių vilkikų vairuotojų kvietimą blokuoti kelius ir kelių mokesčių stoteles protestuojant prieš naują „ekologinį“ degalų mokestį, įvestą Macrono valdžios, dabar išsirutuliojo į pilną visos šalies sukilimą prieš prezidentą bankininką ir jo atvirai reprezentuojamą turtingą korporacijų elitą. Nors geltonųjų liemenių judėjimas – jei išvis įmanoma jį kaip tokį apibrežti – išlieka iki galo nesusiformavęs ir prieštaringas savo socialinės sudėties ir ideologinės orientacijos atžvilgiu, jis be abejonės atvėrė didžiulį plyšį Prancūzijos politikoje. Neoliberalus centras patiria apgultį, o politinis isteblišmentas, panašu, nežino kaip reaguoti. „Mes esame perversmo būklėje,“ apgailestavo Jeanne d’Hauteserre, Paryžiaus 8-ojo rajono merė. „Aš nesu mačiusi nieko panašaus.“

Geltonųjų liemenių akcijų lapkričio 17d. žemėlapis

Praėjus keturioms savaitėms, sukilimas vis dar taip pat glumina įprastinius žurnalistus ir ekspertus. „Gilets jaunes sudegino senąsias politines kategorijas,“ ROAR teigė viena Prancūzų žiniasklaidos aktyvistė šeštadienio vakare, po ilgos riaušių dienos sostinėje. „Jie atmeta bet kokius politinius lyderius, visas politines partijas ir bet kokį politinį tarpininkavimą. Niekas iš tiesų nežino, kaip elgtis ar tvarkytis su šiuo judėjimu – nei žiniasklaida, nei valdžia, nei bet kas kitas. Tai, ką matome, neturi precedento Prancūzijos istorijoje.“ Nors šių dramatiškų įvykių raidos pasekmės išlieka neaiškios, akivaizdu, kad Prancūzija išgyvena istorinių proporcijų skilimą, vedantį šalį į nepažymėtą teritoriją. Kairei šis siužetas siūlo jaudinančių galimybių, tačiau ir rimtos politinės rizikos. Kaip radikalios ir autonomiškos socialinės jėgos turėtų įsitraukti į šią nepažįstamą ir neužtikrintą situaciją, neprarasdamos nuovokos apie priekyje laukiančius pavojus?

Gilėjantis krizės jausmas

Kol kas tikra viena: visuotinis pykčio prasprogimas ir senųjų politinių kategorijų subliuškimas Prancūzijos politikos šerdyje paliko žiojėjančią skylę. Iš to kilęs krizės ir pasimetimo jausmas tvyro ore. Jau kelias savaites visi pagrindiniai naujienų kanalai be perstojo rodo kelių blokadas ir degančias barikadas, o pagrindiniai laikraščiai deda gilets jaunes vaizdus į pirmus puslapius. Sukilimo „trečiojo veiksmo“ metu, šeštadienį, gruodžio 1-ąją, gyva televizijos transliacija milijonams žmonių nuo Alpių iki Atlanto rodė kaip policija realiai prarado didelės sostinės dalies kontrolę. Dešimtims tūkstančių geltonųjų liemenių prasiveržiant į Eliziejaus laukų alėją, kitos grupės atsiskyrė į aplinkinius beaux quartiers [gražiuosius rajonus], kur degino prabangias mašinas, statė barikadas, daužė bankų langus, plėšė prabangias parduotuves ir niekino viešus paminklus.

Kitur šalyje geltonosios liemenės užblokavo šimtus kelių, žiedų ir mokesčių stotelių, taip pat ne vieną prekybos centrų logistikos centrą ir vienuoliką Total naftos perdirbimo gamyklų. Okupuotas išlieka ir Sent Nazero uostas. Bijodami visiško kontrolės praradimo, kai kurie valdžios pareigūnai pradėjo atvirai reikalauti ypatingosios padėties paskelimo ir armijos panaudojimo visuotinio sukilimo užgniaužimui ar bent jau pagalbai plonai pasklidusioms sostinės policijos pajėgoms. Reunjono saloje, Prancūzijos užjūrio regione Indijos vandenyne, turinčiame 865000 gyventojų, valdžios pareigūnai neseniai paskelbė komendanto valandą, po to kai vietiniai protestuotojai pergalėjo vietines saugumo pajėgas ir užblokavo prieigą į pagrindinį uostą, oro uostą ir salos prefektūrą.

Pastarąjį šeštadienį, gruodžio 8-ąją, Prancūzijos valdžios pareigūnai – pasiryžę atsiimti gatvių kontrolę – uždarė dideles centrinio Paryžiaus dalis, užblokuodami gatves, uždarydami metro stotis ir pasiųsdami šarvuotus automobilius ir vandens patrankas sustiprinti policijos linijas. Rytą Prancūzijos sostinė sutiko nejaukioje ramybėje, tūkstančiams parduotuvių ir restoranų uždengus ir užkalus savo duris ir vitrinas belaukiant atsinaujinančio smurto. Ankstyvą popietę tapo aišku, kad precedento neturinčiai valdžios saugumo operacijai – be didelės nuostabos – nepavyko atbaidyti gilets jaunes, kurios vėl masiškai pasipylė į Eliziejaus laukų alėją supančias gatves ir atrodė tik dar labiau pasiryžusios susidurti su policija ir užtikrintos, kad Macronas privalo trauktis.

Turint omenyje žiaurų policijos atsaką, po kurio bent 120-iai protestuotojų prireikė skubios medicininės pagalbos, nauji susidūrimai buvo neišvengiami. Tinkamai ironiškai, situacija tapo ypatingai karšta aplink Haussmano bulvarą, pavadintą pagal Napoleono III-iojo reakcingą miesto planuotoją, kuris suplanavo žymiąsias plačias Paryžiaus gatves būtent tam, kad po 1848 revoliucijos būtų lengviau palaikyti pilietinę tvarką ir užkirsti kelią liaudies sukilimams. Policija šaudė guminėmis kulkomis, apsvaiginančiomis granatomis ir dideliais kiekiais ašarinių dujų, kad neleistų gilets jaunes užimti Žvaigždės aikštės, kur stovi Triumfo arka, tačiau pakartotiniai bandymai išsklaidyti protestuotojus nusilpo decentralizuotoms grupelėms vis iš naujo susirenkant pagrindinėse gatvėse. Naktį aplink Respublikos aikštę tęsėsi mažo masto susirėmimai ir paskiri plėšikavimo atvejai.

Pastarosiomis dienomis politinė krizė dar pablogėjo dėl to, kas panašu į tikrą socialinių kovų susijungimą. Gruodžio 1-ąją greitosios pagalbos automobilių vairuotojai prisijungė prie veiksmo, surengdami demonstraciją su kaukiančiomis sirenomis priešais prezidentūrą. Pirmadienį, gruodžio 3-ąją, Prancūzijos studentai radikalizavo savo besitęsiančią kovą užblokuodami daugiau nei 200 aukštųjų mokyklų įėjimus; ketvirtadienį po to apie 100000 jų dalyvavo visoje šalyje vykusiame išėjime iš universitetų, išreikšdami priešiškumą Macrono įvestiems pokyčiams universitetų priėmimo procedūrose ir administracinių mokesčių padidinimui. Greitai pasklido šokiruojantys įrašai kaip riaušių policija verčia kelis tuzinus studentų ilgą laiką stovėti skausmingose pozose, dar labiau pakurstantys įtampas ir anti-policinius sentimentus tarp gilets jaunes. Tada, paskutinį šeštadienį, tūkstančiai aplinkosaugos aktyvistų iš anksto planuotoje demonstracijoje dėl klimato kaitos Paryžiuje apsivilko geltonas liemenes išreikšdami solidarumą. Tuo metu pagrindinės Prancūzijos ūkininkų, vilkikų vairuotojų ir viešojo transporto darbuotojų profsąjungos paskelbė savo ketinimą streikuoti.

Dar labiau valdžios paralyžių šių įvykių kontekste sustiprina platus visuomenės palaikymas protestuotojams. Apklausos rodo, kad daugiau nei du trečdaliai respondentų palaiko gilets jaunes, visiškai kitaip nei Macroną, kurio palaikymo reitingas – pragaištingi 18 procentų. Įdomu, kad nepaisant valdžios ir ją palaikančios žiniasklaidos vykdomos nuoseklios dezinformacijos kampanijos, kuri nuolat bando įvaryti pleištą tarp „tikrųjų“ gilets jaunes ir „ekstremistų flango“ iš kairiųjų ir dešiniųjų casseurs, t. y., „chuliganų“, patys protestuotojai iki šiol dažniausiai atsisakė būti taip skaldomi ir demonstravo gana stiprią toleranciją pasirinktinam turto naikinimui ir fizinėms konfrontacijoms su policija, suteikdami kovingesniems protestų dalyviams daug erdvės manevrams. Kai šeštadienį buvo suniokoti keli bankai ir padegtos krūva prabangių mašinų, buvo galima girdėti minią pritariamai ūžiant – ji taip pat šūksniais palaikė ir liepsnas gesinančius ugniagesius.

Nesusiformavęs ir prieštaringas judėjimas

Dėl daugialypiškumo, būdingo geltonųjų liemenių fenomenui, tarptautinei žiniasklaidai kol kas nepavyko jo perprasti – daugelis pranešimų apie jį tik nekritiškai atrajojo iš Prancūzijos buržua girdimą smerkiantį moralizavimą. Vienas The Guardian autorius netgi rašė, kad jis niekada nebuvo matęs „tokios beprasmiškos destrukcijos, kokia supo jį kai kuriose iš prašmatniausių Paryžiaus gatvių šeštadienį – tokios atsitiktinės, isteriškos neapykantos, nukreiptos ne tik į riaušių policiją, bet ir į pačios Prancūzijos Respublikos šventenybes, kaip Triumfo Arką.“ Dėl visa ko autorius dar pridėjo, kad „ekstremistinis geltonųjų liemenių sparnas nukrypo link nihilistinės neapykantos demokratinėms institucijoms ir sėkmės bei turto simboliams.“

Pirmadienį savo trigrašį įkišti nusprendė ir 68-ųjų klasinis išdavikas Daniel Cohn-Bendt. Pastarasis klasikinio Burbonų reakcionieriaus stiliumi pasmerkė geltonaąsias liemenes dėl jų „ekstremalaus“ ir „bauginančio“ smurto, net neužsimindamas apie pagarsėjusį Prancūzijos riaušių policijos brutalumą. Tarp baisiausių CRS ir BAC šeštadienį padarytų sužeidimų galima paminėti vieną jauną moterį, kuri neteko akies po to, kai Paryžiuje jai į galvą buvo šauta gumine kulka, bei vyrą Nante, netekusį rankos po to, kai pakėlė apsvaiginančią granatą manydamas, kad tai – ašarinių dujų kanistras. Žinoma, geltonosios liemenės kol kas nendaudojo jokių ginkluotų mašinų, nešaudė ginklais ir nenutraukė jokiam policininkui galūnių. Kaip labai įtikinamai teigė Pamela Anderson, jų „smurtas“ kol kas buvo beveik vien tik simbolinis.

Akivaizdu kad, net ir kartu su visomis buržuazinėmis haliucinacijomis, Cohn-Bendt tyčiojimasis iš geltonųjų liemenių toli gražu nėra kažkuo unikalus. Jis labai gražiai atspindi stiprią panieką, kurią Prancūzijos valdančioji klasė visada jautė neišprususiems žakams prasčiokams (jacques bonhommes), įžūliems ragotkininkams (frondeurs), neišauklėtiems sankiulotams (sans-culottes) trumpai tariant, visiems nekultūringiems prasčiokams ir liumpenams, kurie kažkaip sukaupė pakankamai pasipūtimo, kad išdrįstų nepaklusti dieviškam karaliaus autoritetui. Tą liudija plačiai paplitęs termino casseurs [banditai, chuliganai, riaušininkai] vartojimas ir vidaus reikalų ministro Christophe’o Castanero praeitos savaitės pareiškimas, kad „judėjimas pagimdė pabaisą“. Toks žodžių pasirinkimas nebūtų išsiskyręs nužmoginančioje litanijoje, kurią Versalis kažkada svaidė į komunarus, prieš be skrupulų išskersdamas apie 20000 darbo klasės paryžiečių, apkaltintų dalyvavimu 1871 m. sukilime. Pasak žymaus jauno prancūzų rašytojo Édouardo Louis, geltonosios liemenės yra „tam tikras Roršacho testas buržuazijai, priverčiantis ją išreikšti savo klasinę panieką ir smurtą, paprastai išreiškiamus tik netiesiogiai.“

Tikrovė tokia, kad ne pats judėjimas, o neoliberalus Prancūzijos visuomenės perstruktūravimas pagimdė pabaisą – vėl iškylančią nacionalistinę ekstremaliąją dešinę. Todėl neturėtų būti staigmena, kad geltonosios liemenės pirmuosius žingsnius žengė ne ta koja – kaip protestai prieš mokesčius, pradėti grupės žmonių su žinomomis nuostatomis prieš imigrantus ir asociacijomis su ekstremalios dešinės grupuotėmis. Pirmomis kelių blokadų savaitėmis žiniasklaida plačiai pranešė apie keletą neraminančių rasistinių, seksistinių ir homofobinių užgauliojimų, įvykusių daugiausiai labiau periferinėse Prancūzijos dalyse. Taip pat neįmanoma paneigti, kad pastarąsias savaites Paryžiuje vykusiuose susidūrimuose aktyviai dalyvavo keletas ultra-nacionalistinių, monarchistinių, fašistinių ir neo-nacistinių grupuočių.

Vis dėlto, nepaisant tokios problematiškos pradžios ir dažnai pasitaikančių nuorodų į nacionalinę vienybę (kaip trispalvė ir Marselietė), geltonųjų liemenių sukilimas greitai peržengė ultradešiniųjų elementų ar Marine Le Pen vadovaujamo Rassemblement National [Nacionalinio sambūrio] pajėgumą nusavinti judėjimą. Protestams sklindant kaip miško gaisrui ir išsiliejant į bendrą žmonių sukilimą prieš Macroną ir jo neoliberalius patarnautojus, šimtai tūkstančių save „apolitiškais“ laikančių piliečių, iš kurių dauguma protestuoja pirmą kartą ir neturi jokios ankstesnės gatvių kovų patirties, įsitraukė į kelių blokadas ir masines demonstracijas. To pasekmė buvo tokia, kad socialinė judėjimo sudėtis ir ideologinė orientacija su kiekvienu sukilimo veiksmu tapo vis įvairesnė, taip nuo sąlyginai konservatyvaus pirmojo veiksmo iki beveik insurekcinio trečiojo ir ketvirtojo veiksmų pritraukdama vis didesnį visuomenės palaikymą.

Dėl to, nors negalima teigti, kad geltonosios liemenės atstovauja visą Prancūzijos populiaciją, vis dėlto jos gali būti klasifikuojamos kaip masinis judėjimas. Jame dalyvaujančiųjų socialinė sudėtis ir ideologinė orientacija atspindi dalį platesnės visuomenės įvairovės. Kitaip tariant, judėjimas yra sudarytas iš daugelio prieštaravimų ir iš anksčiau užsilikusių politinių sprūdžių, vagojančių ir visą šiandieninę Prancūziją. Jei geltonųjų liemenių reiškinys sunkiai politiškai apibrėžiamas , taip yra ne dėl įsivaizduojamo Prancūzijos darbo klasės moralinio nepilnavertiškumo, o dėl šios šalies post-demokratinės kapitalistinės visuomenės neorganizuotumo ir depolitizavimo. O šis yra keturių dešimtmečių neoliberalaus restruktūrizavimo ir politinio irimo pasekmė.

Rizika ir galimybės

Vis dėlto, net iš aukšto nežiūrėdami į geltonųjų liemenių judėjimo beformiškumą ir prieštaringumą, mes galime ir tikrai turime turėti omenyje pavojus, atsirandančius dalijantis pasipriešinimo erdvę su rasistiška, seksistiška ir homofobiška ekstremalia dešine. Iš dalies galima teigti, kad tokioje daugialypėje masinėje mobilizacijoje kaip geltonosios liemenės ekstremalios dešinės dalyvavimas yra neišvengiamas. Todėl platesnės kairės iššūkis turėtų būti ne iš savo patogių fotelių smerkti tokius „negrynumus“, o neleisti tokiems ekstremalios dešinės elementams judėjime įgauti valdančią poziciją. Kadangi neatrodo, kad masinis pasipiktinimas, davęs pradžią sukilimui, greitai sunyks, radikalios ir autonomiškos socialinės grupės neturi kito pasirinkimo kaip tik aktyviai įsitraukti į judėjimą ir bandyti kiek galima labiau marginalizuoti jo rasistines tendencijas.

Laimei, kairė šiam darbui turi pakankamai išteklių. Jei yra vienas dalykas, suvienijantis geltonąsias liemenes, tai jų bendra neapykanta prezidentui Macronui ir kolektyvinis priešiškumas jo piktavališkai prieš skurstančius veikiančiai politikai. Kaip paaiškino vienas geltonųjų liemenių protestuotojų, „pirmas Macrono veiksmas prezidento poste buvo turto mokesčio nurėžimas patiems turtingiausiems, tuo pačiu apkarpant skurstančiųjų būsto išmokas. Tai išties neteisinga.“ Žiūrint iš šios perspektyvos, plačiai nekenčiamas „ekologinis“ degalų mokestis tėra bandymas kompensuoti prarastas pajamas ir primesti klimato kaitos kaštus darbo klasei. Visa tai dera su Macrono atvirkštinio Robino Hudo vaidmeniu – pavogti iš skurstančiųjų ir duoti turtingiesiems. Puikiame straipsnyje žurnalui Jacobin, Aurélie Dianara sklandžiai apibendrina ekstremalią nelygybę Macrono neoliberalaus projekto šerdyje:

Iškart pasiekęs savo kabinetą, Macronas panaikino Turto Solidarumo Mokestį (ISF), sutaupydamas turtingiausiems 4 milijardus eurų; taip pat jis sustiprino Mokesčių Kreditą Solidarumui ir Įdarbinimui (CICE) – mokesčių apkarpymų ir atleidimo nuo jų programą, Prancūzijos ir tarptautinėms įmonėms suteikiančią 41 milijardą eurų. Netrukus po to, 2018 m. biudžeto projekte, Macronas nustatė „plokščią“ mokestį, kuris leido sumažinti kapitalo apmokestinimą ir turtingiausiems suteikti dar 10 milijardų eurų… Lyg to dar būtų buvę negana, naujasis „anglies mokestis“ viduriniosios klasės biudžetams bus 5 kartus didesnis nei aukštesniosios. Vis dėlto valdžia nesiėmė jokių žingsnių, kad sukurtų atsvarą šiai akivaizdžiai nelygybei – pavyzdžiui, suteikdama pagalbą šeimoms su mažiausiais biudžetais.

Užrašas: „Macrono atsistatydinimas“

Taigi, iššūkis kairei bus vystyti savo veiksmus remiantis paplitusiu pasipiktinimu dėl Macrono visiško darbo klasės žmonių nepaisymo, tuo pačiu bandant nukreipti žmonių pyktį labiau aiškiai antisistemine kryptimi, suformuluojant anti-rasistinį diskursą ir siekiant platesnio solidarumo tarp streikuojančių darbuotojų, protestuojančių studentų ir visada marginalizuojamų priemiesčių gyventojų. Gera žinoti, kad bendražygiai Prancūzijoje jau yra reikšmingai pasistūmėję keliuose iš šių frontų. Trečiojo ir ketvirtojo veiksmų metu buvo suorganizuoti dideli anti-kapitalistiniai ir anti-rasistiniai geltonųjų liemenių mitingai, prasidėję prie Sent Lazero traukinių stoties; suformuotos kovingos antifašistinės brigados, kad iš demonstracijų būtų galima aktyviai pašalinti ultra-nacionalistinius ir baltųjų viršenybę išpažįstančius elementus; bandyta paskatinti judėjimą suformuluoti labiau struktūrinę kapitalizmo kritiką pasitelkiant valstybės autoriteto ir buržuazinio nesaikingumo simbolius.

Be to, šioje naujoje, beprasidedančioje stadijoje radikalios ir autonominės jėgos galės remtis keleto svarbių pastarųjų metų kovų organizaciniu palikimu bei sukaupta patirtimi, tokia kaip:

  • Kova prieš rasistinį policijos smurtą priemiesčiuose, vedusi į maištų bangą 2016 metais ir sukūrusi pamatus Comité Vérité et Joustice pour Adama grupei, iškilusiai po neišaiškintos 24 metų Adama Traoré mirties būnant policijos priežiūroje. Comité buvo atsakinga už anti-rasistinio bloko formavimąsi gilet jaunes trečiojo ir ketvirtojo veiksmų metu.

  • Masinis pasipriešinimas prieš Loi Travail [darbo kodeksą] 2016-aisiais, pasižymėjęs kelis menesius trukusia darbo blokada, nemažo palaikymo sulaukusiomis demonstracijomis, smurtiniais susidūrimais [su policija] ir laikina Nuit Debout koordinuota Respublikos aikštės okupacija – scenomis, primenančiomis ispanų indignados, graikų aganaktismenoi ar tarptautinį Occupy judėjimą. Macronas buvo vienas iš ryškiausių plačiai nekęstų darbo kodekso reformų šalininkų, ir jungia tuometinį pasipriešinimą su geltonųjų liemenių sukilimu.

  • ZAD [zone à défendre – gintina teritorija] gynyba. ZAD – mažos Notre-Dame-des-Landes komunos autonominės zonos projektas, kovojęs prieš šalia gamtos draustinio statomo oro uosto projektą ir šiais metais sėkmingai atlaikęs Prancūzijos vyriausybės ir Macrono policijos šturmo bandymą komuną iškeldinti. Dauguma zadistų taip patdalyvavo Sent Lazero geltonųjų liemenių eisenoje gruodžio 8 dieną.

  • #NousToutes feministinis judėjimas (stiprus #MeToo ekvivalentas), organizavęs akcijas, raginusias pasipriešinti prieš smurtą nukreiptą prieš moteris; taip pat eisenas, nusidrėkusias šalyje lapkričio 24 dieną. Montepelje feminisčių eisena buvo pasveikinta gilets jaunes garbės sargybos.

Besirandantys sandūros taškai tarp pastarųjų ilgalaikio socialinio pasipriešinimo jėgų ir dabartinės masinės mobilizacijos tarsi nurodo, jog nepaisant pjudėjimo pirminio konservatyvaus tono, nusiteikusio prieš mokesčių didinimo politiką – geltonosios liemenės juda progresyvesne linkme. Šiuo atžvilgiu, vienas jaudulį keliančių įvykių buvo gilets jaunes konsiliumo Šiaurės Rytuose raginimas formuoti „autonominius vietinius komitetus, tiesioginės demokratijos principais grįstą suveren visuotinę asamblėją, kurios delegatai būtų keičiami rotuojant jų atsakomybes.“ Tokiu būdu vietinės grupės federalizuotųsi „išvengdamos politinio sustabarėjimo, be būtino mandato iš apačių judėjimų save paskiriančių lyderių ar delegatų.“ Kaip pažymėjo vietinis organizatorius „komunų laikai tebeaidi!“.

Žaviausia iš visų dejonių

Nepaisant visų naujai atsirandančių galimybių ir plačiai pasklidusio revoliucinio entuziazmo, išlieka nemažai iššūkių. Kai masinių mobilizacijų keliamas entuziazmas, bėgant savaitėms palengva pradeda vėsti (verta pabrėžti šventinio laikotarpio langą), populiari pagieža, kad ir ne taip akivaizdžiai pastebima, nusėda visos šalies lygmeniu. Net ir tuomet, kai energijos pliūpsniai bus transformuojami į naujas apačių iniciatyvas ar socialinius judėjimus, individualizuotas nepasitenkinimas esančia tvarka veikiausiai sunkiai ras produktyvią išraišką. Šio atoslūgio metu ims kilti platesni klausimai apie geltonųjų liemenių politinį palikimą, kai opozijų lyderiai (tiek spektro kairėje, tiek ir dešinėje) ims grumtis dėl pripažinimo, jog būtent jie turi būti laikomi teisėtais didžiojo maišto įpėdiniais.

Šiame kontekste ypač bauginantis scenarijus, sustiprintas masinės mobilizacijos populiarumo, yra Le Pen perspektyvos tapti prezidente. Kaip parodė politinis atkrytis po 2013 demontracijų Brazilijoje ar 2014 metų Ukrainos revoliucija, ir „šakių protestas“ 2013 Italijoje – rizika neturėtų būti nuvertinama. Negana to, kaip mums primena 1968 gegužės protestai, negalime atmesti galimybės, jog nepaisant radikalių ir progresyvių jegų pergalingų kovų gatvėse dešinė tebelieka pajėgi išlošti balsavimo loterijoje. Šis pavojus sustiprina radikalių, progresyvių ir autonominių socialinių judėjimų pareigą masinių mobilizacijų metu kurti bazinę infrastruktūrą tvariam antifašistiniam pasipriešinimui, kuris galėtų iškart pradėti veikti Rassemblement National pergalės rinkimuose atveju.

Tačiau net ir nepaisant šių realių pavojų, žymint neoliberalaus politinio centro nuopolio priežastis svarbu nesupainioti pamatinių elementų: potencialaus Le Pen tapimo šalies vadove priežasčių su geltonųjų liemenių sukilimu kaip katalizatoriumi. Apibendrinant, gilets jaunes tėra simptomas gilesnės legitimacijos krizės, kuri tebekrečia privilegijuotas politines viršūnes. Judėjimai galbūt paspartina neišvengiamą sukritimą, tačiau nėra atsakingi už dabartinį chaosą. Susirūpinę šalies piličiai, besibaiminantys dėl radikalios dešinės siekių pasinaudoti protestais, nėra visiškai neiteisūs, tačiau dažniausiai pražiūri akivaizdų faktą, jog Le Pen prieš 18 mėnesių per plauką nelaimėjo prezidentės posto ir praeitą mėnesį jau pralenkė Macroną Europos Sąjungos parlamento rinkimuose – dar neprasidėjus blokadų statymui. Kitaip tariant, jei Le Pen taps Prancūzijos prezidente, tai įvyks ne dėl gilet jaunes sukilimo, o dėl senų politinės organizacijos formų bankroto, sekusio po keturis dešimtmečius trukusios klasių poliarizacijos. Stygstant tvarios ir įkvėpimą keliančios kairės, neoliberalaus centro krizė žymes alternatyvai dėliojo dešinėje.

Tuo pačiu, ne mažiau verta pažymėti, kad dabartinės betvarkės pasekmės dar neišraižytos akmenyje – tiek, kiek besitęsiantys pasipriešinimai gali sustiprinti Le Pen poziciją sekančiuose prezidento rinkimuose, jie taip pat gali juos sugniuždyti. Nepaisant visko, radikalios dešinės lyderė šiuo metu vis dažniau atsiduria nepatogioje ir sunkiai stabilia pavadinamoje pozicijoje. Viena vertus, jos apdairiai kuriamas isteblišmento pašalietės įvaizdis paragino ją mestis į prieš naujus mokesčius nukreiptus protestus vos pradėjus kilti pirmosioms geltojųjų liemenių blokadoms. Kita vertus, protestams staigiai išaugus iki labiau antagonistinės masinės mobilizacijos prieš ekonominę nelygybę ir aukštesniųjų klasių privilegijas, įskaitant plačiai paplitusį nuosavybės naikinimą ir smurtingus susirėmimus su policija, Le Pen taip pat pradėjo ginti savo kaip petit bourgeois [konservatyvios žemesnės viduriniosios klasės] kandidatės įvaizdį , teikdama pirmenybę „įstatymui ir tvarkai“. Po to sekė save neigiančių komentarų serijos, selektyviai atmetančios tam tikrus pasipriešinimo elementus, bet palaikančios kitus – parankesnius jos politinei programai. Šis dviveidiškumas potencialiai atveria duris pasinaudoti plačiai paplitusiu anti-isteblišmento sentimentu kuriant vienintelės autentiškos opozicinės jėgos profilį.

Šio konteksto šviesoje, didžiausia grėsmė kairei kyla artėjančiame valstybės aparato bandyme susidoroti su radikalesnėmis judėjimo tendencijomis. Po strateginio persiorientavimo po nesėkmingo bandymo susitvarkyti su antrąja bei trečiąja protestų bangomis, naujieji valstybės pozicijos kontrūrai pradėjo ryškėti Macrono pareiškime, transliuotame gruodžio 11 dieną, kuriame akivaizdžiai pažemintas presidentas, kalbantis iš vaiskiai ornamentuotoo stalo auksinėje Eliziejaus rūmų menėje, išsakė savo intencijas priimti paprastų piliečių nepasitenkinimą ir tuo pačiu pabrėždamas „nulinę toleranciją“ smurtą eskaluojantiems pažeidėjams. Šie pareiškimai akivaizdžiai veikia kaip dalis platesnio užmojo nusavinti „apolitiškas mases“ geltonųjų liemenių gretose, tuo pačiu užgniaužiant „ekstremistinius marginalus“.

Apibendrinant, situacija išlieka laki, galinti išsivystyti į daugybę skirtingų, sunkiai prognozuojamų krypčių. Kaip užrašu ant savo liemenės pastebėjo vienas iš protestuojančių: et maintenant? [o dabar?]. Apie tolimesnį vystymąsi gali spėlioti bet kas, tačiau viena išlieka aišku – centristinis politinis isteblišmentas toliau juda link griūties. Net jeigu ipasekmės ir toliau neiaiškios, veikiausiai šioje universalioje painiavos būklėje būtent kairei reikia ieškoti atsakymų. Kaip savo eilėraštyje Dvejonę paaukštinant pažymėjo Bertoltas Brechtas:

<…> visų gražiausia iš visų dvejon ta,

kai pažeminti ir prislėgtieji

pakelia galvas ir nustoja tikėti

savo tironų galia.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *