„Fridays for Future“: kodėl „balsuoti pinigine“ nepakanka

Mėsa ir transportas – dvi pramonės, smarkiausiai prisidedančios prie besikeičiančio klimato. Ką su jomis daryti? Atsakymas gali pasirodyti akivaizdus – tapti veganu/e, nebeskraidyti lėktuvais ir važinėti dviračiais arba viešuoju transportu. Vis dėlto, pasak pasaulinio mokinių ir studentų judėjimo „Fridays for Future“ aktyvisto, vien „pradėti nuo savęs“ nepakanka.

„Fridays for Future“ (FFF, „Penktadieniai ateičiai“) – pasaulinis judėjimas, kviečiantis mokinius ir studentus streikuoti ir spausti politikus, kad šie laikytųsi pažadų stabdyti klimato kaitą. Kas penktadienį įvairaus amžiaus jaunimas visame pasaulyje „bėga iš pamokų“ ir renkasi protestuoti prie vietinės savivaldybės. Vilniuje FFF kas penktadienį renkasi V. Kudirkos aikštėje.

Į klausimą, kam streikuoti ir protestuoti, FFF atsako dviem klausimais. Pirma, kam eiti į mokyklą/universitetą ir studijuoti „dėl ateities“, kuri gali ir neateiti? Ir antra, kokia prasmė ilgai ir sunkiai mokytis, kaupti žinias, jei tavęs vis tiek niekas nesiklausys?

Ta tema šiandien publikuojame Frydricho Mirecko, Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto studento kalbą iš vieno penktadieninio protesto. Nepaisant to, kad tikslių ar lengvai prieinamų politinio veiksmo modelių joje nepateikiama, „atsakingo vartojimo“ kaip šiuolaikinės indulgencijos idėja yra tiek įsišaknijusi viešojoje erdvėje, kad kritika jai – visuomet aktuali.

 

Pakalbėkime apie mėsos bei transporto industrijas. Šios industrijos mūsų planetą žaloja gan efektyviai. Jų pajėgumus spjaudyti į atmosferą šiltnamio efektą skatinančias dujas lenkia tik iškastinio kuro deginimas jėgainėse.

Mėsos industrija reikalauja didžiulių iškirstų plotų, plynų pievų galvijams auginti ar pramoninėms fermoms statyti. Pramoninėse fermose siaubingomis sąlygomis laikomi dideli gyvulių skaičiai generuoja didelius kiekius žalingų atliekų, kurios, susitelkę mažoje erdvėje, patenka į aplinkinį orą, vandenį ir žemę. Gyvūnams maitinti ir girdyti reikia pašarų bei vandens, kurių gamyba ir gabenimas toliau darko dirvas ir teršia aplinką. Šiuos procesus sėkmingai pratęsia mėsos produktų apdorojimas ir transportavimas iki pat jiems nusėdant prekybos vietų šaldytuvuose.

Transporto industrija savo ruožtu gali pasigirti tuo, jog sunaudoja kuklų ketvirtį globaliai pagaminamos energijos, kurios didžioji dalis gaunama deginant naftos produktus. Lengvieji automobiliai tiek šiltnamio efektą sukeliančias dujas, tiek žmonių sveikatai kenksmingas medžiagas didžiam eismo spūstyse sėdinčių vairuotojų džiaugsmui skleidžia miestuose, o krovininiai sunkvežimiai tiek prekes, tiek taršą perkelia už miestų ribų. Erdvių, kurių nepasiekia žemės transportas, užterštumu pasirūpina lėktuvai danguje ir laivai vandenyse.

Klimato krizės akivaizdoje mėsos ir transporto industrijos yra suvokiamos kaip žalingos ir netvarios. Kaip atsaką į tai vis dažniau tenka išgirsti, kad jei tik atsisakysime gyvulinės kilmės produktų, jei tik atsisveikinsime su naftos produktais varomais automobiliais, mėsos bei transporto industrijų problemos išsispręs savaime, nepareikalavusios jokių sisteminių pokyčių. Individualūs veiksmai pateikiami kaip geriausias dalykas, kurį mes, paprasti žmonės, galime padaryti planetos labui. Tačiau aš noriu pamėginti jums parodyti, kad tai nėra tiesa; kad vartojimo pokyčių neužtenka norint išvengti artėjančios eko-katastrofos.

Kalbant apie atsisakymą vartoti konkrečius produktus kaip būdą stabdyti aplinkai žalingas verslo praktikas, dažnai remiamasi vadinamuoju „balsavimo pinigine“ (angl. voting with your wallet) principu. Idėja, kad, rinkdamiesi, kokius produktus pirkti, o kokių vengti, pirkėjai išsako savo valią. Jei priimame teiginį paklausa nulemia pasiūlą kaip faktą, tai, mažinant teršiančių prekių vartojimą, jų bus gaminama mažiau. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad įvykių seka su logika neprasilenkia, tačiau toks modelis neįvertina to, kad korporacijos paklausą gali dirbtinai sukelti reklamomis arba iš vienų rinkų persikeliant į kitas. Taip pat neatsižvelgiama į tai, kad produktas, nenupirktas dėl to, kad pirkėjui yra neaktualus, ir produktas, nenupirktas protesto tikslais, įmonės akyse yra tas pats. Korporacijos bet kokį nepirkimą suvokia kaip pelno praradimą, o nuostolius kompensuoja pigindamos gamybą, dėl to mažėja medžiagų kokybė ir darbuotojų atlyginimai, o gamybos procesas tampa žalingesnis.

Bet jei atsisakymas nėra sprendimas, gal galime elgtis atvirkščiai? Gal galime rinktis pirkti „žalius“ produktus ir taip skatinti įmones jų gaminti daugiau? Čia slypi ta pati problema – pagrindinis korporacijų tikslas esamoje sistemoje yra išspausti kiek įmanoma daugiau pelno bet kokiais būdais, ir tie būdai retai kada būna palankūs mūsų aplinkai. Taip pat turime prisiminti, kad prekių ženklai, pateikiami kaip ekologiški, gali priklausyti korporacijoms, kurios greta to toliau sėkmingai vykdo veiklą įprastose mėsos ir transporto industrijose. Tada net ir stengdamiesi pirkti atsakingai mes finansiškai remiame sferas, kurioms bandome priešintis. Ekologiškų produktų pirkimas taip pat nemažina gyvūnų bei darbo jėgos išnaudojimo, nes šios problemos yra pasekmė siekio maksimizuoti pelną, gaunamą tiek iš paprastų produktų, tiek iš „žalių“ jų alternatyvų. Galų gale, ekologiška prekė gali kenkti aplinkai kitais būdais, ypač jei turi būti gabenama tolimus atstumus. Krovininis transportas yra vienas didžiausių aplinkos teršėjų. „Žalias“ produktas yra tik tiek „žalias“, kiek jis yra lokalus.

Svarbu suprasti, kad pirkimas nėra aktyvizmas. Kelio į žalesnę ateitį savo pinigais neišgrįsime. Kol mūsų sistema teiks pirmenybę korporacijų metinėms finansų ataskaitoms, o ne aplinkosaugai, tol problemos kartosis.

Negana to, suteikdami asmeninei atsakomybei ypatingą prasmę, kuriame moralinę atskirtį tarp nepakankamai prisidedančių ir padariusių viską, kas įmanoma. Čia pavojus yra dvigubas. Žmonės, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių nepakeičia savo gyvenimo būdo, yra atskiriami nuo bendrų pastangų, o padarę viską rizikuoja užmigti ant laurų ir, pasitenkinę jau atliktais darbais, į esmines mūsų sistemos ydas nesigilinti.

Ir tarkim, kad jūs patikėjote mano žodžiais, kad individualūs veiksmai nėra sprendimas. Ar tai reiškia, kad jų imtis yra visiškai bergždžias reikalas? Kad nėra prasmės keisti savo gyvenimo būdo, nes vis tiek tuo nieko nepasieksime? Toli gražu ne. Jeigu galite maitintis augalinės kilmės produktais ar bent mažinti gyvulinės kilmės produktų vartojimą – darykite tai. Jeigu galite atsisakyti kelionių laivais ir lėktuvais, o automobiliais naudotis kiek įmanoma mažiau – nuostabu. Vartoti saikingai ir atsakingai yra iš esmės teigiamas dalykas.

Tačiau belipdami į troleibusą pakeliui namo nepamirškite, kad dabartinės sistemos problemos yra per didelės vienam žmogui aprėpti. Prisiminkite, kad pasaulinės korporacijos lengva ranka mūsų ateitį maino į monetas šiandienai ir kad turime reikalauti sisteminių pokyčių. Turime reikalauti, kad valdžios aparatas ribotų mėsos ir transporto industrijas, taikydamas draudimus ir griežtas baudas žalingoms jų praktikoms. Turime organizuotis ir kartu kovoti prieš sistemą, kurioje privatus pelnas ir besaikis augimas yra aukščiau mūsų visų būties.

Taip, tai gali būti nepatogu. Taip, tai reikalauja daug daugiau laiko ir jėgų, nei paruošti veganiškus pietus ar pasipildyti Vilniečio kortelę. Tačiau jeigu turite pasirinkti tik vieną būdą, kaip pradėti nuo savęs, rinkitės politinius veiksmus. Rinkitės pasakyti mūsų sistemai ne, užteks, pinigais mes nekvėpuosim! Rinkitės pasakyti planeta, o ne pelnas!

1 thought on “„Fridays for Future“: kodėl „balsuoti pinigine“ nepakanka

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *