Europa ir naujasis šovinizmas: atsakas V. Sinicai ir kitiems „dešiniesiems intelektualams“

Neseniai naujienų portale Delfi.lt pasirodė Seimo nario Eugenijaus Jovaišos patarėjo, kraštutinės dešinės organizacijos „Pro Patria“ nario Vytauto Sinicos straipsnis „Europa ir naujasis marksizmas“. Pagrindinė straipsnio idėja: niekam nenutuokiant, Europos žmones yra užgulęs „naujasis marksizmas“, kuris siekia išardyti „tautą, religiją, kalbą, istoriją, šeimą ir viską, kas laiko žmogų pririštą prie jo gimtosios vietos, bendruomenės, papročių ir elgesio normų“.

Šis marksizmas, prisidengdamas žmogaus teisėmis, skverbiasi per Europos institucijas – tokias kaip Europos Teisingumo teismas. Tarp paskutinių šios ideologijos antpuolių – Lietuvos Konstitucinio Teismo priimtas nuosprendis, kad Lietuvoje turi galioti tos pačios lyties asmenų santuokos, sudarytos kitose Europos Sąjungos šalyse. Taip pat vaikų atiminėjimas iš šeimų, nenorinčių leisti vaikų į mokyklas, kuriose įteisintas „ankstyvas ir seksualizuotas lytinis švietimas“. Pasižiūrėkime atidžiau, kuo grindžiami, iš kur kyla ir į ką nukreipti straipsnyje keliami postulatai.

„Balta mišrainė“ iš terminų ir sąvokų

Kaip žinia, Vytautas Sinica baigė Vilniaus Universitetą, todėl puikiai turėtų žinoti apie pareigą nurodyti šaltinius, kurie pagrindžia autoriaus argumentus. Publicistiniam tekstui tai, žinoma, nėra privaloma, tačiau straipsnyje, kuris turi ambicijų vienu ypu paaiškinti visą pokario Europos politikos ir socialinių judėjimų istoriją, konkrečių nuorodų nebuvimas sukuria pigios konspiracijos įspūdį.

Pavyzdžiui, teksto pradžioje Sinica teigia, kad „Europos vienijimo projektą grindžia socialinis konstruktyvizmas. Tai tikėjimas, kad visi pokyčiai visų pirma vyksta žmonių sąmonėse ir visa socialinė tikrovė, kiekvienas jos aspektas, yra dirbtinai sukurtas žmonių ir žmonių gali būti perkurtas.“ Teiginį, kad Europos vienijimo projektą grindžia socialinis konstruktyvizmas, autorius pateikia kaip faktą, tačiau ar kas nors yra regėjęs kokį nors dokumentą ar aukštą Europos Sąjungos pareigūną, kada nors teigusį, kad Europos vienijimosi projektas yra grįstas socialiniu konstruktyvizmu? Ne – todėl, kad šis apibūdinimas yra pernelyg abstraktus ir tautologiškas, kad ką nors paaiškintų apie ES politiką. Be to, autorius netiksliai apibūdina socialinio konstruktyvizmo sąvoką: tai ne tikėjimas, o mokslinė socialinio pažinimo teorija, teigianti ne kad pasaulis yra dirbtinai sukurtas žmogaus, o kad socialinio pasaulio faktai yra kintantys ir istoriški. Taigi, teigti, kad Europos Sąjungos projektas yra konstruktyvistinis yra tolygu teigti, kad ES institucijos istoriškai keičiasi – akivaizdybę, kuri neturėtų nieko gąsdinti.

Toliau autorius aiškina, kad „socialinis konstruktyvizmas“ yra neatsiejamas nuo “negatyvios dialektikos”, nes ši teigia, jog „tikrovė priklauso nuo to, kaip ji yra suvokiama, ir kad pokyčiai plėtojasi nuolatinio to, kas buvo, neigimo keliu.“ Pagal jį, negatyviosios dialektikos principus XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje Europos Sąjungos projektui pritaikė prancūzų politinis ekonomistas Jeanas Monnet. Jei apie negatyviąją dialektiką autorius yra girdėjęs ką nors daugiau nei vien tik jos pavadinimą, tuomet turėtų žinoti, kad teorijos autorius, filosofas Theodoras W. Adorno negatyviosios dialektikos idėją išplėtojo to paties pavadinimo knygoje, pasirodžiusioje 1966 metais. Išeitų, kad Monnet savo Europos viziją suformavo dar iki Adorno parašant „Negatyviąją dialektiką“. Tad arba Sinica klysta, arba Monnet yra niekam nežinomas tikrasis negatyviosios dialektikos teorijos autorius.

Turbūt silpniausia straipsnio vieta yra teiginys apie istoriko Erico Hobsbawmo ir filosofo Herberto Marcuse’ės tariamą poziciją, jog tautos yra „XIX-XX amžiaus tariamos socialinės inžinerijos, visų pirma tautinių simbolių ir mitų kūrimo produktas“. Sinica iš tikrųjų bando paneigti visiems (įskaitant Lietuvos istorikus) seniai žinomą faktą – etninis tautinis sąmoningumas Europos visuomenėse pasklido tik XIX amžiaus pabaigoje. Kalbėti apie „etninę tautą“ prieš XIX amžių yra netikslu. Tautinis sąmoningumas egzistavo, tačiau nebuvo apibrėžtas moderniu, etnolingvistiniu aspektu, kurio ištakos slypi “tautų pavasaryje” ir nacionalistiniuose judėjimuose Europoje.

Įšvardinęs aibę kairiųjų mąstytojų  ir be jokių rimtų įrodymų susiejęs juos su „plėtojamu Europos vienybės projektu“ (nors paskaičius šių autorių tekstus būtų neįtikėtinai kvaila juos priskirti Europos Sąjungos gerbėjams), autorius galiausiai paskelbia, kad mūsų laikais tokie prieš ištisas Europos tautas ir žmones nukreipti projektai ir pasisakymai tapo norma: „XXI amžiuje Europos Sąjungos lyderiams tapo įprasta viešai teigti, kad moderni suvereni nacionalinė valstybė, Europos šalių tautinis homogeniškumas ir apibrėžtas jų teritoriškumas yra ne tik istoriškai atsitiktinis, tačiau ir žalingas reiškinys.“ Ar yra pateiktas bent vieno “Europos sąjungos lyderio” tokio pasisakymo pavyzdys? Ne. Europos šalys niekada nebuvo ir nėra tautiškai homogeniškos, o bandymai jas tokiomis padaryti visada reikalavo, švelniai tariant, nemalonių procedūrų.

Autorius ne tik nenurodo šaltinių, bet ir painioja terminus. Straipsnyje rašoma, kad „dekonstruoti prigimtinę šeimos tarp vyro ir moters sampratą nuo pat 1848 metų „Komunistų partijos manifesto“ yra vienas pagrindinių marksizmo tikslų, pastaraisiais dešimtmečiais tapęs pačiu svarbiausiu naujojo marksizmo dekonstrukcijos programos punktu.“ „Komunistų partijos manifeste“ iš tiesų rašoma apie šeimą: „Šeimos panaikinimas! Net patys kraštutiniai radikalai piktinasi šiuo begėdišku komunistų sumanymu. Kuo remiasi šiuolaikinė, buržuazinė šeima? Kapitalu, privačiu pasipelnymu. Visiškai išsivysčiusiu pavidalu ji egzistuoja tik buržuazijai; bet ją papildo priverstinis proletarų bešeimiškumas ir viešoji prostitucija. Buržuazinė šeima, žinoma, išnyks, išnykus šitam jos papildymui, ir abu drauge išnyks, išnykus kapitalui.[…] Buržuazijos tauškalai apie šeimą ir auklėjimą, apie švelnius tėvų ir vaikų santykius kelia tuo didesnį pasišlykštėjimą, kuo labiau, besivystant stambiajai pramonei, sutraukomi visi proletarų šeimos ryšiai ir vaikai paverčiami paprastais prekybos objektais ir darbo įrankiais.“ Taigi, kritikuota ne šeima apskritai, o buržuazinis jos variantas. Tačiau „Komunistų partijos manifeste“ nieko nesakoma apie šeimos dekonstrukciją. Galbūt todėl, kad šį terminą postmoderniosios filosofijos krypties atstovas Jacques Derrida nukalė praėjus daugiau nei šimtui metų nuo manifesto pasirodymo. Be to, dekonstrukcijos nereikėtų maišyti su destrukcija. Ji niekaip nesisieja su griovimu ar naikinimu, o sakyti priešingai reikštų daryti pirmo kurso studentams būdingą klaidą. J. Derrida filosofijoje dekonstrukcija reiškia prieigą, kurios pagalba aiškinamas teksto ir reikšmės santykis. Tad tiek to komunistų siekio „dekonstruoti“ šeimą…

Tekstas yra kupinas niekuo nepagrįstų teiginių, kurie tarsi turėtų įrodyti marksizmo, kritinės teorijos ir dialektikos paslėptas sąsajas su Europos Sąjungos projektu. Kaip savo bloge pastebi filosofas Gintautas Mažeikis, “Sinicos straipsnyje beveik visa tai, kas [susiję] ne su dešiniaisiais, ne su konservatyvia tautine mintimi, yra vadinama marksizmu arba naujuoju marksizmu, o jie jau yra besąlygiškai prakeikti. Tai labai panašu į JAV kadaise viešpatavusį makartizmą, JAV antidemokratinę politika (1950-1956), kai bet kas, kas tik asocijavosi su kokia nors žmogaus teisių, socialinės apsaugos (pozityvios diskriminacijos, ginant rasines ar lyties mažumas) reformomis ar net retorika buvo vadinama “liberalkomunistais”, komunistiškais, lygiagrečiai marksistais ir marksistiškais. Nieko gero iš to makartizmo neišėjo: tik sužlugdė tūkstančius žmonių gyvenimų, sustabdė kultūros raidą, beviltiškai pralaimėjo per keletą kitų rinkimų ir yra laikomi vienu tamsiausių JAV istorijos laikotarpių.”

Sinicos argumentai yra kupini netikslumų, iškraipymų ir konspiracinių sąsajų. Dėl tokių perdėtai vartojamų akademiškai skambančių žodžių kaip “neofunkcionalizmas”, “neomarksizmas”, “socialinis konstruktyvizmas” ar “liberalkomunizmas” gali atrodyti, jog tekstas parašytas kompetentingo jaunojo intelektualo. Bet šie išmanūs terminai vartojami ne tam, kad paaiškintų sudėtingus procesus, o tik tam, kad viską dar labiau suveltų, sukeltų skaitytojui baimės jausmą, neva juos kontroliuoja nužmoginta neofukcionalistinė technokratų neomarksistų-liberalkomunistų kasta.

Bet užteks kalbėti apie Sinicos tekstą. Šis tekstas nėra išskirtinis tarp kitų dešiniųjų skleidžiamų konspiracinių teorijų, kurių šiais laikais tikrai netrūksta, ir straipsnio idėjų autorius yra ne Sinica. Panagrinėkime, iš kur gi kyla paminėtos teorijos ir terminai – užuominą mums duoda straipsnyje minimi „iškilūs mąstytojai ir Europos projekto kritikai“.

Apie „iškilius mąstytojus“ ir Europą, kuria (ne)galime tikėti

Daugelis V. Sinicos idėjų yra paimtos, kaip jis pamini, iš „iškiliausių šiandienių Europos projekto kritikų“ pasirašyto „Paryžiaus manifesto“. Omenyje turimas 2017 m. spalį Paryžiuje pasirašytas pareiškimas „Europa, kuria galime tikėti“. Šis pareiškimas lietuvių kalba paskelbtas ir propatria.lt puslapyje[2]. Kaip teigiama, manifestą pasirašė „dešimt žymių filosofų“. Kadangi nėra paaiškinta, kuo tiksliai šie filosofai pasižymėję, pasidomėkime bent poros jų idėjomis.

Vienas iš „žymiųjų filosofų“ yra Anglijos konservatorių partijos ir parlamento narys Rogeris Scrutonas. Tarp jo teiginių ir tekstų galima rasti konspiracinių teorijų apie Budapešte gyvenančius žydus, „kurie yra sukūrę ištisus tinklus aplink Sorošo imperiją“[3]. Kitu pasisakymu jis tikino, kad moterų prievartavimas per pasimatymą reiškia tik tai, kad „viskas įvyko per greitai“, t.y., jokio prievartavimo nebūta[4]. Vėliau Scrutonas bandė vartytis iš „gražulio”: pirmiausia neigė sakęs tokius žodžius, o kai pasirodė tam prieštaraujantys įrodymai, teigė, kad mintis buvo ne taip suprasta. Kitas Paryžiaus manifesto autorius – Ryszard Legutko, vienas iš Europos konservatorių ir reformistų grupės prezidentų. Šiai grupei priklauso ir Lenkijos „Teisės ir Teisingumo“ partijos nariai. Pastarasis europarlamentaras aktyviai pasisako prieš LGBT teises, rašo apie „musulmonų invaziją“ ir t.t[5]. Dar vienas „žymusis filosofas“ – Vengrijos ministro pirmininko Viktoro Orbáno patarėjas ir artimas draugas, Corvinus universiteto politikos mokslų katedros rektorius András Lánczi, laikomas vienu žymiausių neokonservatizmo filosofijos Vengrijoje atstovu[6]. Kitų „Paryžiaus manifestą“ pasirašiusių filosofų nagrinėjamos temos panašios: neokonservatizmas, bažnyčios pozicijos stiprinimas, retorika prieš LGBT, imigrantus ir kairiuosius. Daugelis jų susiję su naujosiomis kraštutinių dešiniųjų partijomis Lenkijoje, Vengrijoje ir Anglijoje.

Kaip ir galima numanyti, „Paryžiaus manifestas“ kupinas šovinistinės panegirikos Europai ir jos tautoms. Pagrindinė manifesto idėja – Europa yra pavojuje ne tik dėl ją „puolančio islamo“, bet ir dėl ją užvaldžiusios „liberalkomunistinės“ programos šalininkų. Pasak autorių, egzistuoja „klaidingoji Europa“, prieš kurią turime gintis kovodami už „tikrąją Europą“. Kas ta „tikroji Europa“? Tai – tautinė valstybė: aukščiausia asmens, kultūros ir politikos raidos išraiška. Kaip Sinicos tekste, taip ir šiame manifeste plėtojamas naratyvas apie Europą užvaldžiusią „liberalkomunistinę“ ideologiją, kuri pasiryžusi sunaikinti tradicijas, kultūrą ir istoriją, padorius santykius tarp žmonių, šeimas ir t.t. Čia rasime aibę dešiniųjų kuriamų paranojų, tarp jų ir apie plūstančias mases musulmonų, kurie išstums „tikruosiuos“ europiečius iš jų namų. Visko kaltininkė yra kosmopolitiška ideologija, pagal kurią esą kuriama Europa. Ši ideologija, palaikoma aukščiausių Europos Sąjungos lyderių, priverčia žmones atsisakyti bet kokių „užuominų apie tikėjimą savo kultūros viršenybe“. Pasak manifesto autorių, tai veda ir į pačios demokratijos pražūtį, nes „sveika demokratija reikalauja socialinių ir kultūrinių hierarchijų, kurios skatintų tobulumo siekimą ir teiktų pagarbą tarnaujantiems bendrojo gėrio labui.“

Visas manifestas parašytas remiantis gan paprasta perskyra tarp „gera“ ir „bloga.“. Visa, kas bloga, kyla iš liberalaus-kosmopolitiško Europos projekto, imigrantų, musulmonų ir t.t. Tai, kas gera, kyla iš tautinės valstybės. Šiam gėriui, kaip esame informuojami, gresia išnykimas, todėl turime kilti į kovą, kad sugrąžintume prarastą laisvę, suverenumą, krikščionišką kultūrą, moralę, papročius ir tradicijas. To pasiekti galima tik nuvertus nuo žmonių nusigręžusius, kosmopolitiškus tautos atstovus ir išrinkus naujus, tautai tarnaujančius lyderius.

Apie apverstą ekonomiką ir tautos lyderius

Parodyti, kad visos šios dešiniųjų idėjos, manifestai ir straipsniai yra iš piršto laužti neužtenka. Šios idėjos nebėra marginalios, jos vis labiau pripažįstamos kaip rimta Europos Sąjungos kritika, su kuria reikia skaitytis ir diskutuoti, suteikti eterį žiniasklaidoje ir televizijoje. Lenkijoje ir Vengrijoje jau ilgą laiką vadovauja atvirai šovinistinės, iliberaliomis save vadinančios partijos. Kitose šalyse taip pat gyvuoja panašūs dešiniųjų judėjimai, kurie teigia astovaujantys tyliąją daugumą prieš į jų teises nusitaikiusias lytines, tautines ir kitas mažumas. Prisidengę „šeimos“, tradicijų, vaikų gynimu, šie judėjimai stumia radikalią dešinę politiką, daug kuo artimą senajam fašizmui ir nacionalsocializmui.

Kodėl tokie judėjimai vis populiarėja? Pirmiausia, jie atliepia žmonių baimes, patiriamas dėl ekonominio nesaugumo, kuris paaštrėjo po 2008 m. ekonominės krizės ir įvesto taupymo režimo. Šie judėjimai tarsi atveria galimybę išreikšti nepasitenkinimą neoliberalia Europos Sąjungos politika. Vietoje to, kad būtų analizuojami ir kritikuojami valstybių, tarptautinių finansinių institucijų ir Europos Sąjungos primetami ekonominiai ir socialiniai sprendimai, problema suvedama į „tautos neatstovaujantį elitą“. Taip sukuriamas dešiniųjų mitas apie „tyliąją“ daugumą, prispaustą kosmopolitiškų lyderių ir judėjimų. Patys dešinieji tuomet gali save pristatyti kaip pilietiškai besipriešinančią, antistruktūrinę jėgą, nors reprezentuoja konservatyviausias idėjas, reikalaujančias stiprių hierarchijų. Kitaip tariant, dabartinė struktūra jų netenkina tik todėl, kad jie nori dar griežtesnės struktūros, dar tvirtesnio kumščio.

Kad išlaikytų šį „antistruktūrinį“ įvaizdį, dešiniesiems tenka nuolat ieškoti konspiracijos teorijų, naujų tautos priešų ir vaizduoti save kaip prispaustus kovotojus už teisybę. Lietuvoje dešinieji tai mėgina daryti protestuodami prieš žmogaus teises ar LGBT bendruomenę. Lenkijoje ir Vengrijoje, kur nacionalistų partijos jau yra valdžioje, kritika iš Europos Sąjungos dėl spaudos suvaržymų ir ksenofobiškos politikos išnaudojama kaip įrodymas, patvirtinantis vietinių partijų vis dar esą „antistruktūrinę“ poziciją tarptautinėje arenoje. „Tautos priešų medžioklė“, pateisinanti vis įžūlesnį valdžios uzurpavimą, niekad nesibaigia. Nors kovotojų už tautos interesus kritikos taikiklyje dažnai atsiduria abstraktus „globalusis elitas“ ir jam tarnaujantys „vietos politikai“, retai kada išreiškiamas solidarumas su dirbančiųjų klase. Geriausiai šį „dešiniųjų kaip tautos atstovų“ mitą atskleidžia paskutiniai protestai Vengrijoje[7]. Čia nacionalistinė Orbano vyriausybė, besiskelbianti vengrų tautos nuo tarptautinių korporacijų gynėja, apribojo darbuotojų teises padidindama leistinų viršvalandžių kiekį tam, kad patenkintų vokiečių mašinų gamintojų (tarptautinių korporacijų!) interesus. Pakrapščius agresyvios nacionalistinės retorikos paviršių pasirodo, kad Orbano vyriausybės sprendimai menkai skiriasi nuo jo taip aršiai kritikuojamų neoliberalų politikos. Kai prieš minėtą įstatymų pakeitimą į gatves išėjo protestuoti tūkstančiai žmonių, Orbanas juos apkaltino buvimu „Sorošo talkininkais”, siekiančiais nuversti teisėtai išrinktą valdžią. Tad tiek to tautos interesų gynimo nuo tarptautinio kapitalo.

Situacija Vengrijoje parodo, kad dešiniųjų politika yra tas pats neoliberalizmas, tik aprengtas tautiniais drabužiais. Dešiniųjų skleidžiama baimės ir nepakantumo politika ne vienija žmones, o juos skaldo: tauta yra visi, išskyrus įvairias mažumas, politinę opoziciją ir organizuotą darbo klasę. Išnaudojimą, ekonominę ir socialinę nelygybę valstybiniu ir tarptautiniu lygmeniu ji pristato kaip paprastą „gerųjų” ir „blogųjų” ponų problemą. Anot radikalių dešiniųjų, iki šiol valdė blogi ponai. Problemos tariamai išsispręs juos pakeitus naujais, gerais ponais. Tačiau toks politinis pasirinkimas, kurį mums siūlo Sinica ir bendražygiai – „vienas iš dviejų“ – yra neįtikėtinai siauras ir nykus, grindžiamas negrabiais pseudoakademiniais terminais kurstoma išnykimo baime. Galiausiai šis netikras pasirinkimas tarp „tautinio pono“ ir Briuselio biurokrato (abu ekonomiškai labai panašūs, tik pirmas socialiai pilkesnis nei antras) užkertą kelią gilesnei, fantomų armijomis neparemtai Europos Sąjungos ekonominės ir socialinės politikos kritikai.


[1]https://www.15min.lt/24sek/video/konflikto-geneze-mes-lietuviai-budami-gerais-lenkais-144304

[2]http://www.propatria.lt/2017/10/europos-intelektualu-paryziaus.html

[3]https://www.roger-scruton.com/articles/276-the-need-for-nations

[4]https://www.buzzfeed.com/alexwickham/theresa-may-roger-scruton-no-such-thing-date-rape

[5]http://www.thenews.pl/1/10/Artykul/363874,Polish-conservatives-oppose-rainbow-flag-at-European-Parliament

[6]http://hungarianspectrum.org/2011/08/02/viktor-orbans-advisors-andras-lanczi/

[7]https://gyvenimasperbrangus.net/vengrijoje-darbininku-ir-studentu-protestai-pries-darbuotoju-teisiu-suvarzymus/

3 Komentarai apie “Europa ir naujasis šovinizmas: atsakas V. Sinicai ir kitiems „dešiniesiems intelektualams“

  1. „… kitų dešiniųjų skleidžiamų konspiracinių teorijų“ – konspiracinė teorija gal yra sąmokslo teorija? Kartais tarptautiniai žodžiai praverčia, bet kartais klaidina.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *