Elektroniniai balsai kraštutiniams dešiniesiems

Kraštutinių dešiniųjų partija EKRE patrigubino gautų balsų skaičių šį mėnesį Estijoje vykusiuose rinkimuose (straipsnis pirmą kartą publikuotas kovo 24 dieną – red. past.). Greitai ji gali tapti koalicinės vyriausybės dalimi, o Estija – supanašėti su Viktoro Orbáno Vengrija.

Jeigu Estija kuo nors garsėja tarptautiniu mastu, tai turbūt būtų šalies elektroninio balsavimo sistema, kuri leidžia piliečiams dalyvauti rinkimuose naudojant išmanųjį kortelių skaitytuvą. Dar ji žinoma dėl išvystytos elektroninės gyvenamosios vietos sistemos, kuri leidžia užsienio verslininkams su skaitmenine tapatybe užregistruoti Europos Sąjungos įmones. Dėl tokių technologijų inovacijų ši 1,3 mln. gyventojų šalis ligi šiol save sėkmingai pristatinėjo kaip progresyviausią ir liberaliausią iš posovietinių valstybių. Visgi šį mėnesį vykusiuose parlamento rinkimuose didelė dalis Estijos piliečių prisijungė tam, kad balsuotų už labiausiai šovinistinę iš visų rinkimuose dalyvavusių partijų – Estijos konservatyviąją liaudies partiją (Eesti Konservatiivne Rahvaerakond, EKRE).

Išties, kovo 3 dieną paskelbus rezultatus, EKRE tapo simboline rinkimų „laimėtoja“, užsitikrinusi niekur Europoje iki šiol nematytą kiekybinį šuolį. Beveik patrigubindama parlamente turimų vietų skaičių, radikalių dešiniųjų partija surinko beveik 18 proc. balsų. Partijos iškilimas kontrastuoja su statiškais kitų parlamentinių partijų balais (Reformų partija, Centro partija ir „Pro Patria“), kurių rezultatai nuo 2015 metų rinkimų nepakito daugiau nei per 2 proc. balsų. Ypač ryškus kontrastas jaučiamas su palaikymo centro kairei silpnėjimu: parama socialdemokratams krito trečdaliu, palikdama šią partiją mažiausia parlamentine jėga, turinčia vos 10 iš 101 vietos. Ekonomiškai ir socialiai dešiniosios partijos (laimėjusi dešinioji liberali Reformų partija; vidurio konservatyvi „Pro Patria“; kraštutinė konservatyvi EKRE) kartu užpildo du trečdalius parlamento kėdžių. Praėjusioje vyriausybėje ministro pirmininko Jüri Rataso Centro partija koaliciją buvo sudariusi su mažesniais socialdemokratais ir „Pro Patria“. Savo pergalės kalboje EKRE lyderis Martas Helme džiaugėsi sėkmingai „padaręs Trumpą“ Estijoje. Visgi klausimas kyla dėl to, ar kraštutinių dešiniųjų triumfas nepriartina šios Baltijos valstybės prie Vengrijos ar Lenkijos scenarijaus – ne tik išreiškiant autokratinius impulsus, bet ir pradedant griauti institucinius bei pilietinius barjerus šiems impulsams stabdyti.

EKRE: „Už Estiją!“

Nacionalistinis EKRE diskursas remiasi radikalia antiimigracine retorika. Iš Helmės pareiškimų aišku, kad jo troškimas lygintis su Trumpu labiausiai siejasi su nepriklausomos sienų apsaugos idėja. Kaip ir kitos Europoje (ir už jos ribų) kylančios nacionalistinės jėgos, jo partija remiasi priešinimusi tarptautinei imigracijai ir migracijos, kaip grėsmės saugumui, konstravimu. EKRE narių pareiškimai dažnai nuspalvinti neslepiamo rasizmo. Vienas iš parlamento narių Martinas Helme (partijos lyderio sūnus) savo pažiūras apibendrino šitaip: „Jei tu juodas, eik iš kur atėjęs.“

Savo dabartine forma EKRE buvo įkurta 2012-aisiais, prisiekiant ištikimybę Estijos tautai bei jos tradicijoms ir vertybėms, taip esą priešinantis esamoms „ultraliberalioms“ partijoms. Ši partija pasigrobė ne vieną Estijos nacionalinį simbolį, įskaitant ir rugiagėlę, kaip partijos logotipą, bei mėlyną, juodą ir baltą spalvas iš tautinės vėliavos, kaip identifikuojančias spalvas. Rinkimams pristatytuose pagrindiniuose principuose partija pabrėžė „tradicines šeimos vertybes“, žadėdama įtvirtinti konstitucinį santuokos, kaip vyro ir moters sąjungos, apibrėžimą, bei panaikinti lyties atžvilgiu neutralų Civilinės partnerystės įstatymą. Pastarasis šiuo metu vienintelis įstatymuose įtvirtintas būdas tos pačios lyties poroms įteisinti partnerystę įsigalėjo 2016-aisiais. Kalbant apie imigraciją, partija siūlo deportuoti gyventojus, kuriems buvo suteiktas prieglobstis ar valstybės apsauga (nors 2017 metų pabaigoje šių žmonių skaičius siekė vos 445).

Kai kurios EKRE programos dalys yra stulbinamai panašios į neseniai įdiegtas Vengrijoje, valdomoje kraštutinių dešiniųjų „Fidesz“ vyriausybės. Nors EKRE nėra viešai pripažinę, kad seka Vengrijos politika, jie yra išsiuntę palaikymo laišką Viktoro Orbáno vyriausybei ir mainais gavę padėką, pasirašytą Vengrijos užsienio reikalų ministro. Pavyzdžiui, EKRE programoje pasitelkiama paramos jaunoms šeimoms politika būtų vykdoma sumažinant pajamų mokestį tėvams ketvirčiu už vaiką, o tai reikštų, kad tėvai, turintys keturis ar daugiau vaikų, iš viso neprivalėtų mokėti šio mokesčio. Identiška politinė priemonė, pristatyta kaip „priemonė nuo imigracijos“, buvo neseniai įdiegta Orbáno, siekiant paremti daugiavaikes Vengrijos šeimas. Vengrija taip pat įdiegė naują administracinių teismų sistemą, prieštaraujančią politinių galių padalinimo principui, pavyzdžiui, leidžiančią teisingumo ministrui tiesiogiai kontroliuoti teisėjų paskyrimą. EKRE mielai pasektų šiuo pavyzdžiu: jie pateikė pasiūlymą įtvirtinti platesnę valstybinę teisinės sistemos kontrolę, leidžiančią parlamentui valdyti teismus ir generalinį prokurorą. Be šių akivaizdžių panašumų į „Fidesz“ režimą Vengrijoje, EKRE programa turi aiškių kraštutinių dešiniųjų bruožų: imigrantai ir natūralizuoti piliečiai bus deportuoti, abortai bus išbraukti iš viešosios sveikatos apsaugos sistemos teikiamų paslaugų, o informacinės priemonės, kurios publikuos ar transliuos „antiestišką propagandą“, bus uždarytos. Vietinėje žiniasklaidoje partijos nariai išreiškė aiškų nepasitenkinimą kairiosiomis kultūrinėmis publikacijomis, tvirtindami, kad valstybės finansavimas turėtų būti nutrauktas keliems kultūriniams periodiniams leidiniams ir teatrui, kurie, jų manymu, neatitinka konservatyvių nacionalistinių vertybių. Negana to, partijos jaunimo grupės lyderis, kaip žinoma, yra viešai žarstęs pagyrimus Hitleriui. Tai jam prišaukė draudimą lankytis vietiniuose baruose, tačiau ne Estijos parlamente.

Nacionalistų triumfas

EKRE iškilimas reiškia labiau įsitvirtinusios nacionalistinės konservatyvios parlamentinės partijos „Pro Patria“ nuopuolį. Skirtingai nei EKRE, kuri savo retorika linksta priešintis ES politikai, šiek tiek liberalesnė „Pro Patria“ 2019 metų programoje pateikė Estiją kaip platesnės „Vakarų kultūros“ dalį. Visgi ši partija irgi gina „šeimos vertybes“, remia švietimą tik estų kalba (neįtraukdama pasirinkimo mokytis mažumos – rusų kalba) ir didesnes investicijas į kariuomenę. Šių metų rinkimuose jos palaikymas krito 2,3 proc., greičiausiai dėl smarkios EKRE rinkimų kampanijos. Kartu su EKRE parlamentarais, nacionalistai konservatoriai šiuo metu užima trečdalį parlamento vietų. Visgi EKRE iškilimas reiškia ir radikalėjimą. Pasak rašytojo ir viešojo intelektualo Reino Raudo, „istorinė „Pro Patria“ misija nuo pat nepriklausomybės atgavimo (1991 metų – aut. past.) buvo laikyti tikruosius nacistus tylinčius po šluota. Jiems tai nepavyko.“

EKRE kampanija palenkė prie savęs konservatyviai dešinei simpatizuojančius rinkėjus, atimdama rinkėjus iš „Pro Patria“ ir kitų partijų, išskyrus greičiausiai tik socialdemokratus (politinę jėgą, susivienijusią su Jungtinės Karalystės leiboristų partija Europos Parlamente). EKRE rinkėjai yra pastebimai jauni (populiariausia amžiaus grupėje tarp aštuoniolikos ir dvidešimt ketverių metų), vyrai, etniniai estai (skiriant nuo rusų kilmės gyventojų), turintys aukštąjį išsilavinimą, ir daugiausia iš kaimo vietovių pietų ir vakarų Estijoje. Jų propagandoje emociškai pasitelkiami dešimtojo dešimtmečio pradžios „tautinio atgimimo“ epochos įvaizdžiai. Pavyzdžiui, vasario 24-ąją, Estijos nepriklausomybės dieną, EKRE su tūkstančiais palaikytojų žygiavo Talino senamiesčio gatvėmis, nešdami deglus ir dainuodami tautinės dainas. Jų populiarumas tarp jaunų vyriškosios lyties rinkėjų remiasi į performatyvų mačizmą – tai galima pastebėti ir socialiniuose tinkluose, kur EKRE jaunimo grupės „Mėlynasis atgimimas“ nariai prisipažino prisidengę pseudonimais „trolinantys“ progresyvias grupes. Kartu tai išaugo ir iš piliečių, ypač kaimo vietovėse, jausmo, kad valstybė juos pamiršo – kol šalis turtėjo, jų padėtis mažai pasikeitė. EKRE suteikia šiems žmonėms tautiškumu paremtą galios naratyvą.

Aukos naratyvas dažnai jaučiamas EKRE lyderių pareiškimuose, mat jiems „Estijos tauta“ yra vienalytė grupė, prispausta perdėm proeuropietiškų politikų. EKRE pristato save kaip „tautos daugumos“ valios gynėją. Visgi tiesa ta, kad 2003 metų Estijos referendume dėl stojimo į ES beveik du trečdaliai gyventojų palaikė stojimą, ir pastaruoju metu šis palaikymas net išaugo. Balsavimas vyko praėjus 12 metų nuo išsivadavimo iš Sovietų Sąjungos, tačiau „Ne“ kampanijos antieuropiniai argumentai sutapo su antikomunistiniais teiginiais dėl kairiųjų perskirstymo politikos, pacifizmo, kosmopolitizmo ir daugiatautiškumo. EKRE argumentas prieš proeuropietiškų požiūrių populiarumą yra tas, kad dabartinė ES yra nebe ta pati, už narystę kurioje žmonės balsavo prieš 16 metų, nes dabar ji esą verčianti Estiją priimti perdėm liberalią imigracijos politiką ir LGBT teises. EKRE mato ES kaip vieną iš autonomiškos tautinės valstybės, už kurią jie kovoja, priešų. Neperdedame kalbėdami apie „priešus“ ir „kovą“: partijos narių pareiškimai sudaro įspūdį, kad išorės jėgos kelia regimą pavojų ne tik piliečių saugumui, bet ir pačiam tautos išlikimui. Šio pobūdžio paranoja nėra nauja Estijos visuomenėje. Tam tikra karo baimė užsiliko nuo pat nepriklausomybės nuo byrančios Sovietų Sąjungos paskelbimo 1991 metais. Gyvendama Rusijos kaimynystėje, šalis turbūt niekada negali iki galo atsikratyti jausmo, kad „kažkas gali nutikti“. Ši baimė ryški EKRE programoje, kuri reikalauja milijardo dolerių JAV investicijų į Estijos karinių pajėgų stiprinimą.

Sovietinės praeities potekstė

Užsitęsusi baimė yra įgavusi aiškią antikomunistinę formą. Tai nestebina mažoje šalyje, kuri išgyveno kelių karinių įsiveržimų ir penkių dešimtmečių sovietinės okupacijos traumą. Nors gyvenimo Sovietų Sąjungoje patirtis buvo daugialypė ir prieštaringa, šiandien esama ryškėjančios tendencijos panaudoti sovietinės okupacijos atmintį nacionalistiniams tikslams. EKRE, tačiau taip pat ir kai kurie konservatyvūs žurnalistai, yra palyginę Briuselio pateiktą migracijos politiką su anksčiau iš Maskvos gautais nekvestionuojamais dekretais. Antikomunizmu mėgsta žaisti tiek nacionalistai, tiek neoliberalai. Estijoje, kaip ir visame Vidurio Europos regione, žodžiai komunistas ir neomarksistas dažnai vartojami užsipuolant tuos, kurie mėgina artikuliuoti kapitalizmo ir ekonominės nelygybės kritiką. Tie, kurie remia šiuolaikinius progresyvius įplaukų mokesčius, yra lyginami su tais, kurie kadaise užgrobė buožių nuosavybę ir gyvulius Stalino valdomoje Sovietų Sąjungoje. Tai paakstina paramą laisvosios rinkos, centro dešinės politinėms jėgoms, tokioms kaip Reformų partija, kaip ir šių partijų priemonės, gerinančios pasiturinčios vidurinės klasės situaciją. Nėra lengva skatinti kairiąją politiką visuomenėje, nusivylusioje socializmo idėja. Visgi kitoje politinio pasidalinimo pusėje komunizmo šmėkla dažnai prikeliama tam, kad būtų galima toliau stumti laisvąją rinką.

Vienas naujausių pavyzdžių, kai tarptautinė migracijos politika buvo kritikuojama iš „totalitarizmo“ perspektyvos, buvo viešieji debatai dėl Marakešo migracijos pakto, išderėto Jungtinėse Tautose. Paktas yra skirtas įtvirtinti šalių narių bendradarbiavimą užtikrinant saugią legalią migraciją – čia neturimi galvoje prieglobsčio prašytojai ar karo migrantai – ir nėra teisiškai įpareigojantis. 2018-ųjų pabaigoje EKRE surinko dešimt tūkstančių parašų po peticija prieš Estijos įsitraukimą į šį paktą ir surengė protestą priešais Estijos parlamentą, viduje vykstant deryboms. Jų manymu, šis „globalistų“ susitarimas suduotų mirtiną smūgį Estijos suverenumui. Panašią nuomonę išreiškė ir kitų kraštutinės dešinės partijų politikai, kurių teigimu, šio pakto dvasia yra palyginama su „kasdienėmis totalitarinių režimų praktikomis“. Visgi susitarimas 2018-ųjų pabaigoje buvo priimtas tuometinio parlamento.

EKRE pirmininkas Mart Helme. Nuotrauka – delfi.ee

Išbarstyti balsai

Šio mėnesio rinkimų rezultatai parodė Estijos politinei situacijai būdingą fragmentaciją. Kelios mažesnės partijos nepasiekė 5 proc. kartelės, būtinos norint patekti į parlamentą, įskaitant naujai sukurtą technokratišką „Estiją 200“, Žaliųjų partiją ir šiek tiek mažiau kraštutinių pažiūrų nei EKRE Laisvės partiją, nacionalistinę konservatyvią partiją, kuri prarado visas 8 turėtas vietas. Jau 2015 metais apie dešimtadalį balsų atiteko partijoms, kurios liko pernelyg mažos, kad galėtų užtikrinti atstovavimą, tačiau naujasis parlamentas bus suformuotas iš penkių partijų, o ne šešių, kaip buvo anksčiau. Dalis balsų, atitekusių „Estijai 200“ (4,4 proc.), galėjo priklausyti buvusiems socialdemokratų, kurių vietų skaičius krito nuo penkiolikos iki dešimt, balsuotojams. Dabar ši partija gali prarasti vietą vyriausybės koalicijoje.

Viena politinė priemonė, galėjusi kainuoti socialdemokratams rinkėjų balsus, buvo alkoholio akcizo mokesčio pakėlimas 2017-aisiais, kurį partija palaikė. Nors visuomenės sveikatos tyrimai rodo koreliaciją tarp aukštesnių alkoholio pardavimo mokesčių ir mažesnio su apsinuodijimais susijusių nelaimingų atsitikimų skaičiaus, visgi akcizų reforma buvo labai nepopuliari ir paskatino visuomenės nusivylimą. Negana to, reforma lėmė mažesnes pajamas iš mokesčių už alkoholį, nes nemažai gyventojų ėmė važiuoti į Latviją pirkti pigesnio alkoholio. Beveik trečdalis įplaukų, kurias turėjo sukurti akcizas, taip niekada ir nepasiekė valstybės biudžeto. Tuo pačiu metu socialdemokratų pažeminimas atspindi ir bendrą rinkėjų nusivylimą partijos pasukimu link socialinio liberalizmo ir tolyn nuo šalies socialinių nelygybių pripažinimo. 2019 metų partijos kampanija „Svarbus kiekvienas žmogus!“ pabrėžė individualizmą, o ne, tarkime, parodė susirūpinimą šalies ekonomine atskirtimi. Vis dažniau ši partija matoma kaip elito partija, besirūpinanti jaunais ir gerai besiverčiančiais, gyvenančiais šalies sostinės Talino centre. Šią partiją labiau remia jaunos (nuo dvidešimt penkerių iki trisdešimt penkerių metų) moterys rinkėjos, turinčios aukštąjį išsilavinimą, mažiau ją palaiko vyresni, mažiau išsilavinę rinkėjai ir rusų kilmės gyventojai.

Rinkėjai buvo pasyvūs regionuose, kuriuose paprastai dominuoja Centro partija, viena populiariausių jėgų nuo įkūrimo 1991-aisiais, ypač tarp etninių rusų ir gyventojų, gaunančių mažas pajamas. Be partijos susiskaidymo, gali būti, kad jos elektoratas keičiasi ir dėl charizmatiško, nors ir korumpuoto, ilgamečio partijos lyderio Edgaro Savisaaro atsistatydinimo. Naujojo partijos lyderio (dabartinio ministro pirmininko) Jüri Rataso iškilimas pakeitė Centro partijos įvaizdį, ir tai gali kelti skepsį tarp anksčiau buvusių ištikimų rinkėjų. Tradiciškai Centro partija buvo populiariausia partija tarp ne estų kilmės rinkėjų. Savisaaro lyderystės laikotarpiu (beveik be pertrūkių besitęsusiu nuo 1991 iki 2016 metų) partijos naratyvas siekė paveikti rusų elektoratą, kreipdamasis į juos kaip į sunkaus nepriklausomybės laikotarpio aukas ir pristatydamas jų gelbėjimą kaip partijos misiją. Po 2016-ųjų partija visgi pakeitė retoriką, pateikdama rusų mažumą kaip lygiavertę estams darbo rinkoje, politikoje ir švietime bei žadėdama liberalizuoti pilietybės politiką.

Liberalaus feminizmo valanda

Nepaisant stiprėjančių reakcingų ir patriarchalinių jėgų, šie rinkimai buvo istoriniai kalbant apie moterų reprezentaciją parlamente. Kaja Kallas, centro dešinės Reformų partijos lyderė, gali tapti pirmąja šalies moterimi ministre pirmininke. Jei Reformų partija sugebės sudaryti koaliciją, Kallas šalies valdyme galės sujungti jėgas su pirmąja Estijos moterimi prezidente Kersti Kaljulaid. Negana to, į parlamentą buvo išrinkta daugiau moterų nei kada anksčiau – jos užims 27 vietas iš 101, o socialdemokratai tapo pirmąja partija Estijos istorijoje, pasiuntusia į parlamentą daugiau moterų nei vyrų. Visgi, kaip sako estų patarlė, „negirk dienos be vakaro“. Reformų partija, įkurta Kajos Kallas tėvo Siimo Kallaso, yra centro dešinioji ir neoliberali partija. Ši partija yra viena populiariausių nuo pat įkūrimo 1994-aisiais, ypač antrame pagal dydį šalies mieste Tartu ir Taliną supančiuose rajonuose. Partijos programa yra nukreipta į individualistinę ekonominę sėkmę ir laisvąją rinką, su nesikišimo principu paremtu požiūriu į reguliaciją. Vienas iš jų principų porinkiminėse koalicijos formavimo derybose yra išardyti progresinių pajamų mokesčių sistemą, įvestą prieš juos buvusios centro kairės vyriausybės. Pabrėždama verslumą ir užsienio investicijų poreikį, Reformų partija puikiai dera prie Estijos tarptautinio įvaizdžio – tačiau ne prie penktadalio estų, gyvenančių žemiau santykinio skurdo lygio.

Derybos dėl koalicijos

Tikimasi, kad vyriausybė bus sudaryta kovo pabaigoje. Centro dešinės Reformų partija atmetė EKRE kaip galimą koalicijos partnerę, o Centro partija atsisakė bet kokio sutarimo dėl Reformų partijos planų sugrąžinti „plokščių“ mokesčių sistemą. Derybos dėl koalicijos sudarymo prasidėjo tarp Reformų partijos, socialdemokratų ir „Pro Patria“, tačiau greitai buvo sužlugdytos Centro partijos, pakvietusios EKRE ir „Pro Patria“ į derybas, taip sukuriant kraštutinių dešiniųjų įsitraukimo į vyriausybę galimybę. Tai sukėlė pasipriešinimą ir iškėlė klausimų dėl Jüri Rataso patikimumo, mat jis vos prieš kelis mėnesius tvirtino, kad nebendradarbiaus su rasistine EKRE, kuriems kliūva ir vietiniai rusai. Ratasas buvo sukritikuotas dėl siekio bet kokiomis išgalėmis išlikti ministro pirmininko poste ir dėl to, kad išdavė rusų elektorato, kuris sudaro 70 proc. Centro partijos rinkėjų, pasitikėjimą. Be kita ko, tai galėtų ir suskaldyti Centro partiją, jeigu rusai parlamento nariai imtų boikotuoti EKRE reformas.

Nepaisant dabartinės panikos dėl kraštutinių dešiniųjų sustiprėjimo, esama ir tam tikrų suvaržymų, neleidžiančių Estijai tapti dar viena Vengrija ar Lenkija. Rinkimų sistema leidžia penkių ar šešių partijų sudaromą parlamentą, ir tas faktas, kad dvi partijos, surinkusios daugiausia balsų, niekuomet neužima daugiau nei dviejų trečdalių parlamento vietų, užkerta kelią vienos partijos dominavimui vyriausybėje. Antra, dėl visuomenėje nenunykstančios baimės – ir galimos grėsmės – dėl Rusijos agresijos Estijos politikai turi ribotas galimybes kritikuoti ES ar naudoti išstojimo retoriką. Trečia, žiniasklaida vis dar turi nemažai laisvės, ir nors dešiniosios populistinės partijos turi savus propagandos kanalus, jiems bent jau kol kas nepriklauso nė vienas iš pagrindinių transliuotojų. Galiausiai, galima tikėtis, kad vietinė ne estų kilmės mažuma, kuri sudaro beveik 30 proc. gyventojų, niekuomet nebalsuos už partiją, taip siaurai apibrėžiančią Estijos tautą.

Kas labiau tikėtina ir sunkiau pastebima, tai užslėptas platesnio politinio diskurso pokytis. EKRE nieko neatsiklaususi ėmė naudoti pasibjaurėtiną retoriką, svaidytis atvirai rasistiniais pareiškimais ir užsipulti struktūras, kurios garantavo šalies stabilumą nuo pat nepriklausomybės atgavimo. Esant dabartinei partijos sėkmei, toks kalbėjimas gali ilgainiui tapti įprastas, ypač jeigu ekonominių sunkumų prislėgti estai leisis suviliojami radikalaus nacionalizmo.


Straipsnis publikuotas „Šiaurės Atėnuose“. Iš jacobinmag.com vertė Rasa Navickaitė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *