fbpx

Chromuota Klaipėda: valstybinė įmonė arba ką daryti, jei jūs gyvenate prie degalinės ir smirda?

Chromas – metalas, kurio junginiai yra spalvoti. Dėl šios savybės senovės graikai jį vadino spalvą suteikiančiu elementu (khrōma senąja graikų kalba reiškia „spalva“). O kokią spalvą per pastaruosius mėnesius chromo teršalai suteikė Klaipėdos valdžiai, valstybinėms įmonėms ir vietos verslui?

„Vaisių ir daržovių mėginiuose chromo yra nustatyta. Jo koncentracija siekia nuo 0,11 iki 0,32 miligramų kilograme. Tačiau leistinas chromo kiekis vaisiuose ir daržovėse jokiuose teisės aktuose nėra reglamentuotas, todėl negalime pasakyti, ar tai yra tarša“, – lapkričio 28 d. teigė Klaipėdos maisto ir veterinarijos tarnybos viršininkas A. Bauža. Paklaustas, ar saugu klaipėdiečiams valgyti tokias pačių užsiaugintas daržovės, A. Bauža samprotavo: „Turbūt galima.“

Visuomenės susidomėjimo teršalai Klaipėdoje sulaukė šį rudenį. Tačiau pats taršos faktas užfiksuotas dar 2006 m., kuomet leistinos chromo normos buvo viršytos dešimtis kartų. Trylika metų, rodos, turėtų būti pakankamas laiko tarpas išsiaiškinti, kenkia sveikatai chromas ar ne. Tiek laiko turėtų pakakti ir sutvarkyti teisinį leistinų chromo normų maiste reguliavimą. Tačiau toks tarnybų pasimetimas“ turi priešistorę – nors apie šio pobūdžio taršą sužinota dar 2006 m., tuomet pasirinkta šios žinios nepranešti.

Ilgainiui tarša mieste tapo tokia akivaizdi, kad nekalbėti apie ją tapo nebeįmanoma. Pirmą kartą savo ir savo vaikų sveikata netoli valstybinio Klaipėdos jūrų uosto esančio Klaipėdos Vitės rajono gyventojai susirūpino prieš kelerius metus, 2017 m. vasarą, kuomet apie mėnesį laiko čia esančių automobilių langai, žolė ir vaikų sportiniai bateliai vis pasidengdavo juodų dulkių sluoksniu, kurios, kaip buvo įtariama, galėjo atkeliauti iš AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ (KLASCO).

2018 m. sausį po Klaipėdos savivaldybės užsakyto aplinkos monitoringo paaiškėjo, kad Vitės progimnazijos stadiono dirvožemis šalia KLASCO įmonės teritorijos yra smarkiai užterštas sunkiaisiais metalais: nustatytas ribines vertes 2013-2015 m viršijo chromas (190 mg/kg; ribinė vertė – 100mg/kg), švinas, gyvsidabris ir kt. Gyventojams paklausus Klaipėdos miesto savivaldybės, kokių priemonių imtasi kovai su tarša, savivaldybės atstovai atsakė, kad jokių, nes tai „istorinė“ tarša, kuri turėtų išnykti „savaime“. Susibūrę į asociaciją „Klaipėdiečių iniciatyva už demokratiją ir ekologiją“, vietos gyventojai kreipėsi į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) Klaipėdos departamentą ir užsakė dirvožemio tyrimą. Tyrimo rezultatai parodė, kad „tirto dirvožemio kokybės kriterijai atitiko gyvenamosioms teritorijoms keliamus reikalavimus, t. y. nustatytos sunkiųjų metalų ribinės vertės neviršijo Lietuvos higienos normos […] reglamentuojančių verčių.“

Tačiau tarša buvo akivaizdi. Juodos geležies rūdos dulkės nepaliaujamai brovėsi į namus. Jos buvo visur: ant automobilių, ant vidinių ir išorinių palangių, balkonuose, ant grindų svetainėse ir ant lovų miegamuosiuose, vaikų žaidimo erdvėse. NVSC paimti mėginiai ne kartą ir ne du bylojo: dulkėse nustatyti geležies oksidai sutampa su KLASCO įmonės krovinių chemine sudėtimi. Tačiau, kaip vėliau paaiškino to paties NVSC atstovai, „dulkėse (milteliuose) nuo palangių randamos geležies kiekis visuomenės sveikatos saugos teisės aktuose nereglamentuojamas, o reglamentuojama dulkių didžiausia leidžiama koncentracija gyvenamųjų patalpų ore, apie kurių tyrimų rezultatus buvote informuoti minėtu raštu.“

Nuotraukos šaltinis atviraklaipeda.lt

Nereglamentuojama, mat tų matomų dulkių sudėtyje esančios kietosios dalelės yra per didelės, kad patektų giliai į organizmą. Jos „tik“ dirgina paviršinius kvėpavimo takus, odą bei akis, tačiau nėra pavojingos taip, kaip kietosios dalelės gyvenamųjų patalpų ore, kurios yra daug smulkesnės, plika akimi nepastebimos ir per kvėpavimo takus gali patekti į žmogaus organizmą, į kraują. Vis dėlto stambiosios dulkės taip pat gali kelti riziką sveikatai, nes su jomis paprastai į gyvenamąją aplinką atkeliauja ir ant įvairių paviršių nusėda ir tos plika akimi nematomos dulkės. Sveikatos apsaugos ministerija, paprašyta įvertinti KLASCO įmonės kraunamos geležies rūdos poveikį gyventojų sveikatai, 2019 m. balandžio mėn. konstatavo, kad nėra objektyvių priežasčių kalbėti apie KLASCO daromą žalą.

Sveikatos apsaugos ministerija dar 2011 m.ministro Raimondo Šukio įsakymu panaikino sanitarines apsaugos zonas Klaipėdos valstybinio jūrų uosto teritorijoms (Valstybės žinios, 2011-04-16, Nr. 46-2201). Tokiu būdu SAM sąmoningai ar ne suteikė socialiai neatsakingiems verslams galimybę nesilaikyti aplinkosauginių reikalavimų. Priminsime, kad Klaipėdos Vitės rajonas patenka į anksčiau jūrų uostams galiojusią 300 metrų sanitarinės apsaugos zoną (Valstybės žinios, 2004-09-02, Nr. 134-4878). Nelikus apsaugos zonų, neliko ir objektyvių priežasčių kalbėti apie krovos kompanijų daromą žalą. 

Vitės gyventojai priversti kreiptis į medikus dėl kraujo tyrimų, kuriais tikrins chromo ir kitų sunkiųjų metalų lygį savo ir savo vaikų organizmuose. 2019 m. lapkričio 7 d. Klaipėdos savivaldybė paskelbė: vykdomo aplinkos monitoringo metu atlikti dirvožemio tyrimai parodė, kad šiaurinėje miesto dalyje esančiuose Bomelio Vitės ir Didžiosios Vitės gyvenamuosiuose mikrorajonuose chromo koncentracija dirvožemyje viršijo leistinas ribines vertes iki 12 kartų. Klaipėdos savivaldybės Aplinkos kokybės skyriaus vedėjos Rasos Jievaitienės teigimu, nuo 2015-ųjų, kai paskutinį kartą buvo atliktas toks tyrimas, taršos rodikliai tik didėjo.

Kaipgi šią taršą aiškino patys KLASCO vadovai? Įmonės generalinio direktoriaus Vytauto Štumbergo nuomone, tokia tarša gali būti dar sovietmečio palikimas, nes teritorijoje anksčiau buvo kariniai daliniai, tankų batalionas.

Tačiau esama įrodymų, kad 1999-2007 m. KLASCO vykdė chromo lydinių krovos darbus. Tą teigti leidžia duomenys, pateikiami vienoje 2015 m. Vilniaus apygardos administracinio teismo svarstytoje byloje, kurioje KLASCO ginčijo Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos išvadą, kad vieno KLASCO darbuotojo lėtinė obstrukcinė plaučių liga, sukelta metalo lydinių ir trąšų dulkių poveikio, yra profesinės kilmės. Byloje taip pat nustatyta (ir čia prieiname prie duomenų, paneigiančių V. Štumbergo samprotavimus), kad, pagal 2006 m. gegužės 24 d. atliktus matavimus, vienkartinė chromo lydinių dulkių koncentracija KLASCO darbo zonos ore siekė iki 2,71 mg/m3, kai pagal higienos normas leistina tokių dulkių koncentracijos riba yra 2 mg/m3.

Kaip žinia, krova KLASCO teritorijoje yra vykdoma atviruoju būdu (žr. video). Ne išimtis yra ir chromo lydinių krova. Dėl tokio krovos būdo jau kuris laikas geležies rūdos dulkės yra nuolatinis centrinės Klaipėdos miesto dalies palydovas. Tikėtina, kad lygiai tokiu pat būdu į gyvenamąją aplinką patenka ir chromo lydinių dulkės.

Vitės pagrindinės mokyklos teritorijoje leistinas chromo ribas viršijantys rodikliai pirmą kartą užfiksuoti 2006 m. atliktame Klaipėdos miesto mokymo ir sveikatos apsaugos įstaigų grunto geocheminės sudėties tyrime.

Tuo metu kurie dirbo, tos valdžios ir paklauskit. Tikrai dabar reikia pakelti dokumentus – kokie buvo teikimai, kokie tyrimai, kokios rekomendacijos ir ne tai, kad aš žinojau ar kažkas žinojo. Yra specialistai, kurie privalo juos vertinti ir pasižiūrėsime, kaip vertino. Vertins ir prokuratūra”, – žurnalistų paklaustas, kodėl savivaldybė nesiėmė veiksmų, kai buvo aiškūs jau 2006 m. dirvožemio tyrimų duomenys, sakė nuo 2011 m. miestui vadovaujantis meras Vytautas Grubliauskas. 

Daug konkretesni buvo valstybei priklausančio Klaipėdos jūrų uosto direkcijos pareigūnai. Šie LRT Tyrimų skyriaus žurnalistams paaiškino, kad uosto direkcija atsako už taršą vandenyje, bet ne ore. O ką daryti uosto teritorijoje veikiančios KLASCO tarša besiskundžiantiems klaipėdiečiams? „Jei jūs gyvenate prie degalinės ir smirda… O ką daryti? Negyvenkit. Keiskit gyvenimo vietą“, – patarimų negailėjo Uosto direkcijos atstovas.

Šių metų rudenį šalyje daugiausia minėtos dvi ekologinio pobūdžio nelaimės – tarša Klaipėdoje ir užsiliepsnojusios padangos Alytuje. Detaliau apie gaisrą Alytuje jau buvo rašyta čia. Abiejų nelaimių atveju galėjome stebėti panašiai atsainų įvairių atsakingų valdžios institucijų požiūrį į žmones užklupusias nelaimes ir jų susirūpinimą savo saugumu. Tik Alytuje iniciatyvos sprendžiant krizę (ir centrinės valdžios neįgalumą) ėmėsi miesto meras. Alytui, galima sakyti, pasisekė. Tačiau laukti sėkmės ir tikėtis, kad vieną dieną politikai susimils, atsižvelgs į įvairių vietos bendruomenių jiems keliamus priekaištus ir ims dirbti, yra rizikingas reikalas. Juk toks nušvitimas jų gali ir neaplankyti. Tad ar ne verčiau būtų pačioms bendruomenėms užimti esamų politikų vietą, tapti valdžia ir ne laukti, kol kas nors ims jas atstovauti miesto taryboje, o tą padaryti pačioms?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *