Murray Bookchin „Social ecology and communalism“

Tęsiamas bibliotekos knygų rekomendacijų ciklas. Šįkart: Murray Bookchin „Social ecology and communalism“.

Murray Bookchin — vienas reikšmingiausių XX a. antros pusės-XXI a. pradžios anarchizmo mąstytojų, kurio mintis padarė didelę įtaką ligšiol besiplėtojančiam Rojavos revoliuciniam projektui. Tai nė kiek nestebina, nes šio autoriaus idėjos yra itin orientuotos į praktiką ir veiksmą, o pradėti pažintį su šiuolaikinio anarchizmo instrukcijomis ir receptais paranku su, palyginti, nedidelės apimties ir nesudėtingai, prieinamai parašytu veikalu „Social ecology and communalism“, suteikiančiu įžangines nuorodas į kitus nuodugnesnius šio politinio filosofo darbus, kaip „Remaking society“ ar „Post-scarcity anarchism“. Knyga neakivaizdžiai padalinta į du sektorius — ekologinį ir politinį, tad pravers visiems ir visoms, kam rūpi panagrinėti ekonominių, politinių, socialinių ir kultūrinių plotmių santykį su mus supančia aplinka, atsekti priežasties-padarinio ryšį ir galbūt netgi kažko imtis savo socialiniuose santykiuose, sprendžiant ne tik savo likimą.

Autorius koncentruojasi į masyvios ekologinės problematikos (globalinio atšilimo, taršos etc.) kildinimą iš kapitalistinės rinkos logikos, kuriai reikalingas nežabotas ir nesiliaujantis augimas, vis labiau statantis į pavojų planetą ir gamtą savo gamybos bei vartojimo mastais. Atsižvelgiant į tai, kritikuojamos vyraujančios nuostatos, jog dėl minėtųjų problemų reikia kaltinti technologijas ir populiacijos augimą — imtis simptominių pasekmių vietoje sisteminių ir struktūrinių priežasčių, kas nėra efektyvu kovoje prieš, šiuo atveju, klimato kaitą ir resursų eikvojimą. Tam jis siūlo radikaliai permąstyti politikos sampratą ir aiškiai įsisąmoninti žmogaus ryšį su planeta bei to išdavas, kurios neatsiejamos nuo ekonominių ir politinių procesų.

Kaip ir keliose kitose savo knygose, Bookchin‘o esminis ir bekompromisinis priešas yra hierarchija (kuo labiausiai ir paremta kapitalizmo bei valstybės kritika), kurios radimąsi jis gana netradiciškai antropologiškai sieja su pirmykštėse bendruomenėse vyravusia gerontokratija — senų žmonių autoritetu ir sprendimo galia, kadangi, dar nesant raštui, daug informacijos buvo sutelkta būtent ilgaamžių žynių protuose. Taip pat to šaknys suvedamos užsipuolant antropocentristines nuostatas, jog gamta žmogui tėra naudingas objektas — pasak filosofo, žmogaus dominavimas prieš gamtą virto žmogaus dominavimu prieš žmogų. Šia pirmykštės būklės ir ganėtinai eksperimentinės antropologijos metodika (kuri nesunkiai leidžiasi kvestionuojama) jis grindžia ir patriarchato bei moralės kilmę.

Nuo gana dažnai spekuliatyvios (ir perdėtai evoliucinės) teorijos ekologinėje knygos dalyje Bookchin‘as suka link sprendimo būdų ir išeičių: pavyzdžiui, „išlaisvinti“ gamtą galima decentralizuojant miestus į konfederacijos modeliu susivienijusias bendruomenes, kurios būtų logistiškai neatsiejamos nuo ten esančių gamtos resursų. Pabrėžiama, kad šios bendruomenės turi būti atviros ir bendradarbiaujančios, antraip, anot Bookchin‘o, gresia virsmas kažkuo panašiu į segreguotus parapijinius getus, iš ko gali atsirasti, pavyzdžiui, rasizmas. Tuo ir pasireiškia socialinės ekologijos konceptas — vykdyti horizontalią, egalitarinę ir nehierarchinę politiką sinchroniškai ir lokalizuotai su racionaliai skirstomais ir organizuojamais ištekliais, gamtą iš kapitalo sugrąžinant visai žmonijai.

Viena ryškesnių šiuolaikinio anarchizmo idėjų, siūlomų šio filosofo — libertarinis municipalizmas (dar vadintinas, kaip skelbia ir veikalo pavadinimas, komunalizmu). Tai — XIX a.-XX a. pirmos pusės anarchizmo ir marksizmo doktrinų atmetimas, paremtas savivaldybių autonomija, kurioje sprendimo teisę turėtų savanoriškai įgalioti ir rotuojantys atstovai ir atstovės. Nepaisant šio reprezentatyvios demokratijos bruožo, visi sprendimai, susiję su deleguojamais atstovais ir atstovėmis, turi būti daugumos žmonių patvirtinami asamblėjose. Knygos autorius tvirtina, kad anarchizmas ilgai klydo bet kokią valdžią laikydamas valstybe — valdžia nebūtinai kuria priespaudą ir nelygybę, o gali tapti instrumentu susitvarkyti su socialinio gyvenimo negandomis. Siekiant, jog tai veiktų, reikia vengti dabartinio anarchizmo eklektikos ir chaotiškumo bei nereflektyvaus sekimo ideologinėmis dogmomis, o visad užsiimti disputu ir bendra viena(s) kito(s) kritika, tuo pat sekant aplinkybių ir sąlygų kaitą, koreguojančią reikiamo pasipriešinimo principus.

„Social ecology and communalism“ skatina neužsiimti laukiančios ir viltingos pozicijos, esą kapitalizmas ilgainiui grius pats savaime, o veikti, keisti pačiam ir pačiai. Bookchin‘as siūlo alternatyvą ne tik pačiam kapitalizmui, bet ir anksčiau gyvavusioms anarchizmo ir komunizmo praktikoms, taikydamas kairiąją teoriją šiandien esamai post-industrinei vėlyvojo kapitalizmo sistemai, kas jo mintį paverčia revoliucijos sąvokos atnaujinimu šiai dienai. Būtent dabar Bookchin‘o idėjos yra vienos aktualiausių šiame kontekste, kuomet kapitalizmas vis sparčiau artina planetą prie ekologinės katastrofos ir tam stabdyti daromos klaidingos prielaidos, vedančios prie nesėkmingų veiksmų. Tuo pat ši knyga yra viena iš konstruktyviausiai suformuluotų taktikų ir strategijų, mėginančių atsakyti į klausimą „ką daryti?“, nors ir ženkliai per daug užsisvajojama apie pasaulį po revoliucijos, pakankamai ignoruojant numanomas priemones, kaip tą revoliuciją pasiekti. Veikale sykis nuo sykio išlenda manifestinės sentencijos, kaip kad „galia, kuri nepriklauso žmonėms, visuomet priklauso valstybei ir ją atstovaujantiems išnaudojantiesiems interesams“, kuriomis Bookchin‘o yra be perstojo raginama įsivaizduoti politiką ne valstybės struktūroje ir tokią ją kurti patiems ir pačioms. Tik ar vaizduotės tam pakanka? Įsitikinkite griebę vienintelę kopiją iš mūsų lentynų.

Pilnas asortimentas:
http://emmalibrary.librarika.com/

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *