fbpx

Ar Lietuvoje vyksta gentrifikacija? Kaip ji pasireiškia? Ir ar aš prie jos (ne)prisidedu?

Patreon rėmėjai gali pateikti mums klausimą rūpima tema. Į šiuos klausimus atsakome kiekvieno mėnesio pabaigoje publikuojamoje „Skaitytojai klausia“ skiltyje. Pateikiame atsakymą į skaitytojo Dominyko klausimą apie gentrifikaciją.

Patreon rėmėjai gali pateikti mums klausimą rūpima tema. Į šiuos klausimus atsakome kiekvieno mėnesio pabaigoje publikuojamoje „Skaitytojai klausia“ skiltyje. Pateikiame atsakymą į skaitytojo Dominyko klausimą apie gentrifikaciją.

Lietuvoje, bent jau didžiausiuose jos miestuose (pastebimai ypač Vilniuje ir Kaune), gentrifikacija vyksta. Neoliberalizmo laikotarpiu tai yra neatsiejama globalios rinkos plėtros dalis, paliečianti tas urbanizuotas sritis, kuriose įžvelgiamas pelningas nekilnojamo turto vystymo, susijusio su apgyvendinimu ir/ar pramogine veikla, potencialas.

Sunku nustatyti tikslias gentrifikacijos užuomazgas šalyje, tačiau daug kas sutinka, jog ryškiausiai šis procesas pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje vyko Vilniaus Užupio rajone, kurio atvejis pakankamai iliustratyvus šiuo klausimu. Kaip tai pasireiškė/ia? Paskutiniame XX a. dešimtmetyje rajonas vietinių menininkų dėka susikūrė bohemiškų pasilinksminimų aurą, dėl ko vietovė įgavo patrauklų ir paslaptingą unikalumą, keliantį aplinkinių smalsumą. Tuo netrukus pradėjo naudotis arba nuomotojai, keldami būsto kainas, arba stambesni nekilnojamo turto supirkinėtojai, tuo metu pigiai įsigiję apleistas arba prastos būklės patalpas/sklypus ir juos pavertę madingomis vietomis su vartojamąja kultūrine verte — kavinėmis, užkandinėmis, galerijomis, barais, butikais; dėl šio rekreacinio komforto NT kainos rinkoje buvo toliau keliamos, taip pat pradėti renovuoti arba statyti nauji gyvenamieji namai (ypač privatūs), kas dar pagreitino šį procesą. Dėl pakilusių (iš)gyvenimo Užupyje kainų didelė dalis skurdesnių žmonių (t.y. senųjų gyventojų) buvo priversta išsikelti kitur, o į jų vietą suplūdo labiau pasiturinti klasė, galėjusi sau leisti pragyvenimą ir taip keitusi rajono statusą į prestižinį. Nuo tada gentrifikacija čia įgavo tokį pagreitį, kad, nepaisant vis dar tebesitęsiančių naujų masyvių statybų pačiame Užupyje, šalia jo, apleistų pramoninių kompleksų vietoje, „nuo nulio“ kyla ištisas naujas mikrorajonas, pavadintas Paupiu.

Gentrifikacijai logiškai būdinga atsigręžti į netoli miesto centro esančius rajonus (išimtimi galėtų būti nesėkmingas „hipsteriško“ kultūros centro projektas nuošalioje Naujojoje Vilnioje), todėl po Užupio, pirmojoje šio dešimtmečio pusėje, ji nusitaikė į pusiau pramoninį Naujamiestį ir socialiai komplikuotą Stoties rajoną. Pastarajame šiemet gentrifikacija išaugo į tai, kas jai įprasta: bendruomeninį konfliktą tarp senųjų gyventojų ir naujakurių. Apie tai publikuota ir GPB. Gentrifikacijai pateisinti dažniausiai pasitelkiami tokie argumentai, kaip miesto gaivinimas ir įveiklinimas, meno/kultūros sklaida, verslumo skatinimas, reprezentatyvus išorės žavesys, turistų trauka, rajono reputacijos kėlimas, nusikalstamumo mažinimas ir panašiai, tačiau toks rajonų „valymas“ ir ekonominis progresas miestuose neišvengiamai kuria socialinę atskirtį, gilina turtinę nelygybę bei netolygų gyventojų pasiskirstymą, mažina darbo klasės gyvenimo kokybę ir prieigą prie vietinių paslaugų, didina benamių skaičių, steigia turtingųjų getus (tokiu veikiausiai pretenduoja tapti minėtasis Paupys), naikina istorinį/kultūrinį paveldą bei žalumos plotus. Net jei ateinama su iš pažiūros nekaltais ir gerovę žadančiais tikslais, rinkos sąlygomis jie gali turėti milžiniškų neigiamų padarinių. Aišku, ne visi gyvenamosios aplinkos atsinaujinimai yra savaime gentrifikaciniai, pavyzdžiui, socialinio ar plačiai prieinamo būsto programos, viešosios infrastruktūros (bibliotekų, mokyklų, ligoninių ir pan.) gerinimas prisideda prie visų gerovės. Tačiau gatvių ir aplinkos rekonstrukcijos, viešieji stambaus masto infrastruktūros projektai įprastai sutampa su privataus kapitalo plūstelėjimu į rajoną, superkant skaniausius NT kąsnelius ir įsukant jau aprašytą gentrifikacinį rajono „valymo“ ir „kultūrinimo“ procesą, kurio tikslas – auginti privačių vystytojų pelną.

Būtent Kaune galima stebėti, kaip viešieji savivaldybės, valstybės ir Europos Sąjungos pinigai nukreipiami į privačių NT vystytojų (dažnai artimų V. Matijošaičio giminių ar verslo partnerių) nužiūrimas zonas. Apie tai plačiau galima skaityti GPB publikuotame straipsnyje. Dažniausiai minimas pavyzdys Kaune – Žemieji Šančiai, kuriuose projektuojami akivaizdžiai neatitinkantys rajono vaizdo ir paskirties nauji gyvenamieji bei biurų pastatai. Panašiai kaip ir Vilniaus Šnipiškių rajone, čia planuojami statyti dangoraižiai įsirėš tarp tradicinių medinių privačių namų. Be šių privačių NT vystymo projektų, savivaldybė užsibrėžė ir nutiesti naują automobilių kelią palei Nemuną. Šis kelias padidins planuojamų pastatų vertę, taigi, gerokai pakels ir NT vystytojų pelną. Kitą, iki šiol mažai komentuotą, situaciją galima įžvelgti vystomoje Nemuno saloje. Čia planuojama statyti visuomeninius pastatus, sporto rūmus ir kultūros centrą, tiesti naujus kelius ir t.t. O šalia salos statomi nauji biurų kompleksai, vėlgi, priklausantys Matijošaičių šeimai. Kaip ir Šančiuose, viešieji pinigai nukreipiami į šalia privačių NT projektų esančias zonas, taip didinant turto vertę ir auginant pelnus. Neabejotinai, artėjant 2022 m. Europos Kultūros Sostinės projektui, gentrifikacijos procesai turėtų suintensyvėti. Prisidengiant kultūros ir meno projektais pinigai dažnai nusėda verslo ir privačių vystytojų kišenėse – šią temą tikimės plačiau apžvelgti ateityje.

Akivaizdu, kad Vilniuje sukasi didžiausi pinigai, čia gentrifikacija įgauna ryškiausius bruožus ir pagreičius. Tuo tarpu Kaune tai dar ganėtinai naujas procesas (ar tiesiog mažesnio masto), o Klaipėdoje ją dar sunkiau apčiuopti. Galbūt vienu iš pavyzdžių Klaipėdoje galėtų būti bandymai nebenaudojamus pastatus (turbūt labiausiai nuskambėjęs pavyzdys — Policijos komisariato) paversti daugiafunkcėmis kultūros erdvėmis. Vis tik vien apleistų erdvių pavertimo į kultūrines erdves neužtenka, kad įsisuktų gentrifikacija, čia dar reikia NT vystytojų brigados, transformuojančios kultūrą į pridėtinę vertę verslui.

Jei nesi vienas tų NT vystytojų, nuomotojų (arba tiesiog privačios nuosavybės savininkų), verslininkų, entreprenerių, startup’erių, kultūros projektų iniciatorių, liberaliai nusiteikusių miesto tarybos narių ir pan., savo veiklas kultivuojančių darbininkiškuose rajonuose, kuriems istoriškai nėra būdingas kultūrinis ir pramoginis aktyvumas, prie gentrifikacijos tiesiogiai ir aktyviai neprisidedi. Vis dėlto, kadangi ji dažniausiai būna orientuota į paklausius vartojimo įpročius arba meninę veiklą, prie jos gali netiesiogiai ir smulkiai prisidėti gerdamas alų bare, valgydamas burgerį ar realizuodamas meno projektą. Bet čia reiktų nepamiršti, kad aptariamas procesas yra globalios rinkos ekonomikos dalis, o bandymas individualiai nuo jo atsiriboti (principingai nevaikščioti į naujus madingus barus, nedalyvauti tūsuose ir negyventi gentrifikuojamuose rajonuose), kaip ir visas „etiškas vartojimas“, yra ne tik neefektyvus, bet ir kuria realybės neatitinkančią skirtį tarp „gentrifikatorių“ ir „besipriešinančiųjų“. Ant hipsterių pykti paprasta ir smagu, bet didžioji jų dalis (žinoma, ne „Keulė Rūkė“ savininkai ar „Platformos“ iniciatoriai) nėra pasiturintys NT vystytojai ar naiviai kapitalo vangarde budintys menininkai, o tokie patys studentai ir darbuotojos, į „gaivinamus“ rajonus besikraustantys todėl, kad nuoma ten vis dar santykinai nedidelė.

Galvojant apie prisidėjimą prie/priešinimąsi gentrifikacijai svarbu nepamiršti, kad kultūriniai klausimai yra tik viršūnėlės, o didžioji dalis problemų yra labai materialios – kylančios nuomos ir komunalinių paslaugų kainos, socialinio ir prieinamo būsto trūkumas, benamystės grėsmė, bendras plačių visuomenės sluoksnių skurdas. Užsienio pavyzdžiai rodo, kad prieš gentrifikaciją efektyviausia kovoti būtent organizuojantis apie materialius klausimus. Daugelyje didmiesčių veikia nuomininkų, gyventojų ar/ir benamių organizacijos, „stumiančios“ būsto klausimus ir besipriešinančios neteisingiems senųjų gyventojų iškraustymams – iš geografiškai artimesnių galima paminėti „Gyventojų teisių gynimo komitetą“ (Komitet Obrony Praw Lokatorów) Varšuvoje ar „Miestas visiems“ (A Város Mindenkié) Budapešte. Taip pat gentrifikaciją galima stabdyti ir aukštesniu, savivaldybės lygiu, priimant sprendimus pirkti/statyti/nusavinti daugiau socialinių būstų, reguliuojant nuomos kainas, ribojant ar uždraudžiant masines „greitojo apgyvendimo“ („AirBnB“ ir pan.) schemas ir t.t. Jei visa tai skamba kaip Lietuvoje sunkiai įmanomi dalykai, tai tikriausiai todėl, kad taip ir yra. Tokių organizacijų ir sprendimų sėkmei reikia gero ir plataus supratimo, kaip veikia gentrifikacija, stipraus spaudimo „iš apačios“ ir politinės valios – dalykų, kurių Vilniuje ar Kaune regėti nedaug.

 

Viršelio iliustracija: mx.org

 

Turite klausimų GPB redakcijai? Juos užduoti galite platformoje Patreoniki kiekvieno mėnesio 20 d.“

 

Keli naudingi tekstai apie gentrifikaciją lietuvių kalba:

Gentrifikacija ir erdves gentrifikuojantys hipsteriai

Naujamiesčio pamatų duobės ir Sodų gatvės naujakuriai: kas ir ką pasakoja apie Vilniaus gentrifikaciją

Gentrifikacija. Vilniaus stoties rajonas išgyvena renesansą

O dabar mes jus pagentrifikuosim…

Gentrifikacija mieste ir kultūroje: nuolatiniai turistai savame mieste

Vilniaus skirtys: gentrifikacija ir saugumas stoties rajone

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *