Apie valytojų darbą arba kodėl vertėtų paskęsti šūduose ir vėmaluose (nr.8)

Atsisiųsti numerį galite paspaudę čia


„Pristatom 8-ojo „Gyvenimas Per Brangus“ laikraščio įvadinį straipsnį. Šio laikraščio tema – valytojų darbas. Istorijos apie valytojas ir jų darbo specifiką retai kada pasiekia viešumą Lietuvoje. Kaip matysime šiame numeryje, yra istorijų, kurios kartais sunkų nematomą valytojų darbą iškelia už dulkėtų pagiežų ir purvinos, pilnos nevilties darbotvarkės ribų. Deja, jos retos – tikrai ne dėl to, kad valytojų darbo sąlygos geros ir nėra net ko skųstis, tą liudija ne tik Linos D. istorija (kurią netrukus paskelbsim), bet ir dar platesnis interviu iš Suomijos šiame numeryje. Šis GPB numeris yra apie turtuolių sukeltas krizes, padidintus valymo plotus, pažeminimą, šūdus ir vėmalus, ką priverstos yra patirti tos, kurioms neva kažkas gyvenime nepasisekė.

Viešumoje retai kada girdima apie valytojus. Visi žino, kad jos egzistuoja, bet dažniausiai, net ir eidami pro juos, jų nepastebime, tarsi jų uniformos paverstų jas nematomais. Matomi jie tampa gal tik tada, kai užrakina tualetus valymui ar kai tėvams prireikia baubo, kuriuo galėtų gąsdinti savo vaikus – eik į mokyklą, daryk namų darbus, nes kitaip teks šluoti gatves. Lengva teigti, kad valytoja yra viena iš labiausiai stigmatizuojamųjų profesijų, apie kurią mažai kalbama. O jeigu išgirstama apie jų sunkumus darbe – na, patys kalti, kad tokį darbą dirba – būtų protingesnės, susirastų geresnius darbus ir nekvaršintų niekam galvos. Retai akcentuojama, kad tai yra žmonės, dirbantys būtiną darbą, be kurio mūsų visų gyvenimas taptu sunkesniu. Tiek gatvių šlavėjai, tiek ofisų prižiūrėtojos, tiek restoranų indų plovėjai, tiek prekybos centro valytojos, tiek viešbučio kambarinės – visi jie prižiūri ne tik švarą, bet ir sveikatą. Jei jos neatliktų savo darbo, nesunku įsivaizduoti kaip greitai ir lengvai plistų įvairias ligas nešiojantys kenkėjai. Bet, vietoje dėkingumo, šie žmonės dažniau patiria patyčias. Gal būtent dėl to ir negirdime apie darbo vietoje besiorganizuojančius valytojus, kurių kovos už geresnes darbo sąlygas, sąžiningą atlygį ir priespaudos mažinimą vyksta kiekvieną dieną ir kasmet.

Daug kam lengvai ir neįpareigojančiai atrodantis darbas iš tikrųjų reikalauja daug: nuolatinė fizinė veikla pati savaime pareikalauja daug jėgų, darbas su cheminėmis medžiagomis garantuoja apsinuodijimo ir cheminio nudegimo riziką, mechaniniai aparatai, kuriais dirbama šiais laikais, nėra tokie saugūs, kaip atrodo ar yra teigiama – ir užlipk tu nuvalyti dulkes nuo sietynų nenusisukusi sprando, išvalyk ketvirto aukšto langą neišsitėškęs ant žemės, išblizgink grindis nepaslydus, dezinfekuok unitazus neįkvėpęs valiklio.

Stuburo išvaržos, alerginės reakcijos, sąnarių tinimai, lūžę kaulai – tai  kasdienybė. Šlapimas, išmatos, kraujas, vėmalai, seilės, sperma – vien jų kasdienis valymas turėtų versti norėti jaustis oriai ne tik grįžus namo, bet ir darbo vietoje, o apie malonius dalykus ne svajoti, o dėl jų aršiai kovoti.  Bet, deja, realybėje reta valytoja galės sau leisti atostogas kurorte, pilnavertį būsto remontą ar visas reikiamas, bet mokamas procedūras traumos atveju ir darbe greičiausiai nesijaus tokia pat svarbi, kaip kitus darbus atliekantys darbuotojai. Vien tai sumenkina, o dar į tave iš viršaus žiūrintis darbdavys, kuris greičiausiai laiko tave net ne darbuotoju, ne žmogumi, o žmogiškuoju ištekliu, žmogumi-šluota, žmogumi-skuduru, o pats save laiko ne tavo darbdaviu, o tave maitinančiu, tavęs – tokio žemo ir menkaverčio – pasigailėjusiu, tau kelis centus atbula ranka numetusiu šeimininku. Tad argi keista, kad tokį darbą neadekvačiomis sąlygomis dirbantis žmogus natūraliai sieks užtikrinti didesnį nei minimalų atlyginimą, sveikatos draudimą bei draudimą nuo nelaimingų atsitikimų, saugias darbo sąlygas, apmokamas atostogas ar sveiku protu suvokiamą darbo grafiką? Keisčiau, kai žmonės to nedaro. Suprantama, kodėl darbuotojų kaita šioje srityje yra tokia sparti. Nesuprantama būtų tik, kodėl darbuotojai nesivienija.

Bet gal vis dėlto suprantama? Tai yra darbo sritis, kurioje dažnai įdarbinami pažeidžiamiausi sluoksniai: neįgalieji, imigrantai, neišsilavinę, vyresnio amžiaus žmonės. Žmonės, kuriems gauta darbo vieta dažnai yra it išsigelbėjimas, todėl vengiantys rizikuoti jos praradimu. Tai automatiškai verčia darbuotoją taikstytis su esama tvarka, kuri galbūt iš jos atima daugiau nei realiai duoda. Kai neturi pajamų, o darbas suteikia net ir iki ašarų juokingą atlyginimą – tu džiaugiesi; kai kitos darbo sritys tave nurašo kaip nepajėgų, o čia tau suteikia galimybę – tu esi dėkinga. Tuomet pradedi ignoruoti tai, kad bedirbdamas tu tampi protiniu vergu savo darbdaviui, kuris tavimi nesirūpina ir susitaikai su tuo, kas tau duodama. O jeigu pagalvoji apie savo darbo sąlygų gerinimą, prisimeni tuos laikus, kai profesinė sąjunga turėjo visai kitą atspalvį ir nustumi tas mintis šalin. Ir vietoje to, kad žiūrėtum į save, kaip į galią turinčią, žiūri tik kaip į lengvai pakeičiamą paval-dinį.

O nereikėtų, nes, gavęs duonos, turėtum reikalauti ir rožių. Ar šiais laikais realiau: gavusi pasibaigusio galiojimo duonos su 50% nuolaida, turėtum reikalauti ir importinių nenuvytusių rožių. Šių dalykų reikalavimas atsiranda iš politinio šūkio “Duonos ir rožių”, kilusio iš 1911 m. Rose Schneiderman pasakytos kalbos, skatinančios atkreipti dėmesį, kad darbuotojos moterys turėtų kovoti ne tik dėl savo teisių, bet ir dėl geresnės gyvenimo kokybės bei orumo: „Darbuotoja privalo turėti duonos, bet ji privalo turėti ir rožių“. Ši kalba įkvepė 1912 m. Lawrence tekstilės streiką, organizuotą Pasaulio Pramonės Darbuotojų (angl. Industrial Workers of the World), kuris tapo pramintas „Duonos ir rožių streiku“, keletą eilėraščių ir dainų, tarp kurių ir 1911 m. James Oppenheim’o to paties pavadinimo eilėraštis su eilutėmis, dažnai naudojamomis įvairiose darbuotojų kovose:

Širdys alksta kaip ir kūnai
duokit mums duonos, bet duokit rožių!
Taip, dėl duonos mes kovojam
bet kovojam ir dėl rožių!

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *