Apie prekybcentrius ir barkodais slenkančias valandas – išleistas 9-asis GPB laikraščio numeris

Naujausias „Gyvenimas Per Brangus“ leidinio numeris jau čia!

Kviečiame padovanoti laikraštį artmiausios jūsų parduotuvės darbuotojams. Leidinį galite atsispausdinti arba parašyti mums el. paštu gyvenimasperbrangus@gmail.com ir mes jums atsiųsime kopijų.

Atsisiųsti numerį galite paspaudę čia


9-ojo numerio redakcinis straipsnis
Palyginus su kitais sektoriais, dirbančiųjų prekybcentriuose ir parduotuvėse yra bene daugiausiai Lietuvoje – virš 60 tūkst., tačiau tokį kiekį telieka prilyginti nematomai žmonių armijai, nes apie situaciją prekybos tinkluose nenori kalbėti nei politikai, nei profsąjungos. Menkai pastebima, tačiau daugiausiai tokius ‘antrarūšius’ darbus dirba moterys, ką jau bekalbėti apie neapmokamą darbą namuose, kuris taip pat yra rinkos dalis. Panašus nematomumo įspūdis peršasi apie nepastebimą valytojų darbą, apžvelgtą praėjusiame numeryje.
Kasoje dirbanti persona, pirkėjo akimis žiūrint, neretai yra dar vienas pasikartojančius veiksmus atliekantis įrenginys, tik pro prisiverstinę šypseną išspaudžiantis pasisveikinimą ir pasiteiraujantis „ar neturėsite nuolaidų kortelės“. Kelios iš šiose pareigose dirbusiųjų pasakojo, kad perkantys, atrodo, jų nė nepastebėdavo – lyg prieš juos nesėdėtų gyva būtybė, turinti fiziologinius poreikius ir, svarbiausia, savo gyvenimą ir be darbo kasoje. Žinoma, pabrėžtinai mandagus elgesys vien dėl to, kad sėdi žmogus, o ne mašina, irgi nekeltų didelio malonumo, nors pasitaiko ir solidariai supratingų pirkėjų, įžvelgiančių šio darbo problemas. 
Vienas prekybos tinklas savo darbo skelbimuose žada ir tikina, jog ‘Dirbdami kasoje ir salėje jūs būsite arčiausiai klientų. Todėl ieškome darbuotojų, kurie geba puikiai bendrauti su įvairiais žmonėmis ir vienu metu atlikti daug skirtingų užduočių, kurie mėgsta dinamišką, iššūkių kupiną darbą bei nori kartu su visa komanda dirbti klientų labui’. 
Realybėje ‘artumas’ su klientais pasireiškia turėjimu kęsti užgaulias pirkėjų replikas, laidomas įvairių žmonių – nuo irzliai burnojančių senolių iki turtingų vietinio masto veikėjų, atsiskaityti galinčių tik penkiašimtinėmis kupiūromis. Iššūkių kupinas darbas yra tavo virtimas jų plūdimosi objektu, kuomet klientai pasijunta esantys tinkamoje pozicijoje tau, visiškai nepažįstamam asmeniui, drėbti ką nors apie savo asmenines negandas arba šių dienų politines aktualijas ir tikėtis pritarimo, o jei pražioji burną prieštarauti – paprasčiausiai toliau įžeidžiai lieti tulžį ir tiek, kas pasirodo kaip dar vienas kasininkės laikymo bejausmiu organizmu požymis.
Šis darbas lydimas ‘klientas visada teisus’ taisyklės, kuri pirkėjui apsilankymą parduotuvėje verčia kone atpalaiduojančia masažo terapija: visur besišypsantys, visų pageidavimų ir užgaidų išklausantys darbuotojai, pasirengę čia pat bėgti ir atnešti jums reikiamą mišrainę. Šio ‘malonaus aptarnavimo’ spektaklio užkulisiuose – centus gaunanti darbo jėga, prie kurios vargo dar prisiduria viršininkų reikalaujamas ‘atsidavimas, šypsena ir draugiškas bendravimas’, t.y. emocinis darbas. O be vadovų priekabių tave visuomet pasitiks parduotuvės sandėlyje iškabinti ‘įsijunk šypseną’ plakatai.
Aišku, be klientūros, pagrindinė ir dažniau patiriama spaudimo bei menkinimo srovė priklauso viršininkui/vadovui, ne tik diena iš dienos pakeltu balsu palydinčiam kasininką ‘per lėtai dirbi’ bei globėjiškais moralais čiulbančiam ‘pasistenk labiau, čia, žinok, nesunku’, bet dar ir steigiančiam bei palaikančiam darbuotojų kontrolės mechanizmus, skirtus apeiti ir taip darbuotoją dar labiau engiančias naujojo Darbo kodekso nuostatas, diegti nepasitikėjimo kupiną ir veikti kolektyviai trukdančią viena kitos prižiūrėjimo atmosferą, o vietoje naujų darbuotojų samdymo – seniesiems didinti darbo krūvį, atlyginimams, be abejo, proporcingai nekylant.
Plušėdamas kasoje, esi beveik visąlaik prirakintas prie kėdės ir terminalo – tavo komunikacija su kolegėmis yra ženkliai apribota, dėl ko apsunksta ir organizavimosi darbe galimybės. Naujasis Darbo kodeksas siūlo darbdaviams inicijuoti darbo tarybas, neva turėsiančias skatinti ‘socialinį dialogą’ – taip dažnai girdimą beprasmybę, ant popieriaus darbovietę priartinančią prie ‘aukštesnių, vakarietiškų’ standartų, o iš tiesų darbininkų organizacijai užmetančią painų biurokratinį ir įstatyminį tinklą, beveik kiekviename žingsnyje lydimą darbdavio palaiminimo – o tai dar labiau sumažina darbuotojų iniciatyvumą.
Deja, pavyzdžių, kaip į neoliberalias reformas ir viršininkų smurtą atsakoma solidarumu, tenka ieškoti tolimesniame užsienyje: Graikijoje, kurioje irgi įgyvendintos neoliberalios reformos, į kiekvieną žymesnį pokytį darbuotojos nenaudai atsakoma masiniais ‘iš apačios’ kilusiais (įgyvendinamais be viršenybių įsikišimo ir valios) radikaliais protestais – operatyviai formuojamos darbo grupės, kuriamas spaudimas privataus sektoriaus darbuotojams skelbti streikus, galiausiai organizuojamos parduotuvių blokados, kurios ten yra įprasta ir dažna priemonė. 
‘Gyvenimas per brangus’ pakalbino panašų kovos už darbuotojų teises kolektyvą Graikijoje, papasakojusį vienos kasininkės istoriją, kuomet, atleista iš darbo, ji kreipėsi į savo rajono socialinį centrą, kurio dėka kasininkė sulaukė daug solidarumo reikalaujant priimti ją atgal į darbą bei atgauti jai priklausantį atlygį. 
Kiti tekstai parašyti mūsų pačių kolektyvo narių, dirbusių ar tebedirbančių prekybos centruose. Tikimės, kad šis laikraštis pasieks kuo daugiau žmonių, praleidžiančių nemažą gyvenimo dalį tuose mirgančiuose margančiuose skardiniuose sandėliuose, kuriuos mes vadiname „parduotuve“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *