Ant moterų sprando

Lietuvoje, kaip ir kitose post-sovietinėse šalyse, pirmaisiais nepriklausomybės metais moterys tapo išlaisvintos tautos biologinėmis motinomis, kultūros ir tradicijos puoselėtojomis. Neatsitiktinai nacionalinis ir ekonominis projektai Lietuvoje tapo prioritetiniais, tuo tarpu socialinė politika buvo palikta nuošaly kaip kažkas, kas turėtų išsispręsti savaime. Moterims tai reiškė priverstinį darbo vietos palikimą dėl atlyginimų ir darbo vietų mažinimo, fabrikų likvidavimo, socialinių išmokų ir paslaugų mažinimo, kas sovietiniu laikotarpiu tiesiogiai buvo siejama su darbu. Moterims ir vyrams teko susikurti darbo vietas patiems, be jokių socialinių garantijų; galima net teigti, jog tai buvo panašu į tai, ką mes šiandien vadiname „gig economy“, arba laisvai samdomo darbuotojo (freelancer) darbu.

Tikrai ne viena esame girdėjusi apie tuos laikus, kai buvo važinėjama autobusiukais į kitas šalis įsigyti prekių tam, kad galima būtų jas perparduoti Lietuvoje. Dar kitaip tai buvo vadinama šešėline ekonomika, kuri tęsėsi iki tol, kol buvo pertvarkyta mokestinė sistema ir galiausiai ši išgyvenimo forma, kuri, beje, dominavo tiek tarp vyrų, tiek tarp moterų, buvo perimta rimtų vyrukų su verslo planais ir atitinkamomis investicijomis. Bet kokiu atveju, moterims tai tikrai nereiškė grįžimo namo į virtuvę ar prižiūrėti vaikų, bent jau tikrai ne daugumai – jos paprasčiausiai tapo šių rimtų vyrukų samdinėmis.

Dažnai teigiama, jog sovietmečiu moterys nešė dvigubą naštą, dirbo neapmokamą darbą namuose pilnu etatu ir už atlyginimą fabrike. Net buvo apskaičiuota, jog moteris šiuo laikotarpiu vidutiniškai išdirbdavo apie 15 val. per parą. Tačiau kyla klausimas, ar tikrai situacija šiandien pasikeitė ir kaip? 2015-ųjų Lietuvos statistika mums rodo beveik tolygų moterų ir vyrų užimtumo lygį (m. – 66,5 proc., v. – 68 proc.) ir 1,9 proc. mažesnį moterų nedarbą. Taigi darbo rinkoje situacija išliko, galima sakyti, ta pati kaip ir sovietmečiu, moterys yra pilnai integruotos, bet dirba skirtingus darbus nei vyrai, kas moksliškai yra vadinama segregacija.

Pagal 2015 metų statistiką, daugiausiai moterų dirbo apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų sektoriuose, taip pat mažmeninėje prekyboje, jei imsime viešąjį sektorių – švietime ir sveikatos priežiūroje bei socialiniame darbe. Toliau žiūrint, „Sodros“ 2017 metų duomenimis, mažiausią vidutinį darbo užmokestį gavo prekybos, žemės ūkio, grožio paslaugų, maitinimo įstaigų sektoriams dirbantys gyventojai. 2017 m. spalio mėn. duomenimis, ketvirtadalis visų šalies ūkio darbuotojų uždirbo 446 EUR ir mažiau, kiti 25 proc. darbuotojų – nuo 447 iki 650 EUR, kitas ketvirtadalis – nuo 651 iki 975 EUR ir likęs ketvirtadalis − daugiau nei 975 EUR. Taigi iš viso turime tris ketvirtadalius visų šalies darbuotojų, kurie neuždirba daugiau nei tūkstančio eurų. Jei palyginsime bruto vidutinius mėnesinius atlyginimus, tarkime, apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų sektoriuje, kuriame dirba 76 proc moterų, ir statybų sektorių (82 proc. vyrų) pagal 2017 metus, turime 212,1 eurų skirtumą (duomenų šaltinis).

Šitaip galime paliudyti, jog buvusi sovietinė, griežta ir visas gyventojas apimanti darbo politika puikiai pasitarnavo dabartinei sistemai: šiandien moterys vienodai su vyrais dalyvauja darbo rinkoje, tačiau šis reiškinys mažai ką turi bendro su moterų emancipacija, nes apmokamas darbas tiesiog yra išgyvenimo šaltinis, o pigia darbo jėga naudojasi ne tik vietiniai darbdaviai arba investitoriai, bet ir kitų Europos šalių „taupytojai“.

Po pasimėtymo statistika klausimų gali iškilti ne vienas, bet apsistosiu ties dviem man aktualiausiais: kodėl Lietuvoje tiek daug pigios darbo jėgos, arba paprasčiau, kodėl mūsų atlyginimai tokie maži, ir kodėl tiek daug moterų dirba pigiausius darbus?

Net ir nežinodami statistikos, galime nueiti į didžiuosius prekybos centrus ir pažiūrėti, kas dirba jų kasose, kas dirba drabužių, kosmetikos ar kitose panašiose parduotuvėse. Vaizdas kalba pats už save. Netgi paklausinėjusi vieną ilgus metus prekybos centre dirbančią kasininkės sužinojau, jog ji mano, kad jos darbas nėra tinkamas vyrams. Nustebusi paklausiau kodėl, ir ji man atsakė, kad vyrukams reiktų kažko rimtesnio pasieškoti. Na taip, kai 12 valandų darbas visą laiką skaičiuojant pinigus ir darant tai be klaidų, tuo pačiu besišypsant klientams, yra matomas kaip nerimtas reikalas, tuomet jį būtinai dirbs moteris.

Iškyla klausimas, kuo šis darbas toks “ypatingas”, kad yra priskiriamas moterims? Mums tikriausiai tvirtins, jog dėl išlavinto bendravimo meno, kurio mes visos turime mokytis mokykloje ir net darželyje: nelaipioti medžiais ir nesikeikti, bet mandagiai bendrauti ir mokėti paguosti kokį berną, kuris iš medžio iškrito. Vis dėlto egzistuoja daug gilesnis ryšys tarp lyties ir jos pasiskirstymo darbo rinkoje. Pirmiausias ir pagrindinis paaiškinimas, be abejo, yra biologiniai skirtumai. Konkrečiai – viena vienintelė biologinė savybė – moteris gali gimdyti, o ant jos prikraunama dar šimtai kitų, tarp kurių yra ir malonus, nuolankus bendravimas, užuojauta, empatija, emocinis stabilumas.

Net ir manymas, kad „ji gali daryti šimtą darbų vienu metu“ (kaip namie daro) puikiai atitinka darbo rinkos sritis, kuriose daugiausiai dirba moterys. Negana to, darbai, kuriuos daugiausiai dirba moterys, yra pigesni visiškai dėl tos pačios biologinės priežasties. Jei moteris pagimdys, reiškia ji žymiai daugiau kainuos darbdaviui, taigi jos darbo jėga yra potencialiai brangesnė, nes jai reikės mokėti ir tada, kai ji „nedirba“, o rūpinasi vaiku.

Taigi, visi galimi kaštai turi būti paskaičiuoti taip, kad tiek valstybė, tiek darbdavys patirtų kuo mažiau jiems nenaudingų išlaidų. Kitas momentas – padavėjų darbas gali būti sulyginamas su kasininkių darbu, bet niekada, net baisu pagalvoti, nebus lyginamas su kelininkų arba elektrikų darbais. Todėl taip jau „natūraliai“ gaunasi, jog moterims priskiriami darbai yra antrarūšiai, net jei ir įeina į kvalifikuotų darbų sąrašą. Tikriausiai nenuostabu, jog socialinio(ės) darbuotojo(s) atlyginimas tesiekia 600 eurų. Paklausę ligoninės slaugytojos apie jos atlygį, išgirsime tokį atsakymą: „Atlyginimai klaikūs – mano stažas 23 metai, kategorija, patirtis, aukštasis, o 500 eurų negaunu, ir čia ne dienomis dirbant.”

Pagal jau minėtą statistiką galima teigti, jog beveik trys ketvirtadaliai žmonių Lietuvoje dirba, kaip ir aš jau pavadinau, antrarūšius darbus, o jei suskirstysime dar smulkiau, tai pusė visos Lietuvos gyventojų dirba už, keliais eurais daugiau ar mažiau, minimalų mėnesinį atlyginimą. Menkai pastebima, tačiau daugiausiai tokius darbus dirba moterys, o jei net ir ne moterys, vis dėlto tai buvo ir yra moterų darbo vieta. Kaip moterys turėjo vietą namuose, taip joms yra paskirta vieta ir darbo rinkoje. Kokia yra šių darbo vietų specifika be to, kad jos pigiai atsieina?

Pirmiausia yra šios pigios darbo jėgos pakeičiamumas: pažiūrėkime, kokiuose darbuose yra didžiausia rotacija. Dažnai pabrėžiama, kad esame lengvai pakeičiamos, ir jei kas nors nepatinka, galime eiti iš kur atėjusios. Taip pat nereiktų per daug tuo darbu mėgautis, nes vis dėlto tikrasis pašaukimas laukia namuose su vaikais ir vyru, bet, kai vaikas suserga, tada tavo prioritetu turi būti darbas. Mes privalome prisitaikyti prie perversmų, pasikeitimų, etatų mažinimo, krizės, tokiais momentais darbas išeina, bet sugrįžta kitais pavidalais, sukurtais ne gyvenimo, bet rinkos procesų. Vieną dieną mes gelbėtojos ir šventos motinos, kitą dieną – jau tarnaitės pagal reikalavimą. Dauguma mūsų gyvena pastoviai kontroliuojamos su darbo santykiais susijusių sąlygų.

Milijoninius pelnus vartanti parduotuvė reikalaus išlyginti kasoje susidariusį „minusinį“ likutį iš savo kišenės – deja, lašišos likučių rinkinuką teks atidėti kitai dienai. Sms žinutės privalės veikti kaip darbo grafikai saldainių fabrike – rytojui nieko neplanuok. Savo produkciją į užsienį ekportuojanti siuvykla pareikalaus parsinešti namo papildomo darbo nakčiai – apie naktinį tarifą gali tik pasvajoti. Prie viso to „nekvalifikuotas“ darbas po 30 metų gali tave palikti su nepagydoma nugaros trauma. Taigi net tada, kai jau nebedirbi, visos laisvos dienos bus praleidžiamos ligoninėje. Puikios karjeros perspektyvos.

Laisvos rinkos ekonomikos sąlygomis darbas netapo lengvesniu, darbo santykiai draugiškesniais, o socialinės garantijos tik dar labiau traukiasi – taigi darbo jėga tik pinga. Pirmiausiai, ką reiškia, kai jums sako, na va, dabar pagal jūsų pareigybes priklauso ir salėje pasitvarkyti, o atlygis nekilsteli nė centu? Ar tai nėra atlyginimo sumažinimas? O kai suserga artimasis ir nėra už ką nusisamdyti profesionalaus prižiūrėtojo, nes visi pinigai išleidžiami vaistams? Ar tai nėra sumažinimas, kai turi dirbti tris darbus (slauge, namų tvarkytoja ir pardavėja) ir gauti vieną atlyginimą?

Mes nieko negalime pamiršti, nes mūsų darbas namie ir darbovietėje yra tos pačios rinkos dalis. Dažnai tvirtinama, jog taip jau su tomis moterimis susiklostė, kad dirbti joms reikia daugiau, bet ar tai nekvepia tiesiog tarnyste? Šitokia tarnyste neapsikentusios mokytojos ir ligoninių darbuotojos (kaip bebūtų, jų yra dauguma) Lietuvoje jau bruzda, bet dar nepakankamai, tačiau kas būtų, jei prie šio bruzdėjimo prisijungtų kiti dažniausiai moterų užimti sektoriai? Jau tikriausiai gautųsi ne bruzdėjimas, o triukšmas. Juk ne tik mokytojos ir slaugytojos turi teisę reikalauti oraus atlyginimo už sunkų darbą. Tokią teisę turi net daugiau nei pusė Lietuvos, kurios dauguma yra moterys. Pabandykite įsivaizduoti „Akropolį“, kuriame sumano streikuoti visos jame dirbančios moterys – įdomu, ką tada kalbėtų dideji vyrai verslininkai apie antrarūšius darbus?


Šis straipsnis – iš devintojo „Gyvenimas per brangus“ laikraščio numerio „Apie prekybcentrius ir barkodais slenkančias valandas“. Popierinė laikraščio versija netrukus pasirodys gatvėse, darbovietėse ir bibliotekose, pdf – šiame tinklapyje. Visus „Gyvenimas per brangus“ laikraščio numerius galite rasti paspaudę čia.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *