2009-ųjų riaušės prie Seimo: žvilgsnis atgal

Šiandien minime 2009 m. sausio 16 d. Vilniuje prie Seimo vykusių riaušių dešimtmetį. Tai pirmos ir kol kas vienintelės riaušės nepriklausomos Lietuvos istorijoje (jei neskaičiuosime riaušių kalėjimuose, apie kurias galima – ir reiktų – parašyti atskirą straipsnį), galbūt todėl jos ir išlieka svarbiu simboliniu istoriniu įvykiu. Sausio 16-osios riaušės tarsi inauguravo taupymo politikos periodą, kurio pasekmes išgyvename iki šiol. Šiame straipsnyje prisiminsime krizės bei riaušių priežastis, kaip 2009 m. sausio protestą prieš karpymo politiką nušvietė žiniasklaida, politikai ir kiti vieši asmenys, taip pat – kaip teisėsaugai sekėsi ieškoti atpirkimo ožių ir juos bausti.

Nuo „Baltijos Tigrų“ iki taupymo lyderių

2008 m. pabaigoje pasaulinė ekonominė krizė, prasidėjusi JAV finansų sistemos griūtimi, pasiekė Lietuvą. Kelerius metus besitęsusį spartų ekonominį augimą, siekusį net 8% BVP per metus ir daugiausiai paremtą pigiomis skandinavų bankų paskolomis būstui, pakeitė dar spartesnis nuosmukis. Baltijos šalys, prieškriziniu laikotarpiu vadintos „Baltijos tigrais“, taip  pažymint neva sėkmingą neoliberalią ekonominę politiką, netruko tapti nauju „fiskalinės drausmės“ ir austerity (apie šio ekonominio termino prasmę kiek vėliau) politikos pavyzdžiu Europos Sąjungoje ir už jos ribų, ypač po to, kai 2010 m. šių šalių ekonomika pradėjo vėl augti. Už pasiryžimą vykdyti fiskalinę politiką, net jei tai reiškė masišką visuomenės stūmimą į skurdą, „kriziniai“ Baltijos šalių premjerai buvo apdovanoti tarptautiniais lyderystės apdovanojimais[1] ir kviečiami skaityti paskaitas verslo mokyklose[2]. Gal ir ne be reikalo – šių vyriausybių įvykdytų taupymo reformų mastas pranoko net Tarptautinio valiutos fondo (TVF) rekomenduotas priemones[3].

Socialinė įtampa dėl bankrutuojančių įmonių ir dažnėjančių atleidimų itin išaugo per 2008 m. antrąją pusę. Kulminacija buvo pasiekta pačioje metų pabaigoje, kai Andriaus Kubiliaus vadovaujama konservatorių vyriausybė paskutinėmis gruodžio savaitėmis naktinėse sesijose priėmė mokesčių reformos planą. Pagal jį turėjo būti pakeltas pridėtinės vertės mokestis (PVM) nuo 18% iki 19% (o vėliau iki 21%), panaikintos beveik visos iki tol buvusios PVM lengvatos, sumažinti mokytojų, teisėjų, bibliotekininkų ir kitų valstybės tarnautojų atlyginimai, 12,4% mažėti pensijos, maksimali bedarbio pašalpa nurėžta nuo  1041 iki 650 litų, taip pat apkarpyti vaiko pinigai ir motinystės pašalpos[4]. Profesinės sąjungos reikalavo stabdyti reformas ir prašė vyriausybę pradėti socialinį dialogą. A. Kubilius nesiruošė derėtis ir pareiškė, kad, vykdant profsąjungų reikalavimą, „jau vasario mėnesį nebegalėtume laiku išmokėti pensijų, o dar po mėnesio nebeapgintume lito nuo devalvacijos. O tai reikštų, kad labiausiai nukentėtų tas paprastas darbininkas, kuris nėra sukaupęs jokių turtų.”[5]

Delfi.lt nuotr.

Svarbu paminėti, kad valiutos devalvacija būtų skaudžiausiai palietusi ne „paprastą darbininką“, o finansinį sektorių, t. y., skandinavų bankus. Devalvavus litą, prieš krizę išduotų paskolų būstui vertė būtų sumažėjusi ir bankai būtų patyrę didelius nuostolius dėl neapdairaus skolinimo. Dažnai kartota frazė „finansinė drausmė“, kuria buvo teisinamas vyriausybių siekis išlaikyti stabilią valiutą, reiškė ne ką kitą, o siekį iš krizės traukti finansinį sektorių, perkeliant atsakomybę ant dirbančiųjų pečių. Simboliška, kad sausio 16 d., kai prie Seimo susirinkę žmonės reikalavo, kad premjeras A. Kubilius išeitų su jais pasišnekėti, jis buvo itin užsiėmęs: susitiko su Švedijos užsienio reikalų ministru Carlu Bildtu, vėliau su Norvegijos parlamento pirmininku Thorbjornu Jaglandu, galiausiai – su Pramonininkų konfederacijos atstovais[6]. Būtent Švedijos ir Norvegijos politikai buvo suinteresuoti ir kartu su TVF patarinėjo Baltijos šalių vyriausybėms, kaip spręsti ekonominę krizę, kadangi nuo to priklausė ir Skandinavijos bankų ateitis.

Akivaizdu, kad bankų sukeltos krizės perkėlimas ant žmonių pečių sukėlė didžiulę neviltį ir pyktį. Kaip buvo ir tebėra bandoma pateisinti tokią ekonominę politiką žiniasklaidoje ir viešojoje erdvėje? Pirmiausia atkreipkime dėmesį į žodžius, kuriais apibrėžiama ši politika. „Taupymas“, „diržų veržimas“, „finansinė drausmė“ – taip esą verčiamas angliškas žodis austerity, reiškiantis neoliberalią ekonominę politiką, pagal kurią valstybės mažina išlaidas socialinėje srityje ir didina mokesčius siekdamos patenkinti kreditorių reikalavimus. Tuo pat metu austerity užsiimanti valstybė mažina pelno mokesčius ir teikia paramą finansiniam sektoriui. Taigi, austerity reiškia valstybės taupymą tik socialinėje, bet ne verslo ar finansų srityse, iš esmės – valstybės paramą finansiniam ir verslo sektoriams dirbančiųjų sąskaita. Pasak šios ekonominės politikos propaguotojų, taip skatinamas ekonomikos augimas, darbo vietų atsiradimas ir bendros gerovės kilimas. Ar taip įvyko, ar Lietuvoje gyvenimas pagerėjo ir pakilo į žadėtą gerovę – šį klausimą paliksime atsakyti jums patiems.

Tuo tarpu „taupymas“ ar „diržų veržimasis“ turi „šeimininkišką“ ir moralinį atspalvį: valstybės biudžetas ir bankų veikimo principai sulyginami su namų ūkio sfera, „visi vienoje valtyje“, visi it kokie finansiškai neišprusę pirmakursiai „paišlaidavome“, „nepataupėme“, tad ir atsakomybę už krizę turi prisiimti visa visuomenė. Taupymas nurodo į tam tikras moralines vertybes: susilaikymą, askezę, neišlaidavimą. Tokia retorika suverčia krizės kaltę visai visuomenei ir pateisina austerity politiką kaip visiems – ir vienišam tėvui ar pensininkei, ir Švedijos banko ekonomistui – vienodai skausmingą ir nemalonią, bet reikalingą ir išganingą priemonę. Tokiame „visuomenės“ supratime ištirpsta interesų skirtys tarp dirbančiųjų, finansinio sektoriaus ir verslo. Taip slepiamas ekonominės politikos šališkumas, t.y., kad iš krizės buvo lipama akivaizdžiai tarnaujant finansiniam sektoriui.

Kaip užgriuvusi ekonominė krizė, taip ir po jos sekusi taupymo politika buvo pinama į tam tikrą „neišvengiamumo“ ir „nepakeičiamumo“ logiką. Pagal ją, taupymo politika buvo ne šališkas finansinių ir politinių institucijų sprendimas, o tiesiog neišvengiama lemtis. Pvz., A. Kubilius taip pakomentavo profsąjungų organizuojamą protestą: „Žmonės turi visas teises protestuoti, jeigu jie mano, kad jų teisės kaip nors pažeidžiamos. Nors ir profsąjungos turi suprasti, kad visose srityse turime taupyti, o taupymas reikalauja efektyvesnio lėšų naudojimo, geresnio įvairių žinybų veiklos efektyvumo siekimo, ir čia kokie nors protestai kažin ar ką nors duoda.“[7] Suprask, jei patinka, protestuoti galite, bet tai nieko nepakeis, nes nieko pakeisti neįmanoma.

Praleista galimybė solidarumui?

Sausio 16 d. riaušės buvo vienas iš momentų, kai nepasitenkinimas skurdo politika galėjo sukurti rimtą atsvarą šiai „neišvengiamumo“ ir „nieko čia nepakeisi“ politikai. Galbūt būtent dėl to šis protestas ir riaušės bei jų dalyviai buvo taip demonizuojami. Iškalbinga sausio 16 d. Delfi.lt antraštė: „Riaušėse prie seimo 151 chuliganas sulaikytas, 34 mitingo dalyviai sužeisti“. Galimybė, kad riaušės kilo dėl pasipiktinimo valstybės politika, pasiryžimo jai priešintis – nediskutuotina. Lietuvos vyriausybė ir policija masiniam protestui ir nepaklusnumui priežasčių ieškojo iš šalies. Riaušių dalyvių žodžiai, nors ir cituojami, negalėjo prilygti oficialiajai „tiesai“. Besikartojančios problemos, kurios ekonomiškai buvo labai aiškios (įvestos taupymo priemonės) ir taip pat aiškiai išreikštos kai kurių kalbintų riaušininkų, žiniasklaidoje buvo komplikuojamos.

15min nuotr.

Vyriausybė ir visa pagrindinė žiniasklaida beveik refleksyviai reagavo į riaušes jas etnizuodama – kaltindama Rusiją ir rusakalbius. Kai ši argumentacija pasirodė silpnoka (beveik visų areštuotų riaušininkų gimtoji kalba buvo lietuvių), kaltinimas buvo nukreiptas į „sovietinius nevykėlius“, t.y., žemesniąsias klases, per 19 metų nesugebėjusias tapti europietiškomis viduriniosiomis klasėmis. Vėliau šios dvi versijos reinkarnavosi į jų derinį, homo sovieticus – „socialinę būtybę, neturinčią ‘verslumo dvasios, iniciatyvos, lyderystės, motyvacijos ir noro prisiimti riziką bei atsakomybę’ – būtinų savybių funkcionuoti rinkos ekonomikos sąlygomis.“[8] Tokie žemesniosios klasės, įtartinos tautybės atstovai ir atstovės, pasak politikų ir žiniasklaidos, negeba tinkamai ir kultūringai reikšti nuoskaudų, todėl pasitelkia akmenis ir sniego gniūžtes.

Kaip rašo žiniasklaidos, vyriausybės ir policijos reakciją į riaušes tyrusi sociologė Daiva Repečkaitė: „Kai politikai ir žiniasklaida pametė etninę etiketę, kolektyvinė kaltė, mesta ant ‘posovietinės tranzicijos pralaimėtojų‘ priminė pamokančius neoliberalius pasakojimus, kuriuos girdėjome augdami dešimtojo dešimtmečio Lietuvoje: tie, kurie nesugebėjo integruotis į visuomenę, galėjo kaltinti ne ką kitą, o tik save.“[9]. Atlikusi Lietuvos internetinės žiniasklaidos straipsnių apie 2009 m. riaušes analizę, D. Repečkaitė priėjo išvadą, kad vyriausybės pasirinkta retorika ir protestuotojų marginalizavimas sulaukė nemažo visuomenės palaikymo dėl politinio ir klasinio lietuviškojo konteksto, kuriame materialūs kriterijai yra mažiau svarbūs nei gyvensena:

„Tai buvo beprecendentis šansas atsirasti klasiniam solidarumui, grįstam ekonominiais faktoriais (atlyginimų lygis ir darbo saugumas), o ne gyvensena (išsilavinimas ir kultūrinis vartojimas). […] Jaunoji karta, svajojanti tapti viduriniąja klase, prisijungė prie vyriausybės kaltinimų, kad patvirtintų savo vietą tarp daug žadančių jaunatviškų tranzicijos laimėtojų, priešingybės homo sovieticams, kurie, esą, krizės akivaizdoje nesugeba kontroliuoti savo likimų.”[10]

Kitaip tariant, pasipriešinimas austerity politikai, kurio kulminacija buvo sausio 16-osios riaušės, galėjo suvienyti dirbančiuosius kaip klasę, turinčią tuos pačius materialius interesus, pirmiausia – interesą nemokėti už bankų godumą. Nutiko bemaž priešingai: išsilavinę dirbantieji, „kultūringi vartotojai“ buvo supriešinti (ir susipriešino) su nežinia iš kur išdygusiais „nekultūringaisiais“ dirbančiaisiais-riaušininkais, kurių balsų viešojoje erdvėje nebuvo girdėti nei iki riaušių, nei po jų.

Alfa.lt nuotr.

Tenka pripažinti, kad iš dalies prie tokio supriešinimo prisidėjo ir tuometinė „kultūringoji kairė“, didžiąja dalimi atstovauta oficialių profsąjungų ir judėjimo „Naujoji kairė 95“ (NK95) narių. Nors ir kritikuodami vyriausybės metamą etniškumo kortą ar protestuotojų nužeminimą iki homo sovieticus, jie aiškiai atsijojo „geruosius“ protestuotojus nuo „blogųjų“ riaušininkų. Pirmosios kone refleksyviai tuo užsiėmė profsąjungos. Artūras Černiauskas, tuometis Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) pirmininkas, pareiškė žiniasklaidai: „Tie, kas susirinko į mitingą, riaušių neorganizavo ir jose nedalyvavo. Tai galėjo būti specialiai užsakyta ar surinkta grupė, nes tai buvo jaunimas su svastikomis, užsidengę veidus, neblaivūs, nežinau, koks jų tikslas buvo, ar diskriminuot profsąjungų poziciją, ar sukelti riaušes.“[11]

Panašią skirtį brėžė ir tuometiniai kairieji intelektualai. Kartais kairumo link krypstantis prof. Gintautas Mažeikis teigė, kad taikus protestas, kuriame dalyvavo tūkstančiai žmonių, buvo užgožtas 300-400 riaušininkų. Pastarieji, pasak jo, kompromitavo protesto kultūrą Lietuvoje ir sutrikdė dialogo su valdžia galimybę: „Prasidėjo visapusiškas nesusikalbėjimas, nes po smurtu pasižymėjusio penktadienio, politikai, ekspertai, visuomenė kalbėjo ne apie tai, ko norima iš valdžios, o apie tai, kas sukėlė riaušes, kas kaltas, ką čia nubaudus.”[12] 2013 m. „Šiaurės Atėnuose“ buvusi NK95 narė (dabar iš viso atsiribojusi nuo kairiųjų pažiūrų) Nida Vasiliauskaitė rašė, kad tai buvo „profsąjungų narių, turgaus prekeivių (nenorėjusių kasos aparatų) ir šiaip žioplių riaušės“.[13]  Jos pozicija keitėsi: iš karto po riaušių N. Vasiliauskaitė pabrėžė, kad svarbu nustoti kalbėti apie riaušininkų „išsilavinimo trūkumą“ ir ironizuodama vyriausybės poziciją rašė:

„Žurnalistai, akademinis jaunimas, profsąjungų atstovai, nevyriausybinių organizacijų nariai (apie statybininkus, pensininkus ar turgaus prekeivius, aišku, ir kalbėti nėra ko) – visi iki vieno nei namie, nei mokykloje „negavo jokių žinių“, „nepažino vertybių“ (tikrųjų, įtariu), o todėl „neregėtai suįžūlėjo“ ir „priprato būti nebaudžiami“.[14]

Diena.lt Nuotr.

Nors ir ginančios teisę protestuoti bei atsisakančios pasmerkti riaušes, G. Mažeikio ir N. Vasiliauskaitės (besimainančios) nuomonės palaiko tą pačią perskyrą tarp „statybininkų“ ir „akademinio jaunimo“, „riaušininkų“ ir „protestuotojų“. N. Vasiliauskaitės retorika panaši į Donato Paulausko, taip pat buvusio NK95 nario. Jis pabrėžė, kad, peržiūrint riaušių nuotraukas, galima pastebėti ne tik budulius, bet ir „pensininkus bei moteris“.[15] Tai įdomi potekstė: riaušės yra pripažįstamos tinkamu politiniu protestu tol, kol bent dalis jų dalyvių yra iš tam tikro sluoksnio (akademinis jaunimas, nevyriausybinių organizacijų darbuotojai, dirbantieji, pensininkai ir t.t.). Politinio protesto pripažinimas padalinamas pagal statuso ir gyvensenos linijas: tas pats veiksmas bus pripažįstamas, kai atliekamas „išsilavinusio jaunimo“ ir nepripažįstamas, kai atliekamas „budulių“.

Malonia, bet trumpa ir fragmentiška išimtimi buvo tekstai Karolio Klimkos (dar vienas buvęs NK95 narys) tinklaraštyje. Jis kritikavo analogiškų riaušių Rygoje (kurios vyko trys dienos prieš riaušes Vilniuje) psichologizavimą ir kriminalizavimą ir kvietė atkreipti dėmesį ne tik į sociopolitines sąlygas, bet ir į riaušininkų pasiryžimą įsitraukti į pavojingą ir galimai baudžiamą veiklą:

„Kita vertus, nebe tie laikai, kad įsivaizduotume, jog riaušės – pavyzdžiui, riaušės Vilniuje – gali kilti „tiesiai“ iš socialinio politinio nepasitenkinimo. Riaušės Rygoje ir Taline liudija ne tik socialines įtampas tose šalyse, bet ir jų demokratijos būklę. Kolektyvinis riaušininkų veikimas liudija tam tikrą išsivadavimą iš socialinės drausmės normų, organizuotumą ir protestą organizuojančių politinių jėgų įtakingumą.”[16]

Respublika.lt Nuotr.

Žinoma, profsąjungų ir kairiųjų intelektualų pasisakymai buvo iš dalies gerbtini bent už tai, kad nepasidavė riaušes smerkiančių, demonizuojančių, Rusijos ranką visur matančių, „taikiam dialogui“ kviečiančių nuomonių lavinai. Gali būti, kad tokioje įtemptoje aplinkoje, kokia Lietuvoje tvyrojo po sausio 16-osios riaušių, atvirai solidarizuotis su jų dalyviais būtų prilygę politinei savižudybei ir užtraukę atitinkamų institucijų dėmesį. Valstybės pareigūnai žiniasklaidoje nenuilsdami gąsdino artėjančiais naujai „organizuojamais“ neramumais. Jų pranašystės neišsipildė. Kaip rašė delfi: “Penktadienį provokatoriai darbavosi ne tik Vilniuje, bet ir Šiauliuose, kur pareigūnams taip pat pavyko agresiją suvaldyti. Šeštadienį protesto akcija numatyta Klaipėdoje. Pareigūnai šeštadienį toliau ketina budėti prie Seimo, kad būtų užtikrinta viešoji tvarka. „Budėsim tiek, kiek reikės“, – BNS sakė generalinio komisaro pavaduotojas Saulius Skvernelis.”[17]

„Ant dūšios smagu buvo, kai tie langai dužo”

Per riaušes buvo suimtas 151 žmogus, iš kurių 27-iems buvo pateikti kaltinimai riaušių organizavimu ir priešinimusi teisėtiems pareigūnų nurodymams. Beveik visi, išskyrus du žmones, kurie pripažino savo kaltę dėl turto niokojimo ir „išsisuko“ su mažomis baudomis, buvo nuteisti laisvės atėmimu lygtinai ir didelėmis piniginėmis baudomis. Kelių nuteistųjų istorijos žiniasklaidoje buvo paskelbtos  po riaušių praėjus keleriems metams.

Vienas iš nuteistųjų, molėtiškis Saulius Žukauskas tą dieną atvyko į Vilnių su draugais ir apie mitingą sužinojo iš turgaus prekeivių. Pabuvęs mitinge, jau planavo išeiti, kai pasigirdo policininkų šaudomų guminių kulkų garsas (įdomu tai, kad pirmiausia policija apskritai neigė šaudžiusi guminėmis kulkomis). S. Žukauskas sumanė pasižiūrėti, kas vyksta. Kaip jis pasakoja: „Nuėjęs pamačiau, kad policija žmogų ant žemės volioja, akinukai nukritę, priėjau ir pasakiau: „Ką jūs darot?“ Ir viskas. Policininkai tą vyrą nusivedė, aš apsisukau ir ėjau atgal minios link, bet jie mane pakvietė: „Ateik čia.“ Sakau, gal paliudyt reikia, o jie mane – už rankų ir į būdą. Ir išvežė.“[18]

Po kiek laiko Saulius gavo šaukimą į teismą, kuriame jis buvo nuteistas už „smurto kurstymą panaudojant šaunamąjį ginklą arba sprogmenis ir pasipriešinimą policijos pareigūnams“. Jam priteista atlyginti 300 tūkst. litų žalą Seimo kanceliarijai ir Vidaus saugumo tarnybai. Tiek skolingi visi nuteistieji, bet ši suma buvo ne padalinama visiems, o bandoma iš kiekvieno išsireikalauti atskirai. Už šią skolą Sauliaus ir jo šeimos butas Molėtuose buvo areštuotas anstolių: „Aš tokios sumos akyse nesu matęs, per visą gyvenimą nesugebėčiau jos išmokėti, nors kažkam tai gal tėra dienos uždarbis. Jeigu netekčiau buto, visa šeima atsidurtų gatvėje.“

Diena.lt nuotr.

Tame pačiame straipsnyje yra ir Sauliaus norėto išgelbėti vyro interviu. Kaip šis prisimena apie riaušes: “Seimo klerkai per langus špygas rodė, bet, kai pamatė dūmus ir dūžtančius langus, išsibėgiojo. Pasakysiu atvirai: ant dūšios smagu buvo, kai tie langai dužo. Geras laikas buvo, aišku, jis tęsėsi neilgai: matyt, pareigūnams reikėjo pradėti gaudyti nusikaltėlius, tai griebė – gal keturiese, gal daugiau – mane už gerklės, už kojų.”

Kitas nuteistasis, Jurijus Šidlionokas, gavo pusantrų metų lygtinai ir 10 tūkst. litų baudą. Jam riaušių metu buvo pašauta koja: „Tie riaušių malšinimo policininkai žmones be jokio perspėjimo atsitraukti puolė niršdami – purškė dujas, mėtė jų užtaisus net į senukus, paauglius, kurie tikrai nebuvo pavojingi, – sakė J.Šidlionokas. – Aš jau ketinau eiti iš mitingo, nes ta aplinka man nepatiko. Bet staiga tie su juodais šalmais irgi pajudėjo. Kadangi elgiausi ramiai, jie mane aplenkė, atsidūriau už jų nugarų. Mačiau, kaip policija šaudo tiesiai į žmones, ir net amą praradau. Net du policininkai vaiką nupurškė dujomis, pastvėrė už striukės, įsitempė į savo būrį ir ėmė tiesiog mušti, daužyti. Nustėrau, todėl sušukau, ką jūs darote, juk tai – vaikas! Kažkuris policininkas atsisuko į mane ir tiesiai iššovė. Iškart nesupratau, kas nutiko, galvojau, kad kažkas į koją man akmenį paleido. Apsisukau eiti tolyn, bet vos žengiau porą žingsnių, tarsi sustingau. Atsmaukiau džinsus, o mano kelyje – skylė. Keli žmonės mane pačiupo ir nuvedė iki greitosios automobilio.“[19].

Ligoninėje paaiškėjo, kad policijos paleista guminė kulka sutrupino kelio girnelę. Tik vėliau, riaušininkų teismo posėdžiuose, paaiškėjo, kad prie Seimo pareigūnai šaudė guminėmis kulkomis, kurių galiojimo laikas buvo pasibaigęs dar prieš aštuonerius metus. „Gydytojas man paaiškino, kad kojoje buvo įstrigusi ne tik kulka, bet ir jos konteineris. Sakė, kad turiu džiaugtis, nes jeigu pasenusi, suakmenėjusi kulka būtų pataikiusi į galvą ar širdį, ligoninės man jau neprireiktų, – pasakojo J.Šidlionokas.

Po operacijos ligoninėje J.Šidlionokas gulėjo dar šešias dienas. Vėliau penkis mėnesius ambulatoriškai gydėsi poliklinikoje. Po to, kai Jurijų paleido iš ligoninės, jis parašė į prokuratūrą pareiškimą, kad būtų surastas ir nubaustas jį sužalojęs policininkas. Netrukus viskas apsivertė aukštyn kojomis – prisistatė policijos tyrėjas, ėmė domėtis jo dalyvavimu riaušėse. Vėliau jis gavo kvietimą į apklausą prokuratūroje. Čia buvo išvadintas provokatoriumi, kone riaušių organizatoriumi ir galiausiai nuteistas pusantrų metų laisvės atėmimo lygtinai.

Pabaigai: nepamiršti ir neatleisti

Jei politikai kėlė klausimą, kaip išspręsti finansų krizę, tai žmonės klausė – kaip ją išgyventi? Iki šios dienos abiems pusėms sunkiai sekasi įgyvendinti šiuos uždavinius. Žvelgiant atgal, riaušės lyg ir įvedė mus į naują epochą: keletą metų po įstojimo į Europos Sąjungą gyvavusį optimizmą ir užtikrintumą progresu pakeitė nusivylimas, desperacija ir neviltis. Vyriausybės, policijos ir žiniasklaidos reakcija į riaušes atspindėjo platesnį policinės valstybės bruožą, išryškėjusį per paskutinį dešimtmetį. Protestai prieš taupymo politiką buvo stebimi su dideliu įtarumu iš valdžios pusės, visur įžvelgiant Rusijos ranką ar grėsmę „nacionaliniam saugumui“. Šių valstybei priešiškų jėgų atstovais – kartais samoningai, o kartais ne, tapo žemesniosios, skaudžiausiai krizės naštą pajutusios klasės, kurių „necivilizuota“ ir „nepilietiška“ politinė išraiška bei pats jų egzistavimas tapo nepatogia našta valstybei.

2009-ųjų sausio 16-osios negalime pamiršti ne tik todėl, kad tai buvo vienintelis ir kol kas paskutinis toks sukrečiantis politinis įvykis šiame Lietuvos istorijos etape. „Taupymo“ ir ekonominio neišvengiamumo retorika pridengta stambiojo verslo interesų gynyba tebėra tokia pat guvi, jei ne guvesnė, kokia buvo 2008-ųjų pabaigoje. Tarp krizės metu priimtų sprendimų buvo ir mokytojų algų apkarpymas: jų atlyginimai į prieškrizinį lygį vis dar nesugrįžo [20]. Ironiška, kad partija, beatodairiškai vykdžiusi austerity politiką, paskutiniajame mokytojų streike „stojo ginti dirbančiųjų“, o policijos komisaras, su kurio palaiminimu į protestuotojus buvo šaudoma pasibaigusio galiojimo guminėmis kulkomis, vadovauja vyriausybei. Tuo tarpu praleista „beprecedentė proga“ plačiam, materialiu, klasiniu pagrindu grįstam solidarumui gali tapti geriausiu priminimu, kokie galingi (ir nuolat valdančiųjų bei žiniasklaidos pabrėžiami bei stiprinami) yra kultūriniai bei gyvensenos skirtumai ir kaip svarbu yra prie jų neprisirišti renkantis politinius bendražygius.


[1] Vieną iš apdovanojimų A. Kubiliui suteikė Roterdamo Erasmus universiteto Ekonomikos fakulteto asociacija. Įdomumo dėlei pacituosime Ministrui Pirmininkui siųsto laiško ištrauką: “Jūsų dėka, Ministre Pirmininke, Lietuva pakilo į aukštesnį lygmenį. Jūsų pastangos siekiant atgaivinti Lietuvos ekonomiką ir Jūsų veiksmai švelninant ekonominės krizės padarinius kelia susižavėjimą. Nors Lietuva smarkiai nukentėjo nuo krizės, jos ekonomikos atsigavimas trečiąjį ketvirtį buvo pats sparčiausias Europos Sąjungoje. Daugelį žmonių taip pat labai žavi ir įkvepia Jūsų gilus domėjimasis politikos mokslais, istorija ir žinių ekonomika“ – „A. Kubiliui skirtas Pasaulio lyderio apdovanojimas”, Delfi, 2012.01.26

[2] „A. Kubilius Danijoje giriasi savo laimėjimais”, tv3.lt, 2010.09.30

[3] „Swedish views of Latvia’s 2010 Budget Proposal” (“Švedų požiūris dėl Latvijos 2010 biudžeto pasiūlymo), Wikileaks, 2009.10.29

[4] „Valdžia sumažino pensijas, bedarbių pašalpas ir motinystės išmokas”, Delfi, 2009.12.09

[5] „A. Kubilius: „Apgailestauju laiku nesuvokęs, kaip greitai mitingas gali virsti riaušėmis”, Lrytas, 2009.01.19

[6] ten pat.

[7] „Vyriausybei taupant, profsąjungų protestai kažin ar ką duoda, sako premjeras”, Kauno Diena, 2010.09.20

[8] „Austerity against the Homo Sovieticus: Political control, class imaginings, and ethnic categorization in the Vilnius riots of 2009”, Daiva Repečkaitė, Focaal—Journal of Global and Historical Anthropology 59, pp. 51-65.
p. 56)

[9] Ten pat.

[10] Ten pat.

[11] „Profsąjungos atsakomybės už riaušes neprisiima”, Verslo žinios, 2009.01.16

[12] „G. Mažeikis: „taikūs mitinguotojai buvo užmiršti”, Delfi, 2009.01.25

[13] „Kas Lietuvoje bijo komunizmo, arba Apie šmėklą”, Nida Vasiliauskaitė, Šiaurės Atėnai, 2013.06.07

[14] „N. Vasiliauskaitė: Kaip „raminamos” riaušės”, Delfi, 2009.01.20

[15] „Riaušės žiniasklaidoje”, Donatas Paulauskas, Delfi, 2009.01.20

[16] „Po riaušių Vilniuje: realisto akimis”, karloblogas.blogspot.com, 2019.01.18

[17] „Riaušėse prie Seimo 151 chuliganas sulaikytas, 34 mitingo dalyviai sužeisti”, Delfi, 2009.01.16

[18] „Riaušių atpirkimo ožys: vairuotojo Sauliaus Žukausko smalsumo kaina – 300 000 Lt bauda, areštuotas turtas”, 15min, 2012.11.13

[19] „Per riaušes prie seimo sužalotas J. Šidlionokas: Tapau riaušininku, nes ieškojau sušaudžiusio mane”, Vakarų ekspresas, 2012.11.05

[20] „Vyriausybės vicekancleris: mokytojų algos turi kilti labiau nei vidutinis atlyginimas”, Verslo žinios, 2018.12.21

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *